Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Sokolovui, nukentėjusiųjų G. K., E. K. ir R. K. atstovei advokatei J. Ž., nuteistajam E. K., jo gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, civiliniams atsakovams A. K. ir A. K., jų atstovui advokatui Edvardui Algirdui Žalnerauskui, neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. B. R., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. K., E. K. ir R. K. atstovės advokatės J. Ž., civilinių atsakovų A. K. ir A. K. atstovo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį –penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavus jo veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies, –trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos ir E. K. paskirta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką E. K. įskaitytas laikinasis sulaikymas nuo 2012 m. rugpjūčio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. ir suėmimas nuo 2012 m. spalio 15 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš E. K. G. K. priteista šeši šimtai litų (600 Lt) turtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – tris šimtus litų, iš A. K. – tris šimtus litų.

Iš E. K. G. K. priteista dvidešimt tūkstančių litų (20000 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – dešimt tūkstančių litų, iš A. K. – dešimt tūkstančių litų.

Iš E. K. E. K. priteista du tūkstančiai litų (2000 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – vieną tūkstantį litų, iš A. K. – vieną tūkstantį litų.

Iš E. K. R. K. priteista du tūkstančiai litų (2000 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – vieną tūkstantį litų, iš A. K. – vieną tūkstantį litų.

Iš E. K. A. B. R. priteista aštuoni tūkstančiai du šimtai penkiolika litų septyniasdešimt du centai (8215,72 Lt) turtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – keturis tūkstančius vieną šimtą septynis litus aštuoniasdešimt šešis centus, iš A. K. – keturis tūkstančius vieną šimtą septynis litus aštuoniasdešimt šešis centus. A. B. R. civilinis ieškinys dėl vieno tūkstančio litų (1000 Lt) turtinės žalos priteisimo atmestas.

Iš E. K. A. B. R. priteista penkiolika tūkstančių litų (15000 Lt) neturtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį nurodyta išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – septynis tūkstančius penkis šimtus litų, iš A. K. – septynis tūkstančius penkis šimtus litų.

Iš E. K. valstybei priteista dvidešimt penki litai trisdešimt centų (25,30 Lt) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 5 d. apie 2.00 val. Jonavos rajono Dumsių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojo nepilnametės nukentėjusiosios G. K., gim. 1996 m., atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą – tyčia sudavė jai smūgį motociklininko šalmu į galvos sritį, pareikalavo atsiklaupti ant kelių, tuo padarė jai poodines kraujosruvas kairiame kelyje bei dešiniame kirkšnyje, kuo sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrasino, kad pastarąją užmuš, tuo įbaugino nukentėjusiąją ir tokiu būdu atėmęs jai galimybę priešintis, rankomis laikydamas jos galvą, prieš nukentėjusiosios valią įvedė savo varpą jai į burną, reikalavo čiulpti jo varpą ir taip tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamete G. K. oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią, po to nurengęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė jos kūną ir lytinius organus ir tokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią – atliko seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnametės G. K. atžvilgiu, po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio 5 d., apie 2.00 val., nuvežęs nukentėjusiąją G. K. motoroleriu į Jonavos rajono Dumsių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimą, vėl panaudojo nepilnametės nukentėjusiosios G. K. atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, rankomis jėga laikė suspaudęs jos galvą, pareikalavo atsiklaupti ant kelių ir tokiu būdu atėmęs jai galimybę priešintis, prieš nukentėjusiosios valią įvedė savo varpą jai į burną, reikalavo čiulpti jo varpą ir taip tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamete G. K. oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią – atliko seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnametės G. K. atžvilgiu, ir, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio 5 d., apie 2.00 val., nuvežęs nukentėjusiąją G. K. motoroleriu į Jonavos rajono Dumsių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimą, panaudojo nepilnametės nukentėjusiosios G. K. atžvilgiu fizinį ir psichinį smurtą, rankomis jėga laikė jos galvą, pareikalavo atsiklaupti ant kelių, ir tokiu būdu atėmęs jai galimybę priešintis, prieš nukentėjusiosios valią įvedė savo varpą jai į burną, reikalavo čiulpti jo varpą ir taip tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamete G. K. oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią - atliko seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnametės G. K. atžvilgiu, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 3 dalyje.

E. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 15 d. apie 16.10 val. Jonavos rajono Dumsių seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, automobilyje Mercedes-Benz E320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. B. R. – prispaudė ranka kaklą ir sakydamas „aš tave papjausiu“ įrėmė peilį į pilvą, kaklą, po to nukentėjusiajai pabėgus iš automobilio, pasivijo ją ir jėga pargriovė ant žemės, prispaudė ranka kaklą, tuo A. B. R. padarė kraujosruvas pakaušio dešinėje, kakle, kairio žando srityje, žaizdą pilve, kraujosruvą kairėje blauzdoje, ir tokiu būdu atėmęs jai galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą – A. B. R. priklausantį automobilį Mercedes-Benz E320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 9500 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną iPhone Al332 2400 Lt vertės ir padarė nukentėjusiajai A. B. R. bendrą 11900 Lt žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. B. R. taip pat skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir prašo nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti E. K. galutinę devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose; priteisti iš E. K. 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – dešimt tūkstančių litų, iš A. K. – dešimt tūkstančių litų.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė jai padarytos neturtinės žalos dydį, įvertindamas padarytą žalą tik 15000 Lt. Teismas teisingai konstatavo, jog apeliantė patyrė fizinę prievartą, kas sutrikdė jos psichinę būseną ir dvasinę pusiausvyrą, tačiau visiškai ignoravo, jog jos atžvilgiu ne tik buvo naudojamas fizinis smurtas, bet buvo padaryta ir fizinė žala. Teismas visiškai neįvertino ir nenagrinėjo apeliantei padarytos fizinės žalos E. K. veiksmais bei visų šių veiksmų pasekmių, o tik apsiribojo padarytų sužalojimų išvardijimu bei sveikatos sutrikdymo masto kvalifikavimu, kad buvo padarytos kraujosruvos pakaušio dešinėje, kakle, kairio žando srityje, žaizda pilve, kraujosruva kairėje blauzdoje, kurios įvertintos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. G 2756/12(02)). Tačiau, apeliantės teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė, kad jai buvo diagnozuota galvos smegenų trauminė liga, ūmus periodas, galvos smegenų sukrėtimas, lengvos formos, gerklės sumušimas, kaklo patempimas, ryklės pabrinkimas, būklė po smaugimo, intrakranijinis sužalojimas, ką patvirtina į bylą pateikti medicininiai dokumentai, išrašai iš jos sveikatos istorijos. Be to, teismas visiškai neįvertino to, kad dėl patirtų sužalojimų ilgą laiką apeliantė buvo nedarbinga, gydėsi, ką patvirtina medicininės pažymos.

Apeliantės teigimu, teismas nevertino, kad dėl padarytos fizinės žalos ji patyrė fizinį skausmą, įvairių su tuo susijusių nepatogumų, tai sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, apeliantė patyrė ir patiria nepatogumus, suprastėjo jos gyvenimo kokybė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė dėl atliktų jos atžvilgiu nusikalstamų veiksmų patyrė pažeminimą, bejėgiškumo jausmą. Teismas taip pat turėjo įvertinti visas nusikaltimo padarymo aplinkybes bei šios bylos specifiką – kad apeliantė patyrė smurtą ir buvo užpulta pažįstamo asmens, kuriam teikė teisines paslaugas. Apeliantės manymu, jai padaryta neturtinė žala visais aspektais nėra mažesnė už žalą, kuri padaryta nukentėjusiajai G. K., todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį 15000 Lt, nesivadovavo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais.

Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad teismas už nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymą paskyrė nuteistajam per švelnią bausmę. Skirdamas bausmę teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog E. K. prisipažino padaręs nusikaltimą. Vertinant E. K. asmenybę, atkreiptinas dėmesys, kad E. K. po pirmos nusikalstamos veikos padarymo G. K. atžvilgiu, būdamas laisvėje ir žinodamas, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, tinkamų išvadų nepadarė, nepraėjus dviem mėnesiams vėl padarė sunkų nusikaltimą. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad nusikaltimas jos atžvilgiu pasireiškė ypatingu cinizmu ir įžūlumu, abu nusikaltimus nuteistasis padarė gerai juos apgalvojęs, turėdamas konkretų iš anksto parengtą planą ir numatęs konkrečią nusikaltimo padarymo vietą. Akivaizdu, kad jis nėra iki galo nuoširdus ir dėl savo elgesio visiškai nesigaili. Šioje byloje kaltinamasis pripažįsta tik patį nusikaltimo padarymo apeliantės atžvilgiu faktą, kuris ir be jo prisipažinimo buvo akivaizdus, tačiau duodamas parodymus tikrai nebuvo nuoširdus, vengė atsakyti į nepatogius klausimus, nuslėpė dalį aplinkybių, pilnai neatskleidė savo nusikalstamų planų, nors buvo akivaizdu, jog jis nusikaltimą sumanė prieš kelias dienas, apgalvojo ir jo padarymo detales, be abejo, buvo apgalvojęs, ką darys su apeliante ir kaip išvengs atsakomybės. Taigi, nuteistojo parodymų davimą byloje negalima laikyti aktyvia atgaila, nes jo parodymai nebuvo nuoširdūs.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pasirinko dalinį bausmių subendrinimo būdą. Sistemiškai aiškinant BK 63 straipsnį, pagal šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalių turinio išdėstymą, darytina išvada, kad įstatymo leidėjas numatė, jog pasirenkant bausmių subendrinimo tvarką iš pradžių teismas turėjo spręsti klausimą dėl bausmių subendrinimo jas visiškai sudedant ir motyvuoti, kodėl jis pasirinko kitą subendrinimo būdą, tačiau to nepadarė. Teismo išvados dėl E. K. asmenybės, padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo prieštarauja padarytai teismo išvadai subendrinti bausmes iš dalies jas sudedant. Apeliantės manymu, nuteistajam paskirta bausmė neteisinga, kadangi turėjo būti taikomas visiškas bausmių sudėjimas, paskiriant galutinę bausmę devynerius metus laisvės atėmimo, o jei taikant dalinį bausmių sudėjimą – paskiriant galutinę bausmę aštuonerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. K., E. K. ir R. K. atstovė advokatė J. Ž. taip pat skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti – G. K., E. K. ir R. K. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tuo aiškiai pažeisdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Vertinant G. K. patirtus fizinius, dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jų tęstinumą (pasekmės neišnyko ir nežinoma, kada išnyks), veikos tęstinumą (seksualinė prievarta buvo naudojama tris kartus), pažeistus teisinius gėrius (pažeista labiausiai teisės ginama vertybė – žmogaus sveikata ir seksualinio apsisprendimo laisvė), nukentėjusiosios amžių (nepilnametė), lytinę brandą (neturėjo seksualinių santykių), kaltinamojo elgesį nusikaltimo padarymo metu ir po jo (tikslingai nuviliojo į nežinomą vietą, naudojo fizinę prievartą, psichologinį smurtą, grasino, kad užmuš) akivaizdu, kad priteista suma neužtikrins piniginės kompensacijos už padarytą skriaudą, bei nebus išlaikytas balansas tarp padarytos veikos ir jos sukeltų padarinių. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl G. K. elgesio, kaip rizikingo, pabėgant iš sodų bendrijos, kur ji buvo kartu su tėvais, ir vaikščiojimo nakties metu po Jonavą sulaukus 16 metų. Ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi nėra susijusi priežastiniu ryšiu su padaryta veika ir kilusiomis pasekmėmis. Būtent E. K. sukūrė situaciją ir aplinką, t. y. pakvietė nukentėjusiąją pasivažinėti motoroleriu aplink Jonavą ir nuvežė į nežinomą miško masyvą, kur naudojo fizinį smurtą, psichologinę, seksualinę prievartą. Aplinkybė, kad dar iki to G. K., nepaklaususi mamos, atvyko iš sodo į Jonavos miestą, kur norėjo sudalyvauti miesto renginyje, nesudaro pagrindo vertinti jos elgesio, kaip rizikingo, santykyje su įvykdytu nusikaltimu, ir tai nėra pagrindas mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Svarbu pažymėti, kad E. K. pakvietė G. K. susitikti, būtent jis pakvietė pasivažinėti, t. y. jis buvo iniciatorius. Apeliantė prašo teismo įvertinti išdėstytus argumentus ir nuosprendžio dalį dėl G. K. priteistos neturtinės žalos dydžio pakeisti, civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti 50 000 Lt.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas pripažino, jog nukentėjusiosios G. K. tėvai E. K. ir R. K. dėl E. K. jų dukters atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų taip pat patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, stresą, baimę dėl dukters fizinės ir psichinės būklės, nerimą, kaip visi šie įvykiai atsilieps jų dukteriai ateityje, dukters santykiai su tėvais yra glaudūs. Teismas iš dalies tenkino E. K. ir R. K. civilinius ieškinius, priteisiant kiekvienam iš jų po 2000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, tačiau, apeliantės manymu, priteista neturtinė žala E. K. ir R. K., atsižvelgiant į jų dukrai G. K. padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumą, pažeistus teisinius gėrius, sukeltas neigiamas pasekmes, pasekmių tęstinumą, jų asmeniškai dėl šio įvykio patirtus išgyvenimus neatlieka kompensacinės funkcijos. Dukra iš karto po nusikaltimo padarymo kreipėsi į savo tėvus pagalbos, kurią tėvai jai suteikė – vežė į gydymo įstaigas, policijos komisariatą, palaikė morališkai ir dvasiškai, pirko medikamentus. E. K. iki šiol asmeniškai vežioja dukrą vizitams pas psichologą, kartu lankė šviesos terapiją. G. K. tėvus iki šiol kankina nerimas dėl dukters būklės, kadangi nustatytas potrauminio streso sutrikimas neišnykęs, nors nusikaltimas buvo padarytas beveik prieš du metus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad teismo priteista suma – po 2000 Lt – yra per maža, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta ir civilinis ieškinys patenkintas pilnai.

