Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės V. B. ir jos atstovei adv. A. G., atsakovui P. K. ir jo atstovei adv. E. J. bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, veikiančios per Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei E. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui P. K. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymui nustatyto dydžio pakeitimo, dalyvaujant institucijos, duodančios išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, veikiančiai per Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau - ir ŠAVTAS).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas.

Dezinfekavimo priemonės (spiritas, dezinf. servetėlės) - 5 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisiškai reikšminga ir tai, kad ieškovė realiai viena pati užtikrina berniuko teisę į gyvenamąjį būstą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis nustato vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, kurios įgyvendinimą privalo užtikrinti abu vaiko tėvai (CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai vaikui gyvenamąjį būstą užtikrina vienas iš skyrium gyvenančių tėvų, į šią aplinkybę atsižvelgiama priteisiant išlaikymą vaikams iš kito tėvo ir nustatant jo dydį.

Atsakovas su ieškovės ieškiniu sutiks iš dalies. Atsakovas yra įsitikinęs, kad jos reikalavimas dėl išlaikymo dydžiui vaikui priteisimo po 500 Eur yra nepagrįstas, per didelis ir toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas Civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011, 2011-04-05 yra pasisakęs, kad išlaikymo dydį taip pat lemia tėvų turtinė padėtis, t. y., vaiko išlaikymui negali būti priteista daugiau negu tai objektyviai leidžia jo tėvo turtinė padėtis. Dėl to bylą dėl išlaikymo priteisimo nagrinėjantis teismas privalo nustatyti tėvo (motinos turtinę padėtį - visas jų gaunamas pajamas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, išlaidas, reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti LR Aukščiausiojo teismo nutartys 2008-12-09, Nr. 3K-3-569/2008, 2010-02-08 nutartis Nr. 3K-3-37/2010, 2010-06-28 Nr. 3K-3-294/2010 bei vertinti ją atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą, tėvų sveikatą, jų elgesį siekiant uždirbti ir gauti pajamų vaikams išlaikyti, išlaikytinių skaičių.

1. Ieškovės V. B., ieškinį tenkinti iš dalies, pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-101-322/2011 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių punktą, numatant, kad atsakovas P. K. nepilnamečio vaiko išlaikymui teiks po 130 Eur periodinėmis išmokomis nuo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje iki sūnaus pilnametystės.

ŠAVTAS pateikė teismui pirminę preliminarią išvadą, kurioje nurodė, V. B. šeimai atvejo vadyba netaikoma, pranešimų apie N. K. vaiko teisių pažeidimus Skyrius nėra gavęs.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Si Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalį, kuri nustato tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192-3.203 straipsnių, įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Ši tėvų pareiga yra absoliuti, todėl šios turtinės asmeninės prievolės jie negali atsisakyti vykdyti ar perkelti vykdyti vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai. Tėvai, siekdami garantuoti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai vystytis ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai. Pagrindiniai priteistino vaiko išlaikymo dydį lemiantys kriterijai, įtvirtinti. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis (CK 3.192 straipsnis), šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse 3.3 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas. Kadangi vaiko išlaikymo prievolė yra tęstinio pobūdžio, ribota laiku iki vaiko pilnametystės, tai pačios prievolės turinys kinta, keičiantis vaiko poreikiams.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, į ieškovės ieškinyje išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko teises ir interesus, Skyrius mano, jog išlaikymo dydžio padidinimas, atitinka nepilnamečio vaiko N. K. interesus.

