- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-03
- Bylos Nr.
- 2-15-780/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Ieškovas
- S. V. A.
- Atsakovas
- I. O. I., R. B., I. V., R. J. A.
- Trečiasis asmuo
- Lazdijų rajono 1-ojo notaro biuro
- Advokatai
- Asta Skujytė, Vytautas Bartkus
- Kategorijos
- 2.1.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas
- 2.5.3Paveldėjimas pagal įstatymą
- 2.5.4Paveldėjimas pagal testamentą
- 2.5.4.10Kiti su paveldėjimu pagal testamentą susiję klausimai
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl termino palikimui pagal testamentą priimti pratęsimo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais pagal ieškovo S. V. A. ieškinį atsakovams I. O. I., R. B., I. V., R. J. A., trečiasis asmuo Lazdijų rajono 1-ojo notarų biuro notarė Stefanija Valukonienė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Patikslinęs ieškinio reikalavimus ieškovas prašo: 1) pratęsti S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) terminą priimti palikimą pagal tėvo A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 1991 m. spalio 11 d. sudarytą testamentą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) notarės Stefanijos Valukonienės 1997 m. rugpjūčio 14 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtinta nuosavybės teisė į pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Lazdijų r(duomenys neskelbtini), V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) I. O. I., a. k. (duomenys neskelbtini) R. J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiu; 3) notarės Stefanijos Valukonienės 2014 m. spalio 7 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtinta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiu (t. 2, b. l. 85-88).
Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. 1996 m. birželio 7 d. mirė ieškovo ir atsakovų tėvas A. A.. Ieškovas įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą palikimui priimti praleido, tačiau prašo jį pratęsti, nes praleido jį dėl svarbių priežasčių. Tėvo mirties metu, ir iš karto po to, ieškovo žmonos D. A. sveikata buvo sunki, jai nuo 1996-10-03 skirta invalidumo/netekto darbingumo pensija. Prieš ją paskiriant sutuoktinės sveikatos būklė nuolat blogėjo, ji buvo konsultuojama medikų kol buvo paskirta III invalidumo grupė, kuri vėliau pakeista į II grupę. Iš medicininių dokumentų datų matyti, kad sutuoktinės sveikatos būklė blogėjo būtent tuo metu, kuris sutapo su palikimo priėmimo terminu. Per šį laiką sutuoktinė dėl ligos negalėjo prižiūrėti jų sūnaus T., kuriam tuo metu buvo 7 metai, nes turėjo nuolat gydytis pati ir dar rūpinosi savo motinos L. M. silpna sveikata. Pastaroji turėjo I invalidumo grupę ir visišką negalią, todėl jo sutuoktinė pagal galimybes rūpinosi ir ja. Esant tokioms aplinkybėms jo sutuoktinė gyveno Biržuose pas savo motiną L. M. arba gydėsi Kaune. Tuo metu jis su sūnumi T. gyveno Druskininkuose ir vienas rūpinosi vaiku. Be to, tuo pat metu jis buvo ką tik pakeitęs darbovietę, tuo metu vyko visuomeninio maitinimo įmonių privatizavimas, todėl jis labai daug dirbo ir jam labai svarbu buvo išlaikyti darbo vietą. Dėl šių priežasčių jis buvo labai užimtas, dirbo nuo ryto iki vakaro, turėjo pasirūpinti sūnumi, uždirbti pragyvenimui, taip pat savaitgaliais vykdavo pas žmoną į Biržus arba Kauną, kur ji gydėsi. Žmona sirgo labai ilgai, kol užaugo jų sūnus. Tėvo namuose po jo mirties gyveno du broliai, o jis kartais savaitgaliais nuvažiuodavo į tėvo namus. Tokios sudėtingos asmeninio gyvenimo aplinkybės ir moralinė bei finansinė įtampa yra svarbios priežastys, dėl kurių jis praleido terminą palikimui priimti. Pas notarą dėl palikimo priėmimo jis nesikreipė ir dėl patyrimo stokos, ir dėl to, kad neturėjo informacijos apie palikimo dokumentus. Tėvas iki mirties jam nesakė kam palieka savo turtą ir apie tėvo testamentą jis nežinojo. Jis neturėjo galimybės per šešis mėnesius nuo tėvo mirties darbo metu nuvykti pas notarą dėl mirusio tėvo palikimo priėmimo. 1997 m. balandžio 24 d. pareiškimu pas notarą jis atsisakė nuo jam priklausančios palikimo dalies pagal įstatymą, nes to prašė atsakovė R. B. atsiųstame laiške. Ji sakė, kad taip bus lengviau sutvarkyti palikimo reikalus jų seseriai I. I., o po to tėvų namai priklausys visiems vaikams. Šio laiško jis neturi išsaugojęs. Jis pasitikėjo seserimis ir atsisakė savo palikimo dalies, kad būtų lengviau toliau sutvarkyti palikimo reikalus. Jis tikėjosi, kad seserys sutvarkys palikimą taip, kad ir jam priklausysis tėvo namai. Tačiau visą tėvo turtą paveldėjo tik broliai V. A. ir R. J. A. bei sesuo I. O. I.. Jis tėvo testamentu nepasinaudojo, nes nieko apie jį nežinojo. Pirmą kartą jį pamatė tik 2014 m. spalio 18 d., kai tėvo namuose rado ant stalo tarp kitų dokumentų. Savo paso atsakovei jis nedavė kai tėvas sudarinėjo testamentą. Šis testamentas nuo jo ir brolių buvo nuslėptas, o atsakovės apie jį žinojo, bet jam nesakė. Taip pat apie testamentą nieko nesakė ir notarė Stefanija Valukonienė, kuri pati jį patvirtino (t. 1, b. l. 2-10, 157-161, t. 2, b. l. 16-17, t. 3, b. l. 19-24, paaiškinimai teismo posėdžio metu).
