- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-2240-603/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02434-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mantuva“
- Atsakovas
- A. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvydos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mantuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mantuva“ ieškinį atsakovui A. G. (A. G.) dėl skolos už statybines medžiagas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Mantuva“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo A. G. priteisti 5518,29 Eur skolos už statybines medžiagas, 175,56 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 5693,85 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. sausio 13 d. dirbo pas ieškovę elektriko - santechniko pareigose. Atsakovo iniciatyva tarpusavio žodiniu susitarimu buvo susitarta, jog ieškovė įgis ir perduos atsakovo asmeninių poreikių tenkinimui (gyvenamojo namo statybai) statybines medžiagas, perduotų statybinių medžiagų vertę išskaičiuodama iš ieškovės atsakovui turimo išmokėti darbo užmokesčio. Dėl nurodytos priežasties ieškovė neišmokėjo atsakovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio;
1.2. atsakovą iki darbo sutarties nutraukimo žodinis tarpusavio susitarimas tenkino, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atsakovas į ieškovę ir (ar) darbo ginčus nagrinėjančias institucijas nesikreipė. Nutrūkus ieškovę ir atsakovą siejusiems darbo teisiniams santykiams, atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, t. y. nesilaikydamas aukščiau aptarto žodinio susitarimo, kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo;
1.3. nors darbo ginčo nagrinėjimo metu ieškovė atskleidė aptariamo žodinio susitarimo esmę ir aplinkybes, o atsakovas pripažino, kad iš ieškovės įsigijo statybines medžiagas savo gyvenamojo namo statybai, tačiau Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. DGKS-1052 (toliau - DGKS sprendimas) buvo nuspręsta išieškoti iš ieškovės atsakovui neišmokėtą darbo užmokestį į jį neįskaitant atsakovo iš ieškovės gyvenamojo namo statybai gautų statybinių medžiagų vertės;
1.4. ieškovė įgytas 5518,29 Eur vertės pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras ir pagal 2019 m. birželio 27 d. važtaraščius Nr. 19GB1062, Nr. 19GB1063, Nr. 19GB1068 pristatė atsakovo statomo namo adresus (duomenys neskelbtini). Iš pridedamų PVM sąskaitų faktūrų ir važtaraščių matyti, jog ieškovės įgytų statybinių medžiagų iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), o važtaraščiuose kaip krovinio priėmėjas yra pasirašęs pats atsakovas;
1.5. ieškovė už atsakovo įsigytas statybines medžiagas yra išrašiusi ir pateikusi atsakovui 5518,29 Eur sumos 2020 m. sausio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą MAN Nr. 0001404, kurios atsakovas iki šiol neapmokėjo;
1.6. atsakovą ir ieškovę siejant darbo santykiams į atsakovą su reikalavimu atlyginti už namo statybai sunaudotas statybines medžiagas nesikreipė tikėdamasi šias sumas išskaičiuoti iš atsakovui mokėtino darbo užmokesčio, be to, norėjo išsaugoti atsakovą, kaip darbuotoją, nenorėjo su juo konfliktuoti. Tokia situacija tenkino ir atsakovą, kadangi atsakovas iki darbo santykių pabaigos su pretenzijomis ir (ar) reikalavimais išmokėti likusį neišmokėtą darbo užmokestį į ieškovę nesikreipė, o į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją kreipėsi tik po darbo santykių nutrūkimo, nesąžiningai pasinaudodamas susiklosčiusia situacija.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. G. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė tokius nesutikimo su ieškiniu argumentus:
2.1. šalis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. sausio 13 d. siejo darbo teisiniai santykiai, jokie kiti darbo sutartį keičiantys susitarimai tarp šalių sudaryti nebuvo. Atsakovo darbovietėje buvo taikoma apmokėjimo už darbą tvarka Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau - DK) 139 straipsnio 2 dalies 1-2 punktų pagrindu, pagal kuriuos darbuotojo darbo užmokestis sudarė bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (mėnesinė alga) ir papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta pagal darbovietėje taikomą apmokėjimo sistemą;
2.2. atsakovas, vykdydamas darbdavio pavedimus, atlikdavo įvairius su darbo funkcija susijusius statybos darbus skirtinguose objektuose. Ieškovei nuolat vėluojant išmokėti atsakovui tiek bazinę, tiek papildomą darbo užmokesčio dalį, o atsakovui nuolat reikalaujant padengti skolą, ieškovės vadovas 2019 m. gegužės - birželio mėn. pasiūlė dalį darbo užmokesčio (papildomą darbo užmokesčio dalį) išmokėti įmonės gaunamomis statybinėmis medžiagomis. Atsakovui tokia darbdavio pasiūlyta darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka buvo priimtina, kadangi gautas statybines medžiagas jis galėjo panaudoti savo namo statybai;
