Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gerda Sinkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui M. J. B. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio 1 dalimi, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Atsakovui ieškinio su priedais kopija ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo siųsti ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau grąžinti į teismą neįteikti. VSDFV duomenimis atsakovas niekur nedirba. Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovas yra deklaravęs išvykimą į užsienį (Jungtinę Karalystę). Ieškovo prašymu, ieškinio, jo priedų kopija bei teismo pranešimas buvo įteikti atsakovui teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartimi viešo paskelbimo būdu paskelbiant nustatyto turinio pranešimą specialiame www.teismai.lt tinklapyje, todėl laikytina, kad atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (CPK 130 straipsnis).

Atsakovui per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir ieškovui ieškinyje prašant tokiu atveju priimti sprendimą už akių, teismas sprendžia, kad yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis). Byla tokiu atveju nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285-286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. sausio 2 d. tarp ieškovo AB „NEO Finance“ ir atsakovo M. J. B. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K365843028, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 3400,00 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1892,00 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 19 proc.) ir 523,91 Eur tarpininkavimo mokesčio sutartyje numatyta tvarka ir terminais iki 2024 m. sausio 4 d. Atsakovui laiku nemokant mėnesinių įmokų, 2020 m. rugsėjo 2 d. siųstu raštišku pranešimu ieškovas su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą dienos būtų atsiskaitęs su ieškovu, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsnis).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.886 str. 1 d.). CK6.870 straipsnio 1 dalyje paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuoprivalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, ieškovui iš atsakovo priteistina 2779,80 Eur negrąžinto kredito dalis.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos iki sutarties nutraukimo dienos, todėl teismas konstatuoja, kad ieškovas turi teisę į 177,32 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugsėjo 8 d.), todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 177,32 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų yra pagrįstas ir tenkinamas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 19 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2779,80 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo, galimi šie teisiniai padariniai: kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma. Taigi, nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl atsakovo kaltės, ieškovas turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas), kurių dydis atitinka negautų mokėjimo (pelno) palūkanų dydį po sutarties nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas ieškovui iš atsakovo priteisia 19 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2779,80 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugsėjo 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. sausio 4 d.).

Ieškovas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 1705,22 Eur tarpininkavimomokesčio.Pagal kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punktą, tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas kredito sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.

Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju nustatytas 9,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktas); 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas).

Pagal kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.4 punktą, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad kredito sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi kredito sutarties 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui kredito sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi kredito sutarties 5.14 punktu.

Kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis su nuolaida – 521,91 Eur. Pagal kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.14 punktą, bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jeigu vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

Iš šių kredito sutarties nuostatų ir kredito sutarties Specialiųjų sąlygų turinio matyti, kad yra išskirti du tarpininkavimo mokesčio dydžiai: mokestis su nuolaida ir be nuolaidos, t. y. nustatyta tarpininkavimo mokesčio pastovioji dalis, kurios dydį šalys aptarė kredito sutarties Specialiosiose sąlygose, ir tarpininkavimo mokesčio kintamoji dalis, kurios dydis yra apskaičiuojamas pagal aukščiau išdėstytose kredito sutarties nuostatose nurodytas taisykles.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nurodyta, iš ko susideda ir kaip apskaičiuojamas tarpininkavimo mokestis, o kredito sutarties Specialiosiose sąlygose kredito gavėjui aiškiai nurodyta, jog 523,91 Eur tarpininkavimo mokestis yra su nuolaida. Byloje nėra duomenų, jog su atsakovu buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 523,91 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai aptartos kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3.1–5.3.2 punktuose numatytos vartojimo kredito gavėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės beigalimas šių taisyklių pagrindu apskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio dydis.

Teismo vertinimu, kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1–5.3.2 nuostatos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, jų taikymo tvarka, suformuluotos neaiškiai. Aptartos sąlygos neskaidrios, kadangi vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks konkretus mokestis bus taikomas. Tarpininkavimo mokesčio dydžio skaičiavimo susiejimas su aplinkybe, ar kredito gavėjas laiku moka įmokas, šio mokesčio skaičiavimas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų, reiškia ne ką kitą, kaip taikymą papildomo mokesčio už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, t. y. pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, pagal kurį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik šioje normoje įtvirtinto dydžio netesybos ir jokie kiti mokesčiai negalimi. Vertintina, jog kredito sutarties Bendrosios sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos taikymą yraneskaidrios, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimo.

Dėl nurodytų aplinkybių kredito sutarties Bendrųjųsąlygų nuostatos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apibrėžimu ir apskaičiavimu, pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento)(CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas.

Kredito sutarties Specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 523,91 Eur, yra aiški ir atsakovui turėjo būti suprantama, kad aptartą mokestį (523,91 Eur) reikės sumokėti grąžinant kreditą. Būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovo mokėtinų kasmėnesinių įmokų dydį.Specialiosiose sąlygose nurodyta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma yra įskaičiuota į bendrą vartojimo kredito kainą (Bendrųjų sąlygų 1.8 punktas). Ieškovas, sudarydamas vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kredito sutarties Specialiosios dalies sąlyga, kurioje nustatytas konkretus, aiškus tarpininkavimo mokesčio dydis lieka galioti, nepaisant negaliojančiomis pripažintų kredito sutarties sąlygų, susijusių su tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos dydžio apskaičiavimo ir taikymo taisyklėmis (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Dėl to ieškovui iš atsakovo priteistina tik ta atsakovo nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalis, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovo vėlavimu vykdyti prievolę ir buvo aiškiai nurodytas kredito sutarties Specialiosiose sąlygose.

Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą sąskaitos apžvalgą, nustatė, jog atsakovas pagal kredito sutartį iš viso yra sumokėjęs 141,20 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida dalį. Dėl to kredito sutarties Specialiosiose sąlygose numatyto 523,91 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma mažintina atsakovo jau sumokėta 75,49 Eur dalimi – iki 382,71 Eur.

Taip pat ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo 3,86 Eur kompensuojamųjų palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. gegužės 5 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. rugsėjo8 d., bei 19proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2779,80 Eur), paskaičiuotų nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. sausio 5 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos kompensuojamųjų ir pelno palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, o jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje išaiškino, jog tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus.

Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Specialiosiose kredito sutarties sąlygose nurodyta, jog metinė palūkanų norma (MPN) sudaro 19 proc.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyjenustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, remiantis CK 1.80 straipsniu yra niekinė ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020išaiškino, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis yra iš esmės analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensuojamąsias palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybos yra neproporcingai didel4s, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog kredito sutartyje numatytas atsakovo, kaip vartojimo kredito gavėjo, atsakomybės dydispagal kredito sutartiesSpecialiosiose sąlygose nurodytą 19 proc. dydžio metinę palūkanų normą viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 procentų metinių palūkanų norma). Kredito sutartimi buvonustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė už kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą.Kredito sutartyje nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 19 proc. dydžio metinę palūkanų normą, dydis pažeidžia imperatyvią Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, todėl tokia sutartinė nuostata laikytina nesąžininga bei negaliojančia ab initio(nuo sutarties sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 36 punktas).

Dėl nurodytų aplinkybių ieškovo reikalaimai priteisti kompensuojamąsias palūkanas, tiek paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, tiek paskaičiuotas nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos, prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai –Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, todėl reikalavimai dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo negali būti tenkinami(CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 328 straipsnis).

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Kadangi atsakovas įsipareigojimų nevykdė, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5,00 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3339,83Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas prašė priteisti105,00 Eur žyminio mokesčio ir 200 Eur ieškinio parengimo bei kitų išlaidų. Teismas tenkino 71,57 procentus ieškovo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 75,15 Eur žyminio mokesčioir 143,14 Eurieškinio parengimo bei kitų išlaidų, iš viso 218,29 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2019 m. sausio 2 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K265843028 Bendrųjų sąlygų nuostatas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apibrėžimu ir paskaičiavimu.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovo M. J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2779,80 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt devyni eurai, 80 ct) negrąžintos kredito dalies, 177,32 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt septyni eurai, 32 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugsėjo 8 d.), 19 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2779,80 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. rugsėjo 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. sausio 4 d.), 382,71 Eur (trys šimtai aštuoniasdešimt du eurai, 71 ct) tarpininkavimo mokesčio, 5,00 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3339,83Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 28 d.)iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 218,29 Eur (du šimtai aštuoniolika eurų, 29 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Ieškovas per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.