Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusią kasacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą bei atimdamas galimybę priešintis, o būtent: 2005 m. spalio mėn. 22 d., tarp 14 – 15 val., J. K. priklausančiame negyvenamame name, esančiame Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lytinio santykiavimo tikslu, siekdamas palaužti nukentėjusiosios A. R. pasipriešinimą, panaudojo prieš ją fizinį smurtą – ranka sudavė vieną smūgį į veidą, spyrė vieną kartą į juosmenį, nugriuvus ant lovos spyrė 2–3 kartus į kojas, padarydamas nukentėjusiajai A. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, pargriovęs ant grindų bei užgulęs ir taip atėmęs galimybę priešintis, jėga nurengė nuo jos kūno drabužius ir prieš nukentėjusiosios A. R. valią lytiškai santykiavo, t. y. ją išžagino.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 149 straipsnio 1 dalies taikymo

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo V. P. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra tada, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, o lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai – nukentėjusiojo mušimas, jo užgulimas ar prispaudimas, rankų užlaužimas, smaugimas, stūmimas, spardymas ir pan. Iš šioje byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad tokius veiksmus nuteistasis padarė nukentėjusiosios A. R. atžvilgiu – lytiškai santykiavo prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą (mušė ją ir spardė kojomis, pagriovęs ir užgulęs jėga nurengė rūbus) ir padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų taikymo

Kasatorius nepagrįstai skunde nurodo, jog teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo pats savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t.y. kai jis laisva valia atvyksta ir praneša apie padarytą nusikaltimą ir tai padaro savanoriškai – reiškia apie tai jis praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tai byloje nustatoma ne vien tik pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, tai turi būti objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. laisva valia neatvyko ir nepranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, pirminiuose parodymuose nurodė, kad lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja jai sutikus ir nenaudojo prieš ją smurto bei nepripažino savo kaltės (b. l. 50, 54, 87), ir tik vėliau, verčiamas objektyvių aplinkybių, teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies. Todėl teismas teisingai pasielgė nepripažindamas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pažymėtina tai, kad teismas, svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, atsižvelgė į nuteistojo gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo ( b. l. 151) ir skyrė jam bausmę mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Kasatorius skunde dar nurodo, kad teismai be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiosios A. R. provokuojančio elgesio, kuris, jo manymu, turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, nurodydamas, kad pastaroji buvo pažadėjusi lytiškai santykiauti, tačiau po to atsisakė, ir tai sukėlė tokį jo elgesį prieš nukentėjusiąją. Kolegijos nuomone, toks kasatoriaus skundo teiginys yra nepagrįstas. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali reikštis įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Tokių veiksmų nukentėjusioji prieš V. P. neatliko. Tai, kad nukentėjusioji į siūlymą pavaišinti ją alumi pažadėjo už tai su nuteistuoju lytiškai santykiauti, o vėliau perėjus į kitą vietą ir išgėrus alų, tai daryti atsisakė, negali būti laikoma, kad ji įžeidė nuteistąjį ar kitaip skatino pradėti nusikalstamą veiką prieš ją. Nuo tokio pažado ir atsisakymo praėjo nemažas laiko tarpas ir tai negalėjo turėti įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui. Todėl teismai teisingai nepripažino tokių aplinkybių nuteistojo V. P. atsakomybę lengvinančiomis.

Dėl BK 54 straipsnio nuostatų taikymo

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į visas šiame straipsnyje išvardytas nuostatas, jas motyvuotai aptarė nuosprendyje. Tai patikrino ir apeliacinės instancijos teismas, nutartyje, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, didelį dėmesį skyrė šio straipsnio nuostatų taikymui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.