Atsiliepimas
Atsakovė I. O. I. su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais argumentais. Tėvas A. A. surašė du testamentus: 1990 m. testamentą, kuriuo piniginį indėlį paliko atsakovei I. O. I., ir 1991 m. testamentą, kuriuo gyvenamąjį namą su ūkio pastatais paliko ieškovui. Apie šiuos testamentus žinojo visi A. A. vaikai, nes tėvas visiems apie juos sakė. Be to, ji ir sesuo R. B. dar tėvui esant gyvam ragino ieškovą nuvažiuoti su tėvu pas notarą, kad tėvas galėtų surašyti testamentą ir ieškovui palikti namą, bet ieškovas atsisakė vykti pas notarą. Ir tik tada, kai ieškovas davė tėvui savo pasą, ji nuvežė tėvą pas notarę, kur buvo surašytas 1991 m. tėvo testamentas. Tėvas su savo testamentu gyveno dar 5 metus ir jis buvo pas tėvą, visi vaikai žinojo kur jis stovi. Tėvas su ieškovu bendravo ir geriausiai iš visų vaikų sutarė, todėl ieškovas negalėjo nežinoti apie testamentą ir jo niekas negalėjo nuslėpti nuo ieškovo. (duomenys neskelbtini). tėvas A. A. mirė. Po tėvo mirties ieškovas tėvo namų paveldėti nenorėjo, nes po tėvo mirties name gyveno du išgeriantys broliai ir jis nenorėjo jais rūpintis, nenorėjo jų išvyti į gatvę. Pirmus metus po tėvo mirties ieškovas į tėvo namus iš viso nebuvo užėjęs, jais nesidomėjo, su ja ir su seserimi R. B. visai nebendravo. Po metų, kai ji tėvo palikimą jau buvo priėmusi, pradėjo lankytis tik jos, bet ne jų mirusio tėvo namuose, nes apie juos nieko nenorėjo girdėti. Ieškovo nurodomos termino palikimui priimti priežastys netrukdė jam kreiptis pas notarę dėl palikimo priėmimo, nes jis nenorėjo priimti palikimo, kuris jam buvo nereikalingas. Tėvų namais daugiausiai rūpinosi ji, o ieškovas apie juos girdėti nenorėjo. Be to, jeigu palikimo jis nepriėmė dėl savo didelio užimtumo ir privataus gyvenimo aplinkybių, tai dėl to nėra kaltos atsakovės ir notarė. Sesuo R. B. prašė, kad ieškovas arba padėtų susitvarkyti tėvo palikimo priėmimą arba atsisakytų nuo jo. Bet per šešis mėnesius nuo tėvo mirties ieškovas nieko nedarė, kad priimtų palikimą, su ja ir seserimi nekalbėjo ir testamentas prarado galią. Tada, nenorėdamos, kad namas atitektų valstybei, jos su seserimi nusprendė sutvarkyti palikimą. Sesuo R. B. atsisakė nuo palikimo ir laišku pasiūlė ieškovui padaryti tą patį, kad palikimą galėtų priimti norintys tą padaryti įpėdiniai, o paskui visi pasidalintų tarpusavyje. Ieškovas atsiuntė savo atsisakymą nuo palikimo. Tuomet ji su broliais V. A. ir R. A. nuvykę pas notarę padavė pareiškimus dėl palikimo priėmimo, nes broliai gyveno tame name, o ji taip pat išlaikė namą, rūpinosi ir broliais. Turėdama dviejų įpėdinių atsisakymus nuo palikimo ir trijų įpėdinių pareiškimus apie palikimo priėmimą notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimus trims įpėdiniams. Mirus broliui V. A. jo dalį paveldėjo jo dukra I. V.. Praėjus beveik 20 metų ieškovas nori vienas užvaldyti tėvo namus, nors per visą šį laiką juos išlaikė ir jais rūpinosi ji, o ieškovui palikimas nerūpėjo kol tėvo name gyveno broliai. Ieškovui siūlė ir sutinka perleisti jo palikimo dalį, kaip ir tarėsi visi vaikai, bet jis atsisako ir nori viso namo, kurio 20 metų jam nereikėjo. Ieškovas jokiais įrodymais neįrodo, kad nuo jo testamentą kas nors slėpė, kad jis apie jį nežinojo, kad palikimo atsisakė ne savo valia. Be to jis praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti. Šiais argumentais prašo ieškinį atmesti (t. 1, b. l. 68-70, t. 2, b. l. 7-10, t. 3, b. l. 112-116, paaiškinimai teismo posėdžio metu).
Atsakovė R. B. su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais argumentais. Palikimo priimti per šešis mėnesius ieškovui jo nurodytos priežastys nekliudė. Sutuoktine rūpintis jam nereikėjo, nes jų santykiai buvo, blogi ir jie nesutarė. Jo sutuoktinės būklė nebuvo kritinė. Uošviene rūpinosi jos vyras ir kita duktė, todėl ieškovui ja rūpintis taip pat nereikėjo. Apie tai, kad tėvas A. A. buvo parašęs testamentą žinojo visi vaikai, nes apie tai buvo kalbama šeimoje, todėl yra įsitikinusi, kad apie šiuos testamentus žinojo ir ieškovas dar tėvui A. A. esant gyvam. Testamentas visada stovėjo vienoje vietoje 6 metus ir visi tai žinojo bei galėjo pažiūrėti. Tėvas pats visiems sakė kur padėjo savo dokumentus. Ieškovas palikimo po tėvo mirties per šešis mėnesius nepriėmė, nes sakė, kad jam tėvų namai nereikalingi. Į tėvų namus po tėvo mirties ieškovas pirmą pusmetį tikrai nebuvo atvažiavęs, su seserimis nebendravo. Ji prašė, kad ieškovas nuvažiuotų pas notarą priimti palikimą, bet jis sakė, kad nenori nieko girdėti apie tėvo namus ir brolius, neatvažiuodavo į tėvo namus, sakė daryti joms ką nori. Tuomet ji skambino ir paprašė, kad jis savo atsisakymą išreikštų pas notarą raštu. Nepamena, kad dėl to būtų rašiusi laišką ieškovui. Ieškovas tokį atsisakymą pateikė. Ji pati palikimo po tėvo mirties taip pat atsisakė. Pas notarą seseriai ir broliams priimant palikimą ji nedalyvavo. Su I. O. I. ir notare neatliko jokių apgaulės veiksmų. Jos atžvilgiu ieškinys yra nepagrįstas (t. 1, b. l. 72-75, t. 2, b. l. 7-10, t. 3, b. l. 112-116, paaiškinimai teismo posėdžio metu).
Atsakovė I. V. su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 587 straipsnį tam, kad įpėdinis priimtų palikimą, jis turi išreikšti valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Ieškovas per nustatytą terminą palikimo nepriėmė. CK 588 straipsnis numatė galimybę pratęsti praleistą terminą, bet įpėdinis turi įrodyti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, dėl kurių jis nepriklausomai nuo jo valios negalėjo palikimo priimti. Ieškovas žinojo, kada mirė jo tėvas, žinojo, kad liko tėvo turtas, žinojo, kad jis kaip įpėdinis turi teisę jį paveldėti, tačiau daugiau kaip 18 metų visiškai nesidomėjo atsiradusiu palikimu ir nesiekė jo paveldėti. Todėl praėjus beveik 20 metų po palikimo atsiradimo vien ta aplinkybės, kad yra surašytas testamentas, nereiškia, kad ieškovas siekė palikimą priimti. Ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleido terminą palikimui priimti (t. 2, b. l. 110-111).
