- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-1011-603/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29655-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas NPC“
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas NPC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano būstas NPC“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau - ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mano būstas NPC“ 795,59 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog su trečiuoju asmeniu I. J. Gyventojų turto draudimo taisyklių pagrindu sudarė turto draudimo sutartį Nr. Nr. 19056/9072131 ir apdraudė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Apdraustas turtas 2017 m. sausio 28 d. buvo užlietas dėl užsikimšusio bendrojo naudojimo kanalizacijos stovo, paskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka dėl apgadinto turto sudarė 759,59 Eur. Kadangi gyvenamasis namas administruojamas atsakovės, ji Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.226 straipsnio ir CK 6.1015 straipsnių pagrindais privalo atlyginti padarytą žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Mano būstas NPC“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, jog ieškovė tinkamai neištyrė įvykio aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui, padariniam ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, kadangi ieškovė išvadas apie įvykio priežastis padarė remdamasi išimtinai savo darbuotojų paaiškinimais. Atsakovės teigimu, ieškovės darbuotojai nelaikytini specialistais/ekspertais, turinčiais atitinkamą inžinerinį išsilavinimą ir/ar turinčių kitų specifinių žinių, įgalinčių jį daryti atitinkamas išvadas, o draudikui atliekant draudiminio įvykio aplinkybių tyrimą, ar nustatant žalos dydį, atsakovės specialistai nedalyvavo. Taigi ieškovė tinkamai neatliko draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo, nenustatė tikrosios įvykio priežasties, padarinių ir tinkamai nenustatinėjo žalos dydžio. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėja būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovės teigimu, ieškovė net neįrodinėjo, kokias konkrečiai nuostatas pažeidė atsakovė, o byloje nėra nei vieno įrodymo, jog atsakovė butų pažeidusi teisės aktų nustatytas pareigas ir netinkamai ar visai jų nevykdė. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atsakovė atliko ar kokias pareigas pažeidė, tačiau apsiribojo tik įvykusios avarijos konstatavimu. Kadangi ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, dėl ko atsakovei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Pažymėjo, kad namo administratoriaus paskyrimas nepašalina butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigos valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus (CK 4.83 straipsnis), todėl bendraturčiai nėra atleidžiami nuo pareigos dalyvauti išlaikant ir prižiūrint bendrąjį turtą. Atsakovė nurodė, jog namo administratoriaus teisės aktų priskirtų funkcijų realizavimas tiesiogiai priklauso nuo bendraturčių valios, kurie privalo savo lėšomis prisidėti prie viso daugiabučio bendrosios nuosavybės administravimo, nes tai atitinka viso namo bendraturčių interesus ir padeda išsaugoti bendrąją nuosavybę. Atsakovės teigimu, ji neturėjo galimybės valdyti pastato absoliučiai kaip savininkė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis) bei negalėjo be savininkų sutikimo ar tiesioginių nurodymų šiam pastatui daryti ūkinio ar fizinio poveikio, todėl nėra pagrindo byloje atsakovės atžvilgiu taikyti pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas „griežtąją atsakomybę“ - atsakomybę be kaltės. Pažymėjo, kad dalies funkcijų, tokių, kaip vamzdžių, jų tarpe ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų keitimo, administratorius savo iniciatyva nevykdo, o vykdo, tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus. Kartu su ieškiniu taip pat nepateikti duomenys ir įrodymai apie tai, kurioje konkrečioje vietoje yra, pasak ieškovės, trūkęs nuotekų vamzdis, ar jis buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovė turėjo galimybę realiai jį patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu, be to, ieškovė, būdama draudiku, neatliko detalaus ir išsamaus įvykio tyrimo, nenustatė konkrečios, tikslios pastato vietos iš kurios buvo užpiltos draudėjo patalpos - draudimo objektas. Be to, byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, jog iki įvykio namo administratorius būtų gavęs pranešimų apie netvarkingus vamzdžius, apie būtinumą pakeisti vamzdžius ar apie kitus trūkumų ir kad dėl to būtų galima daryti išvadą, jog administratorius gavęs tokius pranešimus nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią tokių vamzdžių trūkimui (tokios avarijos atsiradimui). Atsakovės teigimu, ieškovė tinkamai neatliko draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo, nenustatė tikrosios įvykio priežasties, padarinių ir tinkamai nenustatinėjo žalos dydžio, be to, ieškovės reikalaujama suma nėra aiškiai detalizuota, o ieškovė neapskaičiuoja žalos dydžio remdamasi buto nusidėvėjimu. Nurodė, kad nesutinka ir su lokalinėje sąmatoje nurodytais atskirais paskaičiavimais, kadangi įtraukta papildomų ir nebūtinų išlaidų, nesusijusių tiesiogiai su darų atlikimo sąnaudomis. Pažymėjo, jog abejonių kelia ir ieškovės užsakymu vienašališkai surašytas aktas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 795,59 Eur žalos atlyginimo, 6 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18 Eur žyminio mokesčio.
5. Teismas konstatavo, jog nustatytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Sprendė, jog atsakovė, būdama namo, esančio (duomenys neskelbtini) administratore, neįvykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad šio namo įranga funkcionuotų be gedimų.
6. Teismas pažymėjo, jog patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo akivaizdžiai apgadintos dėl užsikimšusio bendrojo naudojimo kanalizacijos stovo (CK 6.249 straipsnis). Pažymėjo, kad atsakovė nenuginčijo konstatuotų aplinkybių ir jame nurodytos vandens išsiliejimo vietos, taip pat CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įvertintos kaltės dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams padarytos žalos prezumpcijos.
7. Nustatęs, jog savininkams padarytą žalą patvirtina turto sunaikinimo, sugadinimo aktas ir jo priedai, sprendė, jog dėl ieškovei padarytos žalos kalta atsakovė, kadangi ieškovė išmokėjo draudimo išmoką žalą patyrusiems asmenims (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, kad atsakovė nenuginčijo nurodytų sugadinimų ar ieškovės nuostolių dėl sugadinto turto dydžio.
8. Pažymėjęs, kad pagal CK 6.1015 straipsnį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o CK 6.266 straipsnis nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės, t. y. griežtą civilinę atsakomybę, teismas sprendė, jog ieškovei žalą turi atlyginti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius UAB „Mano Būstas NPC“.
9. Kadangi žala neatlyginta laiku, todėl iš atsakovės priteistina ieškovei 6 (šešių) proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 795,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė UAB „Mano būstas NPC“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti civilinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo visų byloje esančių aplinkybių ir įrodymų, dėl ko buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas. Priimdamas ginčijamą sprendimą teismas rėmėsi ieškovės į bylą pateiktais įrodymais, tinkamai neįvertindamas apeliantės į bylą pateiktų įrodymų bei paaiškinimų dėl ieškovės netinkamai nustatyto žalos dydžio, taip pat nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, juolab kad byloje nepateikti įrodymai, jog apeliantė netinkamai vykdė jai teisės aktuose numatytas pareigas. Mano, jog teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, kai tuo tarpu ieškovė turėjo įrodyti atsakovės netinkamai vykdomas administravimo pareigas bei tai, jog žala atsirado būtent dėl bendro naudojimo inžinerinės įrangos trūkumų. Teismas taip pat nenurodė, kuo remiantis buvo konstatuota, jog patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo akivaizdžiai apgadintos dėl užsikimšusio bendrojo naudojimo kanalizacijos stovo (CK 6.249 straipsnis), kadangi vamzdžių remontuoti apeliantė be gyventojų sutikimo negali, nes jie nėra avarinės būklės. Taigi visiškai nėra aišku, kokiu pagrindu būtent namo administratorius turi atsakyti už patirtą žalą.
10.2. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendroji inžinerinė įranga yra daugiabučio namo pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė. Taigi remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu namo vamzdynai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo butų savininkams.
