Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-29-744/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-23
Bylos Nr.: 1A-29-744/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10083-2023-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: D. D.
Advokatai: Rolandas Tamašauskas, Sofija Kručienė

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.25.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.2Daiktų kaip įrodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-744/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10083-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.25.4.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.2; 2.1.7.4.3; 2.1.14; 2.4.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,nuteistojo D. D. gynėjui advokatui Rolandui Tamašauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, D. D. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2023 m. birželio 6 d.; 2) turto konfiskavimas, išieškant iš D. D. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Porsche Cayenne“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 11640 Eur (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalis); D. D. paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, dokumentų paėmimo, specialiosios teisės sustabdymo – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta nekeisti; Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2023 m. kovo 30 d. nutarimu nuo 2023 m. kovo 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. skirtą ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi 2 mėnesiams pratęstą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilį „Porsche Cayenne“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo (VIN) kodas (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti (parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę), turto saugotoju paliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotąją atstovę A. D., nuspręsta palikti taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2023 m. kovo 20 d. apie 19.44 val. (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Porsche Cayenne“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 6810“ Nr. (duomenys neskelbtini) (patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini)) jam buvo nustatytas 1,69 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nusikaltimo jis nepadarė.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, nes faktas, kad jis vairavo automobilį, būdamas girtas, nustatytas nebuvo. Byloje nustatyta, kad jo girtumas pamatuotas jau po to, kai jis nebevairavo automobilio, o vartoti automobilyje alkoholinius gėrimus, jei automobilis priparkuotas, įstatymai nedraudžia. Remdamasis liudytojų A. P. ir A. B. parodymais nuteistasis D. D. teigia, kad policijos pareigūnai nematė ir negalėjo nustatyti, kokia buvo jo būklė tada, kai jis vairavo automobilį. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai nematė jo vairuojančio, pareigūnams atvykus automobilis buvo užrakintas ir jie automobilį atsirakino patys, jis, atvykus policijos pareigūnams, buvo ne transporto priemonėje, tai yra pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jis buvo pėsčiasis. Todėl jam nustatytas girtumas yra pėsčiojo, o ne transporto priemonės vairuotojo girtumas. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptarė ir nevertino vairuotojo girtumo Lietuvos Respublikoje nustatymo tvarkos, patvirtintos 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ (2.3 punkto, 3 straipsnio) ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2 straipsnio 49 dalies, 92 dalies) nuostatų.

2.2. Nuteistojo D. D. tvirtinimu, byloje nagrinėjamo įvykio metu jis sustojo šalikelėje, nes baigėsi sunkus telefoninis pokalbis ir jis norėjo sustoti. Sustoti ir prasieiti įstatymu neuždrausta. Jis atlenkė vairuotojo sėdynę, nes norėjo išgerti (ant užpakalinės sėdynės keleivio pusėje buvo degtinės), atsigėrė degtinės ir ją padėjo vairuotojo pusėje ant grindų. Tačiau atlenkta vairuotojo sėdynė nuosprendyje paminėta tik vieną kartą, šis faktas, anot teismo, neturi jokios įrodomosios vertės, rasta degtinė išvis nepaminėta, liudytoja A. B. rastos degtinės mašinoje nepamena, nors jos pačios kamera automobilio vidus ir viskas, kas ten buvo, užfiksuota, o nuosprendyje smulkiai aprašyta, kokių salone rasta cigarečių, kur rastos jo vairavimo teisės. Apelianto nuomone, atlošta kėdė, jei nepažymėta, kad ją atlošus galima paimti degtinės butelį, įrodomosios vertės iš tiesų neturi. Taigi pirmosios instancijos teismas tiesiog nutylėjo svarbų jį teisinantį įrodymą, todėl yra šališkas. Apelianto teigimu, įstatymas nedraudžia gerti svaigiuosius gėrimus. Vairuotojas gali vartoti alkoholį po vairavimo, kai nepadarytas eismo įvykis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnis). Joks eismo įvykis nagrinėjamu atveju nepadarytas, todėl jo noras gerti degtinę buvo teisėtas. Jis pasinaudojo savo teisėmis kaip pėsčiasis. Iš to, kad buvo atlošta vairuotojo sėdynė, akivaizdu, kad gerdamas jis vairuoti nebegalėjo.

