Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-26 · Civilinė byla Nr. 2A-164-330/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-26
Bylos Nr.
2A-164-330/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-04269-2010-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
R. B., G. R.
Ieškovas
T. V., V. V., V. K.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-164-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04269-2010-9Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1; 46 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. B. ir G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-821-661/2014 pagal ieškovų T. V., V. V. ir V. K. ieškinį atsakovėms G. R. ir R. B. (ankstesnė pavardė Š.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovai T. V., V. V. ir V. K. prašė pripažinti negaliojančia G. R., G. R. ir R. Š. sudarytą Nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį dalyje dėl 665/2000 dalies žemės sklypo bei 27/100 dalies pastato - gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir taikyti vienašalę restituciją. Ieškovai nurodė, jog yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai: T. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 46/100 dalys šio gyvenamojo namo, V. K. - 27/100 namo dalys, o G. R. - 27/100 namo dalys. Ieškovai nurodė, kad dėl 2006 m. lapkričio 30 d. šiame name kilusio gaisro sudegė namo stogas bei visa mansarda, kurios naudotojas buvo G. R.. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad gaisras kilo G. R. priklausančioje namo dalyje. Ieškovai, reikalaudami atlyginti dėl gaisro patirtą žalą, Vilniaus rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį G. R. ir G. R.. 2009 m. spalio 19 d. G. R., atstovaujamas G. R. (taip pat veikiančios ir savo vardu), bei R. Š. (dabartinė pavardė B.) sudarė Nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį, kurios pagrindu atsakovei R. B. buvo perleistas šis turtas: 665/2000 dalys žemės sklypo, 27/100 dalys pastato - gyvenamojo namo, 2/6 dalys ūkinio pastato bei kitas nekilnojamasis turtas. Apie minėtą sandorį ieškovams tapo žinoma tik 2009 m. gruodžio 1 d., kai R. B. kitoje civilinėje byloje dėl pažeistų teisių gynimo pateikė prašymą ją įtraukti ieškove vietoj mirusio G. R.. Ieškovų nuomone, sandoris dalyje dėl gyvenamojo namo ir sklypo dalies perleidimo yra neteisėtas, pažeidžiantis ieškovų, kaip kreditorių, interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu.

Atsakovės G. R. ir R. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės nurodė, kad apie ginčijamą sandorį ieškovai sužinojo ankščiau, nei teigia. Atsakovių manymu, apie šio sandorio sudarymą ieškovai galėjo sužinoti anksčiau iš viešų nekilnojamojo turto registro duomenų. Anot atsakovių, iki teismo sprendimo, kuriuo ieškovų naudai iš G. R. buvo priteistas žalos atlyginimas, įsiteisėjimo, atsakovė G. R. negalėjo būti laikoma šių asmenų skolininke. Atsakovės nurodė, kad ieškovai T. V. ir V. V. nelaikytini kreditoriais, nes gaisro kilimo dieną nebuvo namo bendrasavininkiai, kadangi dalį namo įsigijo praėjus vienuolikai mėnesių po gaisro. Atsakovės akcentavo aplinkybę, jog ieškovai ieškinį pareiškė praleidę vienerių metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia G. R., G. R. ir R. B. 2009 m. spalio 19 d. sudarytą nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį dalyje dėl 665/2000 dalių žemės sklypo bei 27/100 dalių gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo bei taikė vienašalę restituciją.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės G. R. pareiga atlyginti ieškovams žalą atsirado nuo 2006 m. lapkričio 30 d., kuomet kilo gaisras. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas po šio įvykio, t. y. ieškovams jau turint reikalavimo teisę. Teismas sprendė, jog ginčijamas sandoris pažeidė ieškovų teises, kadangi perleidus ginčo turtą, atsakovė G. R. nebeturi kito turto, gauna tik senatvės pensiją. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo aplinkybių. Teismo vertinimu, sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi žinojo, kad turto perleidimas pažeis ieškovų teises. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo sudarytas neatlygintinis sandoris, todėl kitos sandorio šalies nesąžiningumo sąlyga nenustatinėtina. Ginčo atveju turtas buvo perleistas skolininko dukrai, todėl jos nesąžiningumas yra preziumuojamas, o šios prezumpcijos atsakovės nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai ieškinį pareikė nepraleidę vienerių metų ieškinio senaties termino. Teismas nepagrįsta laikė atsakovių poziciją, pagal kurią ieškovai apie ginčijamo sandorio sudarymą esą turėjo sužinoti iš nekilnojamojo turto registro. Teismo vertinimu, apie įvykusį turto perleidimą ieškovai negalėjo sužinoti anksčiau nei jų nurodytu metu – 2009 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs actio Pauliana sąlygų visetą, ginčijamą sandorio dalį pripažino negaliojančia. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo sutartis buvo neatlygintinė ir byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog turtas nebuvo pagerintas, teismas taikė vienašalę restituciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės R. B. ir G. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žalos padarymo ir atsiradimo momentas bei prievolės atsiradimo momentas gali nesutapti. Nei nagrinėjamoje byloje, nei civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nebuvo įrodymų, besąlygiškai patvirtinusių G. R. ir G. R. kaltę dėl kilusio gaisro. Kaltas asmuo buvo nustatytas tik 2011 metais įsiteisėjus teismo sprendimui. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovai V. V. ir T. V. namo dalį įsigijo jau po gaisro, todėl žala jiems nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalys ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Dovanotojai nelaikė savęs skolininkais, nes jie gynėsi nuo pareikštų reikalavimų. Be to, ginčo turto perleidimas turėtų būti vertinamas kaip paskutinės G. R. valios pareiškimas ir įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Ta aplinkybė, jog sandorio sudarymo metu nebuvo nė vieno dokumento, pagrindžiančio atsakovų atsakomybę už žalą, patvirtina, kad sandoris ieškovų teisių nepažeidė.