10.3. Žala galimai atsirado dėl bendraturčių neveikimo savo lėšomis prisidėti prie daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo, todėl atsakomybė dėl tokios bendrosios dalinės nuosavybės netinkamo realizavimo, bei tuo pačiu, žalos kilimo grėsmė negali būti perkeliama namo administratoriui – atsakovei. Pagal teisinį reglamentavimą visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina. Taigi atsakovė, nors ir būdama namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų administratore, vienasmeniškai neturi teisės priimti sprendimus dėl remonto darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos, tam yra būtinas namo bendraturčių susirinkimo sprendimas. Atsakovė pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus įsipareigojo pašalinti smulkius defektus, tuo tarpu vamzdžių keitimas nevertintinas kaip smulkus defektas, kurį namo priežiūrą organizuojantis subjektas turėjo pareigą be bendraturčių sutikimo sutvarkyti, o priešingai, atsakovė pagal teismų praktiką turėjo pareigą apie defektą informuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2013). Pažymi, jog vamzdynų keitimo klausimą atsakovė bandė spręsti šaukdama butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą 2015 metų rudenį (pridedama susirinkimo šaukimo skelbimo forma), tačiau kadangi nei vienas bendraturtis neatėjo į šaukiamą susirinkimą, jis tiesiog neįvyko ir joks sprendimas nebuvo priimtas. Mano, jog tokiu atveju, kai patys bendraturčiai turi atitinkamų pareigų, susijusių su bendro naudojimo objektais, dėl atsiradusios žalos atsakingi gali būti tik jie, bet ne atsakovė. Be to, atsakovė 2017-01-28 klientų aptarnavimo centro telefono numeriu nebuvo gavusi jokių pranešimų apie name įvykusias avarijas ir / ar bėgantį vandenį.
10.4. Pažymi, jog atsakovės atsakomybę eliminuota ir aplinkybė, jog namo bendrosios inžinerinės įrangos, einančios per gyventojams asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas, keitimo / remonto darbus be savininkų valios objektyviai neįmanoma, kadangi dalis bendrosios inžinerinės įrangos įrengta/sumontuota privačios nuosavybės teise priklausančiose daugiabučio namo bendrasavininkų patalpose – butuose. Be to, patalpų savininkai turi prievolę rūpintis, kad jų patalpose esanti inžinerinė įranga atitiktų privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, o apie pastebėtus defektus pranešti namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui ar nuolatinę techninę priežiūrą vykdantiems asmenims. Atsakovės teigimu, namo administratoriaus paskyrimas nepašalina butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus (CK 4.83 straipsnis).
10.5. Kadangi pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) turi pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, dalies funkcijų, tokių, kaip vamzdžių, jų tarpe ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų keitimo, administratorius vykdo ne savo iniciatyva, o tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus.
10.6. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje ne kartą konstatavo, jog įstatymo, įstatų ir sutarties pagrindu atsakovas prižiūrėdamas pastatus ir kitus įrenginius, namui priskirtą žemės sklypą, nėra tapęs inžinerinės įrangos teisėtu valdytoju (daiktinės teisės prasme), kuriam galėtų būti taikytina atsakomybė CK 6.266 str. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-579/2003, 3K3-397/2008). Atsakovas yra namo administratorius, tačiau ne bendrosios nuosavybės inžinerinės sistemos savininkas (valdytojas) daiktinės teisės prasme, todėl jam atsakomybė gali kilti bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, todėl atsakovės atsakomybei kilti turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsiliepimas
10.7. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Iš ieškovės pateiktų duomenų visiškai neaišku, kokie konkretūs atsakovės veiksmai ar neveikimas sąlygojo ieškovei kilusią žalą, o nenustačius atsakovės neleistinų veiksmų, priežastinio ryšio klausimas dėl kilusių padarinių nėra reikšmingas. Todėl ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi neįrodytos atsakomybės kilimo sąlygos atsakovės atžvilgiu.
10.8. Atsakovė taip pat negali gintis dėl kaltės nebuvimo, nes byloje nepateikta įrodymų, kada ir kokiomis aplinkybėmis atsakovė pažeidė norminius aktus ir koks yra priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir atsakovės veiksmų. Tuo atveju, jeigu ieškovė atsakovės neteisėtus veiksmus grindžia neveikimu, privalo šiuos savo teiginius įrodyti. Be to, ieškovė tik konstatuoja, jog atsakovė buvo avarijos įvykio metu namo administratore, tačiau nebando įrodinėti, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, nepateikia ne vieno įrodymo, kad atsakovė teisės aktų nustatytas pareigas ar bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai būtų vykdžiusi netinkamai.