Atsakovas R. J. A. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo nepateikė, nors apie posėdį jam pranešta (t. 3, b. l. 15, 79).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo notarė Stefanija Valukonienė su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais argumentais. Apie atsiradusį palikimą po A. A. mirties ji sužinojo 1996 m. birželio 25 d. kai į jos kontorą dėl palikimo priėmimo atvyko atsakovė I. O. I. su dviem broliais. Jų pateiktoje seniūno pažymoje buvo nurodyta, kad jie priėmė tėvo palikimą faktiškai valdydami turtą. Taip pat buvo pateikti atsakovės R. A. ir ieškovo S. V. A. atsisakymai nuo palikimo, kurie buvo patvirtinti notarų. Ji neprivalėjo ieškoti įpėdinių, nes asmeninio testamento paskelbimas ir įpėdinių kvietimas buvo įvestas tik įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui nuo 2001-07-01, o tuo metu notaras neturėjo pareigos ieškoti įpėdinių. Šiuo atveju įpėdinių ratas buvo aiškus iš karto iš pateiktų dokumentų ir jų ieškoti nereikėjo. Seniūno pažyma tuo metu buvo pakankama palikimo priėmimui faktiniu valdymu patvirtini, o kiti du įpėdiniai palikimo atsisakė. Todėl jos veiksmai yra visiškai teisėti, nes palikimą priėmė trys įpėdiniai, kurie kreipėsi su pareiškimais, o ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis per šešis mėnesius dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Maža to, vėliau jis patvirtino, kad palikimo atsisako. Ji negalėjo neišduoti paveldėjimo teisės liudijimų palikimą priėmusiems įpėdiniams, nes taip būtų pažeidusi įstatymą. Nurodydamas palikimo priėmimo termino praleidimo priežastis ieškovas kalba tik apie kitus asmenis, nurodo, kad buvo slaugoma sutuoktinė ir jos motina, kalba apie savo vaiką, bet nenurodo nei jokios savo ligos, nei savo arešto, nei nebuvimo Lietuvoje, nei jokių kitų priežasčių, kurios jam, kaip išsilavinusiam žmogui, būtų sutrukdę atvažiuoti 46 kilometrus pas notarą priimti palikimo. Juo labiau, kad ieškovas pats patvirtino, jog pas žmoną į kitus miestus jis važinėjo, todėl jis turėjo galimybę išvykti iš darbo. Palikimo priėmimas yra 20 minučių trunkantis reikalas atvykus pas notarą. Ieškovas kaltais dėl palikimo nepriėmimo laiko visus kitus tik ne jį patį, bet jo nurodomos palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys yra nesvarbios ir netrukdė palikimą priimti. Visi žmonės dirba darbus, bet randa laiko palikimui priimti. Pas notarą atveža ir visai senus žmones, ir atvažiuoja su ką tik gimusiais kūdikiais, todėl ieškovo 7-8 metų sūnus nebuvo priežastis, trukdžiusi atvykti pas notarą. Mirus pareiškėjo broliui V. A. jo pirmos eilės įpėdinė buvo jo dukra I. V., todėl jai taip pat teisėtai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovas pas ją į kontorą pirmą kartą atvyko dėl brolio V. A. palikimo priėmimo ir siekė jį priimti, bet ji negalėjo jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, nes buvo pirmesnės eilės įpėdiniai - mirusiojo duktė I. V. ir vaikaitis. Naikinti paveldėjimo teisės liudijimus nėra jokio pagrindo, nes jos veiksmai buvo teisėti (t. 1, b. l. 65-67, paaiškinimai teismo posėdžio metu).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė šalių tėvas A. A.. 1990 m. birželio 7 d. ir 1991 m. spalio 11 d. testamentais jis paliko patvarkymą dėl jam priklausančio turto atsakovės I. O. I.s ir ieškovo naudai. Testamentiniai įpėdiniai palikimo pagal testamentą nepriėmė. 1997 m. birželio 25 d. pareiškimais mirusio A. A. vaikai I. O. I., R. J. A. ir V. A. pateikė notarei pareiškimą apie palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti. 1997 m. balandžio 24 d. pareiškimu S. V. A. ir 1997 m. gegužės 8 d. pareiškimu R. B. pareiškė tėvo palikimo nepriėmę. 1997 m. rugpjūčio 14 d. notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą I. O. I., R. J. A., V. A.. Mirus V. A., 2014 m. spalio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimas į jo turto dalį išduotas jo dukrai atsakovei I. V..
Byloje pateikti tokie įrodymai.
Iš gimimo liudijimo matyti, kad ieškovas S. V. A. yra A. A. ir A. A. sūnus (t. 1, b. l. 15). A. A. mirė 1996 m. birželio 7 d. (t. 1, b. l. 16). V. A. mirė 2014 m. birželio 24 d. (t. 1, b. l. 17). 1990 m. birželio 7 d. testamentu A. A. jam priklausantį indėlį paliko I. O. I. (t. 1, b. l. 23). 1991 m. spalio 11 d. testamentu A. A. jam priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo įrenginius, esančius Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), paliko S. V. A. (t. 1, b. l. 22). 1997 m. balandžio 24 d. pareiškimu S. V. A. atsisakė jam priklausančios pagal įstatymą palikimo dalies mirus tėvui A. A. (t. 1, b. l. 20). 1997 m. birželio 24 d. ir 1997 m. rugpjūčio 14 d. A. A. vaikams V. A., I. O. I. ir R. J. A. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą į piniginį indėlį ir nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kiemo statinius), esantį Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 18, 19). Paveldėjimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1996 m. birželio 7 d. I. O. I., R. J. A. ir V. A. pateikė pareiškimus apie tai, kad jie priėmė palikimą po tėvo A. A. mirties. Kaip kiti įpėdiniai pareiškimuose yra nurodyti ir S. V. A., ir R. B.. 1997 m. birželio 23 d. pažymėjimu Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad palikimą po A. A. mirties per šešis mėnesius priėmė ir faktiškai valdo jo vaikai: I. O. I., J. R. A. ir V. A.. Ieškovas S. V. A. ir atsakovė R. B. palikimo dalies mirus tėvui A. A. atsisakė. Gimimo pažymėjimas ir gimimo liudijimai, santuokos liudijimas patvirtina, kad I. O. I., R. J. A. ir V. A. yra A. A. vaikai (t. 1, b. l. 109). 2014 m. rugsėjo 4 d. prašymu ieškovas kreipėsi į Lazdijų rajono 1-ojo notaro biuro notarę Stefaniją Valukonienę dėl jo paveldėjimo teisių į tėvo turto dalį pripažinimo (t. 1, b. l. 27). 2014 m. rugsėjo 1 d. įgaliojimu I. V. įgaliojo I. O. I. jos vardu vesti paveldėjimo bylą po jos tėvo V. A. mirties (t. 1, b. l. 29). 2014 m. spalio 7 d. notarė Stefanija Valukonienė I. V. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į V. A. turtą Lazdijų r. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 30-35). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad statiniai – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir kiemo statiniai Lazdijų r. (duomenys neskelbtini), priklauso I. O. I., R. J. A. ir I. V.; 1/3 dalis statinių areštuota antstolės (t. 1, b. l. 24-26). Darbingumo lygio pažymos, invalidumo pažymos ir pažymėjimai patvirtina, kad D. A. 1996-10-03 buvo nustatyta III invalidumo grupė, 1997-10-20 pakartotinai nustatyta III invalidumo grupė, 2000-05-16 pakartotinai nustatyta III invalidumo grupė, 2001-07-23 nustatyta II invalidumo grupė, 2003-07-03 pakartotinai nustatyta II invalidumo grupė, 2005-07-21 nustatytas 50 procentų netektas darbingumas, 2007-07-19 nustatytas 60 procentų netektas darbingumas (t. 2, b. l. 89-93, 95, 97-99,104-105). Asmens sveikatos istorijos išrašai, epikrizė patvirtina, kad D. A. gydėsi 1996-09-30 – 1997-12-09 (t. 3, b. l. 25-31). Invalidumo pažymėjimai patvirtina, kad L. M. nuo 1992-10-21 nustatyta II invalidumo grupė, o nuo 2001-12-18 nustatyta I invalidumo grupė (t. 2, b. l. 96, 103, t. 3, b. l. 33-36). Brandos atestatas patvirtina, kad T. A. 2007 m. baigė Druskininkų senamiesčio vidurinę mokyklą (t. 2, b. l. 94). Darbo knygelė patvirtina, kad ieškovas S. V. A. 1996-05-07 – 1997-02-28 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 1997-08-01 priimtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 100-101). A. A. pasirašytame rašte aprašomas 1993-10-10 konfliktas namuose tarp jo ir jo sūnų V. bei R. A. (t. 3, b. l. 82-83). Ieškovo pateiktame garso įraše girdimas pokalbis tarp ieškovo ir jo brolio R. A. apie testamentą ir apie žemes, po to girdimas pokalbis tarp ieškovo sūnaus T. A. ir R. A. bei moters vardu D. apie žemes (t. 3, b. l. 91).