Atsiliepimas

Ieškovai T. V., V. V. ir V. K. prašo atsakovių apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo buvo nustatytos aplinkybės, jog T. V. ir V. V. turėjo reikalavimo teisę į atsakovę G. R., kuri yra atsakinga už kilusį gaisrą, todėl tokios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Ieškovai nesutiko su skundo argumentu, kad žalos atsiradimo metu ieškovai dar neturėjo reikalavimo teisės. Nurodė, kad žala buvo padaryta 2006 m. lapkričio 30 d., o ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. spalio 19 d., todėl jo sudarymo metu ieškovų reikalavimo teisė egzistavo, nors pažeista teisė teismine tvarka buvo apginta tik 2011 metais. Ieškovai nesutiko ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais atsakovės neigė pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą. Nurodė, kad šios sąlygos klausimu atsakovių cituojamas teisminis precedentas netaikytinas dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumo. Ieškovai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo namas) bendraturčiai. Ieškovams T. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 46/100 gyvenamojo namo dalys, V. K. - 27/100 namo dalys, o G. R. - 27/100 namo dalys. 2006 m. lapkričio 30 d. kilusio gaisro metu sudegė ginčo namo stogas bei visa mansarda, kurios naudotojas buvo G. R.. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad gaisras kilo atsakovui G. R. priklausančioje namo dalyje. Ieškovai, reikalaudami atlyginti dėl gaisro patirtą žalą, Vilniaus rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį G. R. ir G. R.. Nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, 2009 m. spalio 23 d. mirė G. R., vietoje jo į bylą įstojo įstatyminė įpėdinė – sutuoktinė G. R.. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu iš atsakovės G. R. ieškovei V. K. priteista 40 000 Lt (11 584,80 Eur) turtinei žalai atlyginti, trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, V. V. ir T. V. naudai lygiomis dalimis priteista 27 000 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi V. K. pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista žalos atlyginimo suma sumažinta iki 39 581 Lt (11 463,45 Eur), V. V. ir T. V. priteista žalos atlyginimo suma padidinta iki 51 391 Lt. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį dėl V. K. reikalavimų, išnagrinėjęs šią bylos dalį iš naujo Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi iš atsakovės G. R. ieškovui V. K. priteisė 34 199,54 Lt turtinės žalos atlyginimo. Be to, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad G. R., atstovaujamas atsakovės G. R. (taip pat veikiančios ir savo vardu), bei atsakovė R. B. 2009 m. spalio 19 d. sudarė Nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį, kurios pagrindu atsakovei R. B. buvo perleistas šis turtas: 665/2000 dalys žemės sklypo, 27/100 dalys pastato - gyvenamojo namo, 2/6 dalys ūkinio pastato bei kitas nekilnojamasis turtas. Ieškovai šią sutartį dalyje dėl 665/2000 dalies žemės sklypo bei 27/100 dalies pastato - gyvenamojo namo prašė pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Kaip minėta, ieškovai ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia atsakovų 2009 m. spalio 19 d. sudarytą dovanojimo sandorį bei taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismui ieškinį patenkinus, atsakovės G. R. ir R. B. (apeliantės) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuotos šios Pauliana ieškinio sąlygos: neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimas, ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas ir pareigos sudaryti sandorį nebuvimas. Apeliantės teismo išvadų dėl kitų actio Pauliana sąlygų neginčija. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantės apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija dėl kitų Pauliana rūšies ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų, šiuo atveju esančių už bylos nagrinėjimo ribų, nepasisako.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Kaip minėta, apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas ieškovų (kreditorių) galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turėjimas. Apeliančių nuomone, žalos padarymo ir prievolės atsiradimo momentai nagrinėjamu atveju nesutampa. G. R., o vėliau ir jo teisių perėmėja atsakovė G. R. neturėjo pagrindo iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priteisimo laikyti save ieškovų skolininkais. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovai T. V. ir V. V. namą įsigijo po gaisro praėjus vienuolikai mėnesių. Šios aplinkybės, jų nuomone, patvirtina, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu, kuomet dar nebuvo teismo sprendimo, įpareigojančio atlyginti gaisro metu patirtą žalą, ieškovų reikalavimo teisė nebuvo galiojanti ir neabejotina. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę ar šios dydį, ginčas turėtų būti nagrinėjamas iki sprendimo dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003). Actio Pauliana kreditorius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Dėl to teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo, pagal byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis atitinkamas prievoles, kiekvienu atveju nustato kreditoriaus reikalavimo atsiradimo momentą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovų (kreditorių) reikalavimas kilo iš delikto, sprendė, kad apeliantės G. R. (skolininkės) pareiga atlyginti žalą kilo dar iki ginčijamo sandorio sudarymo, nes 2006 m. lapkričio 30 d. kilusio gaisro metu buvo sugadintas ieškovų turtas. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta ir išsamiai motyvuota. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, deliktinės atsakomybės atveju žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė sutampa su žalos padarymo momentu. Todėl apeliančių akcentuojama aplinkybė, jog prievolė atlyginti žalą atsirado tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo, prieštarauja analizuojamai pirmosios instancijos teismo išvadai, su kuria kolegija sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde ydingai interpretuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011, pateikta sprendžiamam ginčui aktuali teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė. Kolegija pastebi, jog apeliančių nurodyta kasacinio teismo nutartimi rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas priimdamas apskųstąjį sprendimą. Kolegijos vertinimu, išsakytas teiginys, jog žalos padarymo momentas konkrečiam asmeniui gali nesutapti, neatitinka analizuojamoje kasacinio teismo nutartyje pateikto aiškinimo esmės. Manytina, jog prievolės atlyginti žalą ir žalos atsiradimo momento nesutapimas (vertinant situaciją hipotetiškai) gali būti nulemtas to, jog žala padaroma vienu metu, o atsiranda (kyla) vėliau. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti šios nesutapimo galimybės, kadangi nustatyta, kad žalą ieškovai patyrė 2006 m. lapkričio 30 d. kilusio gaisro metu. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad žalos atlyginimo prievolė G. R. atsirado tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Kolegija pažymi, jog teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Aplinkybė, kad vyko skolininkės ir kreditorių ginčas teisme dėl prievolės atlyginti žalą, tam tikrais atvejais gali būti reikšminga nustatant skolininko sąžiningumą byloje pagal kreditoriaus pareikštą Pauliano ieškinį, pvz., tais atvejais, kai įrodoma, jog skolininkas nežinojo apie savo prievolę iki tol, kol nebuvo kreiptasi į teismą dėl žalos atlyginimo ir teismo sprendimu nekonstatuota jo civilinė atsakomybė, arba sąžiningai klydo dėl savo atsakomybės apimties ir pan., tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad žalos atlyginimo prievolė (atitinkamai ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsigaliojo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteistas žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Nurodyto aiškinimo ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija prieina išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai, esą ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu nebuvo (ar net šiuo metu nėra) įrodymų, pagrindžiančių apeliantės kaltę dėl kilusio gaisro, nepaneigia Pauliana rūšies ieškinio sąlygos – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo. Šios aplinkybės bus vertinamos sprendžiant dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo sąlygos buvimo. Kita vertus, teisėjų kolegija, pritardama ieškovų pozicijai, išdėstytai atsiliepime į apeliacinį skundą, pastebi, jog apeliantės iš esmės ginčija įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes. Apeliančių nuomone, ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvus įrodymų, pagrindžiančių ginčo turto savininko kaltę dėl kilusio gaisro bei įvertinus aplinkybę, kad ieškovai T. V. ir V. V. nuosavybės teisę į gaisro metu sugadintą turtą įgijo jau po gaisro, darytina išvada, kad ieškovų reikalavimo teisė buvo abejotina. Kolegija pirmiausia pažymi, kad deliktinės atsakomybės sąlygos dėl gaisro metu padarytos žalos yra už šios bylos nagrinėjimo ribų. Todėl kolegija nevertina atsakovių kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, klausimo. Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovų reikalavimo teisės galiojimo ir jos neabejotinumo sąlygas, kaip minėta, būtina nustatyti, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo reikalavimo teises atsakovei G. R.. Pažymėtina, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia – nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008). Vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Teisėjų kolegija pažymi, jog žalos atlyginimas ieškovams T. V. ir V. V. iš G. R. priteistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi, ieškovui V. K. – Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kolegija, įvertinusi civilinės bylos dėl gaisro metu padarytos žalos atlyginimo nagrinėjimo ribas, pažymi, jog nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, buvo nuspręsta, kad gaisro metu ieškovai patyrė žalą, kurią atlyginti privalo atsakovė G. R.. Pažymėtina ir tai, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo išnagrinėti ir šioje nagrinėjamoje byloje apeliančių keliami klausimai (pvz., dėl T. V. ir V. V. teisės į žalos atlyginimą, dėl G. R. pareigos atlyginti žalą ir pan.). Minėta, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą Pauliana ieškinio sąlygas, be kita ko, ir šioje nutarties dalyje analizuojamą sąlygą, privalo įrodyti ieškovai. Analizuojamu atveju kitoje nurodytoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nustatytos aplinkybės šiai nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę, todėl ieškovai yra atleisti nuo pareigos įrodyti galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės turėjimą. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicialumo savybė nagrinėjamu atveju lemia ir tai, jog pakartotinis byloje dėl žalos atlyginimo nustatytų aplinkybių vertinimas, apeliantėms kvestionuojant ieškovų (kreditorių) reikalavimo teisės turėjimą, jos neabejotinumo požymius ir pan., įrodinėjant priešingus nei teismo sprendime konstatuoti faktus, yra negalimas. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kreditorių (ieškovų) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip vienos iš actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos, egzistavimo.

Dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo

Kaip minėta, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantės laikėsi nuoseklios pozicijos dėl ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo privalomumo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovių argumentus dėl aplinkybių, lėmusių poreikį tokį sandorį sudaryti, kokiu laikytina priešmirtinė G. R. valia jam priklausantį turtą perleisti dukrai – atsakovei R. B.. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovių argumentu nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės nepagrindžia jo sudarymo būtinumo (privalomumo) actio Pauliana prasme. Kolegija iš dalies pritaria argumentui, jog asmens priešmirtinė psichologinė būsena (asmens suvokimas, kad tuoj mirs) gali lemti jo siekį iki mirties sutvarkyti tiek asmeninius, tiek turtinius reikalus. Tačiau tokia atsakovių pozicija pateisintų tik mirusiojo elgesį perleidžiant jam priklausantį turtą šeimos nariui. Akivaizdu, jog bet kuriuo atveju po asmens mirties turtas nebeliktų mirusiojo nuosavybėje. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti visą ginčijamo sandorio esmę, t. y. tą aplinkybę, jog visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą dukrai perleido ne tik jos tėvas G. R., bet ir motina – atsakovė G. R., kurios valia ir tikslai, buvę sandorio sudarymo metu, neatkleisti. Teisėjų kolegija svarbia laiko ir tą aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu susitarta ne tik dėl turto dovanojimo, bet ir ginčo turtui nustatytas uzufruktas, kurio pagrindu G. R. po turto perleidimo leista naudotis tuo turtu. Taigi, net po ginčijamo sandorio sudarymo skolininkei palikta teisė naudotis ginčo turtu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos imperatyvaus turinio aplinkybės, lėmusios turto savininkės (skolininkės G. R.) poreikį perleisti turtą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skolininkė ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, o jos veiksmai, perleidžiant visą nuosavybės teise valdytą turtą, negali būti pateisinti, kaip sudaryti pagal protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartą. Tai, jog apeliančių cituojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje numatyta galimybė reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste pateisinti tam tikrą skolininko elgesį (dėl privalomumo), savaime neduoda pagrindo išvadai, jog ši išimtis turėtų būti taikoma visuotinai. Teisėjų kolegija pritaria ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytam argumentui, jog apeliančių cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas kreditorių konkurencijos klausimas, kuomet skolininkas jo veikloje nenaudojamą turtą perleido vienam kreditorių, tokių būdų dengdamas įsiskolinimą tik vienam kreditoriui. O nagrinėjamu atveju skolininkė (nesant imperatyvaus įpareigojimo) artimam žmogui neatlygintinai perleido visą savo turtą, taip iš esmės užkirsdama kreditorių (ieškovų) reikalavimų patenkinimo galimybę. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skolininkė G. R. neprivalėjo sudaryti ginčijamo dovanojimo sandorio.

Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo vertinimo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi žinojo, kad turto perleidimas pažeis ieškovų teises. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo sudarytas neatlygintinis sandoris, todėl kitos sandorio šalies nesąžiningumo sąlyga nenustatytina. Teismas akcentavo aplinkybę, jog šiuo atveju taikytina sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Apeliantės su šiomis teismo išvadomis nesutiko. Apeliančių nuomone, aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo nė vieno dokumento, pagrindžiančio G. R. ir G. R. prievolę atlyginti gaisro metu padarytą žalą, patvirtina, jog dovanojimo sandoris negalėjo pažeisti ieškovo interesų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliančių pozicijai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, jog nagrinėjamu atveju neiškyla trečiojo asmens – apeliantės R. B. nesąžiningumo vertinimo problema. Vadovaujantis analizuojamu teisiniu reguliavimu, nustačius, kad ginčo turtas buvo perleistas neatlygintinai, ieškovai neturi pareigos įrodinėti šios Pauliana ieškinio sąlygos. Kita vertus, tiek trečiojo asmens R. B., tiek ir skolininkų G. R. ir G. R. nesąžiningumas, atsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčijamą sandorį sudarė tėvai su dukra, preziumuotinas (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju apeliantai neturi pareigos įrodyti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo. Priešingai, nesąžiningumo sąlygos paneigimo pareiga tenka atsakovėms. Atsižvelgiant į tai, kad R. B. (ne) sąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės, aptariamu atveju, siekiant paneigti preziumuojamą skolininkų nesąžiningumą, būtina įsitikinti, kad skolininkai žinojo ir suprato arba turėjo suprasti ar pasidomėti galimomis neigiamomis pasekmėmis, kurias ieškovams gali sukelti ginčijamo sandorio sudarymas. Tai yra, jog sudarydami ginčijamą sandorį skolininkai suvokė turintys kreditorių, o ginčijamas sandoris iš esmės eliminuos kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę. Nagrinėjamu atveju svarbus skolininkų suvokimas būtent sandorio sudarymo metu. Kolegijos vertinimu, apeliančių akcentuojamos aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu nebuvo dokumento, įpareigojančio atlyginti gaisro metu ieškovų patirtą žalą, o ir skolininkai nesijautė atsakingi už gaisro padarinius, grindžiamos deklaratyviais teiginiais ir nepaneigia jų nesąžiningumo. Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas kitoje civilinėje byloje vykstant kreditorių ir skolininkų ginčui dėl gaisro metu padarytos žalos atlyginimo (sandoris sudarytas 2009 m. spalio 19 d., o ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2007 m. spalio 31 d.). Kita vertus, kolegija daro prielaidą, jog skolininkai apie jų prievolę atlyginti žalą turėjo suprasti jau žalos padarymo (gaisro) metu, kadangi gaisro šaltinis (skolininkų valdytoje patalpoje) nustatytas netrukus po gaisro. Todėl vien ta aplinkybė, jog dėl skolininkų patalpose kilusio gaisro buvo sunaikintas ir ieškovų (bendrasavininkų) turtas, vertinant skolininkų elgesį protingo ir atsakingo asmens elgesio standartais, leidžia matyti, kad jie suvokė turį pareigą atlyginti žalą. Kita vertus, ta aplinkybė, jog sandorio sudarymo metu dar nebuvo teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo, atsižvelgiant į gaisro kilimo aplinkybes, leido prognozuoti, kad tokią žalą gali tekti atlyginti jiems nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Todėl veikdami protingo ir atsakingo asmens elgesio standarto ribose, skolininkai turėjo susilaikyti nuo tokio sandorio sudarymo. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog skolininkai, sudarę ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškovų T. V., V. V. ir V. K. ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai T. V. ir V. K. patyrė po 600 Lt (173,77 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir teisinės konsultacijos. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems priteistinos iš apeliančių (CPK 93, 98 straipsniai). Kolegija, įvertinusi šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, parengto procesinio dokumento turinį, sudėtingumą, išlaidas laiko būtinomis ir pagrįstomis. Nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos. Šios išlaidos ieškovų T. V. ir V. K. naudai iš apeliančių priteistinos lygiomis dalimis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių G. R. ir R. B. lygiomis dalimis 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovės T. V. naudai.

Priteisti iš atsakovių G. R. ir R. B. lygiomis dalimis 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovo V. K. naudai.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanguolė MartinavičienėGintaras Pečiulis