Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-119-1093/2020 pagal ieškovų A. S. ir E. S. ieškinį atsakovei S. S., tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Viados NT“, Ž. M., E. G., V. G., G. Š., A. T., L. I., A. P., P. T., I. L., D. V., L. L., A. S., išvadą teikianti institucija – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos dėl atlygintinio kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. S. ir E. S. prašė teismo atsakovei S. S. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), nustatyti 6,39 m pločio (12 m pločio ties įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) g.), 1 456 kv.m ploto neterminuotą atlygintinį kelio servitutą - teisę tokiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku, tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, skirtą jiems priklausančiam žemės sklypui, un. Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 parengtą servituto nustatymo planą, nustatant atsakovei vienkartinę 50 Eur kompensaciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su atsakovei priklausančiu žemės sklypu. Teigė, kad į jiems priklausantį sklypą nėra privažiavimo nei iš (duomenys neskelbtini) g. ((duomenys neskelbtini) plento), nei iš (duomenys neskelbtini) g., todėl yra ribojama jų teisė patekti į žemės sklypą bei egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą atsakovei priklausančiame žemės sklype. Nurodė, kad 2019-07-17 ir 2019-08-12 pranešimais kreipėsi į atsakovę su siūlymu nustatyti kelio servitutą notarine sutartimi, tačiau atsakovė notarinės sutarties sudaryti nesutiko.

3. Atsakovė S. S. ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad patekimas į ieškovams priklausantį žemės sklypą yra galimas ir per kitus gretimus žemės sklypus, pvz., per rytinėje pusėje nuo ieškovų sklypo esantį sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kelio servitutas sudarytų apie 100 m, būtų dvigubai trumpesnis, nei per jos sklypą. Be to, kita galimybė patekti į ieškovų sklypą yra per pietinėje pusėje esantį sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrengta degalinė. Teigė, kad ieškovų sklypą nuo (duomenys neskelbtini) plento skiria valstybinė žemė ir į ją galima patekti per minėtą degalinės sklypą, servitutas būtų įrengtas tik per valstybinę žemę, o servitutinio kelio ilgis būtų pats trumpiausias, jokie kiti asmenys dėl to nenukentėtų. Nurodė, kad ieškovai sklypą įsigijo 2019-02-12, kai visi gretimybėje esantys sklypai buvo suformuoti, todėl jie turėjo įvertinti galimybę, kad į sklypą nėra privažiavimo. Teigė, kad siekdami naudos sau, ieškovai prašo nustatyti neprotingai ilgą ir platų servitutą. Servituto plotis ties (duomenys neskelbtini) g. suprojektuotas 12 m pločio, kad galėtų apsisukti transporto priemonės, tačiau jos apsisukinėti gali ir ne jos sklype, o (duomenys neskelbtini) g. arba ieškovai gali vykti tokiomis transporto priemonėmis, kurioms pravažiuoti užtektų vienos eismo juostos kelio, t.y., 3 m. Be to, ieškovai kompensaciją už servitutą skaičiuoja remdamiesi prieš 20 metų nustatyta sklypo rinkos kaina, todėl tenkinus ieškinį, vienkartinė kompensacija turėtų sudaryti mažiausiai 9 260 Eur (14,56 arų x 636 Eur)

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020-07-09 sprendimu ieškinys atmestas, solidariai iš ieškovų atsakovei S. S. priteista 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 145,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

5. Teismas nustatė, kad į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą nėra privažiavimo ir konstatavo, jog ieškovai neturi galimybės patekti į savo žemės sklypą, o tai yra objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą tam, kad jie galėtų naudotis savo žemės sklypu.

6. Sprendė, kad ieškovų byloje nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovai įrodė savo ketinimą jiems priklausančiame žemės sklype vykdyti jų nurodomą gamybinę veiklą. Nurodė, kad ieškovai A. S. ir E. S. neįrodė, jog vienintelė galimybė jiems naudotis savo žemės sklypu, yra tik nustačius servitutą atsakovės žemės sklype. Darė išvadą, jog ieškovų nurodomos priežastys nesudaro pagrindo teismui vertinti ieškiniu prašomą nustatyti servitutą pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 planą, kaip vienintelę, racionaliausią ir mažiausiai kitų asmenų teises varžančią galimybę ieškovams naudotis jų žemės sklypu normaliomis sąlygomis. Konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog be prašomo patvirtinti servituto atsakovės žemėje ieškovai realiai svarstė ir kitus alternatyvius būdus patekti į savo sklypą per trečiųjų asmenų sklypus, nes su trečiaisiais asmenimis A. S. ir L. L., NŽT Molėtų skyriumi dėl servituto nustatymo ieškovai nebendravo. Preliminarią vietą, kur turėtų būti nustatytas servitutas, UAB „Kadastrakis“ matininkui nurodė užsakovas – UAB „Marilisa“ vadovas A. K.. Teismas darė išvadą, kad servituto vieta UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 plane nebuvo nustatyta išimtinai remiantis specialisto sprendimu, šiam nustatant tinkamiausią vietą patekimui į ieškovų sklypą.

7. Nurodė, kad ieškovų nurodomą aplinkybę, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris ribojasi su jų sklypu pietuose, yra įrengta degalinė, todėl nustatyti kelio servitutą per šį žemės sklypą nėra jokios galimybės, paneigė išvadą byloje duodančios institucijos – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, atstovai, nurodę, kad servitutas degalinės teritorijoje nėra draudžiamas. Be to, trečiojo asmens NŽT Molėtų skyriaus atstovė nurodė, kad kol žemės sklypas, buvęs po degalinės pastatais, priklausė valstybei, NŽT Molėtų skyrius būtų svarstęs servituto nustatymo per valstybinį žemės sklypą klausimą, tačiau į skyrių niekas nesikreipė ir šio klausimo nekėlė, o valstybinis sklypas 2019-10-01 parduotas trečiajam asmeniui UAB „Viados NT“.

8. Konstatavo, kad ieškovai A. S. ir E. S. nepaneigė atsakovės argumento, jog servitutas per sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), būtų racionalesnis nei atsakovės sklype tiek faktine, tiek sąnaudų prasme. Nurodė, kad ieškovų sklypo 2006-09-15 abrisas patvirtina, kad servitutinis kelias per sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), būtų apie 117,7 m ilgio, t.y., beveik dvigubai trumpesnis nei prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 planą, kas sudaro prielaidą manyti, jog galimai būtų mažiau apribotos šio sklypo (kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų nei atsakovės nuosavybės teisės pagal ieškiniu prašomą nustatyti servitutą. Nurodė, kad ieškovų argumentas, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra per siaura ir dėl to netinkama planuojamam sunkiasvoriui transportui važinėti, nėra pakankamas išvadai, kad šia gatve ieškovų transportas negali važiuoti. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Molėtų rajono savivaldybės administracijos Statybos ir žemės ūkio skyriaus vedėjo atsakymą el. paštu, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra įtraukta į šios savivaldybės balansą ir tai yra vietinės reikšmės III kategorijos viešasis kelias. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą vietinės reikšmės III kategorijos kelio juostos minimalus plotis yra 10 metrų (kelio juosta - žemės juosta, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias). Teismas darė išvadą, kad esant siauresnei (duomenys neskelbtini) gatvei nei 10 metrų, ieškovai turi pagrindą reikalauti platinti gatvę iki įstatymu nustatyto minimalaus tokio kelio pločio, kreipiantis į kelio savininką, kurio balanse šis kelias yra įtrauktas. Duomenų, kad ieškovai naudojosi šia galimybe, byloje nėra. Nurodė, kad net jei (duomenys neskelbtini) gatvės platinimas ir pareikalautų papildomų kaštų ar kitų sąnaudų, teismas neturi pagrindo išvadai, kad šie kaštai ar kitos sąnaudos būtų ženkliai didesnės nei tos, kurių prireiktų ieškovams įsirengiant apie 230 m ilgio, 6,39 m pločio (12 m pločio ties įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) g.) ir 1 456 kv. m ploto kelią atsakovės sklype, jei būtų patenkintas jų ieškinys.

9. Nurodė, kad ieškovų A. S. ir E. S. nurodomos aplinkybės dėl padidėjusio triukšmo ir taršos, važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, byloje neįrodytos, ieškovai nenurodė planuojamo naudojimosi servitutiniu keliu intensyvumo, todėl bent preliminariai spręsti dėl jo poveikio aplinkai nėra jokios galimybės.

10. Teismas nesutiko su ieškovų argumentu, jog racionaliau servitutą nustatyti atsakovės žemės sklype dėl to, kad ji žemės sklype jokios ūkinės veiklos nevykdo, (duomenys neskelbtini) plento apsaugos zonoje jos vykdyti ir negalima, o trečiųjų asmenų sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra ribojama statyba. Pažymėjo, jog tai, kad atsakovės žemės sklype, kaip trečiųjų asmenų žemės sklype jokia veikla nevykdoma, nereiškia, kad ši padėtis negali pasikeisti, įvertinus ir aplinkybę, jog žemės ūkio veikla (duomenys neskelbtini) plento apsaugos juostoje nėra uždrausta, ji galima gavus kelio savininko leidimą.

11. Įvertinęs šalių paaiškinimus, Sandėliavimo paskirties pastato (7.9) (duomenys neskelbtini) (sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos techninį projektą, nustatė kad planuojama, jog servitutinio kelio vidurys nuo (duomenys neskelbtini) plento asfaltuotos važiuojamosios dalies bus nutolęs 18,44 m. Pažymėjo, jog kitų duomenų apie atstumą tarp (duomenys neskelbtini) plento ir servitutinio kelio teismui nėra pateikta.Vadovaudamasis šiais duomenimis, teismas sprendė, kad tokiu atveju servitutinis kelias patektų į (duomenys neskelbtini) plento kelio juostą, nes magistralinio kelio juostos minimalus plotis yra 39 m (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje kelio juostoje jokie statiniai nėra leidžiami. Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 17 lentelę mažiausias atstumas nuo magistralinio kelio briaunos iki antžeminio statinio yra 30 metrų, todėl servitutinio kelio įrengimas pagal į bylą pateiktus duomenis neatitiktų ir šio reikalavimo. Nurodė, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai be konkrečių pamatavimų net preliminariai negalėjo patvirtinti, kad toks leidimas įrengti naują inžinerinį statinį (servitutinį kelią) (duomenys neskelbtini) plento kelio apsaugos zonoje, kuris atitiktų keliamus reikalavimus ir būtų saugus (duomenys neskelbtini) plento atžvilgiu, galėtų būti išduotas. Pirmosios instancijos teismas sprendė nesant pagrindo išvadai, kad ieškovų pažeistos teisės, net ir patenkinus ieškinį, būtų realiai apgintos ir jie galėtų atsakovės žemės sklypo vietoje, pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 planą, įsirengti pageidaujamo dydžio servitutinį kelią, t.y., kad šis planas apskirtai yra įgyvendinamas.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovai nėra išnaudoję visų objektyvių ir įmanomų galimybių, jog galėtų savo žemės sklypu tinkamai naudotis, kuo mažiau apribodami kito asmens nuosavybės teises ir interesus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovai A. S. ir E. S. prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020-07-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, byloje išvadą teikiančios institucijos atstovų parodymus, neatsižvelgė į proporcingumo reikalavimą bei sprendimą grindė iš esmės teorinėmis prielaidomis, neatsižvelgdamas į faktinę situaciją. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui manant, jog sprendime padarytų materialinės ir/ar procesinės teisės normų pažeidimų neįmanoma ištaisyti apeliacinėje instancijoje, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

14. Tvirtina, kad teismas netinkamai taikė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei Kelių įstatymo 11 straipsnio nuostatas, t.y., netinkamai aiškino kelio juostos ir kelio apsaugos zonos sąvokas, todėl padarė klaidingą išvadą, kad prašomas nustatyti servitutinis kelias būtų neįgyvendinamas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju viešajame registre yra (duomenys neskelbtini) plento (kelio) sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl nėra pagrindo vadovautis Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu kelio juostos pločiu, nes įstatyme nustatytas kelio juostos minimalus plotis netenka savo praktinės reikšmės, kai yra suformuotas ir viešajame registre įregistruotas kelio sklypas, atitinkantis kelio juostos ribas.

15. Teikia į bylą naujus įrodymus - UAB „Kadastrakis“ 2020-08-05 servituto nustatymo planą su pažymėta kelio juosta bei prašo priimti juos į bylą. Nurodo, kad iš teikiamo plano matyti, jog planuojamas servitutinis kelias į (duomenys neskelbtini) plento kelio juostą nepatenka. Atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) plento kelio juosta taip pat yra pažymėta ir su ieškiniu pateiktame (duomenys neskelbtini) plento (A14) rekonstrukcijos projekte.Tuo tarpu įstatyme nustatytas tam tikras atstumas į abi puses nuo kelio briaunos (magistralinių kelių – po 70 m) yra kelio apsaugos zona. Atitinkamai prašomam nustatyti kelio servitutui pakliūnant į kelio apsaugos zoną, joje statyba (kelio tiesimas, asfaltavimas) yra galima gavus kelio savininko (valstybės, atstovaujamos Kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos) pritarimą, t.y., įstatymas nenumato absoliutaus draudimo kelio apsaugos zonoje statyti (rekonstruoti) statinius ir /ar įrenginius. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei viena iš šalių, nei teismas, nekėlė abejonių dėl prašomo nustatyti servituto atitikimo įstatymų keliamiems reikalavimams, todėl teikti servituto nustatymo planą su pažymėta kelio juosta nebuvo jokio poreikio, o teismo išvados dėl ginčo kelio servituto galimo patekimo į kelio juostą buvo nurodytos tik teismo sprendime, todėl laikytinos siurprizinėmis, dėl ko turi turėti galimybę atsikirsti į šiuos argumentus apeliaciniame skunde.

16. Tvirtina, kad Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai 2020-03-03 teismo posėdžio metu nepaneigė galimybės nutiesti (išasfaltuoti) šį servitutinį kelią, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti kategoriškos išvados dėl objektyvios galimybės išasfaltuoti (nutiesti) servitutinį kelią nebuvimo. Be to, byloje pateiktos pagal ginčo servitutą Automobilių kelių direkcijos išduotos techninės sąlygos kelio įrengimui, kuriose nėra nurodyta, kad projektuojamas kelias neatitinka teisės aktų reikalavimų ar kad leidimas projektuoti tokį kelią nebus išduotas, todėl pagal byloje esančią medžiagą teismas negalėjo padaryti priešingų išvadų. Mano, kad minėtos teismo išvados padarytos išeinant už nagrinėjamos bylos ribų, nes pareikštu ieškiniu prašė tik nustatyti kelio servitutą, tuo tarpu kelio projektavimas (asfaltavimas) yra kitas, po kelio servituto nustatymo einantis etapas, todėl servitutinio kelio būsimo projektavimo klausimas į bylos nagrinėjimo dalyką neįeina.

17. Nesutinka su teismo išvadomis dėl patekimo į jiems priklausantį žemės sklypą per sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (iš (duomenys neskelbtini) g.). Pažymi, kad bylose dėl servituto nustatymo nėra sprendžiama, ar prašomas nustatyti servitutas būtų racionalus sąnaudų prasme viešpataujančiojo daikto savininkui, priešingai – proporcingumo principas reikalauja, kad suvaržymas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui ir užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui galimybę juo naudotis. Akcentuoja, kad atsakovė savo žemės sklypo dalyje jokios veiklos nevykdo, nes žemė yra akivaizdžiai netinkama jokiai ūkinei, komercinei veiklai, todėl atsakovės menamas teisių pažeidimas yra paremtas tik spėlionėmis ir deklaratyviais teiginiais. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nurodė argumentus, dėl kurių prašomas nustatyti kelio servitutas būtų neracionalus jiems patiems, tačiau, akivaizdu, kad tokie motyvai negali sudaryti pagrindo atmesti jų ieškinį. Nors teismas sprendime konstatavo, kad servitutinis kelias (jį nustačius per žemės sklypą, kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų žymiai trumpesnis, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad atvykimas iki šio servitutinio kelio būtų žymiai ilgesnis, nei vykstant iki jų žemės sklypo per prašomą nustatyti kelio servitutą. Be to, (duomenys neskelbtini) g. yra tik neįrengtas smėlėtas vienvėžis kelias, kurio asfaltavimas (ir kitoks tvarkymas, įrengimas) nėra numatytas Molėtų savivaldybės planuose, todėl (duomenys neskelbtini) g. tvarkymo darbai turėtų būti atliekami išimtinai jų lėšomis. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad (duomenys neskelbtini) g. įrengimo kaštai būtų mažesni nei prašomo nustatyti kelio servituto įrengimo išlaidos.

18. Nurodo, kad dėl galimybės patekti į žemės sklypą per degalinės teritoriją byloje pasisakė ir tretieji asmenys (A. S. ir L. L.), kuriems nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kurie nurodė, kad trumpiausias kelias nuo (duomenys neskelbtini) plento iki jiems nuosavybės teise priklausančių sklypų būtų važiuojant per (duomenys neskelbtini) plente esančią degalinę, tačiau per šią teritoriją privažiavimas nėra įmanomas, tą tretiesiems asmenims patvirtino matininkai, konsultavę juos servituto nustatymo klausimu.

19. Teigia, kad iš pateiktos ginčo žemės sklypų vietovės ortonuotraukos yra akivaizdu, kad net nepaisant jau išvystytos degalinės infrastruktūros, patekimui į jiems priklausantį žemės sklypą bet kuriuo atveju tektų kirsti beveik visą UAB „Viados NT“ priklausantį žemės sklypą, todėl kelio servitutas būtų pats ilgiausias bei neracionaliausias, palyginti su kelio servitutu per atsakovės žemės sklypo dalį, kurioje negali būti vykdoma jokia komercinė veikla ir kuris būtų išsidėstęs išilgai žemės sklypo krašto ir eitų tik išilgai (duomenys neskelbtini) plento. Nurodo, kad degalinės teritorijoje jau yra išvystyta visa reikalinga infrastruktūra, įskaitant įvažiavimo/išvažiavimo iš degalinės kryptis, lėtėjimo, greitėjimo juostas, eismo organizavimą ir kt., todėl kelio servituto nustatymas per šį žemės sklypą ne tik apsunkintų šio žemės sklypo savininko teises, tačiau galimai sutrikdytų normalų degalinės funkcionavimą, transporto priemonių aptarnavimą bei viešąją tvarką, be to, šioje teritorijoje yra laikomos kuro talpyklos, kurių eksploatavimui taip pat taikomi specialūs reikalavimai.

20. Mano, jog galimai atsakovės interesus užtikrintų pagrįsto atlygio už kelio servitutą nustatymas, tuo pačiu patenkinant ir jų interesą patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Nurodo, kad planuoja užsiimti ūkine – komercine veikla (steigti gamyklą), šis tikslas yra finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, jo eigoje būtų sukurtos darbo vietos, todėl byloje egzistuoja ir viešas interesas, į kurį būtina atsižvelgti nagrinėjant bylą.

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė S. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidas bei netenkinti apeliantų prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, nes įrodymus, neva pagrindžiančius aplinkybę, jog prašomas nustatyti servitutas nėra kelio juostoje, apeliantai galėjo pateikti žymiai anksčiau.

22. Nesutinka su teiginiais, kad teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų. Teigia, kad atmesdamas ieškinį, teismas motyvavo sprendimą ir tuo, jog ginčijamos ieškovų teisės nebūtų apsaugotos net ir patenkinus jų reikalavimus. Nors apeliantai nurodo, jog kelio servitutui patenkant į apsaugos zoną, statyba joje yra galima gavus valstybės pritarimą, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, jog toks leidimas galėtų būti išduodamas.

23. Tvirtina, kad apeliantai realiai nesvarstė kitų alternatyvių būdų patekti į savo sklypą per trečiųjų asmenų sklypus. Nors skunde nurodoma, kad tretiesiems asmenims buvo nurodyta, jog kelio servituto per UAB „Viada NT“ valdomą žemės sklypą nėra, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta.

24. Nurodo, kad vadovaujantis apeliacinio skundo logika, jog kelio projektavimas (asfaltavimas) yra kitas, po kelio servituto nustatymo einantis etapas, kuris iš esmės nėra bylos nagrinėjimo dalyku, apeliantai neturėtų apeliuoti ir į sunkumus vykti transportui (duomenys neskelbtini) gatve. Nesutinka su teiginiais, jog (duomenys neskelbtini) gatvės tvarkymas nėra numatytas Molėtų rajono savivaldybės planuose, ar, kad kelio asfaltavimo išlaidos, savivaldybei neturint lėšų, tektų išimtinai apeliantams. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) gatvė yra ant kieto (suplūkto) pagrindo ir ja gali važiuoti bet koks transportas, ko iš esmės nebūtų nustačius servitutinį kelią per jai priklausantį žemės sklypą, nes servitutas būtų nustatytas ant dirvožemio.

25. Nesutinka su teiginiais dėl pagrįsto atlygio už kelio servitutą nustatymu.

26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. M. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo sutinkantis su apeliaciniu skundu ir jį palaikantis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovų A. S. ir E. S. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