Nuteistasis E. K. skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir prašo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį jį išteisinti, G. K., E. K. ir R. K. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti, sumažinti priteistos nukentėjusiajai A. B. R. neturtinės žalos dydį.

Skunde apeliantas nurodo, kad nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 3 dalyje, nepadarė, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme davė nuoseklius parodymus. Apeliantas teigia, jog smūgio šalmu per galvą G. K. nesudavė, negrasino ją užmušti, nevartojo jos atžvilgiu fizinio ir psichologinio smurto seksualinio prievartavimo tikslu. Kaltinime nurodytus seksualinius veiksmus oraliniu būdu G. K. su nuteistuoju atliko savo noru, o ne prievarta. Apelianto teigimu, G. K., tvirtindama, kad seksualiniai veiksmai oraliniu būdu su ja atlikti prievarta, jai nesutinkant, meluoja. Nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 04 - 05 d. naktį iš kolektyvinio sodo be tėvų sutikimo ji buvo atvykusi į Jonavos miestą, kur, be nuteistojo, dar bendravo su dviem vaikinais, gėrė alų, šampaną, todėl yra pagrindas manyti, kad G. K., bijodama tėvų ir siekdama išvengti konflikto su jais, išgalvojo, kad 2012 m. rugpjūčio 5 d. apie 2 val. tariamai jos atžvilgiu apeliantas atliko seksualinio prievartavimo oralinio pobūdžio veiksmus, nurodytus nuosprendyje. Nukentėjusiosios G. K. parodymai, kad apeliantas jai sudavė šalmu per galvą šalia esant M. K., paneigiami liudytojos M. K. parodymais, kuriais nustatoma, kad, iki jai nubėgant nuo apelianto, smūgio šalmu G. K. jis nesudavė. M. K. yra G. K. draugė, todėl nėra pagrindo netikėti jos parodymais. Be to, ji kartu su M. K. turėjo galimybę pasišalinti nuo apelianto, jei jis būtų sudavęs smūgį per galvą motociklininko šalmu. Ta aplinkybė, jog G. K. liko su apeliantu, jo teigimu, įrodo, kad, nuėjus M. K., ji išreiškė norą ir valią toliau bendrauti su apeliantu ir patvirtina jo teiginį, kad seksualiniai veiksmai oraliniu būdu buvo atlikti abipusiu susitarimu, G. K. sutinkant ir neprieštaraujant. Smūgio sudavimo į galvą motociklininko šalmu nepatvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados duomenys.

Apeliantas skunde teigia, kad G. K., kartu su juo parvykusi į Jonavą, nesikreipė į Jonavos rajono policijos komisariatą, namuose bendravo su savo šeimos nariais ir tik po pokalbio su tėvais ir kitais asmenimis nuvyko į Jonavos rajono policijos komisariatą. Yra pagrindas manyti, kad 2012 m. rugpjūčio 05 d. 12 val. 30 min. G. K. kreipėsi į Jonavos policijos komisariatą dėl jos atžvilgiu tariamai įvykdyto nusikaltimo ne savo, o šeimos narių iniciatyva, siekdama pateisinti savo netinkamą elgesį. Tai, kad, apelianto teigimu, po įvykio G. K. su juo draugiškai bendravo, priekaištų jam neturėjo ir neišreiškė, taip pat patvirtina jo aiškinimą, kad jis su ja neatliko seksualinio prievartavimo oraliniu būdu veiksmų, jie buvo atlikti su nukentėjusiosios sutikimu. Teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad nukentėjusiosios G. K. elgesys įvykio metu buvo rizikingas, vertindamas bylos įrodymus, šios svarbios aplinkybės neįvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad G. K. parodymai yra patikimi ir teisingi. Nuteistasis nurodo, kad prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiosios G. K., kuri pagal savo procesinę padėtį yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, parodymų nebuvo panaikinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme.

Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiosios E. K., D. K., R. K. parodymai neįrodo apelianto kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo, nes jie įvykio nematė, yra G. K. artimi giminaičiai, šių asmenų duodamų parodymų šaltinis yra G. K. melagingas aiškinimas, jų parodymai negali turėti esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2037/12(02) nustatoma, kad, apžiūrėjus G. K. po įvykio, rasta poodinė kraujosruva kairiame kelyje bei dešiniame kirkšnyje, kitų sužalojimų G. K. kūne nėra. Šie duomenys leidžia manyti, kad sužalojimų, būdingų prievartiniams seksualiniams veiksmams, G. K. kūne nerasta, o kraujosruvos jos kūne galėjo atsirasti ir prie kitų aplinkybių. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. pG 107/13(02) nustatoma, kad pakitimai G. K. nosies pertvaroje yra ne trauminės kilmės. Šie duomenys, apelianto teigimu, taip paneigia nukentėjusiosios G. K. aiškinimą, kad įvykio metu jai suduotas smūgis motociklininko šalmu per galvą, ir patvirtina, kad įvykio metu 2012 m. rugpjūčio 05 d. 2 val. fizinio smurto G. K. atžvilgiu apeliantas nevartojo. Faktinių aplinkybių nustatymo protokolų duomenys, esantys byloje, patvirtina, kad po įvykio apelianto ir G. K. bendravimas buvo draugiškas, geranoriškas, ji dėl apelianto elgesio seksualinio bendravimo metu nereiškė jokių priekaištų ir pretenzijų.

Skunde pažymima, kad G. K. neišreiškė apeliantui suprantamu būdu nesutikimo su juo tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, jo neatstūmė, nesišaukė pagalbos, todėl nuteistasis negalėjo suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas ir lytiniai santykiai buvo atliekami prieš jos valią. Apelianto teigimu, kai buvo iškviestas į policiją, jis viską nuosekliai, nuoširdžiai ir detaliai papasakojo tyrėjams, nes jokios prievartos prieš G. K. nevartojo, viskas buvo daroma jai sutinkant ir neprieštaraujant, jo parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje.

Apeliantas teigia, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, nevertino bylos įrodymų jį išteisinančiu aspektu, vertino įrodymus tik apkaltinančiu aspektu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi prielaidomis, nes tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių E. K. kaltę padarius šį inkriminuotą nusikaltimą, byloje nesurinkta, rėmėsi vien nukentėjusios G. K. parodymais, kurie yra melagingi. Apeliantas pažymi, kad prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiosios G. K. parodymų yra esminiai, išnagrinėjus bylą teisme, jie nebuvo panaikinti, o pagal susiklosčiusią teisminę praktiką nepanaikinti prieštaravimai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad teismas, priteisdamas iš jo G. K. 600 Lt turtinei žalai atlyginti, 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti, E. K. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. K. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį. Apeliantas teigia esantis jauno amžiaus, gyvenantis su tėvais, jokio turto neturintis. Neturtinė žalos dydis nustatytas per didelis, nustatant jos dydį nebuvo laikomasi CK 3.250 straipsnio reikalavimų.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą teismas skyrė jam per griežtą bausmę. Jo teigimu, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, teismas neatsižvelgė į tai, kad anksčiau nuteistasis nėra padaręs nusikaltimų, neteistas, nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, bausmės atlikimo vietoje yra charakterizuojamas teigiamai, mokosi, nuoširdžiai prisipažįsta padaręs nusikaltimą, gailisi. Būdamas ilgą laiką izoliuotas nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, apeliantas teigia supratęs ir įsitikinęs, kad ateityje nedarys nusikaltimų, mokysis, dirbs ir dės visas galimas pastangas atlyginti šiuo nusikaltimu padarytą žalą. Jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi patvirtina ta aplinkybė, kad praėjus trumpam laikui po nusikaltimo padarymo, papasakojo tėvams, kurie pranešė policijai, informavo, kur palieka automobilį, tuo prisidėjo prie nusikalstamos veikos išaiškinimo. Apelianto teigimu, teismas, skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus, į jo nuoširdų gailėjimąsi, todėl paskyrė per griežtą bausmę.

Apeliantas taip pat nesutinka, kad savo nusikalstamais veiksmais padarė A. B. R. 15000 Lt dydžio neturtinę žalą ir prašo šioje dalyje nuosprendį pakeisti, nes yra įsitikinęs, kad A. B. R. tokio dydžio neturtinės žalos nepatyrė. Pagrobtas automobilis nukentėjusiajai buvo grąžintas po trumpo laiko, apeliantas pranešė apie jo buvimo vietą nuvažiavęs apie 4-5 km nuo nusikaltimo padarymo vietos, paliko raktelius. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais A. B. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sunkių nusikaltimo padarymo pasekmių nėra. Apeliantas pažymi, jog yra nepilnametis, neturi jokio turto, todėl negalės sumokėti 15000 Lt dydžio piniginės kompensacijos A. B. R. už jai padarytą neturtinę žalą.

Civilinių atsakovų A. K. ir A. K. atstovas advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas taip pat skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti: sumažinti G. K. priteistą iš E. K. neturtinės žalos atlyginimo sumą iki penkių tūkstančių litų, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – du tūkstančius penkis šimtus litų, iš A. K. – du tūkstančius penkis šimtus litų; sumažinti A. B. R. priteistą iš E. K. sumą iki penkių tūkstančių litų, o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį išieškoti iš civilinių atsakovų A. K. – du tūkstančius penkis šimtus litų, iš A. K. – du tūkstančius penkis šimtus litų.

Skunde apeliantas nurodo, kad dėl pernelyg didelės neturtinės žalos sumos priteisimo nukentėjusiajai G. K. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis negali būti suvokiamas kaip teisingas ir pasiekiantis tikslą, jis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neturtinės žalos atlygintiną dydį formuojančios teismų praktikos. Dėl nepagrįsto bylos medžiaga neturtinės žalos priteisto dydžio ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusioji G. K., neverčiami pasidaryti reikiamas išvadas iš savo netinkamo, klaidingo, baudžiamojoje byloje išnagrinėto elgesio. Priteistinas G. K. neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti labiau subalansuotas, susietas ir įvertintas su jos pačios rizikingo ir provokuojančio elgesio faktais, visomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Apeliantas teigia manantis, kad teismas, nukentėjusiajai G. K. priteisdamas didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą, nuosprendyje nepakankamai atskleidė ir tinkamai neįvertino pačios nukentėjusiosios, kaip šešiolikmetės merginos, labai rizikingo ir provokuojančio, priešingo teisei tęstinio elgesio, pradedant nuo 2012 m. rugpjūčio 4 d. 22 val., kai nukentėjusioji, pamelavusi savo tėvams, kad eis nakvoti pas sodo draugę, kūrė kitus tikruosius savo nakties nuotykių planus, kuriuos derino su E. K.. Apelianto teigimu, teismas pakankamai neatskleidė ir tinkamai neįvertino labai rizikingo ir provokuojančio G. K. elgesio 2012-08-05 naktį, pasireiškusio iššaukiančiu nevienkartiniu alkoholinių gėrimų vartojimu viešosiose vietose kartu su mažai pažįstamais asmenimis. Rizikingas ir provokuojantis G. K. elgesys pasireiškė ir kai ji, jos pačios aiškinimu, su jai mažai pažįstamu E. K. tą pačią naktį, iš anksto jau būnant susitarus ir jai paskatinus, kad pastarasis turėtų alkoholinių gėrimų, vėl viešojoje vietoje šalia Neries, prie bažnyčios ant suoliukų savo noru jau antrą kartą tą naktį vartojo alkoholį. Rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiosios elgesys dar tęsėsi, kai ji kartu su savo drauge M. K. ir E. K. leidosi trise važiuoti dviviečiu E. K. motociklu nakties metu be aiškaus tikslo ir be apsauginių motociklininko šalmų, kuriuos privalo dėvėti ir keleiviai. Su E. K. pati norėjusi susitikti ir rizikingai bei provokuojančiai su juo bendravusi kelias valandas, galiausiai G. K. pasišaipydama dėl nesėkmių jį pavadino „lopeliu“, „nevykėliu“. Taip pasišaipydama ir pasijuokdama, kas nėra adekvatu seksualiai prievartautos nepilnametės prisiminimams, nukentėjusioji kalbėjo duodama parodymus 2014-02-20 teisiamajame posėdyje. Teismas nuosprendyje taip pat tinkamai neįvertino nepilnametės G. K. neadekvataus kaip seksualiai išnaudotos aukos elgesio, kai ji intensyviai susirašinėjo trumposiomis SMS žinutėmis 2012-08-05 nuo 05:11 val. iki 18:55 su prieš ją seksualine prievarta prieš kelias valandas nusikaltusiu asmeniu – E. K..

Apelianto teigimu, sprendžiant neturtinės žalos G. K. atlyginimo dydžio klausimą, teismas turėjo atsižvelgti ir į nukentėjusiosios didelį neatsargumą, kuris kartu su jos rizikingu ir provokuojančiu elgesiu padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, ir tai yra įstatymu nustatytas pagrindas sumažinti arba atmesti žalos atlyginimo reikalavimą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Reikšmingos aplinkybės priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos sumažinimui yra ir tai, kad nuteistasis E. K., kaip ir nukentėjusioji G. K., yra nepilnametis, jie bendraamžiai, veikos padarymo metu abu buvo šešiolikmečiai. Dėl savo jauno amžiaus ir buvusio moksleivio statuso neturi turto, beturčiu gali būti dar ilgai. E. K. turtinė padėtis taip pat suponuoja, kad esant daugiau paminėtų jo atsakomybę lengvinančių baudžiamosios teisės ir civilinės teisės pagrindų, teismas gali priteistą G. K. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad A. B. R. priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis. Teismas, priteisdamas 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą, neįvertino, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė ikiteisminio tyrimo metu ir vos ne iki baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo pabaigos vis teigė, kad jos atžvilgiu kaltinamasis E. K. kėsinosi padaryti ir kitus sunkius nusikaltimus, tik baigiant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje savo reikalavimų dėl papildomų kaltinimų E. K. atsisakė, bet neturtinės žalos atlyginimo dydžio nesumažino. Tai visiškai teisiškai nelogiška situacija, kai iš esmės sumažėjus nukentėjusiosios tariamai patirtos skriaudos apimčiai, nukentėjusioji išsako tuos pačius neturtinės žalos kriterijus ir nemato pagrindo sumažinti jau savo apibrėžtą padarytos neturtinės žalos dydį. Teismas tokį civilinės ieškovės A. B. R. kaltinimų E. K. pokytį, jų nesiejant ir su atlygintinos neturtinės žalos dydžio atitinkamu sumažinimu, turėjo pripažinti kaip aiškiai prieštaraujantį sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Reikšmingos aplinkybės priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos sumažinimui yra ir tai, kad padaręs nusikaltimą nuteistasis E. K. yra nepilnametis, dėl savo jauno amžiaus neturi jokio turto ir beturčiu būti gali dar ilgai. E. K. turtinė padėtis suponuoja, kad esant daugiau paminėtų bylos aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismo priteistas 15000 Lt neturtinės žalos dydis nėra teisingas ir pagrįstas, teismas gali priteistą A. B. R. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti.

Atsikirtimu į nukentėjusiųjų G. K., E. K. ir R. K. advokatės J. Ž. apeliacinį skundą, civilinių atsakovų A. K. ir A. K. atstovas advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į gautus apeliacinius skundus, reiškia nuomonę, kad apeliacinės instancijos teisme reikia iš naujo atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą, paskiriant kartotinę ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę nepilnametės nukentėjusiosios G. K. psichikos būsenai įvertinti iš naujo. Pavesti kitiems ekspertams atlikti iš naujo ekspertinį tyrimą ir atsakyti į išsamiai neatsakytą Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartyje, skiriant ekspertizę, užduotyje suformuluotą klausimą:

– Ar nepilnametė G. K. turi asmeninių psichologinių savybių, tiesiogiai veikiančių jos elgesį (pasidavimas įtaigai, jai artimų asmenų nurodymų besąlygiškas vykdymas, padidintas polinkis fantazuoti, meluoti ir pan.)?

Atsikirtime nurodyta, kad skundas esminę reikšmę turinčiais klausimais surašytas nesivadovaujant baudžiamosios bylos medžiagoje surinktais ir teisme tirtais įrodymais, bet daugiau apeliantų interesais pagrįstais teiginiais. Nesutinkama, kad teismas nevertino nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų, jų tęstinumo (nes pasekmės neišnyko ir nežinoma, kada išnyks), todėl nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tuo aiškiai pažeisdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo principus.

Dėl G. K. patirtų fizinių sužalojimų ir šio pobūdžio pasekmių yra pasisakyta specialisto išvadoje Nr. G 2037/12(02) (1 t., b. 1. 39-40), kur nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos įvertintos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Atlikus papildomą teismo medicinos tyrimą pagal atskirą užduotį kitoje specialisto išvadoje Nr. pG 107/13(02) (1 t., b. 1. 45, 46) pasakyta, kad nosies pertvaros iškrypimą susieti su 2012-08-05 patirta trauma negalima, nes nukentėjusioji tą pačią dieną buvo apžiūrėta Jonavos priėmimo skyriuje bei vėliau Kauno universitetinėse klinikose ir objektyviai sužalojimų nosyje ir apskritai galvoje neužfiksuota. Tokių nusiskundimų neišsakė ir nukentėjusioji. Šie duomenys paneigia vėlesnes nukentėjusiosios ir jos tėvų spekuliacijas apie G. K. tariamai patirtą galvos (nosies) sužalojimą, fizinį skausmą, padarytą E. K. jai suduodant stiprų smūgį su motociklininko šalmu.

G. K. dvasinio ir psichinio pobūdžio išgyvenimus tyrė teismo psichiatrė ekspertė, teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė V. K. ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė D. T., kurios atliko nukentėjusiosios ambulatorinę kompleksinę ekspertizę jos psichikos būsenai nustatyti. Ekspertų išvados svarbios, tačiau teismui pagal 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį perdavus ekspertizei ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 61-1-00556-12 medžiagą, joje dar nebuvo surinkta įdomios ir nukentėjusiąją charakterizuojančios papildomos medžiagos, kurioje atsiskleidžia G. K. tiesioginis, laisvas ir nesuvaidintas, nes tuo metu ji nebuvo stebima, bendravimas su E. K.. Toks bendravimas atsiskleidžia antstolio Nikolajaus Alenino surašytame 2014-01-08 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0165/14/2 (5 t., b. l. 55-75). Šiuo protokolu fiksuotas G. K. ir E. K. susirašinėjimas internetiniame socialiniame tinklalapyje Facebook tarp šio profilio draugų E. K. ir Aš Greta 2012-08-04, t. y. prieš jiems susitinkant Jonavos mieste įvykio dieną. Iš šio judviejų susirašinėjimo akivaizdu, kad G. K. yra iniciatorė ir susiplanavusi slapta, t. y. apgaule ištrūkti nakčiai į Jonavą iš sodo, kur buvo išvykusi su savo tėvais. Ir ji ruošėsi dalyvauti ne miesto renginyje „Kino naktys“, kai iniciatyviom užuominom alkoholinių gėrimų pasiimti skatina savo bendraamžį E. K.. Šis G. K. ir E. K. bendravimas susirašinėjant Facebook socialiniame tinkle nebuvo tirtas darant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Tačiau ir be ekspertų vertinimo galima suprasti, kad G. K. susirašinėjimo su E. K. metu elgėsi iššaukiančiai, provokuojančiai. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto pastebėtina, kad G. K., ekspertinį tyrimą atliekančioms ekspertėms pateikė skirtingą versiją apie savo pažintį su E. K.. Nors ekspertizės aktą pasirašė abidvi ekspertės, tačiau tiriamosios G. K. skirtingų, prieštaringų pasakojimų apie jos pažintį su įtariamuoju E. K. ekspertės akte neaptarė, niekaip nevertino.

Ekspertizės akte akivaizdžiai neatsakyta visa apimtimi į pagrindinį klausimą, ar G. K. turi padidintą polinkį meluoti. Toks netinkamas, tik dalinis paminėtos teisėjo nutarties įvykdymas, atliekant ambulatorinę, kompleksinę, pirminę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę galėjo atsiliepti neišsamiam baudžiamosios bylos tyrimui, todėl šioje byloje atliktas tyrimas kaip neišsamus neatitinka baudžiamojo proceso paskirties (BPK 1 str. 1 d.). O kad G. K. turi polinkį meluoti, fantazuoti, akivaizdžiai matyti iš to paties teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto. Advokato nuomone, teismo ekspertės galėjo būti nesusipažinusios su joms perduota tyrimui baudžiamosios bylos medžiaga, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausta G. K. apie E. K. jai suduotus smūgius kumščiais per galvą ir per pilvą nieko nesakė, o kalbėjo tik apie vieną suduotą jai smūgį su motociklininko šalmu. Skiriasi ir telefono iš jos atėmimo aplinkybės – ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad telefoną iš jos E. K. atėmė jau po to, kai buvo suduotas smūgis motociklininko šalmu į galvą, o ekspertei teigė, kad prieš tai. Dar vėliau, teisiamajame posėdyje, G. K. teigė gavusi tik vieną smūgį su šalmu (5 t., 96 b. l). Jokių kitų smūgių, suduotų E. K. jai ranka į galvą ir į pilvą, nebuvo. Ir telefoną iš jos E. K. atėmė ne prieš suduodant smūgius iš pradžių ranka, paskui su šalmu, o po vienintelio suduoto smūgio šalmu, kai G. K. bėgo, o E. K. ją prisivijo. Iš pradžių G. K. paaiškino, kad ji nuo E. K. bėgo link Šveicarijos kaimo, nubėgo gal 300 metrų, vėliau jau tikslino, kad kaip ir nebėgo, telefonas iš jos buvo atimtas čia pat vietoje, vos už 2-3 metrų nuo ten stovėjusio motociklo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis E. K. prašė jo skundą tenkinti, nuteistojo gynėja advokatė Albina Cirulienė prašė nuteistojo ir civilinių atsakovų atstovo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko skundus tenkinti, o civilinių ieškovų G. K., E. K. ir R. K. atstovės advokatės J. Ž. ir nukentėjusiosios A. B. R. skundus atmesti, civilinių atsakovų atstovas advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas prašė jo skundą tenkinti, o civilinių ieškovų G. K., E. K. ir R. K. atstovės advokatės J. Ž. ir nukentėjusiosios A. B. R. skundus atmesti, prokuroras Virginijus Sokolovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusios A. B. R., nukentėjusios G. K. ir jos įstatyminių atstovų E. K. ir R. K. atstovės advokatės J. Ž. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo E. K., civilinių atsakovų A. K., A. K. atstovo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuosprendis keičiamas civilinių ieškinių dalyje, taip pat šalinama prievolė A. K. ir A. K. atlyginti E. K. padarytą turtinę ir neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 4 dalis).

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas E. K. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojų, nukentėjusiųjų, paties nuteistojo parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimų aplinkybes ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, civiliniai atsakovai atlygino nukentėjusiosioms ir civiliniams ieškovams dalį turtinės ir neturtinės žalos, todėl nuosprendis keičiamas tik dalyje dėl civilinio ieškinio, be to, E. K. iki išnagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, tapo pilnamečiu, todėl išnyko jo įstatyminių atstovų pareiga atlyginti E. K. kaltais veiksmais padarytą žalą.

Dėl E. K. kaltės padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nuteistasis E. K. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 3 dalyje, jo veiksmuose nebuvo jokios prievartos – nei fizinės, nei psichologinės, nukentėjusioji pati sutiko patenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Jokių įrodymų, kad prieš nukentėjusiąją G. K. buvo vartota prievarta, nėra. G. K. jį apkaltino prievartos panaudojimu tik bijodama tėvų bausmės už netinkamą elgesį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą.

Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl E. K. kaltės, padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, nėra. Nors nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei nuosprendyje išanalizuoti įrodymai.

BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Kaip matyti iš bylos medžiagos bei nuteistojo apeliacinio skundo, E. K. pats neneigia, kad G. K. net kelis kartus tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu, tačiau jis teigia, kad tai ji darė be jokios prievartos, o pačios sutikimu.

Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Teismų praktikoje seksualinis prievartavimas yra nusikalstama veika tik padarius ją tiesiogine tyčia. Seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokio lytinės aistros tenkinimo. Jei asmuo nesuvokė bent vieno seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnį. Tačiau seksualinį prievartavimą kvalifikuojančio požymio nesuvokimas nepašalina asmens kaltės ir baudžiamosios atsakomybės už seksualinį prievartavimą. Visgi, jei kaltininkas, darydamas seksualinį prievartavimą, nesuvokė seksualinį prievartavimą kvalifikuojančio požymio (bendrininkų grupės, nukentėjusiojo nepilnametystės ar mažametystės požymio), šis požymis negali būti jam inkriminuotas, jei dėl to nėra jo kaltės. Kaltės nėra tada, kai asmuo nesuvokė šiuos nusikaltimus kvalifikuojančio požymio ir neturėjo ar negalėjo jo suvokti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde būtent ir teigia, kad jis jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, jis nesielgė taip, kad nukentėjusiajai keltų baimę. Nukentėjusioji jokių akivaizdžių prieštaravimų jo prašymui patenkinti lytinę aistrą neišsakė, pati sutiko tai padaryti oraliniu būdu, o vieną kartą iš trijų, net pati pasisiūlė, taigi, nuteistasis ginčija jo veiksmuose buvus prievartą.

Apeliantas teigia, kad jo kaltė pagrįsta vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra priešingi jo parodymams. Nors nukentėjusioji tvirtina, kad jis jai sudavė motociklininko šalmu į kaktą, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra – liudytoja M. K. tuo metu buvo šalia, tačiau tokios aplinkybės nenurodė, be to, pabėgus liudytojai, nukentėjusioji vis dar liko su juo, taip paneigdama smūgio sudavimą ir išreikšdama savo valią toliau būti kartu.

Tačiau, sprendžiant iš kaltinamojo ir liudytojos M. K. parodymų, liudytoja nukentėjusiajai G. K. suduoto smūgio nematė ne dėl to, kad jo nebuvo, tačiau dėl to, kad ji tuo metu snaudė, nesidairė aplinkui, be to, buvo tamsu ir tvyrojo rūkas, o nukentėjusioji buvo šiek tiek toliau nuo jos, todėl ji galėjo ir nepastebėti netikėto jai veiksmo.

Nukentėjusioji G. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pakankamai nuosekliai ir išsamiai paaiškino, kad abi su M. K. pakelėje snūduriuodamos laukė, kol E. K. motoroleris atvės ir galės toliau važiuoti. Ji sėdėjo ant savo rankinės ir parėmusį galvą ranka snaudė, o M. K. stovėjo šalia motorolerio ir tai pat parėmusi galvą ranka, snaudė. Tuo metu nukentėjusioji pajuto smūgį į galvą šalmu ir nuo to trumpam prarado sąmonę. Pramerkus akis pamatė, kaip E. K. trenkė į nosį M. K., nuo ko ji nuvirto. Nukentėjusioji netvirtino, kad šalmas buvo nuteistojo rankose, jis juo galėjo suduoti ir būdamas užsidėjęs ant galvos, t. y. su galva, nes nukentėjusioji nenurodo, kaip jai trenkė, nes buvo apsnūdusi, ji tik pajuto smūgį.

Liudytoja M. K. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Ji nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino E. K. smurtinius veiksmus. Ji analogiškai nukentėjusiajai nurodė, kad laukiant, kol atvės E. K. motoroleris, ir jie galės važiuoti namo, ji ir G. K. pradėjo snausti, nes buvo jau apie 3.30 val. - 4 val. Ji stovėdama pasirėmė alkūne galvą ir snaudė, kai pajuto, kad kažkas liečia jos dešinį šoną. Ji iš karto suprato, kad tai E. K., nes pakėlusi ranką pajuto šalmą. Ji pagalvojo, kad jis ją kutena ir nieko blogo neįtarė, bet tuo metu pamatė ranką ir E. K. jai trenkė su rankos kumštimi į dešinį žandikaulį. Po smūgio ji pajuto, kad guli, bandė stotis ir matė, kad G. K. guli pusiau sėdomis ant šono prie savo rankinės, nuo jos gal kokių 3 metrų atstumu, jos nieko neklausė. Liudytoja atsistojo ir pradėjo bėgti, o prieš pasukdama į mišką, atsisukusi pamatė, kad E. K. stovi prie G. K.. Ji nežino, kiek laiko vaikščiojo miškelyje, bet girdėjo, kaip G. K. sakė: „Ką tu čia darai, baik, apsiramink“. Taigi, sprendžiant iš liudytojos parodymų, ji negalėjo patvirtinti G. K. šalmu suduoto smūgio fakto ne dėl to, kad jo nebuvo, o dėl to, kad tuo metu snaudė ir nesidairė, kas vyksta aplinkui. Be to, pati buvo sumušta ir pabėgo iš įvykio vietos, bijodama tolesnių smurtinių veiksmų. Vien jau šis faktas, kad nuteistasis vartojo smurtą liudytojos atžvilgiu, leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo teigimu, kad jokios prievartos ir smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo. Liudytoja tvirtino girdėjusi, kad nukentėjusioji šaukia, jog E. K. baigtų savo veiksmus, tačiau pati liudytoja bijojo grįžti ir padėti draugei.

Nors šie parodymai nėra tiesioginis įrodymas, kad E. K. sudavė G. K. šalmu į kaktą, tačiau leidžia daryti išvada, kad fizinė prievarta galėjo būti panaudota ir būtent tokiu būdu, kokį nurodo nukentėjusioji. Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad tiesioginiai įrodymai nėra pranašesni už netiesioginius. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pažymėtina, kad loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-66/2013).

Liudytojos M. K. parodymai patvirtina nukentėjusiosios G. K. parodymus, kad ji tikrai reikalavo E. K. nutraukti savo veiksmus. Nukentėjusioji G. K. nurodė, kad atsigavus nuo smūgio ir pabėgus M. K., ji taip pat bandė bėgti nuo E. K., tačiau jai tai nepavyko, nuteistasis ją pavijo, pastūmė ir, jai parvirtus, laikė jos galvą stipriai prirėmė prie žvyro su ranka. E. K. savo rankos delną uždėjo jai ant veido ir tada liepė atiduoti telefoną, kurį ji tuo metu stipriai laikė rankoje. Ji liepė E. K. nenusišnekėti ir ją paleisti. Tačiau E. K. liepė jai staigiai atiduoti telefoną, ir jai to nepadarius, pats jį išplėšė iš jos rankų ir įsidėjo į savo sportinių kelnių kišenę.

Taigi, priešingai E. K. skundo argumentams, nukentėjusioji G. K. neišreiškė jokio noro likti su E. K. dviese, ir kaip tik stengėsi nuo jo pabėgti, tačiau jai tai nepavyko, nes šis buvo greitesnis ir stipresnis, todėl ją pavijo, pargriovė ant žemės ir laikė, kad neištrūktų. Tokie veiksmai tikrai nedemonstravo nukentėjusiosios G. K. sutikimo likti su E. K..

Nukentėjusioji G. K. parodė, kad E. K., pargriovęs ją ant žemės, pradėjo glostyti jos kūną: kojas, pilvą per rūbus, o po to pradėjo kišti rankas po rūbais ant pilvo. E. K. liepė jai atsistoti, o jai atsistojus, paėmė ją už pečių su rankomis, pastūmė, nuo ko ji atsiklaupė, o E. K. nusimovė sportines kelnes, apatines kelnaites iki kelių ir pasakė: „Dabar man čiulpk“. Kai E. K. nusimovė kelnes, ji suprato, kad ją išprievartaus. Ji reikalavo jo nenusišnekėti, nurodė, kad to nenori daryti, o E. K. į tai išsakė grasinimu „Nieko neklausinėk, o tiktai darai arba tave užmušiu“. Nukentėjusioji G. K. nurodė vis tiek priešinusis, sakydama, kad to nenori daryti, tačiau E. K. paėmė jos galvą su rankom ir liepė čiulpti, savo varpą įkišo jai į burną per prievartą. Ji dar atsitraukė ir paklausė E. K., ką jis čia daro, o E. K. jai pasakė: „Tylėk, nes užmušiu. Čiulpk man“. Ji neturėjo jokio pasirinkimo elgtis kitaip, nes niekas jos nebūtų išgelbėjęs, bėgti nepajėgė, buvo šoko būsenoje, visa drebėjo. Ji 3-5 minutes čiulpė E. K. varpą, o E. K. visą laiką laikė rankomis jos galvą. E. K. patiko, o ji verkė ir prašė ją paleisti. Ji nežino, ar E. K. sperma išsiliejo. Šis aktas nutrūko, nes jie pamatė atvažiuojančios mašinos šviesas. E. K. prižadėjo ją parvežti namo, tačiau, pavažiavus apie kilometrą, E. K. sustojo ir liepė jai nulipti nuo motorolerio, o jai nulipus pasakė, jog dar kartą jam turės padaryti ir tada ją parveš namo, priešingu atveju – užmuš. E. K. pasakė „Čiulpk arba aš tave užmušiu. Jei to nedarysi, tai nevešiu namo“. E. K. vėl ją parklupdė, su rankomis paėmęs už pečių ir pastūmęs link žemės. E. K. savo kelnes ir apatinius nusimovė iki kelių, jos galvą stipriai paėmė su savo rankomis ir įkišo savo varpą jai į burną. Ji čiulpė jo varpą gal kokias 2 minutes, to tiksliai neprisimena, bet neilgai. Ji nežino, ar E. K. sperma išsiliejo. Ji visą laiką verkė, drebėjo, visą laiką sakė, kad nori namo, prašė ją parvežti. Nuo jos atsitraukęs, E. K. prižadėjo ją parvežti namo. Pavažiavus daugiau nei kilometrą, jis vėl sustojo. Nuo tos vietos jau matėsi Jonavos bažnyčia. Tuo metu jau lyg ir švito. E. K. vėl liepė jai nulipti nuo motorolerio. Nulipo ir pats bei pasakė: „Paskutinį kartą man pačiulpk ir jau būsi namie, matau, kad jau arti namai“. Ji atsisakė, sakė nenorinti nieko daryti, prašė parvežti ją namo. Tačiau E. K. vėl grasino ją užmušti, jeigu ji nečiulps. E. K. vėl ją paėmęs už pečių su rankomis parklupdė ant žemės, vėl nusimovė savo kelnes ir apatines kelnaites iki kelių, vėl įkišo savo varpą jai į burną ir šis lytinis aktas truko maždaug 2 minutes, nes jai pasidarė bloga, ji vos neapsivėmė. Jai atrodo, kad tada E. K. nuleido spermą jai į burną, nes jai pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva. E. K. pasakė, kad dabar ją parveš namo. Parvežęs nukentėjusiąją prie jos namo, jai pareikalavus, atidavė jos telefoną, tačiau prigrasino niekam neprasitarti, o jei prasitars, tai ją užmuš. Tačiau parbėgusi namo, ji iš karto paskambino M. K., savo broliui, kuris paskambino tėvams. Jos plaukuose, ausyse buvo pilna žvyro, šiek tiek buvo išpurvintos kelnės, ant džemperio buvo dėmė nuo E. K. rankos. Namuose ji išgėrė valerijono, sėdėjo, drebėjo. Tėvui paskambinus į policiją, buvo nurodyta vykti į priėmimo skyrių, nes nukentėjusiajai svaigo galva, pykino. Iš priėmimo skyriaus greitosios medicininės pagalbos automobiliu ji buvo nuvežta į Kauno klinikas, nes jai buvo patinusi kakta ir guzas kaktoje per vidurį, tarpuakyje buvo paraudonavę ir patinę, nosis buvo patinusi ir paraudusi, dešinėje kojoje ties klubu buvo mėlynė ar nubrozdinimas.

Šie nukentėjusios parodymai yra visiškai identiški iš karto po įvykio duotiems parodymams (1 t., b. l. 27-28), taigi, priešingai nei tvirtina nuteistasis, jie nėra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Be to, liudytoja M. K. patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir dėl jos išvaizdos po to, kai ji buvo parvežta namo. Liudytoja nurodė, kad ją pačią iš miško, kur pabėgo nuo E. K., parvežė jos draugas E. S., kurį išsikvietė telefonu. Jie dar bandė ieškoti G. K., rašė jai žinutes iš E. S. telefono, nes liudytojos du telefonai buvo išsikrovę. Po kažkiek laiko G. K. paskambino E. S. ir drebančiu balsu pasakė, kad ji namuose, kvietė ją atvažiuoti. E. S. ją atvežė iki G. K. namų, ir ji pas ją nuėjo viena. G. K. visa drebėjo, pasakė, kad E. K. ją išprievartavo. Nukentėjusiosios plaukuose, ausyse buvo žvyro, matėsi, kad su nosimi kažkas negerai. G. K. papasakojo viską apie įvykį. Netrukus į butą atėjo liudytojos iškviesti brolis su drauge. Matėsi, kad G. K. buvo šokas, ji sėdėjo, tylėjo ir drebėjo. Vėliau atvyko G. K. tėvai, ir jie išvyko į ligoninę ir policiją.

Nukentėjusioji E. K. patvirtino, kad po sūnaus E. skambučio, kuriuo jis pranešė, kad G. išprievartavo oraliniu būdu, iš karto grįžus namo pamatė, kad dukra G. buvo šoke, apsiverkusi, drebėjo, negalėjo normaliai nė žodžio pasakyti, dukra buvo blaivi. Dukros plaukai buvo suvelti, rūbai purvini, kakta paraudusi, buvo ir guzelis. Ji papasakojo įvykio aplinkybes. Su vyru nuvežė dukrą G. į priėmimo skyrių, kur ją apžiūrėjo ir išvežė į Kauno klinikas. Ten dukra buvo dar kartą apžiūrėta ir išleista į namus.