Liudytoja D. A. parodė, kad pusmetį po jos sutuoktinio S. V. A. tėvo mirties jos sveikata labai blogėjo, ji negalėjo nulaikyti galvos, skaudėjo stuburą, daugiausiai tik gulėjo lovoje. Pagalbos ieškojo Biržuose, po to Kaune. Ja rūpinosi sesuo, kuri atnešdavo maisto, jai padėjo kaimynai. Sūnui tuo metu buvo 7 metai. Jos sveikata pagerėjo gal tik po 8 metų. Ji stengėsi pagal savo sveikatos būklę kartais atvažiuoti į Druskininkus, bet kai jos sveikata visai pablogėjo ji atsiskyrė nuo žmonių ir nieko nenorėjo matyti. Kai ji gydėsi, jų vaiku rūpinosi ieškovas. Ieškovas ją ligoninėje aplankydavo apie kartą per mėnesį.
Liudytoja Z. G. parodė, kad ieškovas buvo jos kaimynu prieš 40-50 metų kai gyveno pas tėvus. Pažinojo ieškovo tėvus nuo 1960 metų. Tėvų ir vaikų santykiai buvo geri. Apie ieškovo tėvo testamentą ji nieko nežino. Iš atsakovės I. I. girdėjo tik tiek, kad ji tvarkė paveldėjimą, o brolis V. ir sesuo R. atsisakė palikimo, kad būtų lengviau jį susitvarkyti. Ieškovą labiausiai gyrė pati I. I., o kiti jos broliai girtavo. Jos pačios sūnus dažnai girtavo su ieškovo broliais. Ieškovo tėvo namais rūpinosi broliai, kurie name po tėvo mirties gyveno. Ieškovas su broliais sutarė gerai.
Liudytoja O. J. parodė, kad ieškovas buvo jos kaimynas prieš daug metų. Apie ieškovo tėvo palikimą nieko nežino, su jo tėvais apie tai nekalbėjo. Po ieškovo tėvo mirties per pirmus šešis mėnesius ieškovą matė atvažiavusį tėvų namuose.
Liudytoja E. K. parodė, kad savo mamos I. O. I. namuose gyveno iki 2000 metų kol baigusi mokyklą išsikraustė gyventi atskirai. Tačiau vasarą atvažiuodavo į tėvų namus ir po to. Savo senelio A. A. valią dėl palikimo ji žinojo. Jos mama ir mamos sesuo R. B. seneliui būnant gyvam prašė senelio aprašyti namus ieškovo vardu, nes jis buvo protingas ir vienintelis negeriantis. Kiti senelio name gyvenę jo vaikai – R. A., V. A., girtavo. Senelis sutiko aprašyti namą ieškovo vardu. Šiuos mamos ir senelio pokalbius ji girdėjo, nes augo mamos namuose, kuriuos apie tai buvo nuolat kalbama. Jos tėvai vežė senelį pasirašyti, kad jo namai po mirties priklausytų ieškovui. Ji žino, kad senelis buvo surašęs testamentą. Tą žinojo ir ieškovas, nes jis buvo informuotas, kad senelis rašys testamentą jo vardu, kadangi kiti broliai girtavo. Po senelio mirties ieškovas su jos mama nebendravo metus laiko. Po senelio mirties ieškovas jo palikimo nepriėmė, nes nevažiavo pasirašyti dokumentų. Jos mama skambino ieškovui dėl palikimo susitvarkymo, bet ieškovas su jos mama nekalbėdavo. Ryšius su ieškovu kiek žino šiek tiek palaikė mamos sesuo R. B., kuri ragino priimti ieškovą palikimą, nes į pabaigą ėjo terminas. Tačiau ieškovas visą laiką sakydavo, kad jis dirba, yra užimtas, rūpinasi savo vaiku. Tačiau jos mama irgi dirbo, bet surado laiko palikimui priimti. Po to, kai palikimą priėmė jos mama, ieškovas lankydavosi jų namuose, apie senelio namus būdavo pokalbiai, bet ieškovas nenorėjo apie tuos namus ir girtaujančius brolius kalbėti ir girdėti. Senelio testamentas buvo jo namuose ir po jo mirties. Jos mama gal tik po 4 metų testamentą pernešė į savo namus, kad nedingtų dėl girtaujančių brolių.
Liudytojas A. K. parodė, kad pažinojo A. šeimą, bendravo su broliais V. A. ir A. A.. V. A. sakė, kad jų tėvų namas priklauso trims vaikams, o durys atviros ir visiems kitiems vaikams. V. A. niekada nesiskundė, kad turtas paveldėtas neteisingai. Kalba apie tai buvo jau po jo tėvo mirties. Liudytojas nurodė, kad klausė pas V. A. kodėl į tėvų namus neateina ieškovas S. A. ir V. A. sakė, kad broliui S. tėvų namai smirda. Liudytojas patvirtino, kad ieškovas mėnesį prieš posėdį skambino jam ir darė spaudimą, sakė, kad jam blogai baigsis jeigu liudys I. naudai.
