Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovui V. J. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, trečiasis asmuo V. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. J. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui V. J., prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą po 300 Eur kas mėnesį nuo (duomenys neskelbtini), 3 000 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti materialinę paramą ir jos įsiskolinimą pilnamečiam vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė G. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra apelianto V. J. ir trečiojo asmens V. J. duktė, kuriai (duomenys neskelbtini) suėjo aštuoniolika metų. Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu, nutraukus V. J. ir V. J. santuoką, iš V. J. buvo priteistas išlaikymas G. J. po 300,00 Lt (87,00 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės. Nuo ieškovės pilnametystės apeliantas išlaikymo nebeteikė.

10. Ieškovė G. J. ir Viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 6 d. sudarė studijų sutartį, pagal kurią ieškovė studijuoja pirmosios (profesinio bakalauro) studijų pakopos nuolatinėje (duomenys neskelbtini) studijų programoje, valstybės nefinansuojamoje vietoje, numatoma studijų trukmė 6 semestrai, metų studijų kaina 2 680 Eur. Už pirmąjį studijų semestrą sumokėjo V. J..

Dėl materialinės paramos priteisimo pilnamečiam vaikui pagrindų

12. CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl vaikų išlaikymo“ konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų.

14. Paminėtina, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo išaiškinimų, siekiant pašalinti bet kokius galiojusio teisinio reguliavimo trūkumus ir suteikti teismams kuo platesnę diskrecijos teisę tiek nustatant, ar tėvai turi galimybę, taip pat ir pareigą išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, tiek nustatant konkretų išlaikymo dydį, buvo priimtas CK papildymas 3.192¹ straipsniu (Civilinio kodekso 3.194 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 3.192(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

15. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. CK 3.192¹ straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę ir turtinę padėtį, taip pat kitas svarbias aplinkybes. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo tvarkai taikomi ir CK 3.192, 3.193, 3.194, 3.196, 3.197, 3.198, 3.199 3.200, 3.201, 3.208 straipsniai.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į įstatyme numatytą reglamentavimą ir nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, savo praktikoje yra nurodęs, kad galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis bei vaiko sąžiningas ir pažangus mokymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015).

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminės CK 3.192¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra paramos pilnamečiam vaikui būtinumas ir tėvų galimybė teikti paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl abiejų šių grupių sąlygų ir jos turi būti vertinamos atskirai, t. y. nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas, ir įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad svarbu užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą: net ir nustačius esant pirmosios grupės sąlygą – išlaikymo poreikį, toks išlaikymas negali būti priteisiamas nesant antrosios sąlygos – realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-687/2015).

Dėl materialinės paramos prašančio pilnamečio vaiko galimybių gauti pajamų

20. Kaip jau minėta, turi būti vertinamos ne tik realiai gaunamos pilnamečio vaiko pajamos, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi – valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms (Mokslo ir studijų įstatymo 81 straipsnis). Paminėtina, kad Valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ (su vėliausiais pakeitimais) nurodyta, kad paskolos teikiamos kasmet, rudens ir pavasario semestrą (28 punktas); bei paskolos teikiamos vieniems studijų metams (29 punktas); už naudojimąsi paskola paskolos gavėjui skaičiuojamos palūkanos (67 punktas); palūkanas paskolos gavėjas pradeda mokėti nuo paskolos išmokėjimo datos, išskyrus aprašo 90 punkte nurodytus atvejus, kai jos gali būti apmokamos iš valstybės lėšų, kuriomis disponuoja fondas, iki pradinės studijų sutartyje nurodytos studijų baigimo datos arba studijų nutraukimo datos (68 ir 90 punktai); paskolos grąžinimo pradžia yra po 12 mėnesių nuo paskolos sutartyje nurodytos pradinės studijų pabaigos datos (70 punktas).

21. Nors kasacinis teismas yra nurodęs, kad perdėtai atsargus požiūris į naudojimąsi kreditavimo galimybėmis ir abejonė savo finansiniu pajėgumu ateityje, lemiantys atsisakymą prisiimti kreditinių įsipareigojimų, dažniausiai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas lėšų teikimo naštą perkelti kitam asmeniui, nagrinėjamu atveju – tėvui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2011), tačiau taip pat yra nurodęs, kad vien galimybės gauti lengvatinę paskolą iš studijų fondo buvimas negali būti laikomas aplinkybe, paneigiančia paramos būtinumą ir reikalingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-687/2015).

22. Ieškovė byloje yra aiškiai nurodžiusi priežastis, kodėl nesikreipė dėl lengvatinės paskolos studijoms gauti, t. y. 1) kadangi turi du sveikus, darbingo amžiaus tėvus, kurie gali paremti šiuo gyvenimo etapu; 2) studijų paskolą, nors ir ji išduodama lengvatinėmis sąlygomis, reikės grąžinti, o ieškovė ir taip jau skolinasi iš motinos ir senelės studijoms reikalingą įmoką, kuri ir taip nėra įtraukta į būtinojo išlaikymo sumą, kurią reikės grąžinti, taigi kelių paskolų iš karto po studijų baigimo bus nepajėgi atiduoti; 3) nei ji, nei motina neturi jokio nuosavo būsto, pradėjus savarankišką gyvenimą, teks būstą nuomoti, kaupti lėšas nuosavo būsto įsigijimui, o jei bus suvaržyta studijų paskola, tokios galimybės neturės (dokumentas Nr. DOK-24308). Teismo posėdyje ieškovė taip pat tvirtino, kad apmokėti mokslus padėjo seneliai, kuriems turės grąžinti pinigus.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pats pilnametystės sulaukęs asmuo ir siekiantis studijuoti turi dėti pastangas gauti pajamų, o ne tikėtis visapusiškos paramos iš tėvų, tačiau sutiktina, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Paminėtina, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad ieškovei motina ar seneliai skolino pinigų studijų kainai sumokėti (CPK 178 straipsnis), tačiau pateikti duomenys, kad už pirmąjį studijų pusmetį sumokėjo ieškovės motina V. J.. Baimės dėl sumažėjusių galimybių įsigyti nuosavą turtą (gyvenamąjį būstą) po studijų baigimo, negali būti vertinamos, kaip pagrįstas pagrindas nesikreipti dėl lengvatinės paskolos studijoms gauti. Tačiau įvertinus tai, kad ieškovė ir neprašo iš apelianto padengti studijų kainos, t. y. tokių patiriamų išlaidų neįrašė į poreikius, šias išlaidas dengia motinos ir senelių duotomis lėšomis, taigi pasirūpino padengti studijų kainą kitokiu būdu nei lengvatine paskola studijoms, todėl negalima daryti išvados, kad ieškovei nesikreipus dėl lengvatinės paskolos studijoms gavimo, būtų pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo iš apelianto priteistos materialinės paramos dydį.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad dieniniame skyriuje besimokančiam studentui yra sudėtinga suderinti mokslą su darbu. Kiekvienas jaunuolis turi pagrįstą interesą siekti išsilavinimo ir turi teisę susikoncentruoti į mokslus, o ne į darbą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tikslas siekti išsilavinimo turi būti remiamas ir tokia pareiga visų pirma tenka tėvams, kurie turi sudaryti sąlygas jaunam žmogui įgyti išsilavinimą. Nors tikėtina, kad tam tikromis dienomis paskaitos gali trukti ir ne visą dieną, tačiau studentai turi skirti laiko pasiruošimui paskaitoms, užduočių atlikimui ir pan., kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apsunkina galimybes dirbti bei mokytis vienu metu. Taip pat teismo vertinimu, net jei ieškovė vasaros metu ir dirbtų, neturėdama jokio išsilavinimo, nemanytina, kad uždirbtų pakankamas pajamas, kad galėtų išlaikyti save, susimokėti už studijas. Uždirbtos vasaros metu pajamos iš esmės nekeistų ieškovės išlaidų studijų metu (maistui, rūbams, avalynei, mokslo ir profesinio pasirengimo priemonės, sveikatai, kosmetikai, higienai, transportui, ryšio paslaugoms, laisvalaikiui, poilsiui, kitoms nenumatytos išlaidoms), o tik iš dalies galėtų padengti studijų kainą, kuri už metus yra 2 680,00 Eur, kurios ieškovė, kaip minėta, neprašė dengti apelianto, o dengia motinos ir senelių pagalba, taip pat ir būsto išlaidas, prie kurių ieškovė neprašė prisidėti apelianto. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje neneigė galimybės vasaros laikotarpiu ieškotis darbo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje tai, kad ieškovė dirbtų vasaros laikotarpiu, nedaro lemiamos įtakos paramos būtinumui ir jos dydžiui, kuris priteistas pirmosios instancijos teismo.

26. Teismų pripažįstama visuotinai žinoma aplinkybė, kad žmogui reikia maisto, higienos priemonių, drabužių, avalynės, kad jis patiria susisiekimo viešuoju transportu išlaidų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015).

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus, ir nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovė neturi turto, pajamų ir išmokų negauna, ją išlaiko motina, padeda seneliai, mokosi pažangiai, kad neprašoma iš apelianto padengti mokesčio už studijas, kad nereikia įrodinėti, jog besimokančiam pilnamečiam asmeniui yra reikalingas maistas, rūbai, avalynė, higienos priemonės, vaistai, ugdymo priemonės, sveikatos priežiūros paslaugos, transporto paslaugoms (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl materialinės paramos ieškovei reikalingumo ir būtinumo, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovė neišnaudojo visų galimybių gauti pajamų atmestinos, kadangi nagrinėjamoje byloje nedaro reikšmingos įtakos pilnamečio vaiko išlaikymo dydžiui.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020).

Dėl tėvų galimybės teikti materialinę paramą pilnamečiui vaikui

29. Sprendžiant klausimą dėl tėvų galimybių teikti paramą pilnamečiam vaikui, kasacinio teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: tėvai turi realių galimybių teikti išlaikymą; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015 ir kt.).

30. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės motina V. J., laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. rugpjūčio 20 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ per mėnesį gavo apie 889,71 Eur pajamų. V. J. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,2590 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei 0,0600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat jai priklauso automobilis TOYOTA AVENSIS, pirmos registracijos data – 2009 m. gegužės 29 d., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kitų išlaikytinių, išskyrus ieškovę, neturi, yra darbinga, duomenų, kad turėtų kreditorinių įsipareigojimų, byloje nėra.

31. Apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis 12,1943 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kita dalis žemės sklypo priklauso jo sutuoktinei. Šiuo metu ūkininkauja (ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Nustatyta, kad apeliantas turi įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, transporto inžinieriaus specialybę. Apeliantas pajamų mokesčių deklaracijoje už 2021 m. nurodė, kad turėjo 1 532,39 Eur pajamų (127,70 Eur per mėnesį); 2020 m. pajamų deklaracijoje nurodė, kad turėjo 205 476,42 Eur pajamų, kadangi buvo parduotas nekilnojamasis turtas; 2019 m. pajamų deklaracijoje nurodė, kad turėjo 7 108,59 Eur pajamų. Iš atsakovo banko sąskaitos išrašo laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. iki 2022 m. balandžio 5 d. nustatyta, kad jis turėjo 206 235,33 Eur pajamų, didžioji dalis gauta už turto pardavimą (184 500 Eur), taip pat gauta išmokų ir paramos ūkininkui, kompensacija medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai atlyginti. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 17 d. grąžino 114 493,84 Eur kreditą, gautą pagal 2007 m. gruodžio 17 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas byloje taip pat buvo pateikęs savo paskaičiavimus apie gautas pajams ir išlaidas, iš kurių matyti, kad 2020 m. už parduotą turtą grąžino kreditą ir nurodoma, kad įsigijo kitą turtą už 79 000 Eur, tačiau byloje nėra pateikta, kad atsakovas būtų įsigijęs kokį nors turtą 2020 metais. Taip pat matyti, kad apeliantas su sutuoktine 2020 m. rugsėjo 22 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo parduoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodoma, kad jie statosi gyvenamąjį namą, byloje taip pat pateiktos fotonuotraukos, patvirtinančios, kad apeliantas statosi gyvenamąjį namą. Apeliantas turi dvi transporto priemones FORD TRANSIT/TOURNEO, pirmos registracijos data – 2004 m. rugpjūčio 18 d., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir TAURIGA TAURAS B 704S, pirmos registracijos data – 2014 m. balandžio 9 d., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad turėtų įsipareigojimų kreditoriams, byloje nėra.

32. Byloje nustatyta, kad apeliantas turi nepilnametę dukterį L. J., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi, kuria patvirtinta V. J. ir D. J. sudaryta taikos sutartis, apeliantas teikia 250,00 Eur išlaikymą nepilnametei dukteriai L. J., mokant kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės.

34. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde teigė, kad jo mėnesinės pajamos yra 78 Eur per mėnesį, tačiau tokiu atveju nėra aišku, kaip apeliantas gali teikti išlaikymą nepilnametei dukteriai L. J. 250 Eur bei prisidėti prie sutuoktinės nepilnamečio sūnaus išlaikymo, jei tokių pajamų faktiškai negauna. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartimi patvirtinta V. J. ir D. J. sudaryta taikos sutartis dėl L. J. išlaikymo, kuri sudaryta jau po to, kai nagrinėjama byla buvo iškelta (ieškovė su ieškiniu kreipėsi 2021 m. lapkričio 8 d.), taigi pagal byloje esančius rašytinius įrodymus atsakovas prisiėmė tokį įsipareigojimą, kurio faktiškai negalėtų įvykdyti, tačiau tuo pačiu apeliaciniame skunde teigia, kad išlaiko šeimą, o atsiliepime į ieškinį teigė, kad išlaiko ir savo negalią turintį tėvą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų įrodymų apie gaunamas pajamas ir apelianto teigiamų argumentų prieštaringumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pajamos tikėtinai yra didesnės, nei jis jas nurodo gaunantis. Byloje apeliantas pateikė Ekonominio dydžio apskaičiavimą, nustatytas valdos ar ūkio ekonominis dydis 0,78, o bendras standartinis gamybinis pelnas yra 934,96 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis dokumentas neparodo apelianto gaunamų realių pajamų dydžio, ir skirtas santykiams su valstybe, pvz. apskaičiuojant mokesčius, kuriais apmokestinamas žemės ūkio subjektas.

35. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas turėtų sveikatos problemų ir negalėtų dirbti papildomai ir gauti didesnes pajamas, o ne tik užsiimti žemės ūkio veikla. Pažymėtina, jog sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas nepilnamečiam vaikui išlaikyti, taip pat ir pilnamečiam vaikui, kuris mokosi aukštojoje mokykloje.

36. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, todėl tėvai turėtų remti savo pilnametį vaiką lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai vienas iš tėvų yra blogesnėje finansinėje padėtyje nei kitas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų, pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios, tačiau nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014). Atsižvelgiant į ieškovės tėvų turtinę padėtį (šios nutarties 31 – 35 punktai), darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų išlaikymo pareigos lygių dalių principo. Tai, kad atsakovo gaunamos oficialios mėnesinės pajamos yra mažesnės nei trečiojo asmens, savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo išlaikymo teikimo lygiomis dalimis principo, be to, akivaizdu, kad atsakovas turi daugiau turto nei trečiasis asmuo, be to, statosi gyvenamąjį namą.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisiant pilnamečiam vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, orientaciniu kriterijumi pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Paminėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau įrodinėjant didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, yra pareiga tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Pažymėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad orientacinė išlaikymo dydžio suma yra minimalus atlyginimas atskaičius mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020). Minimalus mėnesinis atlyginimas atskaičius mokesčius nuo 2022 m. sausio 1 d. yra 533,65 Eur (neatskaičius mokesčių 730,00 Eur).

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas gali teikti pusės minimalaus atlyginimo dydžio išlaikymą ieškovei, t. y. 265,00 Eur, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo (duomenys neskelbtini) iki kol ieškovė studijuos aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau, nei sulauks 24 metų amžiaus, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokiose bylose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytas paramos dydis besimokančiai apelianto dukteriai nepažeis nei apelianto, nei jo nepilnamečio vaiko interesų.

Dėl pilnamečiam vaikui materialinės paramos įsiskolinimo priteisimo

39. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistu materialinės paramos įsiskolinimo dydžiu. Nurodoma, kad ieškovė neįrodinėjo, kad jai reikalingas didesnis negu teismų praktikoje numatytas išlaikymo dydis, be to, apeliantas turi dar vieną nepilnametę dukterį. Apeliantas teigia, kad kol ieškovė mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje, neturėjo fizinės galimybės teikti jai išlaikymą po 250 Eur per mėnesį. Mano, kad išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. liepos mėn. turėjo būti priteistas po 50 Eur per mėnesį, priteisiant iš jo 550 Eur.

40. CK 3.192¹ straipsnio 4 dalyje tiesiogiai nurodyta, jog vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo tvarkai taikomas ir CK 3.200 straipsnis, kuris numato, jog išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Tokia pilnametystės sulaukusio asmens teisė pripažįstama ir teismų praktikoje. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tačiau tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų ir jam būtina parama. Kai tėvai nurodytos pareigos nevykdo, o vaikas jau yra pilnametis ir kreipiasi į teismą dėl išlaikymo (paramos) priteisimo, teisės į išlaikymą (paramą) atsiradimo ir bylos iškėlimo momentas paprastai nesutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011).

41. Teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

42. Šios nutarties 38 punkte nurodyta, kad pilnamečiam vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti orientaciniu kriterijumi pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Šiuo atveju paramos pilnametei ieškovei, kol ji mokėsi pagal vidurinio ugdymo programą, atsiradimo momentas yra (duomenys neskelbtini), todėl atitinkamai turėtų būti atsižvelgiama į tuo laikotarpiu buvusį minimalų mėnesinį atlyginimą, ir kaip jis kito. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. ir 2020 m. spalio 14 d. nutarimais dėl minimaliojo darbo užmokesčio nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. nustatyta minimali mėnesinė alga – 607,00 Eur neatskaičius mokesčių (apie 448,00 Eur atskaičius mokesčius), o nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. – 642,00 Eur neatskaičius mokesčių (apie 468,00 Eur atskaičius mokesčius).

43. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad apeliantas nuo to momento, kai ieškovei suėjo 18 metų, t. y. (duomenys neskelbtini), pareigos teikti išlaikymą nevykdė. Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 2 d. baigė vidurinio ugdymo programą. Apeliantas neskundžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį turi būti skaičiuojamas išlaikymo įsiskolinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, laiko, kad įsiskolinimas turėtų būti skaičiuojamas nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. rugpjūčio 2 d., t. y. už 11 mėnesių. Mokinio teisinio statuso specifiškumas lemia, kad vidurinės mokyklos moksleivis, nors ir yra darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, įprastinėmis užimtumo mokantis sąlygomis negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti pamokas, skirti laiko namų darbų atlikimui ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą. Be to, kiekvienas mokinys, ypač po brandos egzaminų laikymo, turi pagrįstą interesą vasaros atostogų metu susikoncentruoti į poilsį, o ne į darbą. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad iki ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovės turtinė padėtis būtų iš esmės kitokia, nei ieškinio pareiškimo metu.

44. Apeliantas byloje tik deklaratyviai nurodė, kad kol ieškovė mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje, neturėjo fizinės galimybės teikti ieškovei išlaikymą po 250 Eur per mėnesį, tačiau tokių aplinkybių nepagrindžia faktiniais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ir nepriteisė ieškovei po 250 Eur, o įsiskolinimas priteistas atsižvelgiant į minimalią mėnesinę algą. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadai, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. apelianto turtinė padėtis buvo kitokia nei priimant ginčijamą sprendimą. Apeliantas turėjo vieną išlaikytinę, vertėsi žemės ūkio veikla, gyveno su sutuoktine ir jos vaiku, turėjo tiek pat nekilnojamojo turto, statėsi gyvenamąjį namą. Taigi jo turtinė padėtis minimu laikotarpiu iš esmės buvo tokia pati, todėl negalima sutikti, kad apeliantas turėtų prisidėti mažiau nei pusę minimalios mėnesinės algos. Paramos pilnamečiam vaikui dydį skaičiuojant pagal orientacinį minimaliosios mėnesinės algos dydį, šiuo atveju ieškovei priteistinas 2 534 Eur išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. (224 Eur x 4 mėn. + 234 Eur x 7 mėn.).

45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ir pagrįstai, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, priteisė iš apelianto materialinės paramos ieškovei įsiskolinimą.

Dėl bylos baigties

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendimo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

49. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinas ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 740,00 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

50. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Apeliantas nurodo, kad už patikslintą apeliacinį skundą sumokėjo 39,00 Eur daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymas.

51. Nagrinėjamu atveju, patikslintu apeliaciniu skundu apeliantas ginčija 165,00 Eur išlaikymo sumą, ir 1 984,00 Eur įsiskolinimą, taigi šiuo atveju už apeliacinį skundą turėjo būti sumokėtas 89,00 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantas 2022 m. spalio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 24, sumokėjo 128,00 Eur, t. y. 39,00 Eur per daug, todėl permokėta dalis 39,00 Eur dalis grąžintina (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apelianto V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei G. J., a. k. (duomenys neskelbtini), 740,00 Eur (septynių šimtų keturiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Grąžinti V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 39,00 Eur (trisdešimt devynis eurus 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. spalio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 24.