Šiaulių apygardos teismo nutartis

2023-02-27 · Civilinė byla Nr. e2A-62-368/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-02-27
Bylos Nr.
e2A-62-368/2023
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-62-368/2023Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00949-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17.; 2.6.39.2.6.1.;3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), ir Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vikreda“ 24958,53 Eur nuostolių, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, jog 2019 m. gegužės 3 d. Vokietijoje dėl D. C., vairavusio transporto priemonę „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. D. C. buvo samdomas atsakovės ir minėtas įvykis įvyko einant darbines pareigas. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo transporto priemonės „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) naudotoja, pagal lizingo sutartį, tai yra atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 24958,53 Eur sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Tuo tarpu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 24958,53 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovės), raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 24958,53 Eur.

3. Atsakovė UAB „Vikreda“ nesutikdama su ieškiniu nurodė, kad jog byloje nėra nustatytas tikrasis žalos dydis, todėl galimai yra pažeidžiamas teisingumo principas, t. y. siekiama nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad remonto darbai faktiškai buvo atlikti. Nors ekspertizės akte ir yra nurodoma, kad ekspertų sąmatos paskaičiavimai atlikti vadovaujantis AUDATEX, tačiau kai kuriose vietose darbų kiekis į sistemą yra įvestas ranka, o ne parenkama iš sistemos, kurioje yra nurodomi ir naudojami visose Europos šalyse naudojamų atsarginių dalių kainų ir laiko normatyvai, tokiais veiksmais yra sąmoningai sukeliamos darbų ir dalių kainos, nepagrįstai didinant mokėtinas draudimų išmokas ir vėliau jų pagrindu reiškiant regresinius reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, ieškinį tenkino visiškai, priteisti iš atsakovės UAB „Vikreda“ ieškovei Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui: 24958,53 Eur nuostolius; 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, tai yra 24958,53 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2022 m. gegužės 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 1189,87 Eur bylinėjimosi išlaidų. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. spalio 5 d. papildomu sprendimu bylinėjimosi išlaidas padidino iki 1227,04 Eur.

5. Teismas akcentavo, kad atsakovė byloje iš esmės ginčija reikalaujamos atlyginti žalos dydį, nurodydama, kad reikalaujama atlyginti daugiau nuostolių negu galimai atsakovė sukėlė. Atsakovė ieškovui patirtų nuostolių neatlygino, neginčydama faktų, kad transporto priemonė „Mercedes-Benz Actros“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir ne jos samdomas darbuotojas vairavo transporto priemonę.

6. Teismas pastebėjo, jog šiuo konkrečiu atveju tik ieškovas byloje teismui teikia visus turimus įrodymus, pagrindžiančius dėl eismo įvykio kilusios žalos dydį – eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės remonto sąmatą, bei dokumentus, patvirtinančius nukentėjusio asmens patirtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. Tuo tarpu atsakovė ginčydama prašomos priteisti žalos dydį remiasi tik deklaratyviais teiginiais, nepateikdama jokių pagrįstų įrodymų, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras apskaičiuodamas ir pripažindamas padarytą žalą pažeidė Vokietijos teisės nuostatas. Ieškovas vadovavosi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais dokumentais, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu, tuo labiau, kai jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimu, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti tos šalies teisės aktų nuostatomis.

7. Ištyrus byloje pateiktus įrodymus, teismui nekilo abejonių, kad dėl sukelto eismo įvykio, kurį sukėlė D. C., vairavęs atsakovei naudojimosi teise priklausiusią transporto priemonę „Mercedes – Benz“ valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu kilo nuostoliai, kurie teismo vertinimu apskaičiuoti tinkamai ir laikytini visiškai pagrįstais, neabejotinai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl atsakovė privalėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovas atlygino padarytą žalą ir tokiu būdu įgijo regreso teisę šią žalą išsiieškoti iš atsakovės, kadangi būtent atsakovė buvo atsakinga už jai naudojimosi teise priklausiusios transporto priemonės draudimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vikreda“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Apeliantės nuomone, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame nurodyti ieškovo ieškinio tenkinimo motyvai yra tik deklaratyvūs, vadovaujamasi išskirtinai tik ieškovo pateiktais teiginiais dėl Vokietijos biuro išimtinės teisės spręsti žalos klausimus, visiškai neatsižvelgiant į aplinkybes, jog Biuru vidaus nuostatai reguliuoja tik biurų veiklą, ir negali būti taikomi atsakovei.

