- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-04
- Bylos Nr.
- e2A-551-650/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02124-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Pareiškėjas
- L. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas, UAB „ELGA“
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) L. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Šiaulių miesto savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas, UAB „ELGA“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į kambarį, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjos šeimos gyvenimui nuo 1987 metų buvo paskirtas kambarys adresu (duomenys neskelbtini), bendrabučio tipo name, kuriame ji iki šiol gyvena. Tiek 1994 metais, tiek 1996 metais, vykstant visuotinei nekilnojamojo turto privatizacijai, pareiškėja dėl šio kambario įsigijimo buvo pasirašiusi susitarimus, taip pat sumokėjusi 200 litų Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo tarnybai. Pats kambarys buvo įkainotas 100,03 litų suma. Tačiau galiausiai joks sandoris, kurio pagrindu pareiškėjai būtų atsiradusi nuosavybės teisė į kambarį, nebuvo sudarytas. 2007 metais pareiškėja nusipirko greta esantį kambarį adresu (duomenys neskelbtini). Abu kambarius pareiškėja susitvarkė, padarė remontą, pakeitė langus, duris ir kt. Daugelį metų turtą naudoja atvirai, kaip savo, jį prižiūri, moka už jį mokesčius, yra sudariusi sutartis su paslaugų teikėjais. Kiti asmenys analogiškoje situacijoje įgijo nuosavybę į daugelį metų naudotus kambarius, tad pareiškėja kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, iš kurios 2023 m. kovo 6 d. gavo atsakymą, jog šis turtas nepriklauso savivaldybei ir nėra įtrauktas į Parduodamų būstų sąrašą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuosavybės teisė į kambarį, esantį (duomenys neskelbtini), apskritai nėra niekam įregistruota, kambarys nepriklauso nei savivaldybei, nei valstybei, nei jokiems kitiems asmenims. Nurodo, kad egzistuoja visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės į daiktą įgijimui įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjos aptartas nekilnojamojo turto objektas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bendrabučio kambarys buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Namas, kuriame yra bendrabučio kambarys, pastatytas 1976 metais, tad pastatas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu. Spręstina, kad ir minimas kambarys buvo valstybės nuosavybė, o kadangi jis neperleistas privačių asmenų nuosavybėn, kambarys priklauso valstybei nuosavybės teise. Prašo atmesti pareiškėjos pareiškimą.
3. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prieštaravimų nereiškė, surinktų byloje įrodymų vertinimą bei klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo palieka spręsti teismui. Prašo nagrinėti bylą suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje.
4. Suinteresuotas asmuo UAB „Elga“ atsiliepime nurodo, kad neturi pretenzijų į pareiškime nurodytą bendrabučio kambarį. Prašo teismo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra, nedalyvaujant suinteresuoto asmens atstovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos L. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
6. Teismas nurodė, kad bendrabučio tipo kambarys (duomenys neskelbtini), pagal turto kilmę priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė, sukurta bendromis lėšomis ir darbu, įrašyta į valstybinės įmonės ELGA balansą, ir ši įmonė (jos teisių perėmėja), vykdydama Įstatymo nuostatas, atliko bendrabučio (duomenys neskelbtini), kambarių privatizavimo procedūrą. Į bylą nepateikti įrodymai, kad UAB „Elga“, kaip buvusios valstybinės įmonės teisių ir pareigų perėmėja, nuosavybės teise iš valstybės įsigijo minimą bendrabučio kambarį. Pati pareiškėja patvirtino, kad gyvendama kambaryje aktyvių privatizavimo veiksmų po įmonės, suteikusios būstą statuso, pasikeitimo bei siekdama butą įsigyti nuosavybėn, neatliko. Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centras duomenis, minimo kambario teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas kambarį vertinti kaip bešeimininkį, nes minimas kambarys yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.
