- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-07
- Bylos Nr.
- I-2463-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00441-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., draudžiantis nežmonišką elgesį, nenumato senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.
Paaiškina, kad nuo 2010-02-22 buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo iki 8 kv. m ir kuriose būdavo 3–4 asmenys. Mano, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, nes jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Visose kamerose buvo dviaukštės metalinės, surūdijusios, suvirintos iš atskirų metalo dalių lovos. Pareiškėjas visada miegodavo antrame lovos aukšte ir visada jausdavo baimę, depresiją, bijojo iškristi, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, emocinę depresiją. Langas, kurio aukštis buvo apie 90 cm ir kuris prasiverdavo tik 50 cm, buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis. Kadangi langai buvo su sudužusiais stiklais, maži, jie neatitiko nustatytų reikalavimų. Kameroje buvo daug tarakonų ir žiurkių, kurios išlysdavo iš bendro naudojimo tualeto ir naktimis lakstydavo per žmones, gultus, daiktus ir likusį maistą. Pareiškėjo aiškinimu, žiemą būdavo taip šalta, kad šaldavo kojos, puodelyje paliktas vanduo per naktį sušaldavo į ledą. Kadangi nebuvo normalios ventiliacijos, gyvenamojoje patalpoje visada būdavo drėgna, vidutinis drėgnumas siekė apie 80 proc. Dėl to, išskalbus drabužius, jie nedžiūdavo, pradėdavo pūti, taip pat supelydavo čiužinys, patalynė visuomet būdavo drėgna. Dėl to pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų. Dėl didelio drėgnumo, drėgnos būdavo ir sienos, žiemos metu lauko siena pasidengdavo šerkšnu. Sienų kampuose ir viršuje buvo juodas pelėsis, kuris, kaip nustatė Sveikatos ministerija, kenkia žmogaus sveikatai. Dėl visiško ventiliacijos nebuvimo kameroje laikyti pareiškėjo drabužiai ir kiti daiktai sutrūnydavo ir po trumpo laiko nebetikdavo naudoti. Be to, teigė, kad iki 2009-04-01 buvo leista iš laisvės perduoti artimųjų atneštus maisto produktus ir kitus daiktus. Tačiau Lukiškių TI-K visiškai nebuvo sąlygų laikyti artimųjų perduotą maistą, todėl jis per trumpą laiką sugesdavo.
Nurodo, jog kameroje buvęs tualetas nuo bendros kameros erdvės nebuvo atskirtas jokia siena, dėl to sklisdavo labai blogas kvapas. Nebuvo jokių higieninių priemonių panaikinti blogam kvapui, išplauti dezinfekuojant. Taip pat nebuvo jokio privatumo, prausiant intymias vietas ar laikantis kitų elementarių higienos reikalavimų. Tuo pačiu tualetu ir kriaukle, kurie buvo antisanitarinės būklės, visiškai netinkami naudotis, pareiškėjas naudojosi su dar trimis asmenimis. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Vienam mėnesiui pareiškėjas gaudavo vieną visiškai netinkamo naudoti tualetinio popieriaus ruloną, kurio užtekdavo 3–4 dienoms. Nebūdavo išduodama dantų pasta, šepetėlis, skutimosi priemonės. Nebuvo karšto vandens. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negalėjo tinkamai higieniškai savęs prisižiūrėti. Vieną kartą per savaitę suimtieji buvo vedami į dušą, kuriuo 4 asmenys galėjo naudotis tik 10 min. Duše iš 4 čiaupų veikdavo tik 2, todėl 4 asmenims švariai nusiprausti per 10 min. būdavo sunku. Dažnai duše nebūdavo ne tik karšto, bet ir šilto vandens, tik šaltas.
Nurodo, jog, patalpinant pareiškėją į kamerą, administracija nepaklausė pareiškėjo, ar jis yra rūkantis. Taip pat nesupažindino su Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, todėl pareiškėjas, būdamas sulaikytas, negalėjo pasinaudoti jam priklausančiomis privilegijomis bei teisėmis. Teigia, kad jo bandymai kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją dėl blogų gyvenimo sąlygų, grubių įstatymų pažeidimų nebuvo išgirsti. Lukiškių TI-K prižiūrėtojai pareiškėjui ir kitiems suimtiesiems grasino fiziniu ir moraliniu susidorojimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, savijauta, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, negalėjimu ramiai miegoti, dirglumu, padidėjusia baime aplinkai, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis. Pareiškėjas patirtą žalą, kurią įvertino 40 000 Eur, grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose (t. 1, b. l. 1–7).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d., remdamasis LVAT 2011-03-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2016-06-28 įsakymu Nr. V-212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.34 p., kuriame numatyta, kad Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra 3 metai, todėl neturi galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) už laikotarpį nuo 2010-02-22 iki 2013-12-31. Kadangi pareiškėjas 2013-11-21 išvyko į Kybartų pataisos namus, o po to į Lukiškių TI-K atvyko tik 2014-02-06, pateikia judėjimą, gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, būtent nuo šios datos. 2016-01-12 pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus ir į Lukiškių TI-K daugiau nebuvo atvykęs.