Dėl ieškovo teisės ginčyti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus
Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (1964 m. Civilinio kodekso (toliau - 1964 m. CK) 587, 591 straipsniai, 2000 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50, 5.60 straipsniai). Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytino 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CPK 587 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šioje byloje priimtą ankstesnį pirmos instancijos teismo sprendimą, vadovaudamasis Kasacinio teismo praktika ir išaiškinimais, pažymėjo, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnis), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis) tuo atveju, jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009, Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1109-343/2016). Šiose teismų nutartyse nurodyta, kad tik patenkinus reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra teisinis pagrindas spręsti dėl kitų ieškovo reikalavimų pagrįstumo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis, CK 5.8 straipsnis).
Be to, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-441/2009 išaiškinta, kad teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas.
Vadovaujantis nurodytais aukštesnės instancijos teismų išaiškinimais pirmiausiai būtina nustatyti ar ieškovas turi teisę ginčyti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus kaip pretenduojantis į palikimą asmuo, t. y. nustatyti ar yra pagrindas pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Taip pat reikia nustatyti ar ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino savo pažeistai teisei teisme ginti net ir tuo atveju, jeigu jam būtų pratęstas terminas palikimui priimti.
Kaip minėta, CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybė įpėdiniui kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šio termino praleidimo priežastys yra svarbios tada, kai jos lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą įstatymas sieja su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašančio terminą pratęsti, tiek kitų asmenų teisėms ir pareigoms, sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, būtina įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, taip pat kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar jos yra pagrindas terminui pratęsti, reikia spręsti atsižvelgiant į šių terminų paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-126/2007, Nr. 3K-3-91/2011, Nr. 3K-3-246/2011).
Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 178 straipsnis). Todėl savo paaiškinimus ir argumentus ieškovas turi net tik išsakyti, bet ir pagrįsti įrodymais.
Ieškovas šioje byloje pripažįsta, kad tėvo palikimo per įstatyme numatytą 6 mėnesių terminą jis nepriėmė, todėl ir prašo pratęsti šį terminą, kad galėtų ginčyti atsakovams išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Termino palikimui priimti praleidimo priežastimi ieškovas iš esmės nurodo savo didelį užimtumą, dėl kurio negalėjo nuvykti pas notarą dėl palikimo priėmimo, taip patirties ir informacijos apie tėvo testamentą neturėjimą. Tačiau šios ieškovo nurodomos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Ieškovo nurodomas didelis jo užimtumas po savo tėvo mirties, kurį nulėmė poreikis rūpintis savo 7 metų sūnumi, kuriuo dėl ligos negalėjo pasirūpinti jo sutuoktinė, taip pat poreikis daug dirbi naujoje darbovietėje ir neturėjimas laiko dėl šių aplinkybių nuvykti pas notarą dėl palikimo priėmimo visiškai nesusiję su objektyviomis kliūtimis, kurios realiai trukdė ieškovui priimti palikimą. Teismas pripažįsta, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina jo nurodomą aplinkybę, kad jo sutuoktinė palikimo atsiradimo metu turėjo sveikatos sutrikimų ir gydėsi, taip pat patvirtina, kad jų sūnus buvo 7 metų amžiaus ir ieškovui teko pareiga juo rūpintis, tačiau šie įrodymai neįrodo, kad tai buvo priežastis, dėl kurios ieškovas nepriklausomai nuo jo valios negalėjo priimti palikimo. Jo gyvenamoji vieta Druskininkuose yra vos 47 km atstumu nuo Lazdijų, į kuriuos ieškovui reikėjo atvykti pas notarą per 6 mėnesius nuo tėvo mirties. Ieškovas pripažįsta, kad per visą 6 mėnesių laikotarpį gyveno ir dirbo Druskininkuose, pats teigia, kad savaitgaliais atvažiuodavo į tėvo namus Seirijuose, lankydavo sergančią žmoną Biržuose ir Kaune, o jo sutuoktinė patvirtino, kad lankė ją ir Klaipėdoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po tėvo mirties jam nebuvo suvaržyta, nebuvo jokių objektyvių kliūčių, kurios būtų trukdę ieškovui nuvykti pas notarą. Apie palikimo atsiradimą jis žinojo iš karto po savo tėvo mirties, savo teisę paveldėti kaip pirmos eilės įpėdinis suvokė, todėl nebuvo jokių kliūčių, suvaržiusių jo teises ir galimybes priimti palikimą. Teismų praktikoje tokiais atvejais, kai įpėdinio teisių priimti palikimą niekas nevaržo, palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys, susijusios tik su įpėdinių subjektyviais įsitikinimais, nelaikomos svarbiomis priežastims praleistam terminui pratęsti (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).
Savo teisių neįgyvendinimas ir nenoras atlikti įstatyme numatytus veiksmus, kurie būtini norint priimti palikimą, yra ne kliūtis sutrukdžiusi ieškovui priimti palikimą, o sąmoningas asmens pasirinkimas tarp kelių prioritetų. Ieškovas sąmoningai, niekieno neverčiamas ir neįtakojamas didesnį prioritetą skyrė darbui ir šeimos reikalams, o ne palikimo priėmimui. Toks ieškovo pasirinkimas yra jo paties valios išraiška, kurios atsakovai nevaržė, todėl atsakomybės dėl gyvenime nenaudingai pasirinktų prioritetų negalima po daugelio metų perkelti kitiems įpėdiniams, kurie palikimo priėmimu pasirūpino. Šiuo atveju palikimo per įstatyme nustatytą terminą ieškovas nepriėmė būtent dėl priežasčių, kurios priklausė nuo jo paties valios ir kurioms įtaką daryti jis galėjo, o ne dėl tokių priežasčių, kurios nuo jo nepriklausė. Darbas yra įprastinė kiekvieno žmogaus veikla, netrukdanti įgyvendinti kitas asmens teises. Per 6 mėnesius bet kuris rūpestingas ir atidus įpėdinis, net ir labai daug dirbdamas, turi visas galimybes gauti iš darbdavio laisvą pusdienį ar net dieną tam, kad sutvarkyti palikimo priėmimo procedūras už 47 kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo daromos objektyvios ir nuo jo valios nepriklausančios kliūtys atvykti pas notarą, kad jis prašė, o darbdavys jam nei karto neleido nuvykti pas notarą, kad jis prašė o jam nesuteikė atostogų ar pan. Vien tik deklaratyvus ieškovo paaiškinimas, kad jis dėl užimtumo darbe per 6 mėnesius negalėjo nuvykti pas notarą, esantį už 47 kilometrų, nesudaro pagrindo tokią priežastį pripažinti nei svarbia, nei įrodyta. Tuo tarpu pareiga rūpintis savo vaiku iš viso neturi nieko bendro su kliūtimi priimti palikimą. Antrą klasę lankęs ieškovo 7 metų sūnus buvo pakankamo amžiaus, kad galėtų pas notarą važiuoti kartu su ieškovu, jeigu vaiko nebuvo kam palikti prižiūrėti. Be to, ieškovas galėjo pas notarą nuvykti ir tokiu laiku, kai vaikas buvo pamokose. Vaikas, kaip ir darbas, savaime nėra kliūtis, trukdanti įgyvendinti kitas savo teises, sutvarkyti įvairias teisines procedūras.
