Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Danas Lisas, sekretoriaujant Linai Deržinskienei, dalyvaujant pareiškėjai L. R., jos atstovei advokatei S. V.-G., nedalyvaujant suinteresuotų asmenų (duomenys neskelbtini), VĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos L. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini), VĮ (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

7. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

8. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačiai nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.

9. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) metų gyvena bendrabučio tipo namo kambaryje adresu (duomenys neskelbtini), prižiūri, rūpinasi minimu kambariu, moka mokesčius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) raštu informavo VĮ (duomenys neskelbtini), jog bendrabutis adresu (duomenys neskelbtini) iki privatizavimo buvo apskaitomas AB „(duomenys neskelbtini)“ kaip ilgalaikis turtas. Šiuo metu yra neprivatizuotas kambarys adresu (duomenys neskelbtini). Privatizuojant bendrabutį, minimą kambarį buvo leista privatizuoti L. R. (ankstesnė pavardė T.), tačiau L. R. kambario pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė ir kambarys liko neprivatizuotas. (duomenys neskelbtini) bendrabučio gyventojų, privatizuojančių kambarius (duomenys neskelbtini), sąrašas patvirtina, kad šiame sąraše nėra L. R. (T.) pavardės ir įrašo apie privatizuojamą kambarį (duomenys neskelbtini), nors AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 15 buvo leista L. R. (T.) privatizuoti kambarį (duomenys neskelbtini). Iš AB „(duomenys neskelbtini)“ bendrabučio gyventojų, neišsipirkusių kambarių, sąrašo matyti, kad į sąrašą įrašyta L. R. (T.), pareiškimą išsipirkti kambarį (duomenys neskelbtini) padavusi (duomenys neskelbtini) d., tačiau jo neišsipirkusi.

12. Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991-06-30. Butų privatizavimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 2 straipsnis numatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Gyvenamieji namai, jų dalys, butai, negrąžinti natūra savininkams ar religinėms bendruomenėms, parduodami nuomininkams pagal šį Įstatymą po savivaldybės mero (valdybos) ar kitos institucijos sprendimo teisinės registracijos valstybės, savivaldybės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos vardu turto registro įstaigoje, atitinkamai indeksavus gyvenamųjų namų, jų dalių, butų kainą.

13. Įstatymo 4 straipsnis numatė, kad pagal šį Įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnis numatė, kad pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai.

14. Šio sprendimo 12, 13 punktuose aptartas reglamentavimas patvirtina, kad bendrabučio tipo kambarys (duomenys neskelbtini), pagal turto kilmę priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė, sukurta bendromis lėšomis ir darbu, įrašyta į valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini) balansą, ir ši įmonė (jos teisių perėmėja), vykdydama Įstatymo nuostatas, atliko bendrabučio (duomenys neskelbtini), kambarių privatizavimo procedūrą. Į bylą nepateikti įrodymai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip buvusios valstybinės įmonės teisių ir pareigų perėmėja, nuosavybės teise iš valstybės įsigijo minimą bendrabučio kambarį. Pati pareiškėja patvirtino, kad gyvendama kambaryje aktyvių privatizavimo veiksmų po įmonės, suteikusios būstą statuso, pasikeitimo bei siekdama butą įsigyti nuosavybėn, neatliko. CK 4.69 straipsnio 3 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus – viešajai nuosavybei priklausančius daiktus. Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centras duomenis, minimo kambario teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas kambarį vertinti kaip bešeimininkį, nes minimas kambarys yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.

15. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjai kartu su sutuoktiniu valstybinei įmonei priklausantis bendrabučio kambarys buvo suteiktas tam, kad pareiškėjos sutuoktinio šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu, pareiškėja nepasinaudojo galimybe pagal Įstatymo nuostatas privatizuoti ir nuosavybėn įsigyti minimą kambarį. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į kambarį (duomenys neskelbtini), pasikeitus įmonės, kuri valdė minimą kambarį, nuosavybės teisės formai, nebuvo ir nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis kambariu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atvirai valdė daiktą (kambarį) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo kambarį nuosavybėn įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą kambarį nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog kambarys perėjo pareiškėjai, ir ji yra sąžininga šio kambario įgijėja. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į kambarį nėra pagrindas kambario, esančio (duomenys neskelbtini), nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

netenkinti L. R. pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.