Pažymi, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Nurodo, kad iš atsakovės atstovo teismui pateiktų pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijų apie pareiškėjo judėjimą, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius bei kameras, kuriose jis buvo laikomas, matyti, kad laikotarpiais: 2014-02-06–2014-02-08, 2014-02-13–2014-02-19, 2014-07-01–2014-07-02, 2014-08-05–2014-08-06, 2014-09-10, 2014-09-16–2014-09-21, 2014-09-26, 2014-09-29, 2014-12-17–2014-12-22, 2015-03-24–2015-03-26, 2015-03-29–2015-04-02, 2015-04-04–2015-04-13, 2016-01-05–2016-01-11, vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai, sukomplektuoti su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), o kitose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1230-502/2016).
Nurodo, jog kameroje pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taip pat pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pabrėžia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normų (HN 76:2010, HN 134:2015) nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų (HN 76:2010, HN 134:2015) reikalavimus. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Be to, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.
Teigia, kad pagal Lietuvos higienos normą laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymi, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Paaiškina, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir teikia kalinamiems asmenims mokamas asmeninių viršutinių drabužių paslaugas (už pinigus, esančius šių asmenų atsiskaitomosiose sąskaitose). Atkreipia dėmesį į tai, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Pagal minėtą tvarkos aprašą suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, o tvarkos aprašo 11 p. nurodyta, kad jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pažymi, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.
Nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatomis, suimtiesiems ir nuteistiesiems, tai pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, rūkyti yra griežtai draudžiama.
Paaiškina, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste ( kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis SVĮ 10 str. ir BVK 52 str., 70 str. reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal šį tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Suimtieji / nuteistieji, atvykstant į Lukiškių TI-K, supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, taip pat buvo supažindintas su BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, taip pat draudimais. Pareiškėjas buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis ir pan., patvirtina jo parašas, kuris turi būti ant blanko „Supažindinimas“. Blankas „Supažindinimas“ įsiuvamas į asmens bylą. Kadangi pareiškėjas 2016-01-12 buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus su visa jo asmens byla ir kitais dokumentais, minėto dokumento atsakovės atstovas pateikti neturi galimybės.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 5,88 Eur bylos dokumentinės medžiagos (98 A4 formato lapai) rengimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. 1, b. l. 80–90).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-02-22 iki 2016-01-12, teigdamas, kad Konvencijos 3 str., draudžiantis nežmonišką elgesį, nenumato senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Tuo tarpu atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senatį.
Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968-07-23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 str. 2 d. palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976-12-07 sprendimas Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007-12-04 sprendimas Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006-03-29 sprendimas Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975-02-21 sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 str., numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985-05-28 sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995-12-04 sprendimas Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996-10-22 sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; LVAT 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; LVAT 2014-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
CK 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010-02-25, išvyko 2016-01-12 į Alytaus pataisos namus. Šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2010-02-25 iki 2016-01-12, pareiškėjas ne kartą iš Lukiškių TI-K buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių, Vilniaus pataisos namus, Kybartų pataisos namus, Alytaus apskrities VPK Alytaus areštinę, Telšių apskrities VPK areštinę, Marijampolės apskrities VPK areštinę, Telšių apskrities VPK Mažeikių areštinę ir atgal į Lukiškių TI-K (t. 1, b. l. 8–11, 92–100). Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui išsiuntė 2017-02-07 (žyma ant voko), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-02-25 iki 2014-02-06.
Remiantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Minėta, jog, pareiškėjo nuomone, jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nes ji nėra nustatyta Konvencijoje, todėl ir nacionalinėje teisėje negali būti nustatyta. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, remiantis aukščiau išdėstytu EŽTT išaiškinimu ir LVAT praktika, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų tapo irzlus, nepasitikintis savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2014-02-07 iki 2016-01-12, kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas; dėl ribotų galimybių vėdinti kameras, jose buvo drėgna, dėl to ant sienų veisėsi pelėsis, patalynė visada būdavo drėgna, čiužinys supelydavo; žiemą būdavo labai šalta; kamerose buvo tarakonų ir žiurkių; sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas; neišduodamos valymo priemonės; pareiškėjas nepakankamai aprūpinamas ar visiškai neaprūpintas higienos priemonėmis; nebuvo supažindintas su jo teisėmis, neatsiklausta, ar pareiškėjas yra rūkantis.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-02-07 iki 2014-02-09, nuo 2014-02-13 iki 2014-02-19, nuo 2014-04-17 iki 2014-04-21, nuo 2014-07-01 iki 2014-07-02, nuo 2014-07-10 iki 2014-07-14, nuo 2014-08-05 iki 2014-08-06, nuo 2014-09-09 iki 2014-09-10, nuo 2014-09-16 iki 2014-09-21, nuo 2014-09-26 iki 2014-09-29, nuo 2014-12-17 iki 2014-12-22, nuo 2015-03-24 iki 2015-04-13 ir nuo 2016-01-05 iki 2016-01-11 kalėjo Lukiškių TI-K (t. 1, b. l. 97–100).
BVK 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgiant į tai, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 str. pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis ( t. 1, b. l. 81–82), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. pareiškėjas 2014-02-09 kameroje Nr. 400, kurios plotas 40,40 kv. m, buvo kartu su 11 asmenų; 2014-04-17 kartu su dar 2 asmenimis buvo kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, vėliau tą pačią dieną perkeltas į 26,96 kv. m ploto kamerą Nr. 388 (kalėjo vienas); 2014-07-10 kartu su 2 asmenimis buvo kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, vėliau tą pačią dieną perkeltas į 7,35 kv. m ploto kamerą Nr. 380 (kalėjo vienas); 2014-07-11–2014-07-14 kameroje Nr. 380, kurios plotas 7,35 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2014-09-09 buvo kartu su 3 asmenimis kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m; nuo 2014-09-27 iki 2014-09-28 kalėjo kartu su 2 asmenimis kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015-03-27 kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,82 kv. m, buvo kartu su dar 1 asmeniu, vėliau buvo perkeltas į 7,38 kv. m kamerą Nr. 105, kurioje buvo dar 2 asmenys, dar vėliau tą pačią dieną perkeltas į 7,28 kv. m kamerą Nr. 112 (kalėjo vienas); 2015-03-28 kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis; 2015-04-03 kameroje Nr. 277, kurios plotas 7,99 kv. m, buvo kartu su 2 asmenimis. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 11,5 paros nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Įvertinus sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m), kuriuos atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, nustatyta, kad dar 15 parų pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas 2014-02-08 kameroje Nr. 400, kurios plotas 40,40 kv. m, buvo kartu su 10 asmenų; kartu su dar 1 asmeniu buvo: 2014-09-16 kameroje Nr. 105, kurios plotas 7,38 kv. m; 2014-09-26 kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015-03-25 kameroje Nr. 271, kurios plotas 7,76 kv. m (vėliau buvo perkeltas į 7,25 kv. m ploto kamerą, kurioje kalėjo vienas); 2015-03-27 dalį paros praleido kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,82 kv. m (vėliau buvo perkeltas į kitas kameras); 2015-03-29 kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m; nuo 2015-04-08 iki 2015-04-13 kameroje Nr. 277, kurios plotas 7,99 kv. m, ir nuo 2016-01-08 iki 2016-01-11 kameroje Nr. 269, kurios plotas 7,68 kv. m. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog Lukiškių TI-K 26,5 paros neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, nes pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos, kameroje langas buvo mažas, su išdužusiais stiklais, buvo tarakonų ir žiurkių.
Šiuo ginčo aspektu aktualios Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kuri, kaip minėta, galiojo iki 2015-11-01, ir nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pažymėtina, jog HN 134:2015 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (3 p.).
HN 76:2010 22 p. nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 laipsniai, šaltuoju – 18–22 laipsniai, santykinė oro drėgmė – šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. (26 p.). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).
HN 134:2015 nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (t. 1, b. l. 172–175, 185–200; t. 2, b. l. 1–51), nenustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų. Lukiškių TI-K 2017-03-08 pažymoje Nr. 24-1250 nurodyta, kad pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko minėtų Lietuvos higienos normų reikalavimus (t. 1, b. l. 111). Bylos medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“ buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, jų kontrolės (t. 2, b. l. 66–80). Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-01-16 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-65 matyti, jog 2014-12-11, 2014-12-16 ir 2014-12-18 atliktų patikrinimų vietoje metu graužikų ar buitinių parazitų buvimo vizualiai nenustatyta. Profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) darbai vykdomi iki trijų kartų per savaitę (t. 2, b. l. 3). Šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų (drėgna, šalta, ant sienų veisiasi pelėsis, kamerose yra tarakonų ir žiurkių, patalynė sušlapusi nuo drėgmės, kameros nevėdinamos) bei patvirtinta, kad atsakovės atstovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, rūpinasi švaros palaikymu kamerose. Tuo tarpu pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės, šalčio, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, dėl ko patalynė visuomet būdavo drėgna, supelydavo čiužinys, buvo šalta, ant sienų veisėsi pelėsis, buvo išdaužtas lango stiklas, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tokio pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo jokių higienos priemonių panaikinti blogam kvapui, išplauti dezinfekuojant. HN 76:2010 21 p. nurodyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 p., kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. (redakcija, galiojusi iki 2016-01-28) nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.). Netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taigi sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjo teigimu, duše dažnai nebūdavo ne tik karšto, bet ir šilto vandens, tik šaltas, be to, jis per 10 min. nespėdavo švariai nusiprausti. Taip pat nurodo, jog nebūdavo išduodama dantų pasta, šepetėlis, skutimosi priemonės, tualetinio popieriaus pakakdavo 3–4 dienoms. SVĮ 44 str. 4 d. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. HN 76:2010 68 p. įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal HN 134:2015 44 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2010-03-04 Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Be to, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Atsakovės atstovas atsiliepime teismui patvirtino, kad minėtų teisės aktų reikalavimų Lukiškių TI-K laikėsi. Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-12 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-1505 matyti, jog 2014-09-01 atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad dušo patalpoje yra užtikrintas šalto ir karšto vandens tiekimas ir tai atitiko HN 76:2010 27 p. reikalavimus (t. 1, b. l. 188). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše ar neišduotų (kada ir kokių) higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus. Pabrėžtina, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.
Iš esmės analogiškais argumentais pasisakytina ir dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės. HN 76:2010 58 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. HN 134:2015 37 p. nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pavyzdžiui, laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymą ir jose esančio turto naudojimą reglamentuoja Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-09-06 įsakymu Nr. 1-136 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašas (t. 1, b. l. 108–110). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog minėtų Lietuvos higienos normų reikalavimų yra laikomasi, t. y. į kameras visą laiką yra išduodamas tvarkai palaikyti reikalingas inventorius: šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų, kriauklių ir unitazų valymui skirta kalcinuota soda. Lukiškių TI-K teigimu, administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kurių valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog nebuvo jokių higienos priemonių panaikinti iš tualeto sklindančiam kvapui, išplauti jį dezinfekuojant, tačiau pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K metu dėl atitinkamų priemonių išdavimo į administraciją nesikreipė, nesiskundė dėl to, kad nebuvo išduotos valymo priemonės. Todėl tokius pareiškėjo argumentus dėl valymo priemonių neišdavimo teismas vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius HN 76:2010 58 p. ir HN 134:2015 37 p. pažeidimo.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K, prieš patalpinant pareiškėją į kamerą, nepaklausė, ar pareiškėjas yra rūkantis. Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti SVĮ 10 str., kuriame nėra nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. BVK 70 str., reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 d. nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. BVK 70 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas. Šio aprašo 13 p. nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis SVĮ 10 str. ir BVK 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų ir atvirkščiai. Taigi iš išdėstyto matyti, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis. Nesant tokio prašymo, pareigūnai negali žinoti, jog asmuo yra nerūkantis, todėl neturi įstatymo nustatytos pareigos laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad, jam atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai reglamentuoja teisės aktai. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais yra įtvirtinta BVK 54 str. 3 d. (areštinių vidaus tvarka) ir 116 str. (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Tačiau ši prievolė neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie nuteistajam galbūt kada nors bus aktualūs. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad suimtieji (nuteistieji), atvykstant į Lukiškių TI-K, supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, taip pat buvo supažindintas su BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, taip pat draudimais. Pareiškėjas buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis ir pan., patvirtina jo parašas, esantis ant blankų „Supažindinimas“ (t. 2, b. l. 95, 98). Pastebėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Teismas pabrėžia, jog teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis susipažinti su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pavyzdžiui, atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl depresijos ar psichinės sveikatos pablogėjimo ginčui aktualiu laikotarpiu (t. 1, b. l. 17–78). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie psichologinės būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kaip patirtą didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, savijautą, sutrikusį visavertį gyvenimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, negalėjimą ramiai miegoti, dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjusias bendravimo galimybes. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).
LVAT savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2017-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 26,5 paros, į tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniu mazgu, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu ( nuo 2014-02-07 iki 2016-01-11) iš viso praleido 70 parų, pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 300 Eur neturtinės žalos dydis.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 5,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,88 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 5,88 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 str. 3 d. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.