28. Apeliantai A. S. ir E. S. su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Kadastrakis“ 2020-08-05 servituto nustatymo planą su pažymėta kelio juosta, iš kurio, apeliantų teigimu, matyti, kad planuojamas servitutinis kelias į (duomenys neskelbtini) plento kelio juostą nepatenka. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgusi į šį teisinį reglamentavimą, aplinkybę, kad teikiamas įrodymas buvo sudarytas jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, o byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jis negalėjo būti parengtas bei pateiktas teismui savalaikiai ar, kad teismas būtų nepagrįstai atsisakęs jį priimti, teisėjų kolegija minėtus įrodymus atsisako priimti. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai dėl siurprizinių teismo sprendimo motyvų ir teisėjų kolegija minėtų argumentų nelaiko pakankamais pagrįsti naujų įrodymų pateikimo būtinybę, nes byloje pareiškus nagrinėjamo pobūdžio reikalavimus dėl servituto nustatymo, teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti visų bylos faktinių aplinkybių visumą, taip pat ir prašomo nustatyti servituto atitiktį įstatymo reikalavimams, t. y., realią galimybę tokį servitutą įrengti. Be to, kaip matyti iš apeliantų paaiškinimų, (duomenys neskelbtini) plento kelio juosta iš esmės buvo matoma ir pirmosios instancijos teismui teiktuose dokumentuose.

29. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatomis, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, be to, nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-253/2010, Nr. 3K-3-87-969/2017, Nr. 3K-3-229-916/2017).

30. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai yra skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-426/2005; Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovai A. S. ir E. S. prašė atsakovei S. S. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), nustatyti 6,39 m pločio (12 m pločio ties įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) g.), 1 456 kv. m ploto neterminuotą atlygintinį kelio servitutą (teisė tokiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku, tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas), skirtą jiems priklausančiam žemės sklypui, un. Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), pagal į bylą pateiktą UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 parengtą Servituto nustatymo planą, nustatant atsakovei vienkartinę 50 Eur kompensaciją. Reikalavimą grindė aplinkybe, jog dėl atsakovės žemės sklypui taikomų apribojimų, kurie stipriai suvaržo galimybes sklype vykdyti kokią nors veiklą, kelio servituto nustatymas būtent per atsakovei S. S. priklausantį žemės sklypą, yra iš esmės vienintelė, racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų teises varžanti galimybė normaliomis sąlygomis jiems naudotis žemės sklypu.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei nustatęs, kad ieškovams priklausantis žemės sklypas šiaurėje ribojasi su atsakovės žemės sklypu, o rytuose, prietryčiuose ir pietuose su trečiųjų asmenų žemės sklypais bei su jokiu keliu žemės sklypas nesiriboja, darė pagrįstą išvadą esant objektyviai būtinybei nustatyti kelio servitutą. Ginčo dėl šių aplinkybių bei teismo išvadų, kaip ir dėl konstatuoto fakto, jog ieškovai A. S. ir E. S. yra įrodę savo ketinimą jiems priklausančiame žemės sklype vykdyti jų nurodomą gamybinę veiklą, nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovai byloje neįrodė, kad vienintelė galimybė jiems naudotis savo žemės sklypu, vykdant numatomą gamybinę veiklą, yra tik nustačius prašomą nustatyti servitutą atsakovės žemės sklype, pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 parengtą Servituto nustatymo planą ir, kad būtent šis servitutas yra racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų teises varžanti galimybė jiems naudotis žemės sklypu normaliomis sąlygomis. Be to, konstatavo, jog ieškovai nėra išnaudoję visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad galėtų savo žemės sklypu tinkamai naudotis, kuo mažiau apribodami kito asmens nuosavybės teises ir interesus.

33. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taikė tiek materialinės, tiek procesines teisės normas, o išvadas išsamiai motyvavo. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo situacijos teisiniu įvertinimu ir teismo išvados neatitiko jų lūkesčių, nedaro skundžiamo sprendimo neteisėtu ar priimtu netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus.

34. Pagal Civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aukščiau minėtame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau, nepaisant to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t.y., bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

35. Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Todėl, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-94-248/2016, Nr. e3K-3-200-916/2018).

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad proporcingumo ir interesų derinimo principai sprendžiant servituto nustatymo klausimą gali būti svarbūs ir kitu aspektu – kai esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

37. Esminiai apeliantų A. S. ir E. S. skundo argumentai yra susiję su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškiniu prašyto nustatyti atsakovės žemės sklype servituto realių įgyvendinimo galimybių, kurių, apeliantų teigimu, atsižvelgiant į ieškinio ribas, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti. Taip pat tvirtinama, kad teismas netinkamai aiškino kelio juostos ir kelio apsaugos zonos sąvokas, todėl padarė klaidingą išvadą, kad prašomas nustatyti servitutinis kelias būtų apskritai neįgyvendinamas, nors Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai 2020-03-03 teismo posėdžio metu nepaneigė galimybės apeliantams nutiesti (išasfaltuoti) šį servitutinį kelią.