Ieškovės ieškinys atsakovui tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos matyti, kad N. K. yra P. K. ir V. B. sūnus (8 b. l.). Vaiko tėvai gyvena skyrium, o sūnaus išlaikymo klausimas yra išspręstas Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimu, kuris įsiteisėjo 2011-07-29 (9-10 b. l.). Šiuo sprendimu teismas patvirtino nepilnamečio vaiko tėvų pateiktą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurios 6 punkte jos susitarė dėl sūnui N. K. tuo metu reikalingo išlaikymo. Pagal santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (6 p.) tėvas įsipareigojo periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį nepilnamečio vaiko išlaikymui mokėti po 300 Lt (atitikmuo 86,89 Eur) iki jo pilnametystės, nurodytą išmoką indeksuojant LRV nustatyta tvarka. Atsakovas po euro įvedimo Lietuvos Respublikoje, sūnaus išlaikymui kiekvieną mėnesį pradėjo mokėti po 100 Eur (46-49, 59-65 b. l.). Tokiu atveju abiejų tėvų skiriamų lėšų sūnaus išlaikymui dydis per vieną mėnesį būtų 200,00 Eur. Nepilnamečio vaiko tėvas dirba ir gauna su darbo santykiais susijusias išmokas (51-53, 82-84 b. l.). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dėl išaugusių sūnaus poreikių, būtina keisti anksčiau šalių suderintą ir sūnui skirtą bei atsakovo mokomą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis išlaikymo dydį. Atsakovas atmetė ieškovės ir Tarnybos pasiūlymą kilusį ginčą išspręsti taikių derybų būdu (39 b. l.).

Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, priteisti iš atsakovo didesnę išmoką skirtą sūnaus išlaikymui, daro išvadą, kad abu tėvai privalo vaiko išlaikymui teikti reikalingą realią paramą kiekvieną mėnesį. Remiantis paminėtu, pripažintina, jog atsakovas savo pareigą dėl sūnaus išlaikymui skirtos išmokos, taip pat privalo ją teikti tokio dydžio, jog ieškovė būtų garantuota, kad tokia būtina parama vaikui bus nuolat teikiama.

Akivaizdu, jog esant dabartinėms maisto produktų kainoms, vaikui maistui yra reikalinga skirti ne mažiau kaip po 4,34 Eur per dieną. Tokiu būdu kiekvienam vaikui vien maisto produktams reikalinga skirti vidutiniškai po 134,54 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į dabartines maisto produktų kainas ir vaiko amžių, tai tėra tik minimali suma, o ne yra realūs vaiko poreikiai. Dėl ankščiau paminėto pripažintina, kad augančiam vaikui maistui negalima skirti mažesnės pinigų sumos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas vaikas turi teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą. Vaiko teisių konvencijoje akcentuojama būtinybė sudaryti galimybę nepilnamečiam vaikui ne tik gauti išsilavinimą, profesinį pasirengimą, bet ir būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, sudaryti sąlygas ugdyti asmenybei ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu (Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vaikai yra neatsparūs peršalimo ligoms, dažnai serga, todėl yra poreikis pirkti įvairius maisto papildus imunitetui stiprinti, vitaminus. O vaikui susirgus yra perkami gydytojų išrašyti vaistai, antibiotikai. Šalių sūnui yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, kas turi įtakos dėl išlaidų skirtų medikamentams įsigyti. Pagal ieškovės pateiktą jų sąrašą, šios išlaidos sudaro didesnę dalį lėšų, skirtų vaiko išlaikymui (1-6 b. l.).

Vaikų poreikis turėti gyvenamąjį būstą užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant vaiko teisę į gyvenamąjį būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Šią teisę turi įgyvendinti abu vaiko tėvai. Vaiko būstas turi užtikrinti kitų vaiko teisių, t. y. teisės į sveiką ir saugią aplinką (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 1 punktas), teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę, garbę ir orumą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis), teisės į mokslą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 14, 35 straipsniai), teisės į poilsį ir laisvalaikį (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis) ir kt., įgyvendinimą. Vaiko teisei į būstą užtikrinti turi būti skiriama tiek lėšų, kad vaikui būtų sudaryta galimybė turėti atskirą tinkamai įrengtą kambarį, būstas turėtų komunalinius patogumus. Išlaidas, susijusias su vaiko teisės į gyvenamąjį būstą tenkinimu, sudaro: išlaidos būsto priežiūrai, remontui, šildymui, komunalinių patarnavimų išlaidos ir kitos, tenkančios vaiko daliai.

Vaiko poreikiai aprangai nustatomi atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi turėti tokią aprangą, kuri užtikrintų jo sveikatos saugumą ir nepažeistų vaiko orumo. Išlaidos vaiko aprangos poreikiams tenkinti nustatomos tokio dydžio, kad vaikas turėtų aprangos ir apavo komplektus metų (žiemos, pavasario, vasaros, rudens) sezonams, sportinę, laisvalaikio aprangą, atitinkančią vaiko ūgį ir dydį. Pažymėtina, kad rūbai bei avalynė vaikams yra perkami iš suaugusiesiems skirtų parduotuvių.

Tėvų pareiga rūpintis vaikais, auklėti juos ir išlaikyti, sudaryti jiems normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas, kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Vaikams sulaukus pilnametystės išnyksta tėvams teisinė pareiga išlaikyti vaiką (CK 3. 192 str., 3. 194 str. 3 d.). Jei tėvai savo noru neteikia vaikui protingo išlaikymo, išlaikymas priteisiamas ir išieškomas priverstine tvarka. Atsakovas šiuo metu reguliariai, teikia sūnaus išlaikymui reikalingą už minimalią (pagal ankstesnį teismo sprendimą) didesnę paramą ir sutinka, kad ji turėtų būti tik truputį didesnė, nes mano, kad ieškovė ne visada tinkamai panaudoja tam skirtas lėšas.

Pažymėtina, kad individualūs vaiko poreikiai, jo kaip asmenybės vystymasis sąlygoja ir reikalingą realų išlaikymo dydį. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų pilnaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Pirmiausia, tik tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius. Ieškovės V. B. ir atsakovo P. K. sūnus N. šiuo metu dar yra tik progimnazijos mokinys, kurioje siekia realizuoti savo sugebėjimus bei yra ruošiamas tolesniam savarankiškam gyvenimui. Dėl to kaip ir bet kuris vaikas, jis turi būti sveikas siekdamas realizuoti savo gebėjimus (pomėgius), o tai yra susiję su papildomomis išlaidomis. Taip pat berniukui mokantis ir baigiant ateityje pagrindinę mokyklą, gali išryškėti ir kiti jo pomėgiai, kurie galėtų būti realizuoti. Dėl to materialios tėvų pareigos vaikui atlikimo išraiška yra jų teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą vaikui, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis ir mokytis (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti savo esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams ar vienam iš jų neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiko, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams ar vienam iš tėvų. Ieškovė kaip vaiko motina ne tik pagal išgales materialiai remia sūnų, bet ir siekia sudaryti jam geras sąlygas jo fiziniam bei socialiniam vystymuisi, ko negalima pasakyti apie atsakovą, dėl ko ieškovė ir turėjo pateikti teismui ieškinį. Vertinant tokią padėtį, kuomet motinos parama vaiko išlaikymui yra aiškiai didesnė nei vaiko tėvo, tai pripažintina vaiko teisių pažeidimu ir toks šio pažeidimo tęstinis pobūdis negali būti toleruojamas. Vaikui neatidėliotinai ir jam gyvybiškai svarbus nuolatinis poreikis būti išlaikomam, sąlygoja tai, jog yra spręstinas realaus išlaikymo dydžio nustatymas. CK 3.194 str. 2 d. numato, kad išlaikymas vaikui priteisiamas, jeigu tėvai pradeda gyventi skyrium ir nesusitaria dėl vaikui reikalingo išlaikymo, kaip yra ginčo atveju. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir vaiko interesų apsaugą, atsiranda būtinumas pakeisti vaikui reikalingo išlaikymo dydį, atsižvelgiant į jo poreikius ir tėvų turtinę padėtį ir pasikeitusią ekonominę situaciją šalyje. Vaiko poreikiai taip pat savo ruožtu sudaro savarankišką pagrindą spręsti dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Todėl teismas mano, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikytina CK 6. 461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šioje byloje toks kriterijus gali būti taikomas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant kokio dydžio išlaikymas reikalingas vaikui (13, 102, 106-107, 109-111, 115-128 b. l.).