Iš byloje esančių įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad ieškovas terminio palikimui priimti nepraleido, nes jis palikimo priimti nesiekė savo paties apsisprendimu. Kai įpėdinis palikimo priimti įstatymo nustatyta tvarka nesiekia ir per įstatyme nustatą terminą neatlieka jokių veiksmų palikimui priimti, tai praleidęs tokį terminą jis negali savo teisių ginti remdamasis tuo, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Atsakovės teigia, kad ieškovas tėvo palikimo priimti nenorėjo net kai jos siūlė jam nuvažiuoti pas notarą dėl palikimo priėmimo, ir sakė joms, jog jam tėvo namų nereikia. Nors ieškovas nesutinka su atsakovių argumentais, tačiau visuma nustatytų byloje aplinkybių leidžia remtis atsakovių paaiškinimais. Pats ieškovo prašymas pratęsti praleistą terminą palikimui priimti dėl jo nurodytų priežasčių, kurios yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio, nesudariusios jokių objektyvių kliūčių savo teisei realizuoti, patvirtina, kad per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo jis jo nesiekė ir nenorėjo priimti. Ieškovo 1997 m. balandžio 24 d. surašytas pareiškimas dėl palikimo atsisakymo patvirtina jo ketinimus nepriimti palikimo ir atspindi nuoseklius jo veiksmus siekiant tokio rezultato. Visų bylos šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina ir atsakovių nurodytą motyvą, dėl kurio ieškovas nebuvo suinteresuotas priimti tėvo palikimą. Byloje nėra ginčo, kad šalių broliai V. ir R. A. po tėvo mirties gyveno tėvo namuos, girtavo, namų tinkamai neprižiūrėjo, ieškovo žodžiais tariant jie buvo virtę „pereinamu kiemu“. Todėl teismas sutinka su atsakovių argumentu, kad priimdamas palikimą ir įgydamas nuosavybės teisę į tėvo namus ieškovas iš tiesų būtų prisiėmęs ir tam tikrą naštą bei atsakomybę už girtaujančius brolius. Tuo tarpu atsižvelgiant į ieškovo nurodomas tuo metu buvusias sunkias jo asmeninio gyvenimo aplinkybes papildomas rūpestis tėvo paliktais namais ir juose gyvenančiais bei girtaujančiais broliais ieškovui iš tiesų būtų buvęs labai nenaudingas. Pabrėžtina, kad atitinkamai ir aktyvūs ieškovo veiksmai dėl palikimo priėmimo prasidėjo tik po to, kai mirė brolis V. A. ir tėvo namai liko tušti. Notarė Stefanija Valukonienė patvirtino, jog ieškovas į ją pirmą kartą kreipėsi ne dėl tėvo palikimo priėmimo, o būtent dėl brolio V. A. palikimo priėmimo. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovas tėvo palikimo sąmoningai nebuvo priėmęs ir juo nesidomėjo iki tada, kai tėvo namai liko tušti. Todėl visuma nustatytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ieškovas ne tik nenorėjo priimti palikimo per įstatymo nustatytą terminą, bet ir turėjo tam priežastį – jam tai būtų sukėlę daug nepatogumų.
Ieškovas jokiais kitais patikimais įrodymais, išskyrus savo paaiškinimus, neįrodo ir savo teiginio, kad apie tėvo testamentą pirmą kartą sužinojo tik 2014 m. spalio 18 d. radęs jį tėvo namuose. Be to, toks ieškovo teiginys neatitinka pačios byloje nagrinėjamos situacijos. Byloje nėra ginčo, kad šalių tėvas A. A. labiausiai pasitikėjo būtent ieškovu, kuris buvo labiausiai išsilavinęs, nepiktnaudžiavo alkoholiu ir gerai sutarė su tėvu. Ieškovas pats paskutinio teismo posėdžio metu pateikė jo tėvo pasirašytą raštą, iš kurio matyti, kad būtent ieškovo pagalbos tėvas A. A. ieškojo kai su juo konfliktavo kiti jo sūnūs. Todėl pagrįstu, ir jokiais įrodymais nepaneigtu, pripažintinas atsakovių argumentas, kad beveik 5 metus su pasirašytu testamentu iki savo mirties gyvenęs ir su ieškovu visą laiką geriausiai iš visų vaikų sutaręs jų tėvas neturėjo jokio pagrindo slėpti testamentą nuo ieškovo ir jam nesakyti, kad namas yra paliktas būtent ieškovui. Pažymėtina, kad paskutinio teismo posėdžio metu ieškovo pateiktas pokalbio garso įrašas tarp jo ir brolio R. A. neįrodo, kad ieškovas nežinojo apie tėvo testamentą iki 2014 m. spalio 18 d. Nors šiame pokalbyje girdimi R. A. žodžiai, kad jis apie testamentą nežinojo, tačiau viena vertus, tai nepatvirtina, kad ieškovas apie testamentą nežinojo, o kita vertus, girdint tik R. A. žodžius, bet negirdint prieš tai pasakytų ieškovo žodžių, pokalbio kontekstas iš viso nėra aiškus. Be to, šis įrašas padarytas akivaizdžiai iš anksto suplanavus šį pokalbį, iš anksto jam pasiruošus, nes ieškovo sūnus atvyko pas R. A. ir įrašinėjo telefoninį pokalbį su jo tėvu V. S. A.. Kadangi pats R. A. į teismo posėdžius neatvyko ir davęs priesaiką jokių paaiškinimų dėl ginčo nedavė, tai nėra galimybės įsitikinti ar šiame pokalbyje pasakyti jo žodžiai nėra iš anksto surežisuoti, ar nėra įtakoti ieškovo ir jo sūnaus, nėra galimybės patikrinti ar savo žodžius R. A. patvirtintų prisiekęs teisme. Todėl tokiomis aplinkybėmis padarytu garso įrašu negalima remtis nustatinėjant bylai svarbias aplinkybes. Ieškovo teiginio, kad jo brolis V. A. prieš mirtį pasakė, kad seserys ieškovą apgavo dėl tėvo palikimo taip pat nepatvirtina jokie įrodymai. Priešingai, liudytojas A. K., kuris su V. A. bendravo iki jo mirties, patvirtino, kad V. A. niekada nesakė, kad tėvo palikimas trijų jo vaikų buvo paveldėtas neteisingai. Tokie liudytojo parodymai, o taip pat jo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas prieš teismo posėdį darė jam poveikį, tik sustiprina abejones ieškovo paaiškinimais, kurių jis neįrodo jokiais kitais įrodymais.
Nors atsakovių paaiškinimo, kad ieškovas pats davė tėvui savo pasą, kai šis važiavo pas notarę surašyti testamento, taip pat nepatvirtina kiti įrodymai (notarė negalėjo prisiminti ar sudarant testamentą jai buvo pateiktas ieškovo pasas), tačiau teismas pripažįsta įrodytomis atsakovių nurodytas aplinkybes apie tai, kad testamente išreikštą tėvo valią dėl namo palikimo žinojo ir ieškovas dar iki tėvo mirties. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416/2007; Nr. 3K-3-427/2008; Nr. 3K-3-91/2011). Todėl prieš tai nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti žymiai labiau tikėtinu atsakovių nurodomą faktą, jog ieškovas apie tėvo testamentą žinojo dar iki jo mirties, nei ieškovo nurodomą faktą, kad jis apie tėvo testamentą sužinojo tik praėjus beveik 18 metų nuo tėvo mirties. Tai reiškia, kad ieškovas neįrodė ir tos, jo manymu svarbios, palikimo priėmimo termino praleidimo priežasties, kad neva jis per palikimui priimti skirtą terminą nežinojo apie tėvo sudarytą testamentą.
Tačiau šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, palikimo atsiradimo metu buvo ilgą laiką dirbęs vadovaujančiose pareigose, turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl nustačius, jog iki 2014 m. vasaros, t. y. daugiau nei 18 metų, jis visiškai nesidomėjo tėvo palikimo priėmimu ir nesiekė jo paveldėti, neturi esminės reikšmės jo argumentai, kad jo pasyvų elgesį sąlygojo jo nežinojimas apie tėvo testamentą. Esminę reikšmė šiuo atveju turi tai, kad ieškovas, žinodamas apie tėvo mirtį, apie atsiradusią galimybę paveldėti, turėjo pareigą per šešis mėnesius apsispręsti dėl palikimo priėmimo. Apsisprendęs jį priimti ir kreipdamasis pas notarę, ieškovas turėjo galimybę sužinoti ir apie testamentą, ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo jam tinkamu būdu. Todėl nusprendęs palikimo nepriimti ir į notarą per įstatymo nustatytą terminą nesikreipdamas bei faktiškai palikimo nevaldydamas jis savo veiksmais išreiškė aiškią savo valią ir sudarė aplinkybes, dėl kurių kiti įpėdiniai turėjo priimti palikimą, kad jis neatitektų valstybei. Todėl praėjus 20 metų nuo palikimo atsiradimo dienos, vien ta aplinkybė, kad ieškovo naudai buvo surašytas testamentas, kuriuo jis nepasinaudojo, nėra pagrindas pratęsti ieškovui terminą palikimui priimti. Palikėjo valios niekas neginčija ir ji yra svarbi, tačiau pratęsti terminą palikimui priimti kai jis yra praleistas jau daugiau kaip dvidešimt metų, per kuriuos palikimą priėmę kiti įpėdiniai šiuo palikimu rūpinosi ir turtą išlaikė, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, teisinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo principų bei palikimą priėmusių ir už ieškovo termino praleidimą neatsakingų kitų įpėdinių teisių apsaugos principo.
Dėl nurodytų motyvų konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, vadovaujantis minėta teismų praktika, nėra ir teisinio pagrindo spręsti ieškovo reikalavimų panaikinti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus atsakovams, todėl ieškinys atmestinas vien dėl to, kad nepratęsiamas terminas palikimui priimti. Tačiau kaip minėta, net ir tuo atveju, kai teismas pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama įstatyme nustatyto senaties termino palikimui ginčyti reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs įstatyme nustatytą terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas.
Paveldėjimo teisės liudijimas I. O. I., R. J. A. ir V. A. į ginčo turtą išduotas 1997 m. rugpjūčio 14 d. Remiantis 1964 m. CK 84 straipsniu, reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo reikšti, buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis). 2000 m. CK 5.8 straipsnis nustato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Jeigu civiliniame kodekse nustatytas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos (2000 m. CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.).
Ieškovas savo teisės pažeidimą sieja su 2014 m. spalio 18 d., kai jo teigimu jis surado 1991 m. spalio 11 d. testamentą. Tačiau ieškovo interesas paveldėti turtą po tėvo mirties buvo pažeistas ne tada kai jis neva rado testamentą, o tuomet, kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas kitiems įpėdiniams, t. y. 1997 m. rugpjūčio 14 d. Todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie 1997 m. rugpjūčio 14 d. paveldėjimo teisės liudijimą. Šiuo atveju ieškovas pats patvirtino, kad atsakovė R. B. ragino jį atsisakyti nuo palikimo, kad jį priimti galėtų jų sesuo I. O. I., todėl akivaizdu, kad ieškovas dar 1997 metais žinojo, jog palikimą siekia priimti kiti įpėdiniai. Ieškovas 1997 m. balandžio 24 d. pats pas notarą atsisakė nuo palikimo ir savo pareiškimą nusiuntė atsakovei R. B.. Iš šių aplinkybių visumos akivaizdu, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo galimybę ir privalėjo domėtis procesu dėl paveldėjimo procedūrų taikymo nuo 1997 m. balandžio 24 d., nes nuo tada žinojo, kad palikimas bus priimtas kitų įpėdinių. Todėl reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo reikšti taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytas trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 1997 m. balandžio 24 d., kai ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą išduodant paveldėjimo teisės liudijimą kitiems įpėdiniams. Toks trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. balandžio 24 d., t. y. dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Todėl ginčo santykiams taikyti 2000 m. CK numatytus nei sutrumpintą 1 metų senaties terminą (CK 5.8 straipsnis), nei bendrą 10 metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) nėra pagrindo ir šiuo atveju taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Ieškinys teismui šioje byloje buvo pateiktas 2015 m. vasario 24 d., todėl pripažintina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kuris baigėsi dar 2000 m. balandžio 24 d.
Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinys atmestinas net ir tuo atveju jeigu būtų pagrindas pratęsti terminą palikimui priimti, nes ieškovas praleido ieškinio senaties terminą palikimo priėmimo teisėtumui bei išduotiems paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti, o atsakovės prašo taikyti senaties terminą.