38. Teisėjų kolegija, atmeta, kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl atsakovės žemės sklype prašomo nustatyti servitutinio kelio atitikties įstatymo reikalavimams bei ieškovų galimybių tokį kelią įsirengti. Akcentuotina, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose, siekiant ginčo šalių interesų derinimo bei proporcingumo principų įgyvendinimo, teismui sprendžiant servituto nustatymo klausimą tenka aktyvus vaidmuo, kuris, be kitą ko, įpareigoja ir išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes. Taip pat, įvertinus aplinkybę, jog ieškiniu prašomas nustatyti servitutinis kelias būtų tiesiamas šalia magistralinio kelio, kuriam teisės aktais yra nustatytos apsaugos zonos draudžiančios statybą arba tam tikrais atvejais ją leidžiančios tik su kelio savininkės sutikimu, priešingai apeliantų teiginiams, klausimas dėl tokio kelio atitikties įstatymų reikalavimams buvo nagrinėjamas ir pirmosios instancijos teisme, taigi šio pobūdžio teismo motyvus laikyti siurpriziniais, nėra pagrindo. Sutiktina su apeliantais, jog Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai 2020-03-03 teismo posėdžio metu nepaneigė galimybės nutiesti (išasfaltuoti) prašomą nustatyti servitutinį kelią, tačiau institucijos atstovai paaiškino, jog servitutiniame kelyje nusprendus įrengti kelią, t. y., inžinerinį statinį, tai ko ir siekia apeliantai, jo atstumas nuo kelio briaunos (vietos, kur sueina griovio ir kelio plokštuma) turėtų būti 15 arba 30 m, o atsakyti ar sklype būtų leista įrengti kelią, kaip inžinerinį statinį, negalėjo, nes tam yra reikalingas kreipimasis į direkciją bei atitinkamos situacijos analizė ir inžinierių atliekami skaičiavimai. Taigi, šių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog net ir patenkinus ieškinį, kyla abejonių ar būtų apgintos ieškovų teisės ir jie galėtų atsakovės žemės sklypo vietoje įsirengti pageidaujamo dydžio servitutinį kelią, t. y., kad šis planas būtų įgyvendinamas.

39. Be to, ir apeliantų nurodomi motyvai, jog racionaliausia servitutą yra nustatyti būtent atsakovės žemės sklype, nes ji žemės sklype jokios ūkinės veiklos nevykdo ir (duomenys neskelbtini) plento apsaugos zonoje jos vykdyti negalima, o trečiųjų asmenų sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra ribojama statyba, todėl šiame žemės sklype kelio servitutas būtų neracionalus, varžytų sklypo savininko teises labiau, nei prašomas servitutas varžys atsakovės nuosavybės teises, tėra deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog tai, kad šiuo metu atsakovės žemės sklype, kaip ir trečiųjų asmenų žemės sklype jokia veikla nevykdoma (atsakovė žemės ūkio veiklos nebevykdo dėl savo amžiaus), nereiškia, kad ši padėtis negali pasikeisti, ypač įvertinus aplinkybę, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, žemės ūkio veikla (duomenys neskelbtini) plento apsaugos juostoje nėra uždrausta, yra galima gavus kelio savininko leidimą. Be to, aplinkybę dėl prašomo nustatyti servituto racionalumo paneigia ir liudytoju apklausto UAB „Kadastrakis“ matininko, sudariusio A. S. ir E. S. prašomo patvirtinti servituto planą, parodymai, jog preliminarią vietą, kur turėtų būti nustatytas servitutas, nurodė užsakovas UAB „Marilisa“ vadovas A. K., tuo tarpu nei matininkas, nei apeliantai su besiribojančių sklypų savininkais dėl alternatyvių servitutų vietų nustatymo nebendravo ir tokios galimybės svarstomos nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad prašomas nustatyti servitutas, suformuotas pirmiau nurodytame plane, nebuvo nustatytas išimtinai remiantis specialisto sprendimu, šiam nustatant tinkamiausią vietą patekimui į ieškovams priklausantį sklypą, o apeliantai iš esmės siekia nusistatyti jiems palankausią servitutą, priderintą`` prie projektuojamo statinio sprendinių.

40. Apeliantai nesutinka su teismo išvadomis dėl galimybių patekti į jiems priklausantį žemės sklypą per žemės sklypus, kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (iš (duomenys neskelbtini) g.) bei kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (per degalinės teritoriją), nes jokių objektyvių įrodymų, šioje dalyje pagrindžiančių apeliacinio skundo teiginius, nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad A. S. ir E. S. be prašomo patvirtinti servituto atsakovės žemėje pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 planą, realiai svarstė ir kitus alternatyvius būdus patekti į savo sklypą per trečiųjų asmenų sklypus, nors būtent ieškovams tenka pareiga įrodyti, jog nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jų daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų. Teisėjų kolegija pritaria išvadai, jog byloje nėra įrodymų, kad prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „Kadastrakis“ planą atsakovės žemės sklype yra vienintelė, racionaliausia ir mažiausiai kitų asmenų nuosavybės teises varžanti galimybė normaliomis sąlygomis apeliantams naudotis žemės sklypu pagal planuojamą vykdyti gamybinę veiklą jame, taip pat, jog apeliantai nėra išnaudoję visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad galėtų žemės sklypu tinkamai naudotis, kuo mažiau apribodami kito asmens nuosavybės teises ir interesus.

41. Kaip pažymėta skundžiamame sprendime, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo NŽT teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuomonės, kad kur kas racionalesnis servitutas būtų per žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris ribojasi su ieškovų sklypu rytinėje pusėje – tokiu atveju transporto priemonės nuo (duomenys neskelbtini) plento nuovažos važiuotų (duomenys neskelbtini) gatve ir servitutiniu keliu per minėtą sklypą patektų į sklypą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai nepaneigė atsakovės argumento, jog servitutas per sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), būtų racionalesnis už prašomą nustatyti servitutą atsakovės sklype tiek faktine, tiek sąnaudų prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai. Tai, jog, kaip tvirtina apeliantai, atvykimas iki šio servitutinio kelio, jei jis būtų nustatytas per sklypą kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), būtų žymiai ilgesnis, nei vykstant iki žemės sklypo per jų prašomą nustatyti kelio servitutą, neleidžia spręsti dėl tokio kelio neracionalumo, tuo labiau, kad, kaip akcentuota ir skundžiame sprendime, tokiu atveju pats servitutinis kelias per sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), būtų apie 117,7 m ilgio, t. y., beveik dvigubai trumpesnis nei prašomas nustatyti servitutas pagal UAB „Kadastrakis“ 2019-06-18 planą, kas, atitinkamai, sudaro prielaidą manyti, jog galimai būtų mažiau apribotos šio sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų nei atsakovės nuosavybės teisės pagal ieškiniu prašomą nustatyti servitutą. Kaip nepagrįstus bei deklaratyvius teisėjų kolegija atmeta ir apeliantų argumentus, jog pati (duomenys neskelbtini) g. yra neįrengtas smėlėtas vienvėžis kelias, kurio asfaltavimas (ir kitoks tvarkymas, įrengimas) nėra numatytas Molėtų savivaldybės planuose, todėl (duomenys neskelbtini) g. tvarkymo darbai turėtų būti atliekami išimtinai jų lėšomis. Iš byloje esančio Molėtų rajono savivaldybės administracijos Statybos ir žemės ūkio skyriaus vedėjo atsakymo matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra įtraukta į šios savivaldybės balansą ir tai yra vietinės reikšmės III kategorijos viešasis kelias, kurio kelio juostos minimalus plotis yra 10 metrų (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl, priešingai apeliantų teiginiams, nepaneigta, jog minėtos gatvės tvarkymo darbai ateityje bus atliekami, kaip ir nepaneigta, jog ir šiuo metu (duomenys neskelbtini) gatve gali važiuoti bet koks transportas.

42. Aplinkybė, kad tretieji asmenys A. S. ir L. L., kuriems nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) yra nurodę, jog juos servituto nustatymo klausimu konsultavę matininkai teigė, kad per (duomenys neskelbtini) plente esančios degalinės teritoriją privažiavimas nėra įmanomas, nepaneigia tokio servituto nustatymo galimybės, nes jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, šiuos teiginius iš esmės paneigia ir išvadą byloje duodančios institucijos – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, atstovai, nurodę, kad servitutas degalinės teritorijoje nėra draudžiamas.

43. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

45. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis). Nustatyta, kad atsakovė S. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatytų dydžių (8.11 punktas), taip pat atsižvelgus į byloje spręstinų klausimų pobūdį nelaikytinos pernelyg didelėmis ar neatitinkančiomis protingumo reikalavimų, todėl solidariai priteistinos iš A. S. ir E. S. (CPK 98 strapsnis). Duomenų apie kitų bylos dalyvių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, duomenų negauta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei S. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) solidariai iš ieškovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir ieškovės E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 600 Eur (šešis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.