Teismas sutinka su ŠAVTAS argumentu, kad Lietuvos Respublikai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.), privalu pripažinti, kad kiekvienas vaikas turi turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis sudarymą, pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Konstitucijoje 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši tėvų konstitucinė pareiga lemia tai, kad išlaikymui reikalingas deramas pinigų sumas tėvai turi apskaičiuoti ir skirti patys. Tai yra asmeninė turtinė tėvų prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims, o taip pat ir valstybei (CK 3. 192 str. 1 d.). Geriausiai žinodami augančio ir auklėjamo vaiko individualius poreikius, tėvai atsakingai turėtų skirti visą išlaikymą vaikui ir tokį išlaikymą tinkamai panaudoti. CK 3. 192 str. 2 d. numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Remiantis byloje pateiktais dokumentais darytina išvada, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo 500 Eur periodinėmis mėnesinėmis išmokomis išlaikymas yra per didelis ir galintis pabloginti atsakovo padėtį. Tačiau atmestinas ir atsakovo sutikimas mokėti sūnaus išlaikymui po 130 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis. Taip pat teismas nagrinėdamas šį ieškovės prašymą, atsižvelgia į tai, jog atsakovas savo ruožtu negali siekti, kad jo sūnaus išlaikymo našta tektų, pavyzdžiui, vaiko motinai ir kitiems jos artimiesiems, vaiko seneliams iš motinos pusės ar valstybei. Todėl dabartiniu metu teismas mano, jog esama atsakovo turtinė padėtis ir vaiko poreikiai, objektyviai leidžia priteisti iš tėvo sūnaus išlaikymui ne po 130 Eur mėnesinėmis periodinėmis išmokomis, o po 300 Eur, kuris šiandien būtinas sudarant normalias sąlygas jo vaiko sveikatai ir vystymuisi (13, 102, 106-107, 109-111, 115-128 b. l.). Teismas nurodytos išmokos dydį nustato, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovės finansinė padėtis yra gerokai sunkesnė nei atsakovo. Pirma, ieškovės šeimoje auga nepilnametė dukrą, kuriai taip pat būtina motinos parama (22 b. l.). Antra, atsakovo šeimoje nepilnamečių vaikų, kuriems būtų būtinas ir tėvo išlaikymas nėra (50 b. l.). Trečia, ieškovės gaunamos pajamos yra mažesnės už atsakovo, o realizuotino turto ji neturi (24-25, 77-80, 96 b. l.). Atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, o kokios iš to yra gaunamos pajamos jis nenurodė. Taip pat jo gaunamos iš darbo santykių yra gerokai didesnės, nei ieškovės (29-38, 77-84, 86-96 b. l.). Todėl pripažintina, kad sprendimo priėmimo momentu atsakovui turi tekti didesnė nepilnamečio sūnaus išlaikymo našta, nei vaiko motinai.

Todėl šis ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovui tenkintinas iš dalies, o likusioje dalyje jis atmestinas. Tokiai teismo išvadai įtakos turi ir ta aplinkybė, jog N. K. yra teikiama ir LR valstybės parama kiekvieną mėnesį po 368 Eur iki jo pilnametystės. Be to šį valstybės parama ateityje tik didės. Atskirai pažymėtina, kad jeigu atsakovas nesumokės kiekvieną mėnesį teismo nustatyto dydžio išmokos, atsiras jo įsiskolinimas sūnui, kuris turės būti sumokėtas (išieškotas) vėliau, net ir sūnui sulaukus pilnametystės (CPK 736 str.).

Teismas laiko, kad nėra būtina, o be to ir neįmanoma tiksliai apskaičiuoti visų kiekvieno vaiko išlaikymo išlaidų, todėl darytina išvada, jog svarbiausia nustatyti tik bendrą kiekvieno vaiko išlaikymui reikalingų išlaidų dydį per mėnesį.

Pažymėtina, kad ieškovė sūnui skirtą didesnį išlaikymą, teismo prašo priteisti nuo ieškinio padavimo teismui dienos, nors duodama paaiškinimus ieškovė rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo prieš daugiau nei vienerius metus. Iš paminėto seka, kad ieškovė sąmoningai anksčiau nesikreipė į teismą, nors toks poreikis dėl vaiko išlaikymui iš jo tėvo skirtos išmokos padidinimo, egzistavo gerokai anksčiau (CK 3.200 str.). Atkreiptinas šalių dėmesys, kad vaiko išlaikymui skirti pinigai yra jo nuosavybė ir tėvai privalo ne tik juos išleisti protingai, bet ir esant padidėjusiam poreikiui, siekti, kad nenukentėtų vaiko interesai ir laiku kreiptis į teismą dėl nustatytos išmokos dydžio pakeitimo. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, kad atsakovas jau seniai neteikė vaikui reikalingo didesnio išlaikymo ir ji viena turėjo jį išlaikyti arba jai padėdavo jos artimieji. Atsakovo teismui pateikti atsikirtimai, kaip jau ankščiau yra nurodęs teismas, dėl šio ieškovės ieškinio motyvo, laikytini nepagrįstais. Kadangi ieškovė neprašo priteisti iš atsakovo jo įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį, tai yra iki kreipimosi į teismą dienos, tai teismas sprendime dėl to plačiau nepasisako.