Liudytoja D. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jai apie 5 val. ryto į jos telefoną paskambino G. K., kuri kalbėjo labai nerišliai, verkė, rėkė, kad ją išprievartavo. Ji su G. K. broliu E. greitai apsirengė ir nuėjo pas G. K. į namus, nes gyvena netoli. Atėjusi ji pamatė, kad G. K. sėdėjo virtuvėje, verkė, nieko nesakė, lingavo, buvo dideliame šoke, nenorėjo prie brolio šnekėti, todėl tik jai viską pasipasakojo apie įvykį. Kai jie atėjo į namus, G. K. buvo apsirengusi sportiniu kostiumu, jos rūbai buvo žemėti, plaukuose buvo žemių, plaukai buvo suvelti.

Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojos D. K. parodymus, kad anksti ryte jo sesuo G. K. paskambino jo draugei ir verkdama prašė ateiti į namus ir jai padėti. Jis su D. K. nuėjo pas G. K. į namus ir pamatė, kad G. K. atsisėdusi verkė, krūpčiojo, ji buvo šoke, jos darbužiai buvo purvini. Jis matė, kad ant G. K. kaktos buvo kažkas paraudę. Jis sužinojo, kad jo sesuo buvo kažkur išvežta, o kai jo motina išvežė G. K., jam D. K. pasakė, kad sesuo buvo išprievartauta oraliniu būdu.

Kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo vartota fizinė prievarta, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 2037/12(02) (1 t., b. l. 39-40), kurioje nustatyta, kad G. K. padarytos poodinės kraujosruvos kairiame kelyje bei dešiniame kirkšnyje, padarytos kietais bukais daiktais, galimai paros bėgyje iki apžiūros. Poodinė kraujosruva kairiame kelyje galėjo atsirasti ir griuvimo metu, ar pačiai atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius. Poodinė kraujosruva dešiniame kirkšnyje padaryta kietu buku daiktu, galimai ribotą paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu, kuo galėjo būti ir žmogaus rankų pirštai. Ši išvada patvirtino nukentėjusios parodymus, kad ji E. K. buvo parversta, o vėliau paklupdyta ant žemės.

Beje, ir paties nuteistojo E. K. parodymai patvirtina nukentėjusios G. K. ir liudytojos M. K. parodymus, taip pat ir smurto vartojimą G. K. atžvilgiu – jis pats pripažino, kad sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai delnakauliu į galvos sritį, nes pastaroji jį pavadino „gaidžiu“, tačiau smūgis buvo nestiprus. Jis neatsimena, kas G. K. atsitiko po jo suduoto smūgio. Nežino, kodėl G. K. taip pasakė, nes tarp jų konflikto tuo metu nebuvo. M. K. stovėjo ir nieko nedarė, bet jis be jokios priežasties M. K. pastūmė ir ši pabėgo į mišką. Tuo metu G. K. stovėjo. Jis nežino, dėl kokios priežasties M. K. pabėgo. Po to jis G. K. paprašė, kad ji jam pačiulptų varpą, palietė jos lytinius organus. Ji nesipriešino ir sutiko jam čiulpti jo varpą. G. K. dar paprašė jo nusiimti šalmą, kurį jis nusiėmė ir padėjo ant kelio, jokio smūgio šalmu G. K. jis nesudavė. Tuo metu jis su G. K. buvo prie motorolerio ant kelio, jis nusimovė kelnes ir kelnaites iki kelių, tačiau neatsimena, ar jis pats įkišo savo varpą G. K. į burną, ar ji pati tai padarė. G. K. atsitūpusi jam čiulpė varpą apie 10 – 15 min, jis tuo metu stovėjo. Kai G. K. pradėjo čiulpti jo varpą, erekcija įvyko, tačiau sperma neišsiliejo. Kai G. K. atsistojo, jis numovė G. K. kelnes ir kelnaites, bet nieko nedarė, ir ji kelnes užsimovė. Kai G. K. nuo Šveicarijos kaimo pusės pamatė kažkokios mašinos šviesas, ji jau buvo kelnes užsidėjusi. Automobilio šviesų jis neišsigando, bet pati G. K. pasakė, kad jie važiuotų kur nors kitur arba pas jį. Jis užsidėjo kelnes, užsivedė motorolerį ir tada jis su G. K. motoroleriu važiavo link Šveicarijos. Nuteistasis patvirtino, kad pakeliui iki Jonavos buvo sustojęs dar du kartus ir G. K. jam čiulpė jo varpą – bevažiuojant G. K. įkišo savo ranką į jo kelnes ir pradėjo masturbuoti jo varpą, o po to paprašė jo sustoti, kad galėtų dar kartą patenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, o antrą kartą to dar kartą paprašė jisai pats. Po trečio karto, nusprendęs, kad pakaks, G. K., jos prašymu, parvežė namo. Dar su ja susitarė susitikti rytojaus dieną. Jokios prievartos, fizinės ar psichinės, prieš nukentėjusiąją jis nevartojo, nukentėjusioji pati sutiko patenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, ji dėl to jokio protesto nereiškė, nešaukė, nerėkė. Vėliau ji dar rašė jam SMS pranešimus, prašydama atvažiuoti, nes reikia važiuoti ieškoti M. K.. Buvo apie 4-5 val. ryto. Jis parašė, kad neturi benzino, todėl G. K. paprašė jo adreso, žadėjo atvažiuoti su taksi, bet jis nuėjo miegoti ir adreso neparašė.

Nors nuteistasis savaip, sau palankia kryptimi bando pateikti įvykio aplinkybes ir interpretuoti nukentėjusiosios elgesį, tačiau šis bandymas vertintinas tik kaip siekis paneigti savo kaltę. Nuteistasis iš esmės visiškai analogiškai nukentėjusiosios ir liudytojos parodymams atpasakojo įvykio aplinkybes, netgi patvirtino smurto vartojimą abiejų merginų atžvilgiu, tik nutylėjo vėlesnį nukentėjusiosios pasipriešinimą, savo išreikštus grasinimus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-30/2013 (1 t., b. l. 81-84) nustatyta, kad G. K. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nėra būdingi, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, nėra jokio pagrindo.

Pagrindinis nuteistojo skundo argumentas yra tai, kad bylos medžiaga nepatvirtina fakto, kad nukentėjusiajai buvo suduota į kaktą šalmu, todėl jos parodymai yra nepatikimi, tačiau tai nelaikytina esminiu parodymų trūkumu, kurie gali paneigti visas nukentėjusiosios G. K. nurodytas aplinkybes.

Nors specialisto išvada Nr. pG 107/13(02) (1 t., b. l. 46-47) nustatytos nosies pertvaros iškrypimo nesusiejo su 2012-08-05 patirta trauma, nes nukentėjusioji tą pačią dieną buvo apžiūrėta Jonavos priėmimo skyriuje bei vėliau Universitetinėse klinikose ir objektyviai sužalojimų nosyje ir apskritai galvoje neužfiksuota, o nukentėjusioji neišsakė ir jokių nusiskundimų, kurie galėtų būti susiję su patirta nosies trauma, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios paaiškinimų, kad jai buvo suduota į galvos sritį. Nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo trenkta ne į nosį, o į kaktą. Beje, visgi ši aplinkybė buvo užfiksuota ir išraše iš medicininių dokumentų (1 t., b. l. 52) ir siuntime rentgenografiniam tyrimui dėl traumos (1 t., b. l. 53), kai buvo atliekama nukentėjusiosios medicininė apžiūra po įvykio 2012-08-05. Nosies lūžis taip pat buvo tiriamas netrukus po įvykių 2012-08-08 (1 t., b. l. 63-64), tačiau jis nepasitvirtino. Visgi, medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad nosies išoriniai audiniai patinę, paburkę, yra mėlynė (1 t., b. l. 63). Ekspertas D. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad G. K. apžiūrėjo vieną kartą 2012 m. rugpjūčio 5 d. ir rado sužalojimus: poodinę kraujosruvą dešiniame kirkšnyje su odos nubrozdinimu ir poodinę kraujosruvą kairiame kelyje. Dėl nosies tuo metu jokių nusiskundimų nebuvo išsakyta. Tačiau ekspertas patvirtino, kad otoneurologai užfiksavo, kad minkštieji audiniai paburkę po trijų dienų, matosi mėlynė, o G. K. po įvykio buvo apžiūrėta labai greitai, nes įvykis buvo 5 val. ryto, iki 11 val. ji jau buvo klinikose, todėl tuo metu mėlynė galėjo ir neišryškėti, todėl jis negali atmesti galimybės, kad buvo suduota į nosį, tačiau negali nurodyti, kada šis sužalojimas galėjo būti padarytas, nes medicininiuose dokumentuose nenurodyta kraujosruvos spalva. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvada, kad nukentėjusios G. K. nurodytas jai suduotas smūgis į kaktą vis dėlto galėjo būti, todėl tai dar labiau sustiprina nukentėjusios parodymų patikimumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad esminės reikšmės, kokiu būdu ir ar iš vis nukentėjusiajai buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, kvalifikuojant veiką pagal BK 150 straipsnį nėra būtina, ši aplinkybė tik suteikia tvirtesnį pagrindą įsitikinti, jog kaltininkas tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, jo pasipriešinimą įveikdamas panaudotu fiziniu smurtu. Nukentėjusiojo pasipriešinimas gali būti palaužtas ir kitais būdais, tam pakanka ir vien tik grasinimo tuoj pat fizinį smurtą panaudoti, psichologinio spaudimo ar kitokiu būdu atimant galimybę priešintis.

Nukentėjusioji G. K. nuosekliai tvirtino, kad ji nesutiko tenkinti E. K. lytinės aistros. E. K. iš esmės pats pripažino, kad prieš nukentėjusiąją panaudojo smurtą, ji bandė nuo jo pabėgti, tačiau buvo pagauta, prieš ją buvo panaudota fizinė jėga, atimta galimybė išsikviesti pagalbą, atimant telefoną, taigi, nukentėjusiajai dar prieš reikalavimą tenkinti nuteistojo lytinę aistrą, buvo sukelta baimė, pademonstruojant fizinę jėgą, kurią nuteistasis buvo pasiryžęs panaudoti. Nukentėjusioji G. K. E. K. prašė ją paleisti, baigti prieš ją agresyvius veiksmus, tačiau tai nuteistojo nesustabdė, priešingai, jis piktai, išreikšdamas grasinimą nužudyti, pareikalavo nukentėjusiosios tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, jėga parklupdė ją ant kelių, prievarta įvedė savo varpą į nukentėjusios burną, visą laiką laikė suspaudęs jos galvą. Nukentėjusioji sakė nenorinti tenkinti jo aistros, prašė jo to nedaryti, paaiškino, kad tai pirmoji jos seksualinė patirtis, viso prievartinio akto metu verkė, prašėsi paleidžiama. Tuo metu E. K. ją tildė, reikalavo paklusti, grasino fiziniu smurtu, netgi mirtimi. Tokiais būdais išreikštas nukentėjusiosios pasipriešinimas E. K. vertintinas kaip akivaizdus, todėl nuteistasis turėjo aiškiai suvokti ir suvokė, kad G. K. nesutinka tenkinti jo lytinę aistrą, o ignoruodamas tokį nukentėjusiosios aktyviais veiksmais išreikštą pasipriešinimą, nuteistasis ir atliko jam inkriminuotus veiksmus. Be to, G. K. buvo vietoje, kur aplinkui nėra žmonių, tamsiu paros metu, su fiziškai stipresniu, mažai pažįstamu vaikinu, kuris naudojo fizinį smurtą prieš ją ir jos draugę, todėl visi nuteistojo grubiai išreikšti reikalavimai nukentėjusiosios buvo suvokti kaip realiai įgyvendinami ir pavojingi. Nukentėjusioji buvo priklausoma nuo E. K., nes buvo jo atvežta į atokią vietą, toliau nuo gyvenamųjų rajonų, naktį, iš jos buvo atimtas telefonas, kad negalėtų išsikviesti pagalbos, todėl ji neturėjo pasirinkimo elgtis kitaip, kaip tik paklusti E. K. reikalavimui. Tik jis galėjo ją pargabenti namo, todėl nukentėjusios prašymas parvežti ją namo ir važiavimas kartu su E. K. negali būti vertinamas kaip jos sutikimas tęsti seksualinius veiksmus ir nesuteikė pagrindo E. K. dar du kartus pakartoti savo seksualinės prievartos veiksmus. Nukentėjusiosios pasipriešinimas jau buvo palaužtas ankstesniais veiksmais, todėl E. K. nebereikėjo didelių pastangų tęsiant savo nusikalstamą veiką – dar du kartus sustojus pakeliui namo, priversti nukentėjusiąją tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Nors ir tais atvejais E. K. grasino nukentėjusiajai ją užmušti, jei nedarys, ko jis reikalauja, o įvykdžius reikalavimus, žadėjo parvežti namo. Abu kartus nuteistasis, pareikalavęs nukentėjusiąją nulipti nuo motorolerio, ir šiai paklusus, jėga ją parklupdė, stipriai suėmęs galvą, prievarta įkišo savo varpą jai į burną. Nukentėjusioji tuo metu verkė, drebėjo, prašėsi parvežama namo, paskutinįjį kartą pasidarė bloga, svaigo galva, vos neapsivėmė.