7. Teismas vertino, kad pareiškėjai kartu su sutuoktiniu valstybinei įmonei priklausantis bendrabučio kambarys buvo suteiktas tam, kad pareiškėjos sutuoktinio šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu, pareiškėja nepasinaudojo galimybe pagal Įstatymo nuostatas privatizuoti ir nuosavybėn įsigyti minimą kambarį. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į kambarį (duomenys neskelbtini), pasikeitus įmonės, kuri valdė minimą kambarį, nuosavybės teisės formai, nebuvo ir nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis kambariu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atvirai valdė daiktą (kambarį) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo kambarį nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į kambarį nėra pagrindas kambario, esančio (duomenys neskelbtini), nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
8. Apeliantė (pareiškėja) L. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ankstesnę analogišką bylą dėl turto tame pačiame daugiabučiame name. Šiaulių apylinkės teismas 2013-09-26 sprendimu c. b. Nr. 2-6956-901/2013 nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre tikslu nustatė juridinį faktą, kad pagal įgyjamąją senatį pareiškėja minėtoje byloje įgijo nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini). Minėtoje byloje valstybė nereiškė pretenzijų į butą/kambarį , (duomenys neskelbtini) neprieštaravo, kad pareiškėja įgytų turtą nuosavybėn, nors kaip ir nagrinėjamu atveju, nebuvo užbaigtos privatizavimo procedūros. K. L. R. kaimynei, laiku neprivatizavusiai kito (duomenys neskelbtini) esančio būsto ((duomenys neskelbtini)), to paties teismo buvo pripažinta nuosavybės teisė į butą įgyjamosios senaties pagrindu, L. R. turėjo pagrįstą lūkestį, kad ir ji, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, turi teisę tokiu pačiu būdu įgyti nuosavybės teisę į daugybę metų jos atvirai, sąžiningai valdomą kambarį, juolab kad daugelį metų investavo ne tik į patį butą, bet, minėta, proporcingai, ir į namą, kuriame yra ginčui aktualus butas. Šis sprendimas buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
8.2. Turtas, tuo metu kai pareiškėja pradėjo jame gyventi, buvo valdomas AB „Elga“, kuri šiuo metu veikia kaip UAB „Elga“. Kadangi ginčui aktualus turtas iki privatizavimo buvo AB „Elga“ ilgalaikis turtas, pareiškėjai jo tinkamai, laiku neprivatizavus ir neįgijus nuosavybėn per privatizavimo institutą, jis, kaip matyti iš 2017-02-02 rašto, ir toliau liko UAB „Elga“ apskaitoje. Jei turtas yra apskaitytas privataus juridinio asmens buhalterinėje apskaitoje kaip ilgalaikis turtas, darytina išvada, kad jis negali būti laikomas valstybės turtu. Teismui nevertinus šių 2017 02 02 rašto aspektų, nebuvo atskleista situacijos esmė.
8.3. Registre nesant duomenų apie savininką, UAB „Elga“ nereiškiant pretenzijų dėl pareiškėjos prašymo, nesiekiant turto įregistruoti savo vardu, pareiškėja turtą gali įgyti įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra ir nurodė, kad neturi pretenzijų į turtą adresu (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto savivaldybė pareiškime nurodytu turtu- butu, nedisponuoja ir jo nevaldo, taigi neturi turtinių teisių į minėtą turtą.
10. Suinteresuotas asmuo UAB „Elga“ atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad neturi pretenzijų į turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-YT-7082-1003/2023, prašome nagrinėti teismo nuožiūra.
11. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti ir nurodė, kad savo argumentus ginčo klausimu jau yra išdėstęs šioje civilinėje byloje, pateiktame VĮ Turto banko atsiliepime ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 1987 metų gyvena bendrabučio tipo namo kambaryje adresu (duomenys neskelbtini), rūpinasi šiuo turtu, moka mokesčius. AB „Elga“ 2017 m. vasario 2 d. raštu informavo VĮ Turto banką, jog bendrabutis adresu (duomenys neskelbtini) iki privatizavimo buvo apskaitomas AB „Elga“ kaip ilgalaikis turtas. Šiuo metu yra neprivatizuotas kambarys adresu (duomenys neskelbtini). Privatizuojant bendrabutį, minimą kambarį buvo leista privatizuoti L. R. (ankstesnė pavardė T.), tačiau L. R. kambario pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė ir kambarys liko neprivatizuotas. 1993 m. lapkričio 22 d. bendrabučio gyventojų, privatizuojančių kambarius (duomenys neskelbtini), sąrašas patvirtina, kad šiame sąraše nėra L. R. (T.) pavardės ir įrašo apie privatizuojamą kambarį (duomenys neskelbtini), nors AB „Elga“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 15 buvo leista L. R. (T.) privatizuoti kambarį . (duomenys neskelbtini) Iš AB „Elga“ bendrabučio gyventojų, neišsipirkusių kambarių, sąrašo matyti, kad į sąrašą įrašyta L. R. (T.), pareiškimą išsipirkti kambarį (duomenys neskelbtini) padavusi 1994 m. sausio 25 d., tačiau jo neišsipirkusi.
16. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
17. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino tuo pagrindu, kad pareiškėja nepasinaudojo galimybe pagal įstatymo nuostatas privatizuoti ir nuosavybėn įsigyti minimą kambarį, ginčo turtas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pateikė nagrinėjamai civilinei bylai aktualų teisės aiškinimą. Nurodė, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; kt.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama šią normą analizuojant teleologiniu metodu bei atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Kolegija konstatavo, kad sistemiškai aiškinant specialiųjų teisės aktų, reguliavusių nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią, nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.
20. Kasacinio teismo teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliuojamasis imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-58/2007); ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010; kt.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl netgi remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negalima paneigti joje įtvirtinto draudimo ir konstatuoti, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, ir juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.
21. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
22. Nagrinėjamos bylos duomenimis, bendrabutis, kuriame yra ginčo butas, (duomenys neskelbtini), pastatytas 1976 m. kaip valstybės nuosavybė (bendrabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). Tiek bendrabutis, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso (aktuali akto redakcija galiojusi nuo 1986 m. liepos 11 d. iki 1989 m. gegužės 11 d.) 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams - kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė.
23. Byloje nėra pateikta tiesioginių rašytinių įrodymų, kad bendrabutis, ar jame esantis ginčo butas, būtų buvę perduoti AB „Elga“ kaip privatizavimo objektas ar kitaip pagal įstatymus perleisti privačion nuosavybėn. Iš pareiškėjos apeliaciniame skunde minimos 2017 m. vasario 2 d. AB „Elga“ pažymos taip pat negalima daryti išvados, kad ginčo butas priklausė privačiam juridiniam asmeniui, nes remiantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsniu, kambariai bendrabučiuose, esantys valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosiuose namuose, buvo pirkimo – pardavimo objektu. Pagal šį įstatymą (4 str.) buvo numatyta, kad savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. 335 buvo nustatyta, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 410 (su vėlesniais pakeitimais) buvo numatyta, kad valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo priimti į savo balansą neprivatizuotus bendrabučius. Kadangi ginčo butas, kaip minėta, priklausė visuomeniniam butų fondui, jis negalėjo įeiti į privatizuojamos įmonės įstatinį kapitalą bei būti privatizuotas kartu su ja Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, butas, į kurį siekia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teises pareiškėja, laikytinas valstybės nuosavybe. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis teisės į šį butą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007).
24. Įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 str. 1, 3 dalys), užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Byloje nustatyta, kad ginčo butas neprivatizuotas Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, nors kaip patvirtino pati pareiškėja ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, jai buvo leista privatizuoti butą, šią procedūrą ji buvo pradėjusi, tačiau nebaigė.
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo turtas nėra valstybės, t. y. byloje nenustatytos visos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos, kad būtų galima nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Papildomai pareiškėja informuotina, kad ji, įvertinusi ar egzistuoja visos būtinos sąlygos, gali spręsti dėl savo teisių gynimo reiškiant savarankišką reikalavimą dėl teisės užbaigti gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą pripažinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-7059-1031/2023, kurioje nagrinėjamas VĮ Turto bankas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašoma ginčo butą pripažinti valstybės nuosavybe.
26. Atmestini ir apeliantės argumentai dėl ginče taikytinos Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6956-901/2013 sprendimo analogijos. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 punktą teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teismas, nagrinėtinu atveju pažymi, kad ieškovės nurodyta nutartis yra priimta prieš dešimt metų, šioje byloje valstybę atstovaujantys asmenys nekvestionavo pareiškėjos teisių į nekilnojamąjį turtą ar jo priklausymo valstybei, todėl nebuvo sprendžiamas klausimas dėl šio turto laikymo valstybės nuosavybe. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl turto priklausymo valstybei nuosavybės teise, todėl apeliantės minimoje civilinėje byloje padarytos išvados nagrinėtinu atveju nėra privalomos.
27. Konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes taikant įgyjamosios senaties institutą, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino visus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje duomenų apie priešingos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra, tad šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.