Atskirai pastebėtina, kad ieškovei daug anksčiau kreipiantis į teismą dėl padidėjusių išlaidų sūnaus išlaikymui priteisimo iš atsakovo, o teismui patenkinus šį prašymą, pastarasis nepatirtų tokio staigaus sūnaus išlaikymui skirtų išlaidų padidėjimo, šios bylos nagrinėjimo metu, kaip yra teigiama jo atsiliepime.

Be to teisės į išlaikymą atsiradimo momentas paprastai nesutampa su bylos iškėlimo momentu. Todėl pareiškime dėl išlaikymo priteisimo ar priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo reikia nurodyti datą, nuo kurios prašoma priteisti išlaikymą ar jo padidinimą. Tokiu atveju teismas, priteisdamas išlaikymą, už laikotarpį, praėjusį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, iš skolininko priteisia jo įsiskolinimą. Tokios nuostatos laikosi ir žymiausias šeimos teisės doktrinos atstovas, pvz. Mikelėnas V., Šeimos teisė. Justitia, Vilnius, 2009, 400 p.

Teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą atsakovui iš dalies, tuo pačiu pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju pagal vaiko motinos ieškinyje pateiktą išlaikymo dydžio apskaičiavimą, matyti, jog dalis šių išlaidų pripažintinos vienkartinėmis, kuomet jas patyrusi šalis, įgyja teisę reikalauti iš kitos šalies, pvz., 50 procentų dydžio piniginės kompensacijos, priteisimo, jeigu skolininkas nesutinka šių išlaidų kompensuoti kitai šaliai gera valia. Todėl ieškovės prašymas šias išlaidas laikyti pastoviomis kiekvieną mėnesį atmestinas. Todėl teismas atskirai šių išlaidų nedetalizuoja, kadangi ieškovė nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų.

