- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- e2S-653-259/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04401-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Pareiškėjas
- S. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, administratore paskirti UAB „Audata“, nustatyti keturių mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti, nustatyti 285,25 Eur sumą jo būtiniesiems poreikiams tenkinti.Pareiškėjas nurodė, kad jo finansinė būklė atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies kriterijus. Pareiškimo padavimo dienai turi 31 kreditorių, neįvykdyti įsipareigojimai visiems kreditoriams yra 1 905 705,15 Eur. Nuo 2001-12-12 iki 2013-08-07 jis buvo J. D. Tikrosios ūkinės bendrijos (toliau - TŪB) tikrasis narys ir iš jos veiklos gaudavo pajamas. 2004-2005 metais TŪB ir jis, kaip TŪB narys, siekdamas gauti maksimalų pelną, nusprendė įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi TŪB neturėjo pakankamai lėšų nekilnojamo turto projekto vystymui, buvo nuspręsta, kad jis kreipsis į kredito įstaigą dėl kredito suteikimo. 2005-05-25 jis su „Swedbank“, AB sudarė kredito sutartį Nr. 05-029720-FA, kurios pagrindu bankas suteikė jam 894 048,47 Eur kreditą. Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas TŪB nekilnojamojo turto - (duomenys neskelbtini), įkeitimu „Swedbank“, AB. Bankui išmokėjus suteiktą kredito sumą, buvo pradėti darbai dėl nekilnojamo turto rekonstravimo, tačiau kilo problemos dėl Klaipėdos miesto savivaldybės patvirtinto detaliojo plano, todėl jis buvo priverstas bylinėtis teisme dėl detaliojo plano pripažinimo negaliojančiu. Ir nors byla buvo laimėta, tačiau užsitęsę teisminiai ginčai trukdė atlikti įsigyto nekilnojamo turto rekonstrukcijos darbus. TŪB pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, kadangi banko suteikto kredito nepakako rekonstrukcijos ir projektavimo darbams atlikti. Turėdamas tikslą baigti pastato rekonstrukcijos projektą, jis sudarė eilę sandorių dėl paskolų suteikimo su fiziniais asmenimis. Iš fizinių asmenų gautos lėšos buvo naudojamos nekilnojamo turto vystymo projektui įgyvendinti ir TŪB skoliniams įsipareigojimams padengti. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei TŪB pajamas gauti darėsi vis sudėtingiau, todėl jis nebeįstengė vykdyti prisiimtų įsipareigojimų bankui. Kredito sutartį bankas 2010 metais nutraukė. Vilniaus apygardos teismo 2013-11-28 nutartimi TŪB buvo iškelta bankroto byla, kas sąlygojo visišką nekilnojamo turto projekto vystymo sustojimą ir jo investuotų lėšų praradimą, kadangi TŪB bankui įkeistas turtas buvo pradėtas realizuoti TŪB bankroto procese. 2015-02-04 tarp „Swedbank“, AB ir UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu bankas perleido savo turimą 1 303 090,11 Eur dydžio reikalavimo teisę į jį UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ naudai. Bankroto administratoriui varžytynių metu nepardavus TŪB hipotekos kreditoriaus naudai įkeisto ir TŪB priklausančio nekilnojamo turto, 2015-07-21 įkeisto turto priėmimo-perdavimo aktu įkeistas turtas perduotas valdyti nuosavybės teise UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. Perdavimo aktu taip pat buvo perduotos ir teisės į žemės sklypo nuomą. 2015-07-21 įkeisto turto priėmimo-perdavimo akte įkeistas turtas įkainotas 1 051 320,67 Eur. UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ naudai perdavus įkeistą turtą, šio kreditoriaus reikalavimo teisė į jį sumažėjo iki 251 769,44 Eur, tačiau vėliau UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ kreditorinis reikalavimas TŪB bankroto byloje dėl priskaičiuotų palūkanų ir sumokėtos bankroto administravimo išlaidų sąmatos padidėjo iki 417 291,51 Eur sumos. Tokiu būdu, įkaito davėjo bankroto byloje nepatenkinto reikalavimo dalyje UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ yra jo kreditorius, o prievolės įvykdymo terminas laikytinas pradinio kreditoriaus „Swedbank“, AB kredito sutarties nutraukimo data - 2010-11-30. Kadangi TŪB yra įvykdžiusi dalį jo prievolių „Swedbank“, AB reikalavimo teisės perėmėjui UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“, realizavus TŪB priklausantį turtą, J. D. TŪB įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl turto praradimo patirtų nuostolių į jį. TŪB turtas nėra atskirtas nuo dalininko - tikrojo nario turto, įvertinus tai, kad TŪB yra likviduota dėl bankroto, J. D. turi reikalavimo teisę į jį, pareikšto reikalavimo teisės dydis - 525 660,36 Eur. Pagal 2003-04-03 kreditavimo sutartį Nr. BKS/89 AB „Parex bankas“ suteikė jam 167 545,12 Eur būsto kreditą, o pagal 2007-03-29 kreditavimo sutartį Nr. KSV/169 suteikė 579 240 Eur (2 000 000 Lt) veiklos kreditą. Kreditų grąžinimą užtikrino J. D. TŪB. Pagal 2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutartį AB „Parex bankas“ visas reikalavimo teises į jį, kylančias iš nurodytų sutarčių, perleido AS „Parex banka“, kurio pavadinimas 2012-05-10 buvo pakeistas į AS „Reverta“. Pagal 2015-05-20 reikalavimo teisių perleidimo sutartį AS „Reverta“ visas turimas reikalavimo teises į jį ir laiduotoją - TŪB, perleido E. K., kuris po bankroto byloje hipoteka įkeisto turto pardavimo ir dalies jo turto reikalavimo patenkinimo, likusią nepatenkintą reikalavimo dalį į pareiškėją ir laiduotoją, t. y. 545 498,67 Eur dydžio reikalavimą perleido A. M.. Pastarojo reikalavimas yra kildinamas iš jo ir AB „Parex bankas“ 2003-04-03 ir 2007-03-29 kredito sutarčių. Prievolę patvirtina AS „Reverta“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo TŪB ir 2015-08-10 Vilniaus apygardos teismo nutartis. Nurodytos kredito sutartys buvo nutrauktos 2009-2010 metais. Kiti kreditoriai - fiziniai asmenys - A. Z. (1 318,06 Eur), J. G. (2 930,66 Eur), B. V. (10 000 Eur), D. V. (5 400 Eur), A. Č. (101 367 Eur), J. G. (11 584,80 Eur), J. V. (101 367 Eur), A. G. M. (11 584,80 Eur), P. R. (43 443 Eur), R. T. (28 962 Eur), A. D. (43 443 Eur), V. B. (11 295,18 Eur), L. J. (32 464 Eur) yra kildinami iš jo išduotų vekselių taip pat paskolos sutarčių, skolinantis lėšas nurodyto turto nekilnojamo turto rekonstrukcijos projektui ir TŪB veiklai. Pagal vekselius vyksta išieškojimas priverstine tvarka J. G., B. V.. Kiti kreditoriai pagal vekselius nėra pateikę reikalavimų, tačiau senaties terminas jiems pateikti dar nėra pasibaigęs, išskyrus L. J. 32 464 Eur sumai, kurios reikalavimams pareikšti yra suėjęs senaties terminas. Skolos už komunalinius patarnavimus ir suteiktas paslaugas jam priklaususiam butui - 3 315,33 Eur skola UAB „Senamiesčio ūkis“, 320,94 Eur skola UAB „Vilniaus vandenys“. Nurodytos skolos ir 4 990,87 Eur skola BUAB „Saurona“ yra priteistos, vyksta išieškojimas priverstine tvarka. Kiti kreditoriai yra antstoliai, vykdantys išieškojimus pagal jiems pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus (vykdymo išlaidos). Taip pat jis turi prievolių valstybei - 456,66 Eur bendrai sumai (baudos už administracinius nusižengimus). Skola kreditoriams viršija FABĮ 2 str. 2 d. nustatytą skolinių įsipareigojimų sumą, todėl jis pripažintinas nemokiu. Įvykdyti tokio dydžio piniginę prievolę neturi galimybių dėl savo turtinės padėties. Nekilnojamo turto, kilnojamo registruotino turto neturi. Antstolis yra areštavęs transporto priemones, kurios jam nepriklauso, o vadovaudamasis tik istoriniais duomenimis apie jo vardu registruotas transporto priemones praeityje. Transporto priemonės Kia Opirus savininkė yra S. B., jis tik yra įregistruotas kaip šios transporto priemonės naudotojas. DK „Aviva“ yra sukaupęs 119,98 Eur gyvybės draudimo lėšų. Jo vienintelis pragyvenimo šaltinis - gaunamas darbo užmokestis. Nuo 2017-12-20 jis įsidarbino VšĮ Vaikų ir paauglių socialiniame centre ir gaus 550 Eur dydžio darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Iki nurodyto laiko dirbo AB „Alytaus chemija“, kur jo darbo užmokestis buvo 300 Eur, neatskaičius mokesčių. Grynų pinigų viršijančių 1 MMA jis neturi, piniginių lėšų banko sąskaitose neturi, išskyrus periodiškai gaunamą darbo užmokestį, kurį skiria įsipareigojimams vykdyti bei pragyvenimo išlaidoms apmokėti. Skolininkų ir išlaikomų asmenų neturi. Turi pilnametį sūnų Karolį. Išsituokęs. Jo būtiniems poreikiams tenkinti per mėnesį reikia 317 Eur - 180 Eur maistui ir nealkoholiniams gėrimams, 20 Eur aprangai ir avalynei, 120 Eur komunaliniams mokesčiams, 15 Eur vaistams ir vitaminams, 15 Eur asmens higienai, 25 Eur transporto išlaidoms, 30,52 Eur bankroto išlaidoms dengti, 31,75 Eur skoloms dengti. Nėra teistas, neįrašytas į psichinių ir priklausomybių ligų įskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2018 m. sausio 25 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui S.(ui) S. fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas yra nemokus pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalies kriterijus, bei nustatyti pareiškėjo įsipareigojimų dydį, iš Lietuvos antstolių rūmų pažymos ir 2018-01-15 patikslinto kreditorių sąrašo nustatė, kad šiuo atveju kreditoriai, kurie jau išreiškė savo valią, kad jų dokumentas būtų vykdomas, yra UAB „Senamiesčio ūkis“ – 3 315,33 Eur, UAB „Vilniaus vandenys“ - 320,94 Eur, A. Z. – 1 318,06 Eur, J. G. - 2 930,66 Eur, Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI prie LR FM, - 456,66 Eur sumai, įskaitant ir administracines baudas. Teismas nurodė, kad antstoliai laikomi kreditoriais, jei turi reikalavimo teisę į vykdymo išlaidų atlyginimą, tačiau byloje nėra duomenų apie prievolės įvykdymo termino pasibaigimą, jog būtų pripažinta, kad antstoliai laikytini kreditoriais su neginčytinais reikalavimais 2 685,34 Eur bendrai sumai dėl vykdymo išlaidų išieškojimo. Todėl teismas sprendė, jog UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Vilniaus vandenys“, A. Z., J. G., Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, kiek jos reikalavimai yra sietini su bylinėjimosi išlaidomis, besąlygiškai laikytini pareiškėjo kreditoriais su 8 341,65 Eur dydžio reikalavimais. Teismas pažymėjo, kad nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti, todėl sprendė, kad priverstine tvarka vykdomų administracinių baudų išieškojimas iš pareiškėjo bendrai 498,58 Eur sumai nėra įskaitomas kaip kreditorinis reikalavimas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto kreditoriaus A. M. su 545 498,67 Eur reikalavimu, kurį pareiškėjas kildina iš reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp kreditoriaus E. K. ir naujo kreditoriaus A. M. J. D. TŪB bankroto byloje, teismas nurodė, kad sudarant šią sutartį, pareiškėjas buvo tik kreditoriaus E. K. įgaliotas asmuo. Todėl teismas sprendė, jog toks reikalavimas yra neegzistuojantis, jis neturi reikalavimo įvykdymo termino. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su 525 660,36 Eur reikalavimu nurodė kreditorę J. D., pareiškėjo motiną ir bankrutavusios J. D. TŪB buvusią savininkę. Reikalavimo įvykdymo terminas nurodytas nuo pareikalavimo momento. Reikalavimas yra kildinamas iš jos, kaip bankrutavusios ir pasibaigusios TŪB savininkės, atgręžtinės reikalavimo teisės. Teismo vertinimu, toks reikalavimas (kreditorius) taip pat yra neegzistuojantis ir prievolė nėra vykdytina. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodyto kreditoriaus UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 417 291,51 Eur reikalavimu teismas nurodė, kad reikalavimas yra kildinamas iš 2015-02-04 Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos J. D. TŪB bankroto bylos metu, kai pareiškėjo kreditorius „Swedbank“, AB perleido reikalavimo teisę kreditoriui UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto bei teisę į sutartimi numatytas palūkanas bei visas reikalavimo teises pagal 2005-05-25 kredito sutartį su esamais pakeitimais, sudarytą su „Swedbank“, AB ir pareiškėju. Skolos mokėjimo termino pasibaigimas siejamas su kredito sutarties sudarytos tarp pareiškėjo ir banko nutraukimo data - 2010-11-30. Duomenys apie sutarties nutraukimą su banku nėra pateikti, tačiau iš kredito sutarties su jos pakeitimais matyti, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2020-05-25. Todėl teismas laikė, kad reikalavimo įvykdymo terminas nėra pasibaigęs, o nepateikus duomenų apie praterminuotus mokėjimus, teismas sprendė, kad pats reikalavimas pareiškimo pateikimo momentu yra neapibrėžtas, neaiškus, todėl nėra vykdytinas FABĮ prasme pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo momentu.Teismas nelaikė pareiškėjo kreditoriais ir asmenis, kurių reikalavimo teisė yra pasibaigusi dėl senaties termino - L. J. su 32 464 Eur reikalavimu (10 metų senaties terminas baigėsi dar 2015-03-03) ir B. V. (įtrauktas kreditoriumi TŪB bankroto byloje, reikalavimo (ieškinio senaties) terminas baigėsi 2017-07-27). Teismo vertinimu, jie neturi objektyviai galiojančios reikalavimo teisės dėl ieškinio senaties. Dėl kitų kreditorių - fizinių asmenų pagal vekselius, teismas nurodė, kad jų reikalavimo įvykdymo terminai yra pasibaigę, tačiau reikalavimo teisė nėra pasibaigusi, ir jei juos laikyti kreditoriais, tai, teismo vertinimu, prievolių dydis nerodo pareiškėjo nemokumo pareiškimo pateikimo momentu, o tik gali rodyti gresiantį nemokumą.Teismas sprendė, kad pareiškėjui pateikus tikrovės neatitinkančias žinias apie įsipareigojimų dydį, jas iškreipus, jo elgesys pripažintinas nesąžiningu. Nurodė, kad padidinus įsipareigojimų dydį didesne nei 25 MMA suma ir iškėlus bankroto bylą, tariamiems kreditoriams nesikreipus dėl jų įtraukimo į bankroto bylą kaip kreditoriams, laikytina, jog siekiama išvengti įsipareigojimų vykdymo „tikriems“ kreditoriams su vykdytinais reikalavimais. Teismo vertinimu, tą patvirtina ir civilinėje byloje Nr. 2YT-5253-292/2017 pagal pareiškėjo skundą dėl antstolio S. V. veiksmų esantys duomenys, kurioje pareiškėjas reikalavo sustabdyti priverstinio skolos (baudų) išieškojimo veiksmus iš jo, kol bus išnagrinėta bankroto byla. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas yra mokus, nes gaudamas pajamas per protingą terminą gali atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai yra vykdytini. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas pats didina savo nemokumą dėl administracinių baudų ir dėl vykdymo išlaidų, kurios susidaro išieškant šias baudas priverstine tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjas S. S. prašo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, pareiškėjas savo kreditorių, kaip trečiųjų asmenų, į bylą netraukė, teismas savo iniciatyva jų taip pat neįtraukė, savo iniciatyva pareiškėjo kreditoriai į byla taip pat neįstojo. Tačiau pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pasisakė dėl J. D. teisių, konstatuodamas, kad ji jokios reikalavimo teisės į pareiškėją neturi, todėl nepanaikinus skundžiamos nutarties, būtų sukurta situacija, kad J. D. negalėtų savo teisių ginti įstatymo nustatyta tvarka, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo ar pan., kadangi jos įstatymo pagrindu turima reikalavimo teisė dėl nuostolių atlyginimo būtų paneigta įsiteisėjusia teismo nutartimi civiliniame procese, kuriame J. D. nedalyvavo. Be to, teismui konstatavus, kad A. M. turimas reikalavimas yra neegzistuojantis, teismas ne tik, kad pasisakė dėl byloje nedalyvaujančio asmens teisių bei pareigų ir tokiu būdu paneigė A. M. turimą reikalavimo teisę dėl skolos ieškojimo/priteisimo, bet tuo pačiu paneigė bei ignoravo įsiteisėjusiais teismų sprendimas nustatytas aplinkybes.Teismas neįvykdė pareigos tinkamai motyvuoti nutartį, taip pat netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas pareiškėjo nurodytą A. M. turimą reikalavimo teisę iš esmės siejo tik su A. M. ir E. K. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi, kuriuos pagrindu E. K. perleido A. M. turimą reikalavimo teisę. Tačiau A. M. reikalavimas į pareiškėją yra kildinamas ne tik iš reikalavimo perleidimo sutarties, bet ir iš tarp pareiškėjo bei AB „Parex Bankas" 2003-04-03 ir 2007-03-29 Kredito sutarčių. Be to, nepaisant teismui išdėstytų aplinkybių dėl J. D. pareikšto reikalavimo ir paaiškinimo, kodėl ji yra įtraukta į pareiškėjo kreditorių sąrašą, teismas skundžiamoje nutartyje ne tik, kad nepasisakė kokiu faktiniu ir teisniu pagrindu J. D. nelaikoma pareiškėjo kreditore, tačiau pareiškėją, sąžiningai jam nurodžius visus asmenis, kurie reiškia jam finansinius reikalavimus, pripažino nesąžiningu. Taigi, teismas išdėstė tik itin glaustas faktines aplinkybes iš ko kildinami A. M. ir J. D. reikalavimai ir iš karto padarė išvadą, kad šių kreditorių reikalavimai yra neegzistuojantys, tačiau jokių nuoseklių, aiškių bei suprantamų paaiškinimų, susietų su byloje esančiais įrodymais, teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė, todėl teismo padarytos išvados dėl A. M. ir J. D. reikalavimų pagrįstumo yra visiškai nemotyvuotos, o tai sąlygoja LR CPK 270 str. 4 d. 2 p. pažeidimą.Pirmos instancijos teismo išvada, kad A. M. reikalavimo teisė neturi įvykdymo termino, yra klaidinga bei prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Iš byloje esančio AS „Reverta“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo J. D. TŪB, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, priimtų civ. b. Nr. 2A-1422/2013 ir Nr. 2A-188/2012, matyti, kad AS „Reverta" (perėmusi reikalavimą iš AB „Parex Bankas") išieškojimą į laiduotoją J. D. TŪB nukreipė tik tada, kai pareiškėjas pažeidė kredito sutarčių, sudarytų su AB „Parex Bankas", prievolių įvykdymo terminus. Taigi vien tas faktas, kad reikalavimai buvo nukreipti į laiduotoją bei tai, kad iš J. D. TŪB turto buvo išieškota dalis pareiškėjo skolų kreditoriaus E. K. naudai, o dalis skolos liko nepadengta, nepakankant hipotekos įkeisto turto vertės, savaime patvirtina, kad pareiškėjo prievolių įvykdymo terminai A. M. yra suėję.Teismas padarė klaidingas išvadas dėl prievolės įvykdymo termino kreditoriui UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“, todėl vertindamas, ar pareiškėjas yra nemokus, nepagrįstai į pradelstų skolų visetą neįtraukė šio kreditoriaus turimo 417 291,51 Eur reikalavimo. Tiek šioje byloje, tiek J. D. TŪB bankroto byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui pažeidus savo prievoles pradiniam kreditoriui „Swedbank“, AB, buvo pradėtas priverstinis ieškojimas iš kreditoriui hipoteka įkeisto turto. Taigi, vien tas faktas, kad yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš kredito ir laidavimo sutarčių pagrindu laiduotojo įkeisto turto suponuoja neginčijamą išvadą, kad sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir tuo pagrindu buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, o tai įrodo, kad šiam kreditoriui prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs dar 2011 metais. Be to, iš „Swedbank“, AB ir UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija" 2015 m. vasario 4 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi leido „Swedbank“, AB patenkinti savo turimą reikalavimą iš įkeisto turto, o tai neginčijamai patvirtina, kad reikalavimo terminas dėl prievolės įvykdymo UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija" yra suėjęs.Teismas nepagrįstai L. J. ir B. V. nelaikė pareiškėjo kreditoriais vien dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino, todėl, vertindamas pareiškėjo mokumą, nepagrįstai į pareiškėjo pradelstų skolų sumą netraukė bendros 42 464 Eur skolos sumos. Ieškinio senaties termino praleidimas nepanaikina asmens teisės reikalauti grąžinti skolą, todėl įvertinus aplinkybes, jog ieškinio senaties termino praleidimas pats savaime nesuponuoja prievolės pabaigos, į tai, kad ieškinio senatis yra taikoma ne teismo iniciatyva, o tik esant šalies prašymui, bei į tai, jog teisės aktai numato galimybę atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas mano, kad kreditorių reikalavimai nepaisant pasibaigusio ieškinio senaties termino turėjo būti vertinami kaip pareiškėjo pradelstos skolos, nustatant pareiškėjo nemokumą. Be to, teismas, pasisakydamas dėl L. J. ir B. V. reikalavimo teisių bei nurodydamas, kad jų reikalavimo teisėms turi būti taikoma ieškinio senatis, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialinių teisių, t. y. konstatavo, kad jų teisės negali būti ginamos dėl ieškinio senaties, o tai pažeidžia LR CPK 270 str. 4 d. 2 p.Teismas, nustatinėdamas pareiškėjo nemokumą nepagrįstai vertino tik priteistas ir priverstine tvarka išieškomas skolas, nes toks teismo nemokumo vertinimas prieštarauja LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateiktam nemokumo apibrėžimui, o šis pažeidimas buvo esminis priimant neteisingą sprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas neteisingai rėmėsi ir gresiančio nemokumo sąvoka, kadangi gresiantis nemokumas galėjo būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs, kad pareiškėjas turi skolinių įsipareigojimų, viršijančių 25 MMA sumą, bet pradelstų įsipareigojimų suma dar neviršintų 25 MMA ir būtų aišku, kad suėjus visiems įsipareigojimų terminams, pareiškėjas negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, t. y. būtų nustatyta, kad einamuoju momentu pareiškėjas gali vykdyti savo prievoles, bet ateityje to padaryti negalės. Iš teismui pateiktų įrodymų apie pareiškėjo kreditorius fizinius asmenis matyti, kad pareiškėjas turi pradelstų skolinių įsipareigojimų fiziniams asmenims (neskaitant A. M. ir J. D.) 405 485,50 Eur sumoje (atėmus L. J. ir B. V. reikalavimą, jeigu teismas spręstu, kad dėl senaties buvo pasisakyta pagrįstai, tai tokiu atveju - 363 021,50 Eur sumoje). Pareiškėjo vienintelį turtą sudaro jo gaunamas 550 Eur dydžio neatskaičius mokesčio darbo užmokestis bei 116 Eur sukauptas gyvybės draudimas. Taigi, net ir laikantis pirmos instancijos teismo pozicijos, kad vertinant pareiškėjo nemokumą pradelstais pareiškėjo įsipareigojimais fiziniams asmenims galima laikyti tik 363 021,50 Eur sumą, tai vis vien akivaizdu, kad pareiškėjas yra nemokus, kadangi net ir tokiai skolos sumai padengti (darant prielaidą, kad skola bus dengiama po 300 Eur per mėnesį (3600 Eur per metus) ir kad neaugs jokios palūkanos) pareiškėjas tik fiziniams asmenims susidariusią skolą galėtų apmokėti per 101 metus, o toks terminas negali būti pripažįstamas nei protingu, nei realiu. Todėl teismas privalėjo konstatuoti ne gresiantį nemokumą, bet pripažinti, kad pareiškėjas yra nemokus, nes jis nesugeba ir neturi iš ko laiku mokėti už tai, kas įsipareigota, jo įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti, todėl jis atitinka LR FABĮ 2 str. 2 d. pateiktą nemokumo sąvoką.Pirmos instancijos teismas tik deklaratyviai pasisakė, kad pareiškėjas yra mokus ir gali per protingą terminą įvykdyti savo įsipareigojimus, tačiau visiškai nepasisakė ir nenurodė, per kokį terminą ir iš kokių lėšų pareiškėjas gali įvykdyti savo įsipareigojimus. Priešingai pareiškėjas teismui pateikė skaičiavimus, kad skolas dengiant net didelėmis sumomis (po 300 Eur) lyginant su vidutiniu Lietuvos Respublikoje mokamu darbo užmokesčio, pareiškėjui reikėtų daugiau nei 500 metų skoloms padengti, taigi akivaizdu, kad priešingai nei nurodo teismas, pareiškėjas neturi jokių objektyvių galimybių skoloms padengti. Jeigu vertinsime, kad faktiškai pareiškėjas šiuo metu pagal gaunamo darbo užmokesčio dydį ir teismui nurodytų būtinųjų poreikių dydį, skoloms dengti galėtų skirti iki 100 Eur per mėnesį (1 200 Eur per metus), tai teismo pripažintai pradelstai skolos sumai padengt reikėtų daugiau nei 300 metų, o pareiškėjo nurodytai skolų sumai daugiau nei 1 580 metų. Šios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo mokumo ir gebėjimo įvykdyti savo įsipareigojimus, todėl teismo nutartis, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą pareiškėjui, naikintina.Teismas nepagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, teismas, pareiškėjas neturėjo jokio tikslo iškreipti savo įsipareigojimų, tiesiog vykdė įstatyme įtvirtintą pareigą, siekdamas išvengti galimų neigiamų pasekmių, jeigu pareiškėjas minėtų kreditorių nebūtų įtraukęs į kreditorių sąrašą. Be to, nors teismas ir teigia, kad pareiškėjas iškreipė savo įsipareigojimų dydį, tačiau kuo remiantis padarė šią išvadą, kad tam tikri kreditorių reikalavimai yra neegzistuojantys, skundžiamoje nutartyje nepasisakyta. Teismui kilus abejonių dėl tam tikrų kreditorių reikalavimų, teismas tiesiog argumentuotai jam abejones keliančių reikalavimų galėjo neįtraukti į pareiškėjo įsipareigojimų visetą ir jų nevertinti nustatinėdamas pareiškėjo nemokumą, tačiau tai nebuvo pagrindas pareiškėją pripažinti nesąžiningu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo nesąžiningumą, kurie paneigtų civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją. Be to, pirmos instancijos teismas pareiškėją pripažindamas nesąžiningu, nesirėmė jokiais įrodymais ir nepateikė jokių argumentų, vadovavosi net skundžiamoje nutartyje nenurodytomis prielaidomis, todėl laikytina, kad pareiškėjas pripažintas nesąžiningu neapgrįstai ir neteisėtai. Teismas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų taip pat prilygino nesąžiningam veikimui, nors įstatymas numato, jog skolininkas gali skųsti antstolio veiksmus, jeigu mano, kad antstolio patvarkymas pažeidžia jo teises ir/ar teisės aktus. Nagrinėjamu atveju antstolis priėmė patvarkymą išieškoti skolą iš skolininko, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo ir tuo pagrindu buvo sustabdyti visi išieškojimo veiksmai. Taigi, teismo padaryta išvada yra visiškai nepagrįsta, kadangi teismas pareiškėją pripažino nesąžiningu dėl to, kad jis savo pažeistas teises gynė įstatymų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tiek dėl pareiškėjo nemokumo, tiek dėl jo nesąžiningumo.Remiantis LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.Tam, kad asmeniui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti Lietuvos Respublikoje (FABĮ 1 straipsnio 2 dalis) ir šio asmens turtinė būklė turi atitikti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jis turi būti nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA).Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų pirmiau minėtos sąlygos iškelti bankroto bylą. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, konstatavęs, jog pareiškėjas yra mokus, nes gaudamas pajamas per protingą terminą pareiškėjas gali atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai yra vykdytini. Taip pat teismas pripažino pareiškėją nesąžiningą, pareiškėjui pateikus tikrovės neatitinkančias žinias apie įsipareigojimų dydį ir jas iškreipus. Apeliantas (pareiškėjas) nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, kad skundžiama nutartis nemotyvuota, teismas nenustatė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, neteisingai vertino pareiškėjo nemokumą, remdamasis tik prielaidomis, formaliai konstatavo jo nesąžiningumą, nenustatė tiesioginio nesąžiningumo ir pareiškėjo nemokumo ryšio, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.
Dėl pareiškėjo nemokumo
Kaip minėta šios nutarties 17 punkte, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių: ne tik, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, bet ir būtina nustatyti, kad fizinis asmuo yra nemokus. Fizinio asmens nemokumas yra pirminė bankroto bylos iškėlimo sąlyga (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (ne)mokumo atitikimą FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams, iš pareiškėjo pateikto jo įsipareigojimų trisdešimt vienam kreditoriui bendrai 1 905 705,15 Eur sumai sąrašo, besąlygiškai pareiškėjo kreditoriais pagal išduotus vykdomuosius dokumentus pripažino UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Vilniaus vandenys“, A. Z., J. G., ir Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, kiek pastarosios reikalavimai buvo sietini su bylinėjimosi išlaidomis, bendrai 8 341,65 Eur sumai. Teismas iš pareiškėjo pateikto sąrašo nepripažino kreditoriais ir neįskaitė kaip kreditorinių reikalavimų priverstine tvarka vykdomų administracinių baudų išieškojimo iš pareiškėjo 498,58 Eur sumai; antstolių su 2 685,34 Eur suma dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Sprendimų vykdymo instrukciją, vykdymo išlaidas antstolis išieško tik įvykdžius prievolę pagal vykdomąjį dokumentą; A. M. su 545 498,67 Eur reikalavimu, J. D. su 525 660,36 Eur reikalavimu, UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 417 291,51 Eur reikalavimu, nes, teismo vertinimu, šie reikalavimai neegzistuojantys, neapibrėžti, neaiškūs, prievolės nėra vykdytinos, neturi reikalavimo įvykdymo termino arba įvykdymo terminas yra nepasibaigęs; L. J. su 32 464 Eur reikalavimu, B. V. su 10 000 Eur reikalavimu, nes jų reikalavimo teisė yra pasibaigusi dėl ieškinio senaties termino; kitus kreditorius - fizinius asmenis pagal vekselius, teismas nors ir laikė kreditoriais, tačiau sprendė, jog jų prievolių dydis nerodo pareiškėjo nemokumo pareiškimo pateikimo momentu, o tik gresiantį nemokumą.Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad, vertinant, ar asmuo yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, vertinami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie nėra įtraukti į nenurašomų reikalavimų sąrašą, nes remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Taip pat sutiktina, jog remiantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 26, 51 ir 52 punktais, reglamentuojančiais skolininko pareigos sumokėti vykdymo išlaidas momentą, antstoliai įgyja teisę reikalauti iš skolininko sumokėti vykdymo išlaidas tik tuomet, kai yra įvykdyti visi vykdymo veiksmai, todėl tie antstoliai, iš kurių nėra pateikta duomenų apie paskaičiuotų vykdymo išlaidų dydį ar antstolių pareikalavimų apmokėti vykdymo išlaidas, pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo momentu nėra pareiškėjo kreditoriai. Visgi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai detaliai išsiaiškino ir pasisakė dėl apelianto nemokumo. Teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė abejones dėl kai kurių apelianto įsipareigojimų realumo, tačiau iš nutarties turinio nėra aišku, kurią iš FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodomų sąlygų teismas, nekonstatuodamas apelianto nemokumo, pripažino neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išvada dėl fizinio asmens nemokumo turi būti konkreti, motyvuota, paremta faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl menamas nemokumo konstatavimas nėra pakankamas nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA; šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę; asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Jeigu teismas nenustato šių sąlygų viseto, negalima konstatuoti, kad asmuo yra nemokus. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).Šiuo atveju skundžiamoje nutartyje nors ir nėra tiesiogiai nurodyta, jog pirmos instancijos teismas pareiškėjo nemokumą vertino tik pagal priverstine tvarka išieškomas skolų sumas ir skolas, priteistas teismų sprendimais, tačiau iš skundžiamos nutarties konteksto spręstina, jog teismas būtent tokiu būdu ir nustatinėjo pareiškėjo nemokumą ir tokiu būdu bandė atskirti nemokumo ir gresiančio nemokumo sąvokas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo pareiškėjo nemokumo vertinimas iš esmės neatitinka LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje pateiktam nemokumo apibrėžimui, todėl atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo FABĮ 2 straipsnio 2 dalies taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pripažintini pagrįsti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo kreditoriais tik pagal priverstine tvarka išieškomas ir teismų sprendimais priteistas sumas bendrai 8 341,65 Eur sumai, nepasisakė ir į šią sumą neįtraukė pareiškėjo sąraše nurodytą kreditorę BUAB „Saurona“ su 4 990,87 Eur suma, kurios reikalavimas taip pat buvo grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2120-910/2017, kas taip pat galimai turėjo įtakos vertinant pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų sumą. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo kreditorių – fizinių asmenų pagal išduotus vekselius ir paskolų sutartis, pripažino šių kreditorių reikalavimų įvykdymo terminus pasibaigusius, tačiau sprendė, jog jų dydis nerodo pareiškėjo nemokumo, o tik gresiantį nemokumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi ir gresiančio nemokumo sąvoka, kadangi gresiantis nemokumas galėjo būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs, kad pareiškėjas turi skolinių įsipareigojimų viršijančių 25 MMA sumą, bet pradelstų įsipareigojimų suma dar neviršintų 25 MMA ir būtų aišku, kad suėjus visiems įsipareigojimų terminams, pareiškėjas negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, t. y. būtų nustatyta, kad einamuoju momentu pareiškėjas gali vykdyti savo prievoles, bet ateityje to padaryti negalės. Šiuo gi atveju, kaip matyti iš byloje pareiškėjo pateiktų įrodymų apie jo kreditorius - fizinius asmenis pagal išrašytus vekselius bei paskolų sutartis, bendra šių kreditorių reikalavimų suma sudaro nemažiau kaip 358 446,78 Eur (patikslinto kreditorių sąrašo eil. Nr. 20-28, t. 3, b. l. 22-24, netgi neįskaičius teismo pripažintų kreditorių fizinių asmenų A. Z., J. G. reikalavimų pagal priverstinai vykdomas skolas ir nepripažintų kreditorių L. J. bei B. V. reikalavimų dėl senaties). Byloje nekilo ginčo, jog pareiškėjo vienintelį turtą sudaro jo gaunamas 550 Eur darbo užmokestis ir 119,98 Eur sukauptos pensijos lėšos (t. 3, b. l. 19, 20-22). Atsižvelgiant į tai, jog teisę į pensijų išmoką iš pensijų fondo pareiškėjas įgyja tik sulaukęs senatvės pensijos amžiaus (šiuo atveju – 2034-04-10) arba pasinaudojus teise į išankstinę senatvės pensiją pagal LR Valstybinių socialinių draudimų senatvės pensijų išankstinių mokėjimo įstatymą, taip pat įvertinus tai, kad fizinio asmens mokumui atkurti negali būti nustatytas ilgesnis nei trijų metų terminas (FABĮ 7 straipsnio 5 dalis), pripažintina, kad pareiškėjas šiuo metu neturi teisės laisvai disponuoti sukauptos pensijos lėšomis, ir tai sąlygoja, kad pareiškėjas savo įsipareigojimus kreditoriams gali vykdyti tik iš gaunamo darbo užmokesčio. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog pareiškėjas nelaikytinas nemokiu ir kad jam tik gresia nemokumas, šios savo išvados iš esmės jokiais argumentais nepagrindė, nepasisakė, kokios faktinės aplinkybės egzistavo šiuo konkrečiu atveju ir ar jos (ne)atitiko įstatyme apibrėžtą fizinio asmens nemokumo būklę.Kita vertus, pirmosios instancijos teismas deklaratyviai darydamas išvadą, kad pareiškėjas yra pajėgus padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą terminą, skundžiamoje nutartyje net nenurodė, kokiu būdu pareiškėjas galėtų padengti visus įsipareigojimus, įvertinant pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą pareiškėjo turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Teismas nenurodė, kiek laiko galėtų trukti pareiškėjo skolų padengimas, nutarties nepagrindė skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas, nenurodė ir neįvertino, kokia pareiškėjo pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams skoliniams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties pareiškėjo poreikių patenkinimą. Taigi, minėta pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintina nepagrįsta.Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, taip pat nurodė, kad pareiškėjas pats didina savo nemokumą dėl administracinių baudų ir dėl vykdymo išlaidų, kurios susidaro išieškant šias baudas priverstine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teismo argumentai, sprendžiant dėl pareiškėjo (ne)mokumo, pripažintini nepagrįsti, kadangi šiuo atveju administracinių nuobaudų suma sudaro apie 400 Eur sumą ir lyginant su kitais pareiškėjo įsipareigojimais neturi esminės reikšmės pareiškėjo (ne)mokumui, t. y. pareiškėjo negalėjimas atskaityti su kreditoriais atsirado ne dėl administracinių nuobaudų ar jų pagrindu iškeltų vykdomųjų bylų. Be to, teismas savo išvados visiškai neargumentavo bei byloje nenustatė, kad pareiškėjas sąmoningai ir kryptingai būtų siekęs gauti administracines nuobaudas, turėdamas tikslą didinti savo nemokumą, o administracinių nuobaudų turėjimas LR FABĮ nėra numatytas kaip sąlyga, kuria remiantis galima atsisakyti kelti bankroto bylą fiziniams asmeniui, todėl darytina išvada, kad toks teismo teiginys yra neapgrįstas ir nesudarantis pagrindo atsisakyti kelti bankroto bylą.
Dėl pareiškėjo nesąžiningumo
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi prielaidomis ir visapusiškai bei kompleksiškai netyrė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktui taikyti reikšmingų aplinkybių. Aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Be to, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: be jau aptarto aspekto – ar fizinis asmuo tapo nemokus elgdamasis sąžiningai – vertintina ir tai, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, aktualią keliant bankroto bylą. Pareiškėjo nesąžiningas elgesys kreipiantis į teismą gali pasireikšti tuo, kad jis pateikia tikrovės neatitinkančias žinias apie savo mokumą (tiek įsipareigojimų dydį, tiek turtą), jas nuslėpdamas ar iškreipdamas, neatskleidžia informacijos apie egzistuojančias FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas sąlygas ir pan. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančias žinias apie įsipareigojimų dydį ir jas iškreipė, taip pat teismas pažymėjo pareiškėjo siekį išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams su vykdytinais reikalavimas, nes tą patvirtina pareiškėjo skundai dėl antstolio S. V. veiksmų, reikalaujant sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, kol bus išnagrinėta bankroto byla.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas abejones dėl kai kurių pareiškėjo pateiktų įsipareigojimų realumo grindė tuo, kad kreditorių reikalavimai neegzistuojantys, neapibrėžti, neaiškūs, prievolės nėra vykdytinos, neturi reikalavimo įvykdymo termino arba įvykdymo terminas yra nepasibaigęs, skolų išieškojimui suėjęs ieškinio senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad neteisingos informacijos apie įsiskolinimų dydį pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis. Kreditoriaus sąvoką apibrėžia FABĮ 3 straipsnis, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens kreditoriumi laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Toks įstatyminis reguliavimas leidžia konstatuoti, jog tam, kad asmenį pripažinti fizinio asmens, siekiančio bankrutuoti, kreditoriumi FABĮ prasme, jo reikalavimo teisė turi būti egzistuojanti ir vykdytina. Todėl teismui kilus abejonių dėl tam tikrų kreditorių reikalavimų pagrįstumo, teismas tiesiog argumentuotai jam abejones keliančių reikalavimų galėjo neįtraukti į pareiškėjo įsipareigojimų visetą ir jų nevertinti nustatinėdamas pareiškėjo nemokumą, tačiau tai savaime nėra pagrindas pareiškėją pripažinti nesąžiningu. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodomi kreditoriai nebuvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2015 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2015). Todėl ir nagrinėjamu atveju teismas galėjo nurodyti pareiškėjui, kokius įrodymus šis turėtų pateikti pagrindžiant savo įsipareigojimus, ar pareikalauti jų iš kitų asmenų, turinčių tokius įrodymus. Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.Kaip minėta šios nutarties 30 punkte, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nesąžiningu pripažinto pareiškėjo elgesio ir (ne)mokumo, nepasisakė ir dėl ribojančio trijų metų termino. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjas privalo pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas ne tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bet ir jau iškėlus bankroto bylą. Bankroto byla gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, įsipareigojimus, nemokumo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimas yra atskira fizinio asmens bankroto procedūros stadija, kurios metu galutinai patikrinamas kreditorių reikalavimų dydis ir pagrįstumas. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama tik ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių (vengimą atsiskaityti su kreditoriais, pasyvų elgesį, pajamų šaltinio slėpimą ir pan.) buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Nagrinėjamu atveju iš pareiškimo priedų bei vėliau pateiktų duomenų bei paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas įstatymo reikalavimus bei teismo įpareigojimus stengėsi vykdyti, - iš esmės proceso metu buvo atskleista pareiškėjo turtinė padėtis, pateikti duomenys apie pareiškėjo gaunamas pajamas, turtą, pateiktas kreditorių sąrašas, pareiškėjas detaliai argumentavo ir pateikė įrodymus apie jo manymu esamus kreditorius ir jų reikalavimų dydžius. Todėl teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, kuri reiškia skolininkui reikalingos apsaugos suteikimą su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises užtikrinimą, teismas gali patikrinti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo stadijoje, o paaiškėjus, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos, bankroto byla gali būti nutraukta (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto pareiškėjo nesąžiningumo skundžiant antstolio veiksmus aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skolininko teisė skųsti antstolio veiksmus, jeigu jo nuomone, antstolio veiksmai/neveikimas pažeidžia jo teises ir/ar teisės aktus, yra numatyta tiesiogiai įstatyme (CPK 643 straipsnio 5 punktas). Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog pareiškėjo veiksmai skundžiant vykdymo veiksmus, turėjo reikšmingos įtakos jo (ne)mokumui. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tam tikros šioje nutartyje nurodytos aplinkybės liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti neteisėtai nuspręsta dėl apelianto nesąžiningumo bei (ne)mokumo ir nepagrįstai atsisakyta iškelti jam bankroto bylą. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes, galima nuspręsti, ar apeliantas buvo sąžiningas (nesąžiningas), įvertinti nesąžiningų veiksmų (jei tokie būtų konstatuoti) ir nemokumo priežastinį ryšį – ar jis daro reikšmingą įtaką nemokumui, ar prie nemokumo prisidėjo ir kitos, nuo apelianto valios nepriklausančios aplinkybės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 - 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui S.(ui) S. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.