8.2. Atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio, ir Vokietijos teisės aktų taikymo bei teikti prieštaravimus dėl Vokietijos biuro nustatyto žalos dydžio. Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė galėjo dalyvauti žalos administravime.

8.3. Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolių dydžio, o skundžiamame sprendime tik besąlygiškai pritarė ieškovo pateiktiems skaičiavimams, nesigilinant į šių skaičiavimų pagrįstumą, teisingumą. Apeliantės įsitikinimu, teismas visiškai ignoravo atsakovės nurodytus argumentus dėl žalos dydžio nustatymo, visiškai jais nesivadovavo ir jų nevertino. Apeliantė tvirtina, kad teismas, visiškai nevertino ir nesivadovavo, atsakovės nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2019-05-03 įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti Biurui. Atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2019-05-03 eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Vokietijoje, procese, tačiau ji buvo pasyvi ir nerūpestinga.

9.2. Biuro pareikštas reikalavimas atsakovui yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie Vokietijoje yra pakankami nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą.

9.3. Atsakovė apsiribojo vien tik nepagristu abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas regresinis ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuro) reikalavimas atsakovei UAB „Vikreda“ dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės valdytojo.

12. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje pateikti įrodymai, kad 2019 m. gegužės 3 d. Vokietijoje dėl D. C., vairavusio transporto priemonę „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. D. C. buvo samdomas atsakovės ir minėtas įvykis įvyko einant darbines pareigas. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo transporto priemonės „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) naudotoja, pagal lizingo sutartį, tai yra atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Mercedes-Benz Actros“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

14. Minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 24958,53 Eur sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 24958,53 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovės), raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 24958,53 Eur.

15. Taigi, šioje byloje ieškinys yra pareikštas TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai atsakovė jos naudojamos transporto priemonės nebuvo apdraudusi civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės neapdraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra specialūs, įstatymu įtvirtinti atsakomybės Draudikų biurui pagrindai. Transporto priemonės neapdraudimas kvalifikuotinas imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).

Dėl atsakovės UAB „Vikreda“ civilinės atsakomybės sąlygų

16. TPVCAPDĮ nustatyta pareiga transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui (valdytojui) drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui (valdytojui), pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – civilinė atsakomybė, t. y. biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui (valdytojui) tenka pareiga biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) ir biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės.

17. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, o kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį – turi įrodyti biuras.

18. Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu.

19. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė buvo registruota Lietuvos Respublikoje ir kad minėtos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, nėra.

20. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi, tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, reikšminga ta aplinkybė, kad Biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, jog transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), besielgdamas kaip protingas ir apdairus asmuo, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jis neįvykdys jam įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti biuras.

21. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai.

22. Tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 51 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė savo kaltės dėl transporto priemonės neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nepaneigė.

23. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reglamentuojama CK 6.249 straipsnyje. Šiuo atveju žala yra biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, biuro įrodinėjamą žalą sudaro biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 24958,53 Eur reikalavimą.

Dėl vidaus nuostatų taisyklių taikymo, jų galiojimo tretiesiems asmenims

24. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame nurodyti ieškovo ieškinio tenkinimo motyvai yra tik deklaratyvūs. Sprendime vadovaujamasi išskirtinai tik ieškovo pateiktais teiginiais dėl Vokietijos biuro išimtinės teisės spręsti žalos klausimus, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, jog Biurų Vidaus nuostatai reguliuoja tik biurų veiklą ir negali būti taikomi atsakovei. Teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, pritaikė Biurų Vidaus nuostatus ir atsakovei, o tai pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė galėjo dalyvauti žalos administravime, ir tokiais veiksmais visiškai nepagrįstai išplėtė Biurų Vidaus nuostatus ir atsakovės atžvilgiu.

25. Lietuvos Respublika ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra žaliosios kortelės sistemos dalyvės. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai, paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB). Esant neapdraustai įvykio kaltininko vairuojamai transporto priemonei, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, šiuo atveju Vokietijos, vadovaudamasis minėtais nuostatais, administruoja žalą ir atlygina ją nukentėjusiems, atlyginęs žalą patirtas išlaidas pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti administravimo išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, šiuo atveju ieškovui, kuris atlygina išmokėtą žalą.

26. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui.

27. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis).

28. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

29. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas nurodytą teisinį reguliavimą, yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema užtikrina, kad nukentėjusiam asmeniui bus visada atlyginta žala, atsiradusi dėl eismo įvykio, neatsižvelgiant į tai, ar transporto priemonė yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jei transporto priemonė nėra apdrausta šiuo draudimu, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras. Eismo įvykiui įvykus kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Biuras atitinkamas žalos atlyginimo sumas išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kartu Biuras įstatymo pagrindu įgyja reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį arba asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (ši sąvoka apima ne tik transporto priemonės savininką, bet ir kitus asmenis, nurodytus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje). Šiai Biuro reikalavimo teisei nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykis įvyko ne Lietuvoje, taikoma Lietuvos teisė (kaip yra nurodęs kasacinis teismas, šios Biuro reikalavimo teisės pagrindas yra TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

31. Biuro reikalavimo teisė į atsakingą už žalos padarymą asmenį (asmenį atsakingą už eismo įvykį) ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais. Šiuo atveju turi būti daromas skirtumas tarp civilinės atsakomybės už eismo įvykį ir civilinės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimą.

32. Biuras reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui reiškia tuo pagrindu, kad asmuo yra atsakingas už įvykusį eismo įvykį ir žalą, padarytą tokiu eismo įvykiu, o Biuras įstatymo pagrindu atlygino šio asmens padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Pažymėtina, kad šiam asmeniui Biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Tai lemia ir atitinkamą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

33. Nagrinėjamoje byloje Biuras reikalavimą reiškia transporto priemonės savininkei (atsakovei), neįvykdžiusiai pareigos sudaryti draudimo sutartį, dėl Biuro, remiantis, be kita ko, Biurų tarybos Vidaus nuostatais, valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais, išmokėtos Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 24958,53 Eur sumos dėl eismo įvykio, įvykusio Vokietijoje, susigrąžinimo.

34. Kaip jau minėta, TPVCAPDĮ nustato pareigą transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – transporto priemonės savininkui kyla civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos.

35. Apeliacinės instancijos nenustatė apeliantės nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų praktiką ir Vidaus nuostatas taikė atsakovei, priešingai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vidaus nuostatais, vertindamas valstybių draudikų biurų santykius ir vertindamas, ar ieškovas turėjo pareigą atlyginti žalą Vokietijos draudikų biurui.

Dėl apeliantės nedalyvavimo žalos administravime

36. Apeliantė nurodo, kad teismas nevertino to fakto, kad atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio, ir Vokietijos teisės aktų taikymo bei teikti prieštaravimus dėl Vokietijos biuro nustatyto žalos dydžio.

37. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota. Atsakingas už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Asmuo, dėl kurio sukelto eismo įvykio yra mokama išmoka, turi pateikti Biurui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis).

38. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nei Vidaus nuostatuose, nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).

39. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą pranešti Biurui ir ši aplinkybė leidžia žalos administravimo klausimą spręsti šiam asmeniui nedalyvaujant. Šiuo atveju atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2019-05-03 eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Vokietijoje, procese, tačiau ji buvo pasyvi ir nerūpestinga bei nesikreipė į Vokietijos atsakingas institucijas (2022-07-26 rašto Nr. S-9894-22-(4.11.). Išmoka Vokietijos Biurui buvo išmokėta 2019 m. spalio 2 d., todėl atsakovė iki išmokos išmokėjo turėjo pakankamai laiko kreiptis į Biurą ar ieškovą dėl duomenų žalos apskaičiavimui gavimo. Atsakovė neteikė paaiškinimų Vokietijos nacionalinio draudikų biurui nei tiesiogiai, nei per ieškovą. Taigi, nustatytos aplinkybės lemia, jog žalos administravimo ir atlyginimo klausimas pagrįstai buvo sprendžiamas nedalyvaujant apeliantei ir nelaikytina, kad apeliantei nedalyvaujant žalos administravimo procese buvo pažeistas teisingumo principas, juo labiau, kad pagal Vidaus nuostatus, trečiasis asmuo į žalos administravimą nėra įtraukiamas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė turėjo galimybę pasinaudoti procesine teise teikti byloje įrodymus atsikirtimams pagrįsti (CPK 142 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

40. Apeliantė nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtą sumą, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą, be to, teismas visiškai netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolių dydžio.

41. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, nepakanka vien tik reikšti abejones dėl ieškovo pateiktų įrodymų.

42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus ginčui dėl žalos dydžio, būtent biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Pažymėtina, kad atsakovui nepakanka tik kritikuoti biuro atliktus žalos apskaičiavimus ir kelti abejones, jog nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės normomis, jų taikymo praktika ir / ar teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 49 punktas).

43. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 40 punktas; kt.). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

44. Tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik Biuras, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti Biuro reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Vokietijos teisės aktų nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-06-06 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A- 347-302/2019, 38 punktas; Klaipėdos apygardos teismo 2021-12-16 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1272-460/2021, 40punktas).

45. Nagrinėjamu atveju atsakovei buvo sudarytos sąlygos teikti įrodymus, pagrindžiančius, kad ieškovo išmokėtas žalos dydis buvo nepagrįstas. Siekdamas pagrįsti žalos dydį, biuras pateikė žalos ekspertizės aktus, kuriuose detaliai aprašyta važiuoklės įranga, skerdimui gabenamų galvijų transporto priemonės kėbulas, įvertinta bendra būklė ir techninė priežiūra, aprašyti pažeidimai/defektai, pateikta išsami remonto eiga, darbo užmokesčio, atsarginių detalių išlaidos. Nurodyta, kad sąmata pagrįsta automobilių remonto dirbtuvių valandiniais įkainiais; atskirai išskirtos darbo užmokesčio išlaidos remonto darbams ir atsarginės detalės. Apeliantė ginčydama prašomos priteisti žalos dydį remiasi tik deklaratyviais teiginiais, nepateikdama jokių pagrįstų įrodymų, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras apskaičiuodamas ir pripažindamas padarytą žalą pažeidė Vokietijos teisės nuostatas. Šiuo atveju ieškovas vadovavosi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais dokumentais, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti šių rašytinių įrodymų pagrįstumu. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovas įrodė prašomos priteisti žalos dydį, o atsakovė jo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovės priteistas 24958,53 Eur nuostolių atlyginimas.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

47. Apeliantė UAB „Vikreda“ apeliaciniame skunde teismo prašė atleisti atsakovę nuo 562 Eur žyminio mokesčio mokėjimo arba 562 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Šis klausimas pirmosios instancijos teismo nebuvo išspręstas. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, iš jos valstybės naudai priteisiamas žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Vikreda“ (į. k. 302318339) valstybės naudai 562,00 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa BartašienėEgidijus MockevičiusIrena Stasiūnienė