CK įtvirtina principą „pagal poreikius ir galimybes“, kuriuo yra grindžiama tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. CK, skirtingai nei SŠK 81 straipsnis, nenustato jokių išlaikymo ribų (maksimumo ar minimumo), tiesiogiai nesieja išlaikymo dydžio su tėvų pajamų dydžiu, vaikų skaičiumi ir kitais griežtai apibrėžtais formaliais kriterijais. Tokia nuostata pasirinkta atsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines ir socialines visuomenės gyvenimo sąlygas, paneigusias visų visuomenės narių ekonominę lygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokestį ir kitas socialines sąlygas, kurioms esant egzistavo galimybė įstatymu nustatyti tam tikras privalomas vaiko išlaikymo ribas, bet kuriuo atveju atitinkančias tėvų galimybes. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad nėra jokių orientacinių kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Pirma, tokius kriterijus nustato pats įstatymas. CK 3.192 straipsnio 2 dalis vaiko išlaikymo dydį pirmiausia, sieja su protingais paties vaiko poreikiais. Vaiko poreikius lemia jo gabumai, polinkiai (vaiko, kuris yra gabus ir papildomai mokosi muzikos, dailės ar kitų dalykų, poreikiai yra didesni, todėl išlaikymas turi būti didesnis, nei vaiko, kuris niekuo kitu papildomai neužsiima), jo sveikatos būklė (silpnos sveikatos, sergančio vaiko didesnį išlaikymo dydį lemia poreikis įsigyti medikamentų, pagerintą maitinimą ir pan.), amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Išlaikymo dydžiui neturi įtakos paties vaiko arba turimas turtas. Nors vaiko turimas turtas ar iš jo gaunamos pajamos ir būtų pakankamos jam išlaikyti, tėvai privalo išlaikyti nepilnametį vaiką. Antra, išlaikymo dydį lemia tėvų turtinė padėtis. Jeigu tėvo (motinos) turtinė padėtis leidžia, vaikui galima priteisti gerokai didesnį išlaikymą. Ir atvirkščiai, jeigu vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Tačiau sunki vaiko tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo išlaikymo prievolės. Kadangi nepilnametis yra nedarbingas, tai tėvų teikiamas išlaikymas gali būti vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, todėl išlaikymas gali būti priteisiamas ir iš tėvų, kurie gauna tik minimalią mėnesinę algą, senatvės pensiją ar kitokias minimalias pajamas. Taigi sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne pačios išlaikymo prievolės egzistavimui. Kita vertus, tokiais atvejais būtina atsižvelgti į tai, dėl kokių priežasčių tėvo (motinos) turtinė padėtis yra sunki. Jeigu savo sunkią turtinę padėtį jie sukūrė patys savo netinkamu elgesiu (girtaudami, vartodami narkotikus, švaistydami pinigus azartiniams lošimams ir pan.), tai „sunki turtinė padėtis“ negalėtų būti argumentas prašant sumažinti išlaikymo dydį, o šis argumentas, net jeigu juo ir būtų remiamasi, negalėtų būti tokio sumažinimo pagrindas. Trečia, kaip orientaciniai kriterijai gali būti naudojami kiti rodikliai (Teismų praktika, 2005, Nr. 23, p. 259-314). Kaip jau teismas yra nurodęs, CK 6.461 straipsnio 2 dalis nustato, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą (MMA). Šis kriterijus turi būti naudojamas ir spendžiant vaikų išlaikymo klausimą. Teismas išspręsdamas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 500 Eur periodinės mėnesinės išmokos iš atsakovo priteisimo taip pat vadovaujasi kitų teisės principu „pagal poreikius ir galimybes“. Kaip jau teismas nurodė skolininko turtinė padėtis nagrinėjamos bylos atveju, leidžia priteisti ieškovei 300 Eur išmoką, kuri faktiškai padidėja tik 200 Eur, įvertinus tikruosius vaiko poreikius. To­kiu atveju kiekvienas iš tėvų privalo sudaryti vaikui tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas. Tuo pačiu atmestini ir atsakovo atsikirtimų argumentai, kad šios išlaidos nėra realios ar jis bus finansiškai nepajėgus mokėti toko dydžio išlaikymo sūnui kiekvieną mėnesį.

Naujajame Civiliniame kodekse, skirtingai negu prieš tai galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse, vaikas pripažįstamas savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu. Tai reiškia tėvų ir vaikų turtinių teisių atskyrimo principo įtvirtinimą šalies teisės sistemoje. Į tai atsižvelgtina taikant ir aiškinant CK 3.192, 3.194, 3.196 straipsniuose nustatytas normas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui. Be to CK 3. 185 straipsnyje įtvirtintas vaiko ir tėvų turto atskyrimo principas. Nurodytų CK straipsnių pagrindu išlaikymas priteisiamas vaikui, o ne jo įstatyminei atstovei, todėl teismo sprendime nurodoma, jog išlaikymas priteisiamas nepilnamečiam vaikui. Taip pat atsakovas sūnui skirtą išlaikymą gali pervesti į jo vardu atidarytą asmeninę sąskaitą, o ieškovė tokiu atveju atsakovui pareikalavus turėtų pateikti pastarajam sūnaus išlaikymui skirtų išlaidų ataskaitą (CK 3. 186 str., 190 str.)

Atskirai pažymėtina, kad N. K. skirtas išlaikymo dydis ir toliau turi būti indeksuojamas pagal LRV 2008-07-19 nutarimu Nr. 684 (V.Ž. 2008-07-19, Nr. 82-3263, nutarimas įsigaliojo 2008-07-20) patvirtintą periodinių išmokų indeksavimo tvarkos aprašą. Tokiu atveju teismo nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis indeksavimą pagal teismo sprendimą vykdo antstolis, išskaitas darantis asmuo (pvz., darbdavys) arba pats skolininkas. Indeksavimas vykdomas, neatsižvelgiant į vykdomojo rašto išdavimą.

Dėl kitų atsakovo atsikirtimų į ieškovės ieškinį teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).

