- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-06
- Bylos Nr.
- e2A-244-777/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03887-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- R. E.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonei Turto bankui
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Danutės Žvinklytės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. E. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Valstybės įmonei Turto bankui dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), E. J., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe bei priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. (duomenys neskelbtini) mirė R. E. teta (krikštamotė) E. J.. Po E. J. mirties liko nekilnojamasis turtas, butas su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, jog dėl palikimo priėmimo (duomenys neskelbtini) R. E. kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos Klaipėdos miesto I-ąjį notarų biurą, kur parašė pareiškimą, kuriuo R. E. palikimą priėmė ir prašė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą nurodant, kad mirus E. J. palikimą priėmė R. E. pagal testamentą.
2.2. Testamente, sudarytame (duomenys neskelbtini), E. J. pažymėjo, kad jai privačios nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka R. E. bei įpareigoja R. E. leisti gyventi šiame bute A. R. J. iki jo gyvos galvos.
2.3. Butas buvo pirktas E. J. lėšomis bei asmeninės nuosavybės teise priklausė jai, todėl ieškovė prašo teismo butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti E. J. asmenine nuosavybe, taip įrodant, kad minėtas butas paveldėjimo teise pagal testamentą priklauso R. E..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad ginčo buto įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o to paties straipsnio 3 dalis numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002, išaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi. Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nors ir įgytas tik E. J. vardu, tačiau laikytinas bendra jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.
4.2. Nurodė, kad ieškovė neįrodė esant pagrindą butą (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine E. J. nuosavybe. Ieškovė nurodo, kad minėtas butas buvo įgytas E. J. asmeninėmis lėšomis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Akcentavo, jog net ir esant tokiai aplinkybei įrodytai, ji nekeičia nuosavybės teisės į minėtą butą turinio. Nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, jog buto kaina – 9 908 rublių, jos dalis – 8 700 rublių – buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos valstybės vienkartinės išmokos priklausė E. J. asmeninės nuosavybės teise, taip pat nelaikė pakankamu įrodymu ieškovės R. E. pakvitavimo, kuriuo ieškovė patvirtina grąžinusi 120 Lt pagal 1992 m. balandžio 10 d. paskolos sutartį.
4.3. Nurodė, jog aplinkybės, kad E. J. buto techninės apskaitos byloje, namų knygoje nurodyta kaip buto savininkė ar tai, kad E. J. testamente nurodė, jog butas jai priklauso asmenine nuosavybės teise, nesudaro pagrindo butą pripažinti E. J. asmenine nuosavybe. Pažymėjo, jog byloje yra duomenų, kuriuos patvirtino liudytojas V. E., jog E. J. ir jos sutuoktinis A. R. J. bute adresu (duomenys neskelbtini), gyveno kartu, o po E. J. mirties bute liko gyventi A. R. J.. Darė išvadą, kad tai, jog po E. J. mirties jos sutuoktinis A. R. J. nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, nereiškia, jog nuosavybės teise jam nepriklausė buto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir nesirėmė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta sąlyga, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn ir šiuo aspektu būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį.
6.2. Nurodė, kad nepaisant aplinkybių, jog sutuoktinei santuokoje buvo išgyvenę ilgą laiko tarpą buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaroma vieno iš sutuoktinio, t. y. E. J. vardu. Teigia, jog nurodyta buto kaina – 9 908 rublių, iš kurių: 1 208 rublių sumokėta grynaisiais pinigais į Taupomojo banko Klaipėdos skyrių, butų ūkio privatizacijos tarnybos sąskaitą Nr. 508405. Teigia, jog minimos piniginės operacijos buvo daromos iš E. J. asmeninės sąskaitos. Nurodo, jog tai, kad butą su rūsiu, esančius adresu (duomenys neskelbtini), E. J. pirko iš asmeninių lėšų, įrodo tokie rašytiniai įrodymai: Kvite buto ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą adresu (duomenys neskelbtini), 20 procentų buto kainos – 1 208 rublių – sumokėjo E. J. (kvite įvardijama kaip mokėtojas). Teigia, jog minėta suma atitinka sutartyje pirmu punktu nurodytą sumą, kuri buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) Taupomojo banko pranešime Nr. 7260/042 (f. Nr. 187a, pridėta prie bylos) apie nurašymą iš E. J. nebalansinės sąskaitos Nr. I-482, nurodyta nurašyti 3 700 rublių butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė nepateikė duomenų, įrodymų, kad E. J. pirko butą iš savo asmeninių lėšų, yra nepagrįsta.
6.3. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarytame E. J. testamente pažymėta, kad jai privačios nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka R. E. bei įpareigoja R. E. leisti gyventi šiame bute A. R. J. iki jo gyvos galvos. Mano, kad įvertinus šias aplinkybes CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme akivaizdu, jog E. J. tikroji valia buvo įsigyti butą savo asmeninės nuosavybės teise.
6.4. Apeliantės nuomone, teismas neįvertino 1994 m. balandžio 10 d. R. E. rašyto pakvitavimo, iš kurio matyti, kad E. J. grąžino 120 rublių R. E. pagal (duomenys neskelbtini) sutartį. Teigia, jog liudytojas V. E. teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvusi sutuoktinė R. E. pinigus skolino E. J. buto pirkimui, kuriuos vėliau jai grąžino. Mano, jog minimas įrodymas patvirtina faktą, kad E. J. butą įsigijo iš savo asmeninių (iš dalies pasiskolintų) piniginių lėšų.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Turto bankas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad pagal bendrąją ginčo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. Pažymėjo, jog SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą.
8.2. Nurodė, kad butas buvo privatizuotas remiantis Butų privatizavimo įstatymu. Teigia, jog butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Pažymėjo, kad butų privatizavimo lengvata pagal šį įstatymą buvo teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 metų CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Nurodė, kad pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Darė išvadą, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Teigia, jog draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus.
8.3. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje aiškiai išreikšta E. J. valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn nėra konstatuota. Be to, byloje ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo turtas butų pirktas už asmenines E. J. lėšas. Teigia, jog nors apeliantė ir nurodė, kad už ginčo turtą yra sumokėta ir vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), tačiau, atsakovo nuomone, šie investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, laikytini sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
8.4. Nurodė, kad santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti ginčo butą asmenine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad E. J. (duomenys neskelbtini) sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijo nuosavybės teise 28,86 kv. m bendro ploto butą ir rūsį, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo butas Nekilnojamojo turto registre (duomenys neskelbtini) įregistruotas E. J. nuosavybės teise. 1965 m. birželio 26 d. E. J. buvo sudariusi santuoką su A. R. J.. (duomenys neskelbtini) mirė E. J.. (duomenys neskelbtini) mirė A. R. J.. E. J. su A. R. J. santuokos nutraukę nebuvo. E. J. 1995 m. rugpjūčio 25 d. sudarė testamentą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos mirties atveju palieka R. E. bei įpareigoja R. E. leisti gyventi šiame bute A. R. J. iki jo gyvos galvos. Ieškovė R. E. su 2017 m. vasario 28 d. pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos m. pirmąjį notarų biurą su prašymu po E. J. mirties išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaro E. S. 2019 m. balandžio 16 d. raštu nustatyta, kad po A. R. J. mirties 2019 m. sausio 9 d. į Klaipėdos m. pirmąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog šioje byloje keliamas klausimas dėl santuokos metu įgyto bei E. J. nuosavybės teise įregistruoto 28,86 kv. m bendro ploto buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo E. J. asmenine nuosavybe. Byloje teismo nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, kad butas buvo įgytas E. J. ir A. R. J. santuokos metu ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik E. J. vardu.
14. CK trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) normos reglamentuoja sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Vertinant ginčo turto teisinį režimą nustatyta, jog tiek SŠK, tiek ir šiuo metu galiojančio CK nuostatos numato, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 23 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis).
15. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).
16. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir nesirėmė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn ir šiuo aspektu būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Apeliantė teigia, jog, nepaisant aplinkybių, jog sutuoktiniai santuokoje buvo išgyvenę ilgą laiko tarpą, buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaroma vieno iš sutuoktinio, t. y. E. J., vardu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nors byloje yra duomenų, jog ginčo butas yra įsigytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turo registre E. J. vardu, tačiau šie duomenys niekaip neįrodo E. J. valios turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kaip minėta, ginčo butas buvo įgytas Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) pagrindu. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi pasinaudoti valstybės taikomomis lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (BPĮ 4 straipsnis). Ši įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams, todėl kiti šeimos nariai pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo. Be to, tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1182/2001; 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2001). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog privatizuojami butai buvo įsigyjami būtent šeimos poreikiams tenkinti, todėl neturint teisės tos pačios šeimos nariams privatizuoti kito buto, būtų nesąžininga laikyti, jog tas asmuo, kuris įregistravo privatizuotą butą savo vardu, būtų laikomas ir vieninteliu jo savininku. Be to, apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog E. J. būtų susitarusi su A. R. J., jog ginčo butas bus įgyjamas būtent E. J. asmeninėn nuosavybėn ar kad jis būtų davęs sutikimą šį butą įsigyti E. J. asmeninė nuosavybėn.
17. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
18. Apeliantė įrodinėja, jog už ginčo butą E. J. sumokėjo iš asmeninių lėšų, t. y. ginčo buto kaina – 9 908 rublių, iš kurių 1 208 rublių buvo sumokėta grynaisiais pinigais iš E. J. asmeninės sąskaitos, taip pat iš E. J. nebalansinės sąskaitos Nr. I‑482, nurodyta nurašyti 3 700 rublių butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą ((duomenys neskelbtini) Taupomojo banko pranešimas Nr. 7260/042 (f. Nr. 187a)). Mano, jog šios aplinkybės įrodo, jog ginčo butas buvo įgytas E. J. asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliantės nurodytų aplinkybių vertinimu. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad už ginčo butą buvo sumokėta iš E. J. asmeninių lėšų. Šią išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriais nustatyta, jog E. J. santuoką su A. R. J. sudarė 1965 m. birželio 26 d., tačiau ginčo butas buvo įsigytas (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, jog nuo santuokos sudarymo dienos iki ginčo buto įsigijimo momento praėjo beveik 27 metai. Byloje nėra ginčo, jog E. J. santuokos su A. R. J. nebuvo nutraukusi, vedė bendrą ūkį iki pat E. J. mirties (duomenys neskelbtini) metais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja ir tai, kad byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu E. J. asmeninėje sąskaitoje ir nebalansinėje sąskaitoje Nr. I-482 esančios lėšos buvo įgytos (nėra duomenų, ar šias lėšas E. J. būtų gavusi dovanų, ar jas pasiskolino (jei jas pasiskolino, tai iš kokių lėšų šią skolą grąžino), ar šios lėšos buvo sutaupytos iš bendrų šeimos pajamų, ar įgytos kitu pagrindu). Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantei nepateikus anksčiau paminėtų įrodymų, nėra pagrindo teigti, jog už ginčo butą (nors ir sumokėta iš E. J. sąskaitų) (duomenys neskelbtini) sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.
19. Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog vadovaujantis BPĮ 5 ir SŠK 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 2 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Tai reiškia, jog net ir nustačius, jog ginčo butas būtų privatizuotas E. J. lėšomis, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, vis tiek būtų laikoma, jog ginčo butas įgytas bendrąja jungtine nuosavybe.
20. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog 1995 m. rugpjūčio 25 d. sudarytame E. J. testamente pažymėta, kad jai privačios nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka R. E. bei įpareigoja R. E. leisti gyventi šiame bute A. R. J. iki jo gyvos galvos. Mano, kad įvertinus šias aplinkybes CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme akivaizdu, jog E. J. tikroji valia buvo įsigyti butą savo asmeninės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog privačios nuosavybės teisės subjektai yra tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Taip pat pažymėtina, jog fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t. y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė. Iš į bylą pateikto testamento turinio matyti, jog E. J. išreiškė valią tik ta apimtimi, jog jai priklausančią privačią nuosavybę savo mirties atveju palieka ieškovei, tačiau atsižvelgiant į šiame nutarties punkte pateiktą privačios nuosavybės teisės aiškinimą, darytina išvada, kad toks teiginys neįrodo, kokią šios nuosavybės dalį E. J. valdo asmeninės nuosavybės teise. Šios nutarties 16–18 punktais konstatuota, jog ginčo butą E. J. ir A. R. J. valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl darytina išvada, jog (duomenys neskelbtini) sudarytame E. J. testamente nurodoma aplinkybė, kad jai privačios nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju palieka R. E., nereiškia, jog E. J. išreiškė aiškią valią ginčo butą įsigyti asmenine nuosavybe.
21. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, jog E. J. siekė įgyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn ir už jį sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, todėl atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog butas nebuvo įgytas E. J. asmeninės nuosavybės teise, o įgytas ir išliko abiejų sutuoktinių bendra nuosavybe.
22. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
25. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.