2.3. į Darbo ginčų komisiją kreipėsi dėl neišmokėto bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio už visą darbo laikotarpį. Darbo ginčų komisija 2020 m. vasario 10 d. priėmė atsakovui palankų sprendimą, priteisdama iš ieškovės 3973,84 Eur darbo užmokestį bei 543,92 Eur dydžio netesybas. Darbo ginčų komisijos sprendimas skundžiamas nebuvo, ieškovė ieškinio, ginčydama Darbo ginčų komisijos sprendimą, teisme per vieną mėnesį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos teismui nepateikė (DK 231 straipsnio 1 dalis);
2.4. ieškovė atsakovui el. laišką, informuodama apie siunčiamą PVM sąskaitą faktūrą už statybines medžiagas išsiuntė tą pačią dieną kaip ir Darbo ginčų komisijai atsiliepimą. Ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra yra 2020 m. sausio 13 d. data, jog atsakovas nėra priėmęs. Apie išrašytą PVM sąskaitą faktūrą sužinojo pasibaigus darbo teisiniams santykiams ir tik tuomet, kai buvo kreiptasi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio už visą išdirbtą laiką. Todėl atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės tikėtinai atgaline data išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, kuri buvo išsiųsta atsakovui tik gavus procesinius dokumentus iš Darbo ginčų komisijos (2020-01-27) ir sužinojus apie kilusį ginčą dėl nesumokėto darbo užmokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės atsakovui 1210 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.
4. Remdamasis šalių paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, jog tarp šalių buvo susiklostę teisiniai darbo santykiai, kurie buvo nutraukti darbuotojo (atsakovo) iniciatyva pagal DK 55 straipsnį dėl tinkamai nemokėto darbo užmokesčio.
5. Teismas nustatė, jog PVM sąskaita faktūra už statybines medžiagas buvo išrašyta 2020 m. sausio 13 d. (atsakovo paskutinę darbo dieną), tačiau el. paštu atsakovui išsiųsta tik 2020 m. sausio 27 d., t. y. praėjus dvejoms savaitėms nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos ir pasibaigus darbo teisiniams santykiams. Vertino, jog PVM sąskaita faktūra galimai buvo išrašyta atgaline data tik kilus ginčui dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo, kadangi atsakovas 2020 m. sausio 20 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbuotojui (atsakovui) neišmokėto darbo užmokesčio, kai tuo tarpu ieškovas pateikė Darbo ginčų komisijai atsiliepimą tą pačią dieną, kaip ir išsiuntė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą el. paštu.
6. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir bylos medžiaga, vertino, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl galimai susidariusios skolos už statybines medžiagas priteisimo tikslu paveikti atsakovą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-4214-433/2020 duodamų UAB „Mantuva“ nepalankių atsakovo parodymų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė pareiškė ieškinį šioje byloje dėl skolos priteisimo praėjus aštuoniems mėnesiams nuo galėjimo kreiptis, be to, ieškinys pareikštas tą patį mėnesį, kai atsakovas kaip liudytojas yra kviečiamas į teismo posėdį duoti parodymus dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.
7. Teismas pažymėjo, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimo statybinėmis medžiagomis, išspręstas Darbo ginčų komisijos įsiteisėjusiu 2020 m. vasario 10 d. sprendimu, kuris apskųstas nebuvo. Teismo vertinimu, ieškovė iš esmės nesutinka su pačiu Darbo ginčų komisijos sprendimu, kurio pagrindu iš UAB „Mantuva“ buvo išieškotas darbo užmokestis atsakovo naudai, sudarantis 3973,84 Eur sumą ir pareikštas ieškinys yra netiesioginis bandymas peržiūrėti Darbo ginčų komisijos sprendimą, kurio apskundimo terminas yra praėjęs. Vertino, jog teismas neturi įgaliojimų pakartotinai spręsti tuos pačius klausimus ir pakeisti Darbo ginčų komisijos pagal kompetenciją jau priimtą sprendimą. Konstatavo, jog tokiu atveju ieškinio reikalavimams taikytina ieškinio senatis DK 231 straipsnio 1 dalies pagrindu.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovės 2019 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. V-6-27 „Dėl atskaitymo iš darbo užmokesčio už paimtas medžiagas A. G. asmeninio namo statybai“, kuriuo grindžiamas ieškinio reikalavimas, taip pat įvertintas Darbo ginčų komisijos įsiteisėjusiame sprendime. Nurodė, kad pagal Darbo ginčų komisijos vertinimą, su minėtu darbdavio (ieškovės) vienašališkai surašytu įsakymu darbuotojas (atsakovas) nebuvo supažindintas, įsakymas surašytas tuomet, kai tarp šalių galiojo darbo teisiniai santykiai. Pažymėjo, jog minėtos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti ieškovės poziciją dėl šalių susitarimo darbo užmokestį mokėti natūra kaip prieštaringą ir neįrodytą.