Dėl 1997 m. rugpjūčio 14 d. ir 2014 m. spalio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą teisėtumo
Nors prieš tai konstatuota, kad nepratęsus ieškovui termino palikimui priimti nėra ir teisinio pagrindo spręsti ieškovo reikalavimų panaikinti atsakovams išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau pripažintina ir tai, kad išduodant paveldėjimo teisės liudijimus nebuvo pažeisti jokie įstatymai, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad notarė, 1997 m. birželio 25 d. gavusi įpėdinių pagal įstatymą I. O. I., V. A., R. J. A. pareiškimus apie palikimo priėmimą po tėvo A. A. mirties, turėdama notarų patvirtintus pranešimus apie tai, kad kiti du įpėdiniai - S. V. A. ir R. B. palikimo nepriėmė, turėdama 1997 m. birželio 23 d. Seirijų seniūnijos pažymėjimą Nr. 247 apie įpėdinių priimtą faktiškai valdyti turtą, pagrįstai ir teisėtai 1997 m. rugpjūčio 14 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į nekilnojamąjį turtą ir tinkamai vykdė 1964 m. CK 587, 592, 598, 599 straipsnių reikalavimus, reglamentuojančius paveldėjimo procedūras ir jų užbaigimą, jų nepažeidė. Šiuo atveju notarei įpėdinių ratas iš pateiktų dokumentų buvo aiškus iš karto, įstatyme nustatytas terminas palikimui priimti paduodant pareiškimą buvo pasibaigęs, o visų įpėdinių valia dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu buvo aiški iš karto, todėl notarė turėjo duomenis apie tai kurie įpėdiniai palikimą faktiški valdė, o kurie jo atsisakė. Esant tokioms aplinkybėms notarė neturėjo pareigos papildomai informuoti ieškovą apie paveldėjimo bylą ir apie testamentą, pagal kurį palikimą priimti terminas jau buvo pasibaigęs. Kadangi per šešių mėnesių terminą palikimo pagal testamentą ieškovas nepriėmė, o po to pateikė atsisakymą nuo palikimo pagal įstatymą, kuriuo informavo notarę, kad palikimo nepriėmė ir pretenzijų nereikš, o su pareiškimais dėl palikimo priėmimo ir su įrodymu, kad palikimą faktiškai valdė kreipėsi kiti trys įpėdiniai, tai notarė neturėjo teisės neišduoti jiems paveldėjimo teisės liudijimo. Ieškovas neįrodė, kad kokie nors notarės veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normoms. Notarė taip pat nepažeidė ir teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo procedūrų taikymą po V. A. mirties išduodama paveldėjimo teisės liudijimą jo dukrai, atsakovei I. V., nes įformino paveldėjimo procedūras pagal tuo metu galiojusio 2000 m. CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5.50, 5.67 straipsnių reikalavimus. Ieškovas savarankiškų pagrindų nuginčyti 2014 m. spalio 7 d. testamentui nepateikė, jis ginčijamas tik tuo pagrindu, kad nepagrįstai išduotas 1997 m. rugpjūčio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas V. A.. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad ieškovo S. V. A. pareiškimas apie atsisakymą priimti palikimą atitiko jo valią, įvertinus tai, kad notarė įformindama paveldėjimo procedūras jų nepažeidė, nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį ir minėtus paveldėjimo teisės liudijimus pripažinti negaliojančiais.
Nors ieškovas kaltina atsakoves ir notarę susitarus jį apgauti ir nuslėpus nuo jo testamentą, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kad testamentas nuo jo buvo slepiamas. Testamentą sudarė ieškovo tėvas ir tai buvo jam priklausantis dokumentas, kuriuos jis iki savo mirties disponavo beveik 5 metus. Ieškovas neįrodė, kad iki tėvo mirties testamentas buvo pas atsakoves, o ne pas jų tėvą. Ieškovas taip pat neįrodė, kad po jų tėvo mirties jis kada nors ieškojo kokių nors tėvo dokumentų, susijusių su palikimu, jais domėjosi ir negalėjo jų gauti ar pamatyti dėl atsakovių ar notarės veiksmų. Nors ieškovas kaltina atsakoves, kad jos neinformavo jo apie tėvo testamentą ir taip jį nuslėpė, tačiau jokie įstatymai tokios pareigos atsakovėms niekada nenumatė ir nenumato. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymas neįpareigoja įpėdinio pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011). Todėl vien ieškovo nurodoma aplinkybė, kad atsakovės jo neinformavo apie tėvo testamentą savaime neįrodo jokio atsakovių nesąžiningumo. Priešingai, visi įpėdiniai, kurie kreipėsi dėl palikimo priėmimo į notarę, savo pareiškimuose ieškovą nurodė kaip įpėdinį. Tačiau, kaip minėta anksčiau, atsakovės iš viso neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad ieškovas nežino apie savo teisę paveldėti pagal testamentą, nes jos teigia, kad apie testamentą ieškovas žinojo dar iki tėvo mirties, o palikimo sąmoningai nenorėjo priimti. Kiekvienas įpėdinis savo teisę paveldėti turi įgyvendinti pats ir įstatymų nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo kitų įpėdinių veiksmų. Todėl savo teisės paveldėti neįgyvendinęs ieškovas negali ginčyti atsakovų teisėtai gautų paveldėjimo teisės liudijimų apeliuodamas į tai, kad kiti įpėdiniai jo neinformavo apie jo teisę paveldėti.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovų ir notarės veiksmus vertinti kaip jų bendrą susitarimą apgaule nušalinti ieškovą nuo palikimo ir dėl to pripažinti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus negaliojančiais, nėra jokio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškinį atmetus atsakovėms iš ieškovo priteistinos jų bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė R. B. nėra priėmusi palikimo ir jai nėra išduotas nei vienas iš ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų, todėl pagal ieškovo pareikštus reikalavimus atsakove šioje byloje ji įtraukta visiškai nepagrįstai, nes teismo sprendimas, net ir ieškinio patenkinimo atveju jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms negali turėti. Tai reiškia, kad jai bylinėjimosi išlaidas ieškovas turėtų atlyginti nepriklausomai nuo bylos baigties, kadangi atsakovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl akivaizdžiai nepagrįsto jos įtraukimo į šią bylą atsakove.
Atsakovė R. B. pateikė prašymą priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 75, t. 2, b. l. 57-59, 112-116). Atsakovės išlaidas sudaro 450 Eur (200 Eur + 100 Eur + 150 Eur) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, jos pagrįstos pinigų priėmimo kvitais (t. 1, b. l. 92, t. 2, b. l. 60, t. 3, b. l. 43). Įvertinus tai, kad advokato padėjėjas ruošė atsiliepimus į du ieškovo ieškinius, atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo penkiuose teismo posėdžiuose, kurie iš viso užtruko keturiolika valandų, šios išlaidos neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymui Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių. Kadangi ieškinys atmetamas, šios atsakovės R. B. turėtos išlaidos – 450 Eur, priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė I. O. I. pateikė prašymą priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą iš naujo (t. 2, b. l. 112-116). Atsakovės išlaidas sudaro 150 Eur advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, jos pagrįstos pinigų priėmimo kvitu (t. 3, b. l. 4). Įvertinus tai, kad advokato padėjėjas ruošė atsiliepimą į ieškovo patikslintą ieškinį, atstovavo atsakovę dviejuose teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą iš naujo, kurie iš viso užtruko dešimt valandų, šios išlaidos neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymui Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių. Kadangi ieškinys atmetamas, šios atsakovės I. O. I. turėtos išlaidos – 150 Eur, priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Jei ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 34,39 Eur, taip pat atidėta dalis žyminio mokesčio už ieškinį ir už apeliacinį skundą – 443 Eur (247 Eur + 196 Eur) (t. 1, b. l. 53-54, t. 2, b. l. 47-48), priteistinos valstybei iš ieškovo, nes ieškinys atmestas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis). Viso valstybei iš ieškovo priteistina 477,39 Eur (34,39 Eur + 443 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš ieškovo S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. O. I., a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš ieškovo S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 477,39 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 39 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuriame banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.