10.9. Ieškovė taip pat neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos ir jos dydžio. Žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti Ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012- 03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Mano, jog byloje esanti medžiaga nepagrindžia aplietam butui padarytos žalos dydžio, kadangi nepateiktos fotonuotraukos, vaizdo įrašai kaip atrodė patalpos iki vandentiekio avarijos. Be to, iš ieškovės pateiktų nuotraukų sunkiai galima įvertinti žalos dydį ir ar išvis žala buvo padaryta. Mano, kad ieškovės pateiktoje lokalinėje patalpų remonto sąmatoje yra įtraukta eilė papildomų ir nebūtinų išlaidų, tokių kaip papildomų medžiagų vertė, statybvietės išlaidos, netiesioginės išlaidos, t. y. pridėtinės vertės mokestis 21 %, pridėtinės išlaidos 25 %, pelnas 5 %, kurios nėra tiesiogiai susijusios su darbų atlikimo sąnaudomis, todėl teismas turėtų mažinti ieškovės prašomos priteisti žalos dydį minėtų išlaidų suma.
11. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:
11.1. Apeliantės pateiktas įgaliojimas nepagrindžia atstovavimo teisės, teisės pasirašyti ir pateikti apeliacinį skundą, nes nėra pateikta įrodymų, kad skundą pasirašiusi M. Š. dirba apelianto įmonėje. Todėl nenustačius atstovės darbo santykių su apeliante, procesas turėtų būti nutrauktas.
11.2. Atsakovė yra atsakinga už bendrojo naudojimo vamzdyno priežiūrą, tačiau byloje nėra įrodymų apie tai, jog atsakovė atliko priežiūros darbus. Mano, jog avarijos kilimas ir jos sukeltos pasekmės patvirtina atsakovės pareigų prižiūrėti bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą nevykdymą.
11.3. Atsakovės teigimu, teismas turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634-248/2015, kurioje konstatuota, kad būtent namą administruojantis subjektas yra atsakingas už lėšų remontui surinkimą bei remonto darbų organizavimą.
11.4. Kadangi administruojanti įmonė, būdama namo šildymo ir karšto vandens, bei šalto vandentiekio ir nuotekų sistemos prižiūrėtoju, privalėjo užtikrinti priežiūros elementų visumos tinkamą realizavimą, ji ir privalėjo savalaikiai nustatyti vamzdyno būklę bei apie būtinybę juos pakeisti informuoti daugiabučio namo patalpų savininkus, o įvykus avarijai būtent atsakovė yra atsakinga už padarytą žalą. Pažymi, jog atsakovė pažeidė pareigą organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų valdymą.
11.5. Atsakovė, ginčydama ieškovės apskaičiuotą žalos dydį, nenurodė, konkrečių darbų ir (ar) medžiagų, todėl neįrodė žalos dydžio nepagrįstumo. Pažymi, jog ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodytos remontui reikalingos, o ne faktiškai patirtos išlaidos, o atsakovė nepaneigė ieškovės nurodyto nuostolių apskaičiavimo metodo ar dydžio teisingumo. Atsakovei nepateikus įrodymų apie kitokią patalpų remonto vertę (CPK 178 straipsnis), mano, jog ieškovės pateikti įrodymai patvirtina prašomos priteisti žalos dydį.
11.6. Dalis apeliaciniame skunde nurodytų argumentų grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo ribose patikrinama, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl procesinių klausimų
15. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi aplinkybe, jog atsakovės atstovės pateiktas įgaliojimas nepagrindžia atstovavimo teisės, kadangi nenustatyta, ar įgaliotinę M. Š. su atsakove sieja darbo santykiai. Dėl to prašo apeliacinį procesą nutraukti.
16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiam deklaratyvaus pobūdžio argumentui. Pažymėtina, jog atsakovės atstovė M. Š. atstovauja atsakovę 2019-03-16 įgaliojimo pagrindu, įgaliojimas išduotas atsakovės direktorės, pateikti išsilavinimą pagrindžiantys įrodymai, įgaliojimas procesinių veiksmų atlikimo metu buvo galiojantis, suteiktos visos teisės (CPK 56 straipsnio 2 dalis, 