9. Konstatavo, jog ieškovė praleido DK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą vieno mėnesio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą, išskaitoms, susijusioms su darbo sutarties vykdymu, atlikti. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, jog statybinės medžiagos, kurių kainos apmokėjimo reikalauja ieškovas, buvo perduotos atsakovui 2019 m. birželio 27 d., t. y. daugiau nei prieš metus iki ieškinio pareiškimo teisme, o ieškovės reikalavimas apmokėti minėtą sumą taip pat buvo suformuluotas daugiau nei 6 mėn. iki ieškinio pareiškimo teisme. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis padarė išvadą, jog ieškovė daugiau nei mėnesį iki kreipimosi į teismą žinojo aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimo pagrindą. Pažymėjo, kad nutrūkę šalių darbo santykiai nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovės reikalavimams neturi būti taikomas DK numatytas senaties terminas. Todėl ieškinį atmetė ir kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliantė (ieškovė) UAB „Mantuva“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai identifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir jų įgyvendinimo aplinkybes, nurodydamas, jog statybinės medžiagos buvo gautos kaip darbo užmokestis. Ieškinyje aiškiai nurodytas ieškinio teisinis pagrindas (dalykas) bei įrodinėta, jog tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių faktą pagrindžia eilė rašytinių dokumentų;
10.2. byloje esantys rašytiniai dokumentai bei šalių veiksmai patvirtina šalių bendradarbiavimą ir išreikštą valią dėl statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Abiem šalims toks pasirinktas bendravimo būdas tiko ir sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais būdas buvo tinkamas. Pasinaudodamas ieškovės finansinėmis galimybėmis ir gaunamomis nuolaidomis atsakovas įgijo specifines statybines medžiagas, tinkamas išimtinai tik atsakovo statomam namui, jog buvo pristatytos tiesiai į atsakovo statybų objektą ir priimtos paties atsakovo pasirašant važtaraščiuose. Dėl statybinių medžiagų kainos niekada ginčo nebuvo. Atsakovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog gavo iš ieškovės statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos asmeninių poreikių tenkinimui, o Darbo ginčų komisijai nagrinėjant bylą paaiškino, jog iš ieškovės pirko medžiagas ir tarp jų egzistavo pirkimo – pardavimo sandoris;
Atsiliepimas
10.3. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas savo poziciją keičia priklausomai nuo nagrinėjamo teisinio klausimo, o pateikti paaiškinimai darbo byloje prieštarauja dėstomoms aplinkybėms civilinio ginčo nagrinėjimo metu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog neva sutiko priimti statybines medžiagas kaip dalį jam priklausančio atlyginimo, atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pagal CK 6.130 straipsnį, neigė įvykdytą atsiskaitymą už prekes ir šios aplinkybės apskritai neįrodinėjo. Darbo byloje atsakovas teigė, jog medžiagas pirko, neva už jas atsiskaitė grynaisiais pinigais, nors nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat neigė, kad jų verte buvo sumažintas jam mokėtinas atlyginimas;
10.4. ieškovė įrodinėjo, kad atsakovo prievolė atsiskaityti kyla ne darbo teisinių santykių pagrindu ir ne iš darbo santykių kontekste kylančio pavaldumo, todėl teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškiniu netiesiogiai bandoma peržiūrėti Darbo ginčų komisijos sprendimą. Sudarydamas pirkimo – pardavimo sandorį su ieškove atsakovas dalyvavo kaip civilinių santykių subjektas;
10.5. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimą atsiskaityti su atsakovu nagrinėjo remdamasis DK 150 straipsniu. Darbdavio teisė daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio yra ribojama įstatymu tiek išskaitų numatytais atvejais ir pagrindais, tiek dydžiu, tiek išskaitų darymo tvarka, o pagal teismų praktiką DK numatyti išskaitų iš darbo užmokesčio atvejai yra baigtiniai. Todėl nepriklausomai nuo to, jog šalys subjektyviai manė turinčios viena kitai priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, išskaitymas už darbdavio darbuotojui parduotas bet neapmokėtas prekes nėra numatytas DK. Todėl ieškovė priimdama įsakymą atskaityti sumas iš atsakovo darbo užmokesčio atliko ne DK 150 straipsnio numatytas išskaitas, tačiau dalies atsakovui mokėtinų išmokų, susijusių su darbo santykiais, įskaitymą CK 6.130 ir CK 6.131 straipsnių prasme;
10.6. darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu (DK 139 straipsnio 3 dalis), todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi šalių žodinis susitarimas įskaityti priešpriešinius reikalavimus turėtų būti pripažintas niekiniu bei negaliojančiu ab initio, o sutarties šalims taikoma restitucija. Todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus ir patvirtinus, jog ginčo šalių susitarimas buvo niekinis, turi būti konstatuota, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, o šalys turi būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl sandorio negaliojimo instituto taikymo bei teisinių pasekmių taikymo;
10.7. atsakovui buvo parduotos prekės ir išrašytos bei apmokėjimui pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tačiau atsakovas prievolės atsiskaityti už parduotas prekes neįvykdė. Šalys jokių kitų tarpusavio piniginių prievolių viena kitai neturėjo, ieškovė yra pilnai sumokėjusi atsakovui darbo užmokestį ir su tuo susijusius kitus mokėjimus. Byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovui prekės perduotos neatlygintinai ar perdavusi prekes atsakovui ieškovė įvykdė turtinį įsipareigojimą. Todėl labiau tikėtinas šalių susitarimas, jog atsakovas su ieškove atsiskaitys už prekes.
11. Atsakovas A. G. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
11.1. ieškovė nepagrįstai įrodinėja, jog šalis siejo ne tik darbo, bet ir civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Atsakovo atlyginimas susidėdavo iš kelių dalių, jį sudarė bazinis (tarifinis) darbo užmokestis ir papildomas darbo užmokestis, priklausantis nuo konkrečiuose objektuose atliktų statybos darbų kiekio, byloje pateiktas ieškovės darbų vadovo G. Š. ranka rašyti statybos darbų pagal objektus, kuriuose dirbo atsakovas, sąrašai, o ieškovė neginčijo, jog neegzistavo žodinis susitarimas dėl papildomo darbo užmokesčio ir atsiskaitymo statybinėmis medžiagomis. Byloje taip pat nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys buvo sudariusios kitus ar darbo sutartį keičiančius sutarimus, o ieškovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo tiksliau paaiškinti dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių;
11.2. byloje nebuvo ginčo jog atsakovas gavo statybines medžiagas iš ieškovės savo asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, jog šalis siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovei nuolat ir sistemingai vėluojant atsakovui išmokėti tiek bazinę, tiek papildomą darbo užmokesčio dalį, ieškovės siūlymu 2019 m. gegužės – birželio mėn. buvo susitarta, jog papildoma darbo užmokesčio dalis bus išmokama gaunamomis statybinėmis medžiagomis;
11.3. darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas ginčas dėl bazinės darbo užmokesčio dalies, bet ne dėl papildomos darbo užmokesčio dalies, kurios įsiskolinimą ieškovė pažadėjo padengti statybinių medžiagų kaina. Tačiau nepaisant to, jog apeliaciniame skunde teigiama, kad statybinės medžiagos nėra darbo užmokestis, ieškovė sprendžiant ginčą Darbo ginčų komisijoje buvo įsitikinusi ir laikėsi pozicijos, jog šalių sudarytas žodinis susitarimas reiškė, kad statybinės medžiagos perduodamos už visą darbo užmokestį. Taigi, įsiteisėjusiu darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtinama ieškovės išsakyta pozicija, kad statybinių medžiagų tiekimas buvo išimtinai tik darbo teisinių santykių kontekste ir tai nėra jokie pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai;
11.4. ieškovė procesiniuose dokumentuose įrodinėdama reikalavimą remiasi keliomis alternatyviomis pozicijomis, kurios nenuoseklios, prieštarauja viena kitai bei paneigia viena kitą: vienu atveju teigiama, jog statybinių medžiagų vertė turėjo būti išskaityta iš atsakovui turimo išmokėti darbo užmokesčio, kitu atveju – jog šalis siejo žodiniai pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Pateiktame apeliaciniame skunde ieškovė labiau laikosi alternatyvios pozicijos dėl šalis siejusių žodinių pirkimo – pardavimo teisinių santykių. Iš tiesų byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šalis išimtinai siejo tik darbo teisiniai santykiai ir jokie papildomi susitarimai ar atskiros sutartys, keičiančios darbo santykių pobūdį, nebuvo sudaryti;
11.5. apeliantės įrodinėjama aplinkybė dėl žodinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo remiantis PVM sąskaita faktūra ir važtaraščiu pagrindžia pirkimo – pardavimo teisinius santykius tarp ieškovės ir AB „Ukmergės gelžbetonis“, tačiau nepatvirtina pirkimo – pardavimo santykių tarp ieškovės ir atsakovo. Ieškovės nupirktos statybinės medžiagos atsakovui buvo perduotos 2019 m. birželio 17 d., nesudarant jokio susitarimo ir PVM sąskaitą faktūrą išrašant tik 2020 m. sausio 13 d. (praėjus daugiau nei pusei metų po ūkinės operacijos), patvirtina aplinkybę, jog medžiagų perdavimo atsakovui metu ieškovė nebuvo išreiškusi valios ir ketinimo šias medžiagas atsakovui parduoti. Todėl ieškovės argumentai dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo pardavimo teisinių santykių pagrįstai buvo atmesti kaip neįrodyti;
Žemesnės instancijos teismas
11.6. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, jog šalis siejo darbiniai santykiai ir ginčas tarp šalių yra išnagrinėtas Darbo ginčų komisijos įsiteisėjusiu 2020 m. vasario 10 d. sprendimu. Ieškovė iš esmės kelia tuos pačius klausimus, dėl kurių buvo pasisakyta Darbo ginčų komisijoje, sprendžiant darbo ginčą. Ieškovės pamąstymai, jog Darbo ginčų komisijoje nagrinėtas ginčas skiriasi nuo nagrinėjamos bylos esmės yra nepagrįstas, kadangi didžioji dauguma į bylą pateiktų duomenų bei argumentų yra iš darbo ginčo medžiagos;
11.7. ieškovės argumentai dėl restitucijos taikymo CK 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu nepagrįsti, kadangi šalis išimtinai siejo darbo teisiniai santykiai, o ieškovės pozicija vertintina kaip bandymas praleidus DK numatytus terminus peržiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka priimtą ir ieškovei nepalankų Darbo ginčų komisijos sprendimą;
11.8. apeliantė nepagrįstai įrodinėja, jog 2019 m. birželio 27 d. vienašališkai priimtas įsakymas Nr. V-6-27 „Dėl atskaitymo iš darbo užmokesčio už paimtas medžiagas A. G. asmeninio namo statybai“, turėjo būti vertinamas ne DK 150 straipsnio kontekste, bet CK 6.130-6.131 straipsnių prasme, kuriuose reglamentuojamas įskaitymo institutas. Tokiu būdu ieškovė apeliacijoje keičia poziciją. Aplinkybę, jog ieškovė darė išskaitas DK prasme, o ne įskaitymą CK prasme, pagrindžia ir tai, jog ieškovės įsakymas pasirašytas galiojant darbo santykiams vienašališkai, neįspėjus atsakovo apie priimtą įsakymą, tokiu būdu vienašališkai nusprendžiant daryti išskaitas iš viso atsakovo gaunamo darbo užmokesčio. Kita vertus ir CK 6.131 straipsnio 2 dalis taip pat imperatyviai reikalauja apie įskaitymą pranešti kitai prievolės šaliai, pateikiant atskirą pranešimą apie atliktą įskaitymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas konstatavus tarp šalių kilusį ginčą išnagrinėtu ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
16. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. sausio 13 d. dirbo pas ieškovę elektriko - santechniko pareigose; darbo santykiai pasibaigė DK 55 straipsnio pagrindu darbuotojo (atsakovo) iniciatyva. Atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio už visą darbo laikotarpį priteisimo, atsakovo reikalavimai Darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 10 d. sprendimu DGKS-1052 patenkinti priteisiant iš ieškovės 3973,84 Eur darbo užmokestį bei 543,92 Eur dydžio netesybas. Darbo ginčų komisijos sprendimas per DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą nebuvo skundžiamas.
17. Byloje taip pat nustatyta, jog ieškovė įsigijo savo vardu 5 518,29 Eur vertės prekes, nurodytas 2019 m. birželio 27 d. PVM sąskaitose – faktūrose Nr. 1472, Nr. 1473 ir Nr. 1480. Iš byloje pateiktų važtaraščių Nr. 19GB1062, Nr. 19GB1063, Nr. 19GB1068 matyti, jog prekės pristatytos ir iškrautos atsakovo statomo namo adresu (duomenys neskelbtini), jas važtaraščiuose kaip krovinį priėmęs asmuo pasirašė atsakovas.
18. Ieškovė išrašė atsakovui jo paskutinę darbo dieną 5 518,29 Eur sumos 2020 m. sausio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija MAN Nr. 0001404. Byloje ginčo nėra, jog PVM sąskaita faktūra atsakovui išsiųsta 2020 m. sausio 27 d. (praėjus dvejoms savaitėms nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos ir pasibaigus darbo teisiniams santykiams). Ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas su ja neatsiskaitė, todėl prašė teismo priteisti iš atsakovo 5 518,29 Eur sumą už perduotas statybines medžiagas.
19. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio netenkino, konstatuodamas, jog tarp ieškovės ir atsakovo kilęs ginčas išspręstas Darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 10 d. sprendimu DGKS-1052, nurodant, jog darbo užmokesčio išmokėjimas natūra nėra numatytas DK, ieškovė tokio Darbo ginčų komisijos sprendimo neskundė ir atsiskaitydama su atsakovu išmokėjo sprendime nurodytas sumas. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovės ieškinys laikytinas netiesioginiu bandymu peržiūrėti Darbo ginčų komisijos sprendimą.
Dėl ginčo esmės
20. Apeliantė, teikdama apeliacinį skundą, įrodinėja, jog ieškiniu nesiekia peržiūrėti įsiteisėjusio Darbo ginčų komisijos sprendimo, tačiau pripažinus, jog pagal DK 139 straipsnio 3 dalį darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu ir tokį šalių susitarimą pripažinus niekiniu ir negaliojančiu ab initio CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, turėtų būti taikytina restitucija.
21. Iš šalių Darbo ginčų komisijoje ir procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, taip pat šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog šalys skirtingai vertina tiek susiklosčiusią faktinę situaciją, tiek ir Darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 10 d. sprendimą DGKS-1052.
22. Iš minėto Darbo ginčų komisijos sprendimo nustatyta, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio, ieškovė Darbo ginčų komisijai paaiškino, jog su atsakovu žodinio susitarimo pagrindu darbo užmokestį susitarė sumokėti natūra (statybinėmis medžiagomis), o ne pinigais. Taip pat matyti, jog šalys Darbo ginčų komisijoje skirtingai aiškino tiek susitarimo, tiek darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybes, kadangi atsakovas darbo užmokesčio mokėjimą natūra neigė, nurodydamas, jog už statybines medžiagas su ieškove atsiskaitė grynais pinigais. Darbo ginčų komisija, išsprendusi šalių ginčą, pažymėjo, kad pagal DK 139 straipsnio 3 dalį darbo užmokestis privalo būti mokamas pinigais, o darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai negali būti laikomi darbo užmokesčiu išskyrus DK 140 straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus. Taip pat pažymėjo, kad net ir jeigu šalys būtų susitarusios darbo užmokesčio mokėjimą atsakovui natūra, toks susitarimas būtų laikomas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento kaip prieštaraujantis imperatyvioms DK nuostatoms. Darbo ginčų komisija, nustačiusi ieškovės neišmokėto atsakovui darbo užmokesčio faktą, priteisė atsakovui iš ieškovės 3 973,84 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokestį.
23. Iš aptarto Darbo ginčų komisijos sprendimo darytina išvada, jog iš tiesų, kaip teisingai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra išspręstas tarp ieškovės ir atsakovo kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo. Kaip jau buvo minėta, Darbo ginčų komisijos sprendimas nebuvo skundžiamas, jis įsiteisėjęs, o ieškovė nurodo, kad su atsakovu atsiskaitė.
24. Tačiau nors ir buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovui, kaip matyti iš Darbo ginčų komisijos sprendimo, nebuvo sprendžiamas su atsakovui perduotomis statybinėmis medžiagomis ir atsiskaitymo už jas klausimai, dėl tokių aplinkybių apskritai nebuvo pasisakyta. Pažymėtina, kad būtent tai ir sudaro nagrinėjamos bylos dalyką. Aplinkybė, jog tuo metu, kai ieškovė pirko savo vardu ir perdavė atsakovui statybines medžiagas, šalis siejo darbo teisiniai santykiai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pritarti apylinkės teismo argumentui, jog ginčas dėl atsiskaitymo už perduotas statybines medžiagas yra išspręstas Darbo ginčų komisijos sprendimu, o ieškiniu netiesiogiai siekiama peržiūrėti įsiteisėjusį Darbo ginčų komisijos sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apylinkės teismas nepagrįstai, remdamasis iš esmės vien išspręsto tarp šalių kilusio darbo ginčo aplinkybe, atmetė ieškovės reikalavimą.
25. Kaip jau buvo nustatyta, byloje ginčo nekilo dėl to, jog ieškovė savo vardu pirko 5 518,29 Eur vertės statybines prekes, nurodytas 2019 m. birželio 27 d. PVM sąskaitose – faktūrose Nr. 1472, Nr. 1473 ir Nr. 1480. Iš byloje pateiktų važtaraščių Nr. 19GB1062, Nr. 19GB1063, Nr. 19GB1068 matyti, jog statybinės prekės pristatytos ir iškrautos atsakovo statomo namo adresu (duomenys neskelbtini), jas važtaraščiuose kaip krovinį priėmęs asmuo pasirašė atsakovas. Atsakovas nei nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje, nei sprendžiant ginčą teisme neginčija aplinkybės, jog statybinės medžiagos nebuvo ieškovės jam perduotos ar nebuvo panaudotos atsakovo objekte. Priešingai, atsakovas pripažino, jog statybines prekes gavo ir jos buvo panaudotos, tačiau įrodinėjo, kad ieškovė pasiūlė atsakovui tokiu būdu atsiskaityti už papildomą atsakovo darbo užmokesčio dalį. Taigi atsakovas laikosi pozicijos, kad tarp šalių nebuvo susiklostę jokie kiti susitarimai apart darbo teisinių santykių, o statybinėmis medžiagomis ieškovė savo iniciatyva atsiskaitė už atliktus papildomus darbus.
26. Iš byloje pateiktos ieškovės UAB „Mantuva“ ir atsakovo 2018 m. lapkričio 6 d. darbo sutarties Nr. 18/11/06 matyti, jog susitarta tik dėl stabilios darbo užmokesčio sumos (darbo sutarties 3 punktas). Taip pat matyti, jog vėliau darbo užmokesčio dydis kito, pakeičiant darbo sutarties 3 punktą, tačiau visuose pakeitimuose susitarta tik dėl stabilios darbo užmokesčio sumos, nenurodant papildomos atsakovo darbo užmokesčio dalies. Byloje nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys atsakovo poziciją, kad be stabilios (nurodomos kaip bazinės) darbo užmokesčio dalies buvo sulygta ir dėl papildomo darbo užmokesčio (CPK 178 straipsnis). Nors atsakovas savo poziciją įrodinėja ieškovės darbų vadovo G. Š. ranka rašytais darbais pagal objektus, kuriuose dirbo atsakovas, tačiau toks įrodymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu, jog buvo sulygta ir dėl papildomos darbo užmokesčio dalies. Iš pateiktų ranka užrašytų lapų kopijų nėra galimybės identifikuoti, jog tai papildomi atsakovui paskirti darbai, o ne apskritai, darbai, už kuriuos atsakovui mokėtinas stabilaus dydžio atlyginimas, taip pat nėra galimybės nustatyti, kaip yra apmokama už tokius nurodomus neva papildomus atsakovo atliktus darbus. Dar daugiau, perklausius Darbo ginčų komisijos posėdžio įrašą, nenustatyta, jog atsakovas Darbo ginčų komisijai apskritai būtų užsiminęs apie jo neva papildomai atliktus darbus, kad už juos nėra atsiskaityta, kad atlyginimas susidėjo iš bazinės ir papildomos dalies, o prašo iš atsakovo priteisti tik bazinės dalies atlyginimą. Darbo ginčų komisijai atsakovas be kita ko aiškiai iš nedviprasmiškai nurodė, kad už statybines medžiagas su ieškove yra atsiskaitęs grynais pinigais, tačiau jokio dokumento neturi. Taigi kaip matyti, atsakovo pozicija dėl neva jo atliktų papildomų darbų ieškovei atsirado tik nagrinėjant civilinę bylą teisme, ji nėra pagrįsta abejonių nekeliančiais rašytiniais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus dėl atliktų papildomų darbų atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 185 straipsnis). Taip pat atmestinas atsakovo argumentas, jog statybinės medžiagos perduotos kaip atsiskaitymas už papildomą darbo užmokesčio dalį, kadangi, viena vertus, tokio atlyginimo (ne)mokėjimo fakto atsakovas neįrodinėjo Darbo ginčų komisijoje, o kita vertus, ir papildomai atlyginimo daliai taikytinas DK 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas darbo užmokesčio mokėjimo draudimui natūra.
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių argumentus, aplinkybę, jog darbo užmokestis privalo būti mokamas natūra, o darbdavio ar kitų asmenų daiktai ir paslaugos nelaikytinos darbo užmokesčiu, pažymi, jog nepriklausomai nuo to, kaip šalys vertina tarpusavio santykius, darbo užmokesčio mokėjimas natūra draudžiamas imperatyvia teisės norma (DK 139 straipsnio 3 dalis), o egzistavęs toks susitarimas laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsakovo argumentas, jog statybinių medžiagų perdavimo atsakovui metu ieškovė nebuvo išreiškusi valios ir ketinimo šias medžiagas atsakovui parduoti teisinės reikšmės neturi.