Abi šalys pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad jos yra patyrusios su jų atstovavimu teisme susijusių išlaidų. Pirma, teismui patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovui iš dalies ir šios ieškovės patirtos išlaidos jai atlygintinos iš dalies (CPK 93 str. 4 d.). Antra, iš šių išlaidų neatimtina tą išlaidų dalis, kuri apskaičiuotina atsižvelgiant į tai, jog ieškinys patenkintas iš dalies, atsižvelgiant ir į atsakovo patirtas analogiškas išlaidas, kadangi ieškovė veikė ne savo, o nepilnamečio sūnaus vardu. Taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovė kreipdamasi į teismą buvo atleista, jas apskaičiuojant nuo teismo priteistos padidėjusios išmokos dalies, tai yra 200 Eur (CPK 93 str.). Tuo pačiu pažymėtina, kad šios išlaidos iš atsakovo priteistinos apskaičiavus jų dydį per laikotarpį nuo 2020-10-12 iki 2020-12-01 įskaitytinai. Šiuo atveju teismas remiasi konkrečiu atsakovo skolos laikotarpiu, o ne formaliai taiko CPK 85 str. 1 d. 3 ir 6 punktą. Sprendimas dėl išlaikymo skirto N. K. nukreipiamas vykdyti skubiai (CPK 282 str. 2 d. 1 p.).

Papildomai išaiškinti šalims, kad teismui sprendimu net ir pakeitus Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 6 punktą, šalims vis tiek išlieka teisė vėl kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ar papildomo išlaikymo vaikui priteisimo, pasikeitus faktinėms aplinkybėms (CK 3. 201 str. 1 d.). Tokiai teismo išvadai įtakos turi ta teisinė situacija, jog teismo sprendimas, kaip ir ankstesnė teismo nutartis neįgyja res judicata galios. Todėl ieškovei ir ateityje išlieka teisė reikalauti iš atsakovo turėtų pavyzdžiui, papildomų išlaidų dalies atlyginimo, kurios būtų susijusios su vaiko liga, sužalojimu, slauga ar nuolatine priežiūra, atsakovui nesutinkant jų atlyginti gera valia (CK 3. 201 str. 2 d.). Be to jeigu atsakovas P. K. nevykdys šiuo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo nepilnamečiam sūnui N. K. daugiau kaip 1 (vieną) mėnesį, tokiu atveju ieškovė V. B. be atskiro įspėjimo, remiantis šiuo teismo sprendimu, turi teisę gauti teisme vykdomąjį raštą ir jį perduoti antstoliui, atlikti priverstinius su skolos išieškojimu susijusius veiksmus. Pažymėtina, kad N. K. sulaukus 14 metų, jo vardu su ieškiniu į teismą turi kreiptis pats kaip dalinai veiksnus pats vaikas dėl jam reikalingo didesnio išlaikymo iš tėvo priteisimo, o vaiko motina tokiu atveju bus tik dalinai veiksnaus sūnaus įstatyminė atstovė, o ne ieškovė.

Už procesinių dokumentų įteikimą per Lietuvos pašto kurjerių tarnybą išlaidos valstybei iš atsakovo nepriteistinos, kadangi jų dydis neviršija nustatyto minimalaus dydžio (CPK 96 str. 1, 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovės V. B. ieškinio reikalavimus atsakovui P. K. tenkinti iš dalies.

2. Pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 6 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,6. Priteisti iš atsakovo P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečiam sūnui N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 300,00 Eur (tris šimtus eurų) periodinėmis išmokomis mokamomis kas mėnesį nuo 2020 m. spalio 12 dienos iki vaiko pilnametystės“. Likusioje dalyje šį ieškovės reikalavimą atsakovui atmesti.

3. Priteisti į ieškovei V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš P. K., (a. k. (duomenys neskelbtini) 280,00 Eur (du šimtus aštuoniasdešimties eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimui. Likusioje dalyje šį ieškovės reikalavimą atmesti

4. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš P. K., (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,00 Eur (aštuonių eurų) žyminį mokestį už vaiko išlaikymui skirtas didesnes lėšas.

5. Sprendimą dėl išlaikymo N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo rūmuose.