Tai, kad nusikalstamos veikos metu G. K. patyrė ne tik fizinį, bet ir psichinį smurtą, buvo grasinama ją užmušti, ji buvo bauginama, patvirtina ir specialisto išvada (1 t., b. l. 81-84), kurioje nurodyta, kad G. K. konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, kurio atsiradimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu. Šioje išvadoje konstatuota ir tai, kad dėl jos būsenos įvykio metu (išgąstis, baimė) bei situacinių aplinkybių (viena su fiziškai stipresniu įtariamuoju) ji negalėjo šiems veiksmams aktyviau priešintis.

Be to, visų aptartų liudytojų parodymai patvirtino, kad nukentėjusioji po įvykio buvo labai sukrėsta, išsigandusi, šoko būsenoje. Ji iš karto po įvykio, tik gavusi galimybę, tai yra atgavusi savo telefoną, apie įvykį pranešė liudytojai M. K. ir brolio draugei, prašydama jų pagalbos. Apie įvykį ji papasakojo ir namo tuoj pat parvykusiems savo tėvams, visiems nurodydama tas pačias įvykio aplinkybes. Taigi, nukentėjusioji neslėpė įvykio nuo artimųjų, nurodė, kad ji patyrė seksualinę prievartą, panaudojus fizinį ir psichologinį smurtą. Sprendžiant iš bylos medžiagos, nukentėjusioji namuose buvo viena, ji į Jonavą buvo grįžusi slapta nuo tėvų, apie tai, ką ten veikė, niekas, be jos draugės M. K., nežinojo, todėl nemanytina, kad nukentėjusioji, turėdama galimybę nuslėpti nuo tėvų savo ne visai tinkamą elgesį, būtų atvirai jiems pasakojusi apie įvykius, jei seksualinis kontaktas su E. K. būtų įvykęs abipusiu sutikimu, o ne susiję su prievarta ir ypač sunkiais patirtais išgyvenimais. Be to, jau 2012-08-05 7 val. nukentėjusioji nuvyko į Jonavos ligoninę, iš kur buvo išsiųsta į Kauno klinikas, taigi nukentėjusioji pagalbos kreipėsi iš karto po įvykio, todėl niekuo nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi tik tėvų verčiama.

Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad nukentėjusioji po įvykio su juo ir toliau draugiškai bendravo. Priešingai, nukentėjusioji paaiškino, kad norėjo E. K. išprovokuoti susitikti, nes su juo norėjo susitikti jos brolis, tik todėl ji ir rašė. Be to, nukentėjusiosios SMS žinutės: „Nu ka lopeli prigautas, galvoji aš tokia debilė, kad tylėčiau? Tu nejuokauk aš tau visa gyvenimą neatleisiu asile.“ turinys nepanašus į draugišką bendravimą. Priešingai, tai rodo pyktį ir priešiškumą nuteistajam, pasiryžimą neatleisti už patirtą skriaudą. Būtent pats nuteistasis tuoj po įvykio rašė nukentėjusiajai SMS pranešimus, priekaištavo už tai, kad ji papasakojo apie įvykį, siūlė jai atsilyginti (1 t., b. l. 96), o tai taip pat parodo, jog nuteistasis suvokė savo neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybe, daro išvadą, kad E. K. kaltė dėl nustatytu laiku, nustatytoje vietoje ir aplinkybėmis lytinės aistros tenkinimo nustatytu būdu su nukentėjusiąja G. K. prieš jos valią yra pilnai įrodyta, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šioje dalyje atmestini.. Ginčo dėl to, kad nusikaltimo padarymo metu E. K. žinojo, jog nukentėjusioji G. K. yra nepilnametė, nėra, todėl nusikaltimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteistajam E. K. paskirtos bausmės

E. K. savo kaltės dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, manydamas, kad teismas neatsižvelgė į visas būtinas bausmės individualizavimui aplinkybes ir neįvertino bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumų.

Nukentėjusioji A. B. R. apeliaciniame skunde, priešingai nuteistajam, teigia, kad jam paskirta per švelni bausmė, ir prašo ją sugriežtinti. Nukentėjusiosios nuomone, teismas už BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus paskirtas bausmes turėjo subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę - devynerius metus laisvės atėmimo, arba taikant dalinį bausmių sudėjimą – aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi abiejuose skunduose ginčas kyla dėl to paties dalyko – bausmės individualizavimo – dėl juose išdėstytų argumentų pasisakytina kartu.

Nors E. K. neginčija bausmės, paskirtos už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, tačiau dėl šio nusikaltimo jis prašė jį išteisinti, todėl įvertintina ir ši nuosprendžio dalis.

E. K. už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 3 dalyje, paskirta penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, o už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė E. K. paskirta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę.

Skiriant bausmę nepilnamečiam asmeniui, turi būti atsižvelgiama ir į BK XI skyriaus straipsnių nuostatas dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Kai sprendžiamas klausimas dėl terminuotos laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui skyrimo, teismai turi paisyti BK 91 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Abu nuteistajam inkriminuoti nusikaltimai yra sunkūs ir numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmes – BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki septynerių metų, o BK 150 straipsnio 3 dalyje – nuo dvejų iki dešimties metų.

BK 91 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. E. K. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą skirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti sankcijos vidurkį, o už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą – mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Skiriant bausmę nepilnamečiui, būtina atsižvelgti ir įvertinti ir BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau teismų praktikoje pažymėta, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi vienodą teisinę reikšmę, todėl, skiriant bausmę nepilnamečiui, turi būti įvertinamos kaip visuma, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, apibūdinančios padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti neutralizuojamos ar sumenkinamos, teikiant prioritetą kaltininko nepilnametystei.

Priešingai nei tvirtina apeliantai, apylinkės teismas į visas bausmės individualizavimui būtinas aplinkybes atsižvelgė, jas nuodugniai įvertino ir nuosprendyje aptarė, todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su E. K. paskirtos bausmės dydžiu.

Pagal teismų praktiką tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad E. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau daugiau jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Jų nenurodė ir apeliantas savo skunde. Priešingai nuteistojo E. K. argumentams, apylinkės teismas įvertino, kad jis teisiamas pirmą kartą, tačiau padarė du sunkius nusikaltimus, o BK 91 straipsnio 3 dalis leidžia nepilnamečiui už sunkų nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti BK 80 straipsnyje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, įvertino BK 91 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors E. K. administracine tvarka nebaustas, tačiau buvo padaręs 2011 m. rugsėjo 20 d. teisėtvarkos pažeidimą ir administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį buvo patraukta A. K. motina E. K.. Šveicarijos pagrindinė mokykla, kurioje mokėsi E. K. nusikaltimų padarymu metu, jį charakterizavo patenkinimai. Charakteristikoje nurodoma, kad E. K. konfliktuodavo su kai kuriais mokytojais, be rimtų priežasčių praleidinėjo pamokas, popamokine veikla nesidomėjo, nors didelių drausmės problemų neturėjo, jo tėvai domėjosi sūnaus mokymusi ir auklėjimu, jis augo pilnoje šeimoje, tačiau pastarosios aplinkybės rodo, kad E. K. asmenybė formavosi neigiama linkme, linko nusikalsti. Kauno NTI-PN E. K. charakterizuoja teigiamai, nurodoma, kad jis drausmingas, draugiškas, geranoriškas, drausminių nuobaudų neturi, mokosi Kauno „A.“ vidurinėje mokykloje, palaiko ryšius su šeima. Tačiau E. K. padarė du sunkius nusikaltimus, nukentėjusiųjų atžvilgiu naudodamas smurtą, be to, nusikaltimai padaryti prieš jam pažįstamus asmenis, pasinaudojus jų pasitikėjimu, antrąjį nusikaltimą įvykdė savo gynėjos A. B. R. atžvilgiu, šiam nusikaltimui pasiruošęs ir jį suplanavęs, todėl tai rodo padarytų nusikalstamų veikų didesnį pavojingumo laipsnį. Abu nusikaltimai buvo padaryti per labai trumpą laiką, E. K. antrąjį nusikaltimą padarė žinodamas ir suprasdamas, kad jo atžvilgiu jau yra atliekamas vienas ikiteisminis tyrimas, todėl tai rodo E. K. nenorą gyventi pagal visuomenėje priimtas normas, kad antroji nusikalstama veika buvo ne atsitiktinis, o dėsningas jo ankstesnio elgesio padarinys. Byloje nėra duomenų, kad pagal socialinę nuteistojo brandą jis nebūtų supratęs savo elgesio priešingumo įstatymui ir jo pavojingumo – byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų E. K. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų, Jonavos PSPC PSC dėl psichikos ligos pas gydytoją psichiatrą nesilankė, priežiūroje dėl priklausomybės ligų neįrašytas, ir nors yra jauno amžiaus, šiuos nusikaltimus padarė vos sulaukęs 16 metų amžiaus, tačiau kad turimos žinios ar socialiniai įgūdžiai buvo nepakankami, kad jis suvoktų savo elgesio nusikalstamumą, nėra. Be to, už nusikaltimus, numatytus BK 150 ir 180 straipsniuose, atsako asmuo nuo 14 metų amžiaus (BK 13 straipsnio 2 dalis). Todėl nuteistojo veiksmus vertinti kaip lengvabūdiškus, neapgalvotus ar nepakankamai motyvuotus, kaip būdingus socialiai nebrandiems asmenims, nėra jokio pagrindo.

Taigi, byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad realios laisvės atėmimo bausmės neatitinka siekiamų bausmės tikslų, o jų trukmės, atitinkančios BK 150 straipsnio 3 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies sankcijų vidurkius, yra aiškiai per griežtos, neproporcingos ir neadekvačios ar prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Nukentėjusioji A. B. R. apeliaciniame skunde reikalauja sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę, tvirtindama, kad jo atgaila nebuvo aktyvi, todėl neturėjo būti pripažinta lengvinančia aplinkybe.

Kaip jau minėta, už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą E. K. paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri atitinka sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, taigi teismas, net pripažindamas, kad yra E. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nemažino bausmės dydžio. Pirmosios instancijos teismas pagristai įvertino, kad E. K. prisipažino padaręs plėšimą A. B. R. atžvilgiu, nes nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu dėl šios nusikalstamos veikos prisipažino, davė išsamius parodymus (3 t., b. l. 8-9, 12), patvirtino įvykio aplinkybes parodymų patikrinimo vietoje metu ( 3 t., b. l. 13-17). Teisminio nagrinėjimo metu taip pat neneigė savo kaltės, davė išsamius ir neprieštaraujančius kitoms aplinkybėms parodymus, išreiškė gailestį dėl įvykdyto nusikaltimo, kritiškai įvertino savo poelgį. Kadangi nuteistasis yra nepilnametis ir neturi savo turto ar piniginių lėšų, todėl atlyginti nukentėjusiajai padarytos skriaudos materialinės išraiškos negalėjo, tačiau nuteistojo įstatyminiai atstovai nukentėjusiajai A. B. R. atlygino dalį – 6215,72 Lt priteistos turtinės žalos, taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl šio nusikaltimo nustatė E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Dėl 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nenustatyta ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl skirti E. K. didesnio termino, nei 180 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nebuvo jokio pagrindo.

Netenkintinas ir nukentėjusiosios reikalavimas taikyti kitokį E. K. už BK 180 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį paskirtų bausmių subendrinimą.

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, teismas iš pradžių paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti ar visiškai arba iš dalies jas sudėti. Nepriklausomai nuo bausmių subendrinimo būdo, teismas bausmių bendrinimą turi pradėti atsižvelgdamas į griežčiausią bausmę. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos švelnesnės bausmės, o kai sudedamos iš dalies – prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės.

Šiuo atveju E. K. buvo taikyta BK 63 straipsnio 4 dalis ir už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, t. y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą – 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo pridėjus dalį bausmės, paskirtos už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, – vienerius metus laisvės atėmimo. Įstatymas nenumato, kada ir koks bausmių subendrinimo būdas turėtų būti taikomas baudžiamoje byloje, išskyrus bausmių apėmimą, kurį teismai taiko tada, kai yra bent viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytų aplinkybių. Pagal teismų praktiką, specialiai motyvuoti parinkto bausmių bendrinimo būdo neprivalu (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis Nr. 2K-533/2008), todėl pirmosios instancijos teismas tokio pasirinkto bausmių bendrinimo būdo pagrįstai nemotyvavo. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (BK 63 straipsnio 6 dalis). Taigi, bausmių subendrinimui iš esmės svarbūs tie patys kriterijai, kaip ir individualizuojant bausmę. Šiuo atveju, nors E. K. padarė du sunkius nusikaltimus, kuriais pažeidė net kelis itin svarbius įstatymų ginamus gėrius – žmogaus sveikatą, seksualinio apsisprendimo laisvę bei nuosavybę, tačiau nusikaltimų pasekmės nebuvo itin sunkios ir negrįžtamos, jis teisiamas pirmą kartą, anksčiau įstatymo nustatyta tvarka nebuvo baustas, jam buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atitinkančios BK 180 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 3 dalies sankcijų vidurkius, nusikaltimų padarymo metu buvo nepilnametis, buvo nustatyta po vieną atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, taigi, šių aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad E. K. pavojingumas visuomenei yra toks didelis, kad jam būtų būtina skirti bausmę, artimą maksimaliai nepilnamečiui skirtinos laisvės atėmimo bausmės ribai (BK 90 straipsnio 5 dalis).

Dėl nukentėjusiajai A. B. R. priteisto neturtinės žalos dydžio.

Nuteistasis E. K. ir civilinių atsakovų A. K. ir A. K. atstovas advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiajai A. B. R. priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Nukentėjusioji A. B. R., priešingai, apeliaciniu skundu prašo jos civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinti visa apimtimi.

Kadangi ginčas kyla dėl to paties dalyko – nukentėjusiajai A. B. R. priteistos neturtinės žalos dydžio – apeliaciniai skundai nagrinėjami kartu.

Nors A. K. ir A. K. pasibaigė jų pareiga atlyginti E. K. nusikaltimu nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau šie asmenys yra E. K. įstatyminiai atstovai, turintys tas pačias teises kaip ir nuteistasis (BPK 54 straipsnis), t. y. ir teisę ginčyti civilinio ieškinio dydį, taigi, apeliacinės instancijos teismas privalo įvertinti ir A. K. ir A. K. atstovo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko skundo argumentus, kuriais jis teigia, kad A. B. R. priteista neturtinė žala turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į tai, kad ji atsisakė savo papildomų kaltinimų sunkesne veika, tačiau neturtinės žalos dydžio, kaltinimų apimčiai sumažėjus, nemažino, be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad E. K. yra jauno amžiaus ir dar ilgą laiką bus beturtis.

Nuteistasis E. K. tvirtina, kad rimtų pasekmių sveikatai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos A. B. R. nepatyrė, jai buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, sunkių nusikaltimo pasekmių nėra, pagrobtas automobilis jai buvo grąžintas netrukus po jo pagrobimo, todėl teismas neteisingai įvertino patirtus dvasinius išgyvenimus, nusikaltimo pavojingumą.

Nukentėjusioji A. B. R., priešingai šiems apeliantams, tvirtina, kad teismas kaip tik visiškai neįvertino jai padarytų sužalojimų masto, nedarbingumo periodo, fizinės žalos, patirtų dvasinių išgyvenimų, patirto pažeminimo, atsiradusio baimės jausmo, kuris trukdo dirbti su klientais.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiajai A. B. R. priteistos neturtinės žalos dydžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą: dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Skirtingi asmenys net ir analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, gana dažnai, net ir analogiški sužalojimai, psichinis poveikis, sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius. Todėl svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, psichologinė, seksualinė prievarta, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvės gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Kai neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė išreikšta tyčiniais brutaliais veiksmais, šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais, kaip turtinės žalos dydis, turtinė padėtis ir kt.

Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Taigi, nors byloje nustatyta, kad tyčiniu sunkiu nusikaltimu nukentėjusiajai A. B. R. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, ji jautė fizinį skausmą, tačiau jos atžvilgiu buvo įvykdyti tyčiniai ypatingai įžūlūs, ciniški veiksmai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji buvo E. K. gynėja, atstovavo jo interesus vykusiame ikiteisminiame tyrime ir nusikaltimas prieš ją buvo padarytas pasinaudojant jos, kaip gynėjos, pareiga ir pasitikėjimu. Neabejotina, kad toks kliento, kurio interesus A. B. R., kaip advokatė, gynė, stengėsi spręsti jo problemas, teikė teisinę pagalbą poelgis sukėlė nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, sutrikdė jos psichinę būseną ir dvasinę pusiausvyrą, bet ir pakenkė normaliam darbo ritmui, profesinei veiklai – kaip nurodo nukentėjusioji, ji tapo įtari, nebepasitiki savo klientais, atsirado nesaugumo jausmas. Be abejonės, nukentėjusioji patyrė didelį išgąstį, stresą, nes ji buvo užpulta nuošalioje vietoje, miške, būdama viena su užpuoliku, jai buvo grasinama peiliu, kuris buvo įremtas į nukentėjusiosios kaklą, pilvą ir juo net buvo padaryta žaizda pilve, ji buvo smaugiama, buvo padaryti kiti sužalojimai (2 t., b. l. 49-50), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad A. B. R. patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, pablogėjo jos psichologinė būklė. Nuteistojo E. K. smurtiniai veiksmai buvo tyčiniai ir iš anksto suplanuoti, ir, nors nuteistasis tvirtino, kad jo tikslas buvo tik automobilio pagrobimas, jis nesiekė sužaloti nukentėjusiosios, tačiau, kad jis ruošėsi palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir fiziniu smurtu, patvirtina tai, kad į susitikimą atėjo turėdamas peilį ir jį panaudojo plėšimo metu, tuo sukeldamas dar didesnę baimę nukentėjusiajai. Nukentėjusioji nurodo, kad dėl patirto smurto ji dar ir dabar jaučiasi blogai, patirti išgyvenimai trukdo jai normaliai dirbti, bendrauti su aplinkiniais ir klientais, pablogėjo jos gyvenimo kokybė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, be abejonės, nukentėjusioji A. B. R. dėl užpuolimo ir patirtų sužalojimų kentė ne tik fizinį skausmą, bet patyrė ir didelius dvasinius išgyvenimus, psichinius bei kitokius sveikatos sutrikimus, kurie turi būti atlyginti, tačiau sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti už jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą 20000 Lt dydžio neturtinės žalos suma, šiuo atveju, vertintina kaip per didelė. Nors nukentėjusioji ir patyrė fizinę bei moralinę skriaudą, tačiau, siekiant išlaikyti balansą tarp padarytos veikos, jos sukeltų padarinių, kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiosios bei žalą jai padariusio asmens – nuteistojo – interesų, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šį tikslą geriausiai užtikrins mažesnė piniginė kompensacija, todėl priteistiną neturtinę žalą pagrįstai sumažino iki 15000 Lt. Ši suma vertintina kaip optimaliai atitinkanti tiek nuteistojo galimybes, tiek ir nukentėjusiosios interesus bei neprieštaraujanti teismų praktikai, todėl nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios A. B. R. skundo reikalavimo šioje dalyje ir priteisti visą jos reikalaujamą neturtinės žalos dydį – 20 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai nusprendė, kad tyčia smurtu pažeidus labiausiai teisės ginamą vertybę – žmogaus sveikatą, neturtinės žalos pasekmių ir ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kitos aplinkybės, kurias nurodo apeliaciniuose skunduose E. K. ir civilinių atsakovų atstovas advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas. Todėl pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos dydį iki 8215,72 Lt, neturėjo pareigos dėl šios priežasties mažinti ir neturtinės žalos dydžio. Taip pat nėra pagrindas mažinti neturtinės žalos dydžio ir tai, kad nukentėjusioji keitė savo kaltinimų apimtį. BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl A. B. R. atžvilgiu įvykdyto plėšimo bei G. K. atžvilgiu įvykdyto seksualinio prievartavimo, todėl ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai buvo nagrinėjami būtent šių kaltinimų ribose. Tai, kad nukentėjusioji A. B. R. kitaip vertino faktines aplinkybes ir juridiškai vertino jos atžvilgiu padarytus veiksmus, o vėliau šio vertinimo atsisakė, nesumažino nukentėjusiajai kilusių padarinių. Be to, neturtinė žala nukentėjusiajai taip pat buvo priteista ne visa apimtimi, o sumažinus ją iki 15 000 Lt.

Pažymėtina, jog priteisiant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Nors E. K. dar tik neseniai tapo pilnamečiu ir greičiausiai dar neturi savų lėšų ir turto, kadangi yra suimtas, tačiau nukentėjusiosios A. B. R. patirtos moralinės žalos satisfakcija dėl nusikalstamos veikos turi prioritetine reikšmę, nei finansiniai nepatogumai, kuriuos patirs nuteistasis. Jis yra jauno amžiaus, darbingas, sprendžiant iš bylos medžiagos, neturintis jokios fizinės ar psichinės negalios žmogus. Todėl ta aplinkybė, jog jis šiuo metu neturi pajamų, negali būti laikoma išskirtine nustatant ar dar labiau mažinant neturtinės žalos dydį.

Taigi, nuteistojo E. K. ir civilinių atsakovų atstovo advokato E. A. Žalnerausko skundo argumentai dėl A. B. R. priteistos neturtinės žalos sumažinimo, atmestini.

Pažymėtina, kad dalį A. B. R. priteistos turtinės žalos – 6415 Lt 72 ct (6 t., b. l. 57) jau yra atlyginę A. K. ir A. K., todėl priteistas ieškinys dėl turtinės žalos mažintinas, atimant šią sumą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajai G. K., civiliniams ieškovams E. K. ir R. K.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu, prašydamas jį išteisinti dėl G. K. seksualinio prievartavimo, prašė atmesti ir nukentėjusiųjų pareikštus ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, motyvuodamas tuo, kad neturtinė žala užaukštinta. Civilinių atsakovų atstovas advokatas E. A. Žalnerauskas prašė sumažinti G. K. priteistos neturtinės žalos dydį iki 5000 Lt.

Nukentėjusiosios G. K. ir jos įstatyminių atstovų civilinių ieškovų E. K. ir R. K. atstovė advokatė J. Ž. prašė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje atmestini.

Nukentėjusioji G. K. ir jos įstatyminiai atstovai E. K. ir R. K. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 600 litų turtinės ir 50 000 litų neturtinės žalos priteisimo G. K. ir po 5000 litų neturtinės žalos priteisimo E. K. ir R. K. (1 t., b. l. 110-112).

Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkino visa apimtimi.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Baudžiamojoje teisėje galioja visiškas nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, kad nusikalstama veika padaryti nuostoliai (žala) turi būti atlyginti visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). CK 6.249 straipsnio 1 dalis išaiškina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pripažinus, kad E. K. padarė BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, jam kyla pareiga atlyginti ir šiuo nusikaltimu nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą. Civilinio ieškinio dydis dėl turtinės žalos atlyginimo yra ginčo dalykas, tačiau E. K. neišdėstė jokių argumentų, kurie užginčytų padarytos turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad turtinės žalos dydis visiškai pagrįstas nukentėjusiųjų G. K. ir E. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriose nurodyta G. K. rūbų kaina ir vykimo pas gydytojus į Kauną išlaidos, šios patirtos išlaidos susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su G. K. sveikatos atstatymu po jos atžvilgiu E. K. padaryto nusikaltimo bei dėl jo neteisėtų veiksmų sugadintų daiktų įvertinimu (5 t., b. l. 31). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme civiliniai atsakovai A. K. ir A. K. su ieškinio dydžiu dėl turtinės žalos atlyginimo sutiko ir netgi iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme šį ieškinį visiškai atlygino, todėl šioje dalyje civilinis ieškinys tenkintas visiškai pagrįstai, nepažeidžiant įstatymų nuostatų.

Kaip jau minėta, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto įvykusias pasekmes. Fizinio poveikio atveju fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet neišvengiamai vertina ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t. y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-255/2005).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai G. K. ir jos įstatyminiams atstovams priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo įstatyminių atstovų civilinių atsakovų atstovo gynėjo advokato E. A. Žalnerausko skundo argumentai, kad priteisdamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas neįvertino rizikingo ir provokuojančio nukentėjusiosios elgesio, yra nepagrįsti.

Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali reikštis įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-548/2006). Tačiau šioje byloje nėra pagrindo manyti, kad E. K. savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, priešingai nei teigia apeliantas, teismas įvertino G. K. rizikingą elgesį, kai ji, apgavusi tėvus, pabėgo iš sodų bendrijos, kur buvo kartu su jais, ir vaikščiojo nakties metu po Jonavą, būdama tik 16 metų amžiaus. Tačiau toks nukentėjusiosios elgesys nereiškia, kad E. K. įgijo teisę prieš ją panaudoti seksualinę prievartą. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusioji provokavo nuteistąjį susirašinėjimu socialinio tinklo paskyroje „Facebook“, tačiau, kaip matyti iš pateikto susirašinėjimo (5 t. , b. l. 55-71), ne G. K., o E. K. pradėjo susirašinėjimą, klausė, ką ši veikia ir ką ruošiasi veikti. Nukentėjusiajai parašius, kad ji slapta išvažiuos iš sodų, jis pats pasisiūlė ją pavežti, siūlė susitikti mieste, prašė jos telefono numerio, pats pasiūlė nupirkti šampano. Taigi, ne nukentėjusioji G. K., o pats E. K. inicijavo susitikimą. Be to, susirašinėjime nebuvo jokių seksualinio pobūdžio užuominų, pažadų intymiam bendravimui. Kad nukentėjusioji G. K. E. K. atžvilgiu neturėjo jokių seksualinio pobūdžio planų, pagrindžia ir tai, kad susitikdama su juo ji buvo su drauge, o ne viena, nuteistojo pasiūlyto šampano beveik negėrė, didesnį jo kiekį išgėrė vienas E. K.. Pasivažinėti su E. K. jo motoroleriu taip pat sutiko ne viena, o kartu su drauge, todėl tokio nukentėjusiosios elgesio vadinti kaip provokuojančio ar itin rizikingo, dėl ko E. K. galėjo traktuoti kaip nukentėjusiosios sutikimą seksualiniams santykiams, nėra jokio pagrindo. Buvimas kompanijoje ir bendravimas su nuteistuoju, nežymus alkoholio vartojimas ar kiti veiksmai savaime nereiškia, kad nukentėjusioji G. K. sutiko tenkinti nuteistojo lytinę aistrą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. K. G. K. pasipriešinimui palaužti pavartojo fizinį smurtą ne tik jos, bet ir jos draugės M. K. atžvilgiu. G. K. nenorėjo jokių seksualinių santykių, prievartavimo metu priešinosi, prašėsi paleidžiama, verkė ir tai nuteistasis suvokė. Nukentėjusiosios elgesys prieš įvykį nuteistojo kaltės nepaneigia, tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis 2K-129/2014).

Nors nukentėjusiosios G. K. elgesį būtų galima vertinti kaip lengvabūdišką, sutikus važiuoti kartu su E. K. jo motoroleriu naktį, nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų, žinant, kad jis yra neblaivus, tačiau tai taip pat negali būti traktuojamas kaip sutikimas turėti lytinius santykius ar leidimas atlikti su ja kitokio pobūdžio seksualinius veiksmus. Už Kelių eismo taisyklių laikymąsi atsako transporto priemonės vairuotojas, o kaip nurodė pati nukentėjusioji G. K., jai E. K. neatrodė keliantis grėsmę, be to, ji buvo kartu su drauge, todėl negalėjo tikėtis tokio brutalaus nuteistojo elgesio prieš ją.

Civilinių atsakovų atstovas advokatas E. A. Žalnerauskas tvirtina, kad byloje nepatvirtinta, jog dėl patirtos seksualinės prievartos nukentėjusiajai yra liekamieji reiškiniai, nes ji, duodama parodymus teisminio nagrinėjimo metu, šaipėsi ir juokėsi iš nuteistojo nesėkmių.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad byloje nagrinėjamas įvykis G. K. veikia neigiamai, psichotraumuojančiai, jai konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, kurio atsiradimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nagrinėjamu įvykiu (Ekspertizės aktas Nr. 103MS-30/2013 (1 t., b. l. 81-84). Nukentėjusioji G. K. jaučia baimę vienai miegoti, tamsos baimę, yra padidėjęs jos atsargumas, socialinė izoliacija, dažnesnės pykčio reakcijos, noras viską kuo greičiau pamiršti. Nukentėjusioji G. K. po įvykio lankėsi pas psichiatrus, jai buvo paskirta „šviesos terapija“, teikiama psichologo pagalba. Ekspertė D. T. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad potrauminio streso sutrikimas reiškia, kad jei nukentėjusysis ar asmuo, patyręs traumuojamą įvykį, yra pastatomas į situaciją, kurioje jis verčiamas prisiminti tą traumuojantį įvykį, jis išgyvena panašias reakcijas, jis jaučiasi taip, lyg panašiai būtų jautęsis tuo laiku. Nors stiprumas skiriasi, bet iš principo vertimas prisiminti, nuosekliai pasakoti kelia jo vaizduotę, prisiminimus ir taip jis išgyvena neigiamas emocijas.

Tačiau, kaip nurodė ekspertė V. K., žmogaus psichinė būsena einant laikui kinta, kad potrauminis streso sutrikimas išliktų visą gyvenimą, yra tik vienetiniai atvejai, nes paprastai gydomas jis praeina, tik labai skirtingai, gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, iki kelių metų. Tai nėra gyvenimo liga. Taigi, kad G. K., duodama parodymus apie beveik prieš du metus vykusius įvykius, jautėsi laisviau ir drąsiau, juo labiau, kad ilgą laiką ji buvo gydyta, nepaneigia, kad patirta seksualinė prievarta turėjo jai didelį neigiamą psichinį ir emocinį poveikį, ypač įvertinus, kad tai buvo pirmoji nukentėjusiosios seksualinė patirtis.

Kaip jau minėta anksčiau, susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Nors ir šiuo atveju nustatyta, kad dėl nusikalstamų veiksmų G. K. patyrė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, jautė fizinį skausmą (Specialisto išvada Nr. G 2037/12(02) 1 t., b. l. 39-40), tačiau jos atžvilgiu buvo įvykdyti ypatingai įžūlūs, žeminantys veiksmai – buvo pažeisti net keli įstatymo saugomi ypatingai svarbūs gėriai – asmens sveikata ir seksualinio apsisprendimo laisvė, neliečiamumas. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia brutaliai ir ypatingai ciniškai, pasinaudojęs nukentėjusiosios pasitikėjimu, nuvežė ją ir jos draugę į atokią vietą, kurioje nukentėjusioji negalėjo sulaukti pagalbos, sumušė ją ir jos draugę, o atimdamas mobilaus ryšio telefoną, atėmė ir galimybę išsikviesti pagalbą. Suduodamas nukentėjusiajai smūgius, grasindamas užmušti, baugino ir taip palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomybe nuo jo, tris kartus privertė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Be abejonės, nukentėjusioji dėl tokių veiksmų jautė pažeminimą, baimę, didelį stresą, patyrė emocinį sukrėtimą, tai sutrikdė jos psichinę būseną ir dvasinę pusiausvyrą. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl patirtos prievartos ji ilgą laiką bijojo viena likti namuose, miegoti savo kambaryje, bijodavo, kad nuteistasis gali įlipti per balkoną. Patirti neigiami išgyvenimai tęsiasi iki šiol, ji nebepasitiki aplinkiniais, tai riboja jos galimybes bendrauti. Teismo nuomone, be abejonės, nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų kentė fizinį skausmą, dėl patyčių, seksualinio prievartavimo patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, psichinius bei kitokius sveikatos sutrikimus, kurie turi būti atlyginti teisingai.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad prieš nepilnametę nukentėjusiąją G. K. tiesiogine tyčia padarytas sunkus, prievartinis nusikaltimas prieš žmogaus seksualinį apsisprendimą. Nukentėjusioji G. K. neabejotinai patyrė stresą, išgąstį, skausmą, stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 20 000 Lt neturtinės žalos dydis, šiuo atveju, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio bylose dėl seksualinės prievartos, teismų praktikoje nukentėjusiesiems priteisiama neturtinė žala varijuoja nuo 10 000 Lt iki 30 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-449/2007, 2K-649/2012, 2K-128/2014, 2K-11/2014 ir kt.), taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą sumažinti nukentėjusiosios G. K. prašomą neturtinę žalą nuo 50 000 Lt iki 20 000 Lt, laikėsi teismų praktikos, todėl priteistos neturtinės žalos dydį mažinti ar didinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Dėl aptartų neturtinės žalos pasekmių ir smurtinio tyčinio nusikaltimo pobūdžio žalą padariusio asmens amžius ir turtinė padėtis (į kuriuos, nuteistojo E. K. ir civilinių atsakovų atstovo advokato E. A. Žalnerausko nuomone, neatsižvelgta) nelaikytina esminiu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, kaip jau minėta, priteisiant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Todėl ta aplinkybė, jog E. K. šiuo metu neturi pajamų, negali būti laikoma išskirtine nustatant ar dar labiau mažinant neturtinės žalos dydį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ir nukentėjusiosios G. K. tėvai E. K. ir R. K. dėl E. K. atliktų nusikalstamų veiksmų jų nepilnaetės dukters atžvilgiu taip pat patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, stresą, baimę dėl dukters fizinės ir psichinės būklės, nerimą, kaip visi šie įvykiai atsilieps jų dukteriai ateityje. G. K. santykiai su tėvais yra glaudūs, nes ji iš karto po įvykio kreipėsi į juos pagalbos, apie viską papasakojo, tėvai ją palaikė morališkai ir dvasiškai, padėjo ir toliau padeda įveikti psichinės traumos padarinius, vežiojo į gydymo įstaigas, mama kartu vaikščiojo pas psichologus. Jie turėjo atlaikyti dukros dėl patirtos prievartos pakitusį elgesį, neigiamas emocijas, pykčio, baimės proveržius. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą ir nukentėjusiosios tėvams. Be to, E. K. ir R. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas tik iš dalies, jį sumažinus daugiau nei perpus – priteisiant kiekvienam iš jų po 2000 Lt. Ši suma laikytina optimalia ir atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jos dar labiau mažinti, atsižvelgiant į E. K. skundo reikalavimą. Pažymėtina, kad nuteistojo įstatyminiai atstovai civiliniai atsakovai A. K. ir A. K. su tokiu neturtinės žalos dydžiu sutiko ir ją jau iš dalies atlygino.

Tačiau nėra pagrindo neturtinės žalos dydžio ir didinti, atsižvelgiant į advokatės J. Ž. skundo argumentus. Nors nukentėjusiosios tėvams teko patirti moralinius išgyvenimus dėl nepilnametės dukters seksualinio prievartavimo, tačiau įvykiui tam tikrą įtaką turėjo ir lengvabūdiškas pačios nukentėjusiosios elgesys bei tėvų patiklumas, leidžiant dukrai miegoti pas draugę, neįsitikinus, kad ji jų neapgauna.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta visus apeliantų argumentus dėl G. K. priteistos turtinės ir jai bei E. K. ir R. K. priteistos neturtinės žalos dydžio pakeitimo.

Pažymėtina, kad G. K. priteista 600 litų turtinė žala (6 t., b. l. 56) jau yra atlyginta, todėl procesas šioje dalyje nutraukiamas. Taip pat A. K. ir A. K. po1500 litų priteistos neturtinės žalos yra atlyginę ir E. K. (6 t., b. l. 55) bei R. K. (6 t., b. l. 58), todėl priteisti ieškiniai dėl neturtinės žalos mažinami, atimant šias sumas.

Dėl nukentėjusiosioms G. K., A. B. R. ir civiliniams ieškovams E. K., R. K. priteistos žalos išieškojimo iš civilinių atsakovų A. K. ir A. K.

Pažymėtina, kad nusikaltimų padarymo metu ir priimant nuosprendį E. K. buvo nepilnametis. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.276 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Ši jų pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės ar prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 3 dalis). Taigi, už nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą atsakingų asmenų atsakomybė nukentėjusiajam yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-540/2009). Šios normos reiškia, kad civiliniai atsakovai A. K. ir A. K. buvo atsakingi už jų nepilnamečio sūnaus E. K. padarytą žalą, kuri tenka jų vaikui.

Tačiau atsižvelgiant į CK 6.276 straipsnio 3 dalį, tėvų prievolė yra ribojama laike: ji išnyksta vaikui sulaukus pilnametystės arba vaikui iki pilnametystės įgijus turto, kurio pakanka žalai atlyginti. Pažymėtina, kad šie tėvų prievolės atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą pasibaigimo pagrindai yra savarankiški, todėl CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje – tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2009). Nustačius, jog subsidiarioji minėtų asmenų prievolė pasibaigė, jiems atsakomybė negali būti taikoma.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo proceso metu nuteistajam E. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sukako 18 (aštuoniolika) metų, todėl jo atstovams pagal įstatymą A. K. ir A. K. prievolė atlyginti sūnaus nusikaltimais padarytą nukentėjusiesiems turtinę ir neturtinę žalą pasibaigia, o tai sudaro pagrindą naikinti šią nuosprendžio dalį.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo E. K. kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam paskirta bausmės individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54, 91 ir BK 41straipsniuose numatytų nuostatų, todėl nuosprendžio šioje dalyje apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo keisti. Nuosprendis keistinas tik dalyje dėl civilinių ieškinių, iš nuosprendžio šalinant, kad nukentėjusiosioms A. B. R. priteista ir neatlyginta turtinė ir neturtinė žala, o G. K., R. K. ir E. K. priteista ir neatlyginta neturtinė žala, E. K. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, išieškotina iš civilinių atsakovų A. K. ir A. K.. Taip pat jau atlyginta suma mažinama A. B. R. priteista turtinė žala, bei R. K. ir E. K. priteista neturtinė žala.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. K., civilinių atsakovų A. K., A. K. atstovo advokato Edvardo Algirdo Žalnerausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies sprendimą dėl turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo iš civilinių atsakovų A. K. ir A. K., E. K. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti sekančiai:

G. K. 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti;

E. K. 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti;

R. K. 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti;

A. B. R. 2000 Lt (du tūkstančius litų) turtinei ir 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Procesą dėl G. K. civilinio ieškinio dėl 600 Lt (šešių šimtų litų) turtinei žalai atlyginti nutraukti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Nukentėjusios A. B. R., nukentėjusios G. K. ir jos įstatyminių atstovų E. K. ir R. K. atstovės advokatės J. Ž. apeliacinius skundus atmesti.