29. Kaip jau buvo minėta, DK 139 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu. Priešingas susitarimas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Taigi ir atsakovo nurodomas susitarimas atsiskaityti statybinėmis medžiagomis už papildomą darbo užmokesčio dalį, laikytinas niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
30. Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad sandoris jo šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teismai sprendžia dėl negaliojančio sandorio padarinių (restitucijos) ar dėl kitu pagrindu atsiradusios šalių tarpusavio prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-564-469/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. UAB „Senasis sodas“, bylos Nr. 3K-3-53-701/2016). Vienas iš civilinių teisių gynybos būdų yra restitucija, dėl kurios taikymo spręstina ir nagrinėjamu atveju. Pagal kasacinio teismo praktiką CK šeštojoje knygoje įtvirtintos restitucijos taisyklės (CK 6.147–6.151 straipsniai) yra labiausiai pritaikytos tiems atvejams, kai šalys negaliojančio sandorio pagrindu abipusiškai apsikeitė tam tikru turtu (gėrybėmis), o pats sandoris pripažintas negaliojančiu ab initio – tokiais atvejais turtas gali ir turi būti grąžintas natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims – tuomet restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).
32. Kaip jau buvo minėta, byloje ginčo nekyla, jog atsakovas priėmė ieškovės nupirktas statybines medžiagas ir jas panaudojo savo namo statybai. Taip pat nekyla ir ginčo dėl statybinių medžiagų kainos. Pripažinus, jog darbo užmokesčio mokėjimas natūra negalimas, taikytinos niekinio sandorio pasekmės – restitucija. Dėl statybinių medžiagų panaudojimo objekte restitucija natūra nėra galima, todėl restitucija taikytina sumokant ekvivalentą pinigais. Teismo vertinimu, ekvivalentą pinigais atitiktų statybinių medžiagų pirkimo kaina, dėl kurios ginčo nekyla ir apie kurios sumokėjimą atsakovas rašytinių įrodymų nepateikia. Taigi pripažinus, jog toks atsiskaitymo susitarimas darbo teisiniuose santykiuose, kokį įrodinėja atsakovas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, taikytina restitucija pinigais, kurios dydis sutampa su sumokėta statybinių medžiagų kaina, ir ieškovei priteistina iš atsakovo 5 518,29 Eur suma už statybines medžiagas (CK 6.38 straipsnis, 6.146 straipsnis, 6.213 straipsnio 1 dalis).
33. Ieškovė remdamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi paskaičiavo atsakovui nuo 2020-01-13 PVM sąskaitos faktūros MAN Nr. 0001404 išrašymo ir pateikimo apmokėti atsakovui dienos (2020-01- 13) iki ieškinio pateikimo teismui momento (2020-08-31) 175,56 Eur palūkanų, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl atsiskaitymo už statybines medžiagas, tenkintinas ir reikalavimas priteisti paskaičiuotas palūkanas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-888/2003). Ieškovei prašant, iš atsakovo priteistina 5 procentų procesinių metinių palūkanų suma skaičiuojama už priteistą sumą 5693,85 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2020-09-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
35. Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas, ieškovei priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius už ieškinį sumokėtą 128 Eur žyminį mokestį, todėl jis priteistinas iš atsakovo. Advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančių įrodymų ieškovė nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
36. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalių ginčas išspręstas ikiteismine darbo ginčų tvarka ir ieškinyje iš esmės remiamasi jau išspręstomis Darbo ginčų komisijoje aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas priimdamas sprendimą taip pat nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, jog darbo užmokestis negali būti mokamas natūra ir neišsprendė niekinio sandorio pasekmių klausimo. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisiant šios nutarties 32-35 punktuose nurodytas sumas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas).
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
38. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas patenkintas, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Apeliantė pateikė įrodymus apie sumokėtą 128 Eur žyminį mokestį apeliacinės instancijos teisme. Nors nurodo, kad pateiks ir advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokie įrodymai apeliacinės instancijos teismui nepateikti. Taigi apeliantei priteistinas iš atsakovo 128 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
tenkinti apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mantuva“ ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mantuva“, juridinio asmens kodas 302808859, iš atsakovo A. G. 5 518,29 Eur (penki tūkstančiai penki šimtai aštuoniolika Eur 29 ct) skolos, 175,56 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt penki Eur 56 ct) palūkanų, 5 (penki) proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (5693,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-09-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 128 Eur (vienas šimtas dvidešimt aštuoni Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mantuva“, juridinio asmens kodas 302808859, iš atsakovo A. G. 128 Eur (vienas šimtas dvidešimt aštuoni Eur) žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.