2.3. Nuteistojo D. D. įsitikinimu, ši byla turi aiškią konstitucinę dimensiją ir aiškią europinę EŽTT perspektyvą. Pasinaudojęs visomis nacionalinės gynybos priemonėmis, jis kels klausimus dėl slapto sekimo teisėtumo EŽTT. Apeliantas nurodo, kad 2023 m. birželio 22 d. iš įteikto kaltinamojo akto jis sužinojo, kad buvo sekamas visiškai jokių valstybės įgaliojimų neturinčio tam žmogaus. Cituodamas liudytojo E. B. parodymus (2023 m. kovo 22 d. apklausa), nuteistasis D. D. pažymi, kad 2023 m. kovo 20 d. jis buvo sekamas E. B., kad buvo vykdomas fizinis slaptas buto, kuriame jis buvo, ir jo automobilio sekimas. Iš kaltinamojo akto, E. B. apklausos ikiteisminiame tyrime ir teisme jam taip pat tapo žinoma kad E. B. sutuoktinė pastarajam pavedė jį sekti ir E. B. 2023 m. kovo 20 d. stebėjo namą ir automobilį, po to jo ieškojo po sodus ir įskundė policijai, kad esą jis vairuoja girtas. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatomis, kiti įstatymai papildomai nustato slapto sekimo, stebėjimo, informacijos rinkimo pagrindus, tai yra, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą gali rinkti, asmenį gali sekti tiktai atitinkamos veiklos subjektai ir tik gavę atitinkamą teismo leidimą. Be to, BK 167 straipsnis nustato, kad tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą, yra baudžiamas BK nustatyta tvarka, tokia veika yra nusikalstama ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Apelianto nuomone, dėl tokių E. B. veiksmų turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jo 2023 m. birželio 17 d. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir 2023 m. rugsėjo 5 d. skundą tyrė tas pats prokuroras Vytautas Budris, kuris ir palaikė valstybinį kaltinimą byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis.

2.4. Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog liudytojų parodymai yra nuoseklūs, detalizuoti, tarpusavyje sutampantys ir vieni kitus papildantys. Tačiau ši teismo išvada akivaizdžiai neatitinka paties teismo nuosprendyje aprašytų liudytojų parodymų. Apeliantas cituoja liudytojo E. B. parodymus, duotus teisme, ir pažymi, kad šis liudytojas tik gerai pakamantinėtas pripažino, jog tarp jo ir minėto liudytojo žmonos tą dieną kilo konfliktas, kad E. B. žmona pastarajam atsiuntusi jo automobilio nuotrauką ir liepusi jį sekti, kad liudytojas dvi valandas bergždžiai pralaukė prie pastato, kuriame jis buvo, stebėjo jo automobilį, liudytojas bandė išsisukti ir neduoti parodymų apie tuos faktus, o E. B. žmoną teismas iškviesti ir apklausti atsisakė.

2.5. Apeliantas skunde pažymi, kad skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyta nuomonė, jog automobilyje po to, kai sustojo, jis nevartojo alkoholinių gėrimų. Nors tai patvirtina tik liudytojų E. ir M. B. parodymai, kurie esą aiškiai jį matė, tačiau nematė, kad jis būtų ką nors gėręs. Tačiau teismas nepagrįstai patikėjo melagingais šių liudytojų, kurie už kažką jam keršijo ir dar jo nematę vadino neblaiviu, parodymais, nors jiems patiems gresia atsakomybė už neteisėtą duomenų apie privatų gyvenimą rinkimą. Apelianto nuomone, liudytojų E. ir M. B. parodymai yra neteisėti ir tendencingi, jie nuslepia aplinkybę, kad jis išgėrė jau sustojęs, o policininkų tuo metu šalia dar nebuvo.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo D. D. apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo D. D. gynėjas advokatas Rolandas Tamašauskas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir D. D. išteisinti, prokuroras Vytautas Budris prašė nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė už šios nusikalstamos veikos padarymą, nes, šios jam inkriminuotos veikos jis neatliko. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir D. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. D. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl D. D. kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) D. D., liudytojus A. P., A. B., E. B., M. B., A. D., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. D. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. D. teisinančius – įrodymus (paties D. D. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, D. D. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. kovo 20 d. vairavo lengvąjį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,69 promilių neblaivumas.

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. D. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. D. D., apklausiamas 2023 m. birželio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nepripažino ir atsisakė duoti parodymus (1 t., b. l. 156 , 162). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad jis 2023 m. kovo 20 d. neblaivus automobilio nevairavo, tą dieną alkoholio nevartojo iš viso, automobilį vairavo blaivus ir tik sustojęs atsilošė sėdynę ir išgėrė automobilyje apie 250 g degtinės, po to jis išlipo iš automobilio, nes neplanavo daugiau važiuoti, norėjo eiti iki draugo ir palikti automobilį, nežino, kodėl prie jo privažiavo liudytojai E. B. ir M. B. (2 t., b. l. 58-59). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos D. D. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir vadovavosi liudytojų E. B., M. B., A. P., A. B. parodymais, o taip pat rašytine ir vaizdine bylos medžiaga, ir jų pagrindu nustatė, kad D. D. 2023 m. kovo 20 d. apie 19.44 val. (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,69 promilių neblaivumas. Nors nuteistasis D. D. neigia vairavęs automobilį neblaivus ir tvirtina, jog jis alkoholį vartojo tik sustabdęs automobilį, kas nėra draudžiama, nes automobilio vairuoti nebeplanavo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina tokių jo parodymų, o, priešingai, juos paneigia.

Žemesnės instancijos teismas

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas E. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis su broliu važiavo nuo (duomenys neskelbtini), pamatė neadekvačiai besielgiantį juodo automobilio „Porsche“ vairuotoją, paskambino pareigūnams, pranešė apie jį ir pasekė. D. D. draugauja su R., kuri yra jo žmonos sesuo. Byloje nagrinėjamo įvykio dieną D. D. užsipuolė jo žmoną, kuri apie 14 val. paskambino ir pasakė, kad neblaivus D. D. užsipuolė ją ir ji spėjo užsidaryti mašinoje. Todėl jis važiavo į tą vietą, norėjo su D. D. pasikalbėti, bet pastarojo neberado. Žmona jam sakė, kad D. D. atvyko automobiliu „Porsche“, atsiuntė jam automobilio nuotrauką, Vėliau žmona jam pasakė, kad pastarosios motina matė D. D. važinėjantį po (duomenys neskelbtini). Nuvažiavo ten su broliu ir pamatė šį automobilį, išvažiuojantį iš sodų. D. D. važiavo be šviesų, siauromis gatvelėmis važiavo neadekvačiai, vinguriavo, kėlė grėsmę pėstiesiems, nesilaikė saugaus greičio. Kai pamatė D. D. automobilį, iškart paskambino policijos pareigūnams. D. D. jie stebėjo nepertraukiamai, jo telefonu kalbėjosi su pareigūnais, o brolio telefonu filmavo, kaip važiuoja D. D.. D. D. sustojus šalikelėje aiškiai matė, kad jis yra vienas, nes buvo privažiavę šalia jo antrąja eismo juosta ir atsidaręs langą jis jam pasakė „neblaivus pilieti, ką darote?“. D. D. atsidarė langą, pažiūrėjo į juos, tada pasuko į kažkokią gatvelę, pasistatė automobilį prie įvažiavimo į kiemą ir sustojo, tai jo nematė gal apie 10 sekundžių. Kai jis sustojo, aiškiai matė D. D., tačiau nematė, kad pastarasis ką nors gertų. D. D. išlipo iš automobilio, o po vienos minutės atvyko policijos pareigūnai. Jis nematė, kad išlipęs D. D. kažką vartotų, nors visą laiką buvo šalia, todėl teigia, kad D. D. negalėjo vartoti alkoholio, kol atvyko pareigūnai (2 t., b. l. 52-55). Šiuos liudytojo E. B. parodymus patvirtina liudytojo M. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad brolis E. B. jo paprašė pavežti ir važiuodami jie pamatė keistai manevruojantį automobilį, todėl paskambino policijai ir sekė tą automobilį, stebėjo jį nepertraukiamai apie 5-10 minučių, jis pirmą kartą matė tą automobilį, brolis jį filmavo. Minėtas automobilis iš pradžių greičiau važiavo, net nepristabdė prie perėjos, nors žmogus stovėjo, pavojingai manevravo, vinguriavo po kelią, nors nereikėjo apvažinėti kažkokių duobių, šulinių. Vairuotojas važiavo vienas, nebuvo sustojęs, niekas neišlipo. Minėtam automobiliui stabtelėjus, jis privažiavo prie jo ir sustojo, brolis pasakė vairuotojui, kad jis yra neblaivus, tačiau minėto automobilio vairuotojas (D. D.) tik šyptelėjo ir, nuvažiavęs į gatvelę, sustojo prie įvažiavimo į kiemą. Jie nuvažiavo tam automobiliui iš paskos. Mano, kad kol minėtas vairuotojas sustojo, paskui pasuko į gatvelę ir išlipo iš automobilio, praėjo iki 1-2 minučių laiko. Policijos pareigūnai taip pat atvyko minučių bėgyje. Jeigu D. D. nurodė pareigūnams, kad alkoholį vartojo prieš 10 minučių, tai tada jis turėjo vartoti važiuodamas, nes jie jį visą laiką stebėjo, galėjo jo nematyti gal iki 30 sekundžių, kai jis stabtelėjo, pasisuko į gatvelę ir išlipo. D. D. išlipus, visada buvo arti jo. Nuo D. D. sklido alkoholio kvapas, jis atrodė keistai (2 t., b. l. 53-54). Šiuos liudytojų E. B. ir M. B. parodymus patvirtina liudytojų A. B. ir A. P. parodymai. Liudytoja A. B. (policijos pareigūnė) pirmosios instancijose teisme parodė, jog tarnybos metu gavo iškvietimą dėl galimai neblaivaus vairuotojo ir atvykus į įvykio vietą buvo tikrinamas „Porsche“ automobilio vairuotojo D. D. blaivumas, nors asmuo neigė vairavęs ir teigė, kad tai ne jo automobilis. Tačiau liudytojai parodė vaizdo įrašą, kuriame jie užfiksavo, kaip D. D. vairavo automobilį. Nekilo įtarimų, kad šie asmenys meluoja, jie buvo blaivūs ir adekvatūs. Buvo nustatytas D. D. girtumas, buvo daryti du tikrinimai. D. D. nurodė, jog vartojo alkoholį prieš 10 minučių (2 t., b. l. 51-52). Liudytojas A. P. (policijos pareigūnas) pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarnybos metu gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) važiuoja galimai neblaivus vairuotojas „Porsche“ markės automobiliu. Pranešėjas sekė minėtą „Porsche“ automobilį. Jiems su kolege atvykus į įvykio vietą automobilis „Porsche“ jau buvo sustojęs prie įvažiavimo į nuosavo namo kiemą, šalia automobilio buvo du vyrai (pranešėjai). Automobilio „Porsche“ vairuotojas jau buvo išlipęs iš automobilio. Automobilio „Porsche“ vairuotojui nustatinėjo blaivumą, pastarasis „įpūtė“ daugiau nei 1,5 promiles. Po kitų procesinių veiksmų atlikimo nuvažiavo pas pranešėją į namus, padarė apklausą ir paėmė vaizdo įrašą, iš kurio buvo matyti, kaip filmuoja pro dešinį automobilio langą, matė D. D. veidą. D. D. nepripažino vairavęs automobilį, galėjo nurodyti aplinkybę, kad ėjo gatve. Du kartus buvo tikrinamas neblaivumas, išlaikytas ne mažiau 15 minučių intervalas. Jeigu vairuotojas sakė, kad prieš 10 minučių vartojo alkoholį, tai laukė ne mažiau 15 minučių ir iki antro tikrinimo laukė irgi ne mažiau 15 minučių. Liudytojai įvykio aplinkybes, kad, pastebėję galimai neblaivų vairuotoją, jį sekė, pasakojo nuosekliai, sutapo jų parodymai, jie buvo blaivūs, bendravo adekvačiai (2 t., b. l. 50-51). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojai E. B., M. B., A. B. bei A. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 70-74, 79-80, 91-92, 97-98).

12. Kaip matyti iš minėtų liudytojų parodymų, E. B. ir M. B. visą laiką važiavo automobiliui „Porsche Cayenne“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos, stebėjo jį nepertraukiamai iki tol, kol atvyko policijos pareigūnai A. B. ir A. P.. E. B. visą įvykį filmavo brolio M. B. telefonu, o savo telefonu skambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir bendravo su policijos pareigūnais. E. B. ir M. B. nematė D. D. veiksmų galimai tik apie 10 sekundžių, kol D. D. pastatė savo automobilį prie kiemo įvažiavimo, tačiau vairuotojui D. D. netrukus išlipus iš automobilio ir pabandžius šalintis, jie jį taip pat nuolat stebėjo, buvo šalia ir nebuvo nuo jo atsitraukę. D. D. sulaikė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. B. ir A. P.. Liudytojai E. B. ir M. B. nuosekliai nurodė, kad jie nematė, kad po sustojimo D. D. būtų kažką vartojęs, nors visą laiką buvo šalia ir aiškiai pastarąjį matė. Šiuos liudytojų E. B. ir M. B. parodymus patvirtina ne tik liudytojų A. B. ir A. P. parodymai, šios liudytojų nurodytos aplinkybės taip pat užfiksuotos jų pačių darytuose vaizdo įrašuose (filmuojant D. D. automobilį), policijos pareigūnų „Body“ kamerų užfiksuotuose vaizdo įrašuose ir Bendrojo pagalbos centro garso įraše (1 t., b. l. 36-43).

13. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai patikėjo liudytojų E. B. ir M. B., kurie už kažką jam keršijo, parodymais. Apelianto nuomone, E. ir M. B. parodymai yra melagingi, neteisėti ir tendencingi, minėti liudytojai nuslepia aplinkybę, kad jis išgėrė jau sustojęs, o policininkų tuo metu šalia dar nebuvo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai E. B. ir M. B. galėjo apkalbėti nuteistąjį D. D., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę melagingus parodymus. Minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojų E. B. ir M. B. parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, vieni kitus papildantys, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti ir jau minėti faktiniai duomenys. Liudytojai E. B. ir M. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad neturi jokio tikslo apkalbėti D. D., savo veiksmais tik siekė užkirsti kelią neblaiviam vairuotojui dėl savo ir kitų žmonių saugumo, tai nebuvo kerštas (2 t., b. l. 52-55). Tai, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną kilo konfliktas tarp D. D. ir E. B. žmonos, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir davė nepatikimus parodymus.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų liudytojų viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi spręsdamas dėl D. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Liudytojų E. B., M. B., A. B., A. P. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai 2023 m. kovo 21 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir fotolentelėje (1 t., b. l. 8-20); 2023 m. kovo 21 d. BIRT ataskaitų žiūryklėje (ROIK (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 22-26), liudytojos policijos pareigūnės A. B. 2023 m. kovo 21 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 27-28), 2023 m. kovo 20 d. neblaivumo nustatymo akte (1 t., b. l. 30); 2023 m. kovo 20 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo (paėmimo) akte (1 t., b. l. 31), 2023 m. kovo 20 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole (1 t., b. l. 34-35), 2023 m. kovo 22 d.- 2023 m. kovo 24 d. daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 36-43) užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo D. D. kaltę dėl jam inkriminuojamos 2023 m. kovo 20 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

15. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad alkoholį (degtinę) vartojo tik sustabdęs automobilį. Jo teigimu, jis atlenkė vairuotojo sėdynę ir gėrė degtinę iš automobilyje buvusio butelio. Tačiau skundžiamame nuosprendyje minėtos aplinkybės (atlenkta vairuotojo sėdynė ir butelis degtinės) visiškai neanalizuotos. Teisėjų kolegija su šiais D. D. apeliacinio skundo teiginiais nesutinka. Iš byloje esančio 2023 m. kovo 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo esančios fotolentelės (1 t., b. l. 8-20) matyti, kad apžiūrint automobilį „Porsche Cayenne“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo sėdynės atlošas rastas atloštas, nuleistas beveik į gulimą padėtį, taip pat automobilio gale ant grindų buvo rastas 0,35 l talpos tuščias degtinės butelis ir gaivaus gėrimo plastikinis 1 l talpos beveik tuščias butelis, tačiau šie buteliai automobilyje rasti ant grindų už priekinės keleivio sėdynės, o ne vairuotojo pusėje, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad D. D. įvykio vietoje policijos pareigūnams nenurodė, kad alkoholį vartojo sustabdęs automobilį, anaiptol, viso bendravimo su policijos pareigūnams metu nuteistasis kategoriškai neigė išvis vairavęs, teigė tiesiog ėjęs gatve (1 t., b. l. 38-40). Aplinkybė, kad automobilio „Porsche Cayenne“ apžiūros metu vairuotojo sėdynės atlošas buvo atloštas beveik į gulimą padėtį, savaime nepatvirtina nuteistojo D. D. parodymų, kad jis sėdynę atlošė, nes gėrė degtinę, kadangi sėdynė galėjo būti atlenkta ir dėl kitų priežasčių (bandant pasislėpti nuo liudytojų E. B. ir M. B. filmavimo, imituojant miegojimą automobilyje ar panašiai). Jei D. D. būtų vartojęs alkoholį (gėręs degtinę iš butelio) po to, kai sustabdė automobilį, liudytojai E. B. ir M. B., be jokios abejonės, tai būtų pastebėję, nes, kaip jau ne kartą buvo minėta, nuteistojo iš akiračio beveik nebuvo pametę (išskyrus labai trumpą (iki 10 sekundžių) laiko tarpą, kol privažiavo prie sustojusio automobilio „Porsche Cayenne“, o per tokį laiką atsilenkti sėdynę ir išgerti butelį degtinės nebuvo įmanoma).

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarė ir nevertino vairuotojo girtumo Lietuvos Respublikoje nustatymo tvarkos, patvirtintos 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ (2.3 punkto, 3 straipsnio) ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2 straipsnio 49 dalies, 92 dalies) nuostatų, nes jis, atvykus policijos pareigūnams automobilio nevairavo, jau buvo išlipęs iš automobilio, todėl faktiškai buvo ne transporto priemonės vairuotojas, o pėsčiasis. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad atlikę neblaivumo patikrą policijos pareigūnai nesivadovavo minėtomis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis ar būtų pažeidę kitus teisė aktus. Nors policijos pareigūnai patys nematė, kad D. D. vairavo automobilį, tačiau turėjo duomenų, kad pastarasis vairavo kelių transporto priemonę (liudytojų E. B. ir M. B. parodymai), todėl turėjo teisę tikrinti minėto asmens blaivumą kaip kelių transporto priemonės vairuotojo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. D. įvykio vietoje nurodžius, jog alkoholį jis vartojo prieš 10 minučių, pirmasis tikrinimas alkotesteriu atliktas tik po 19 minučių. Abu tikrinimai alkotesteriu buvo atlikti su 18 minučių pertrauka. Su tikrinimo rezultatais D. D. sutiko, jokių pastabų nepateikė. Be to, neblaivumo nustatymo aktu D. D. buvo nustatyti kiti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nesugebėjimas eiti tiesia linija – pėda po pėdos (1 t., b. l. 30). Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų turinys taip pat patvirtina, jog nuteistasis, bendraudamas su policijos pareigūnais, turėjo neblaivumo požymių. Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad D. D. kalba nerišli, jis neatsakinėja į jam policijos pareigūnų pateiktus klausimus arba nurodo išgalvotas aplinkybes, su policijos pareigūnais bendrauja pakankamai nemandagiai. Nors bendravimas su policijos pareigūnais gali asmeniui kelti stresą ar tam tikras kitas neigiamas emocijas, tačiau nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog D. D. elgesys yra adekvatus.

17. Nors nuteistojo D. D. neblaivumas nebuvo patikrintas iškart po to, kai jis sustabdė vairuotą automobilį (duomenys neskelbtini) (apie 19.47-19.48 val.), tačiau tai, kad 2023 m. kovo 20 d. 20.09 val. D. D. nustatytas 1,74 promilių girtumas, o 20.27 val. – 1,69 promilių girtumas (1 t., b. l. 30), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, kad D. D. alkoholį vartojo anksčiau, nei sustabdė vairuotą automobilį minėtoje vietoje. Net ir neturint specialių žinių yra aišku, kad vartojant alkoholį iš karto po alkoholio pavartojimo jo koncentracija žmogaus organizme didėja ir tik vėliau ji pradeda mažėti. Todėl nagrinėjamu atveju nustatytas faktas, kad patikrinimo metu alkoholio koncentracija D. D. organizme mažėjo (antrojo tikrinimo metu jam buvo nustatytas mažesnis girtumo laipsnis, nei pirmo tikrinimo), tik patvirtina, jog automobilį nuteistasis vairavo būdamas neblaivus (o ne sustabdęs automobilį), o jam nustatytas neblaivumo laipsnis atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

18. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo sekamas visiškai jokių valstybės įgaliojimų tam neturinčio E. B., dėl kurio tokių veiksmų turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 167 straipsnį, tačiau jo 2023 m. birželio 17 d. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir 2023 m. rugsėjo 5 d. skundą tyrė tas pats prokuroras Vytautas Budris, kuris ir palaikė valstybinį kaltinimą byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis.

19. Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas objektyviai pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu, neteisėtais veiksmais kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Tai, kad BK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, nereiškia, kad, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo ir pažeisto asmens privatumo įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-52-942/2020). BK 167 straipsnyje neapibrėžta privataus gyvenimo sąvoka. Tokia sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ), pagal kurį privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro žmogaus gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias žmogus naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, laisvalaikiui, poilsiui, taip pat kitos žmogaus privataus gyvenimo sritys, kuriose jis pagrįstai gali tikėtis privatumo, žmogaus psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, žmogaus fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie žmogaus sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, žmogaus pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus (2 straipsnio 45 dalis).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Integruotos baudžiamojo proceso sistemos IBPS matyti, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2024 d. sausio 9 d. nutartyje aukštesnysis teismas konstatavo, jog aplinkybių tikslinimo metu išnaudojus visas protingas procesines galimybes bei atlikus D. D. pareiškime nurodytų aplinkybių tyrimą nėra surinkta duomenų, kad E. B. neteisėtai rinko informaciją apie D. D. privatų gyvenimą, todėl pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikaltimo, numatyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nesutikti su Šiaulių apygardos teismo 2024 d. sausio 9 d. nutartyje padarytomis teismo išvadomis.

21. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pats savaime kokio nors objekto stebėjimas yra bendrasis pažinimo metodas, ir jeigu juo nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nėra draudžiamas veiksmas, nesvarbu, kas – privatus asmuo ar valstybės pareigūnas – tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-6-1073/2020, 2K-233-654/2023). Iš byloje esančios situacijos matyti, kad 2023 m. kovo 20 d. E. B. ir M. B. viešoje vietoje važiavo paskui D. D. vairuojamą automobilį, jų tikslas buvo sulaikyti galimai nusikalstamą veiką darantį D. D.. Nors šie veiksmai buvo fiksuojami filmuojant mobiliuoju telefonu, tačiau šiais veiksmais nebuvo renkama informacija apie D. D. privatų gyvenimą ar apie kokias nors kitas Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, savo veiksmais E. B. ir M. B. realizavo savo pilietinę pareigą informuodami teisėsaugos instituciją apie galimai neblaivų vairuotoją, kuris kėlė grėsmę ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, ir tokiu būdu užkardė kelią galimai galėjusiems kilti sunkesniems padariniams – avarijai ar kitai eismo nelaimei, tačiau jokio įstatymo nepažeidė. E. B. kartu su savo broliu M. B. nuteistojo D. D. automobilį sekė su policijos žinia, paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu ir paaiškinęs, jog gatvėmis važiuoja galimai neblaivus vairuotojas, jokiais kitais būdais D. D. privatumo nepažeidė, nesiklausė jo pokalbių, neįsibrovė į jo gyvenamąjį būstą tam, kad neteisėtai stebėtų, be leidimo nepateko į pareiškėjo privačią valdą. Be to, asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl galimo prokuroro Vytauto Budrio šališkumo yra deklaratyvūs. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio prokuroro šališkumą ir suteiktų pagrindą abejoti prokuroro nešališkumu objektyviąja ar subjektyviąja prasme. Tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis D. D..

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, D. D. kaltei dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis D. D. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir D. D. išteisinti dėl veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam D. D. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl paskirtos bausmės

24. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį D. D. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

25. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas D. D. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nubaudė 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Skirdamas bausmę nuteistajam D. D. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. D. D. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia. Pirmosios instancijos teismas įvertino D. D. asmenybę, – tai, kad jis nusikalto būdamas Lietuvos Respublikoje neteistas, teistumui išnykus (1 t., b. l. 132-136), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 138-140), dirbantis (1 t., b. l. 142-143). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistojo D. D. atsakomybę aplinkybių.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. D. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – baudą, jos dydį parenkant šiek tiek didesnį nei už nesunkų nusikaltimą numatytos baudos minimumas (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. D. už nusikalstamą veiką paskirta baudos bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. D. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl D. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nutartimi nuteistajam D. D. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė (2 t., b. l. 120, 121). Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. sausio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 11, 14.2.3 punktais, prašoma iš D. D. valstybės naudai priteisti 110,42 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 123-125).

28. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

29. Į 2024 m. sausio 4 d. vykusį apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko ir paties nuteistojo pasirinktas gynėjas advokatas Rolandas Tamašauskas, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė (2 t., b. l. 126-131). Tačiau į teismo posėdį atvykus D. D. pasirinktam gynėjui Rolandui Tamašauskui, kuris ir gynė nuteistąjį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nutartimi paskirta gynėja Sofija Kručienė buvo atleista nuo gynybos ir teismo posėdyje nedalyvavo. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. D. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Iš D. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.

Teisėjai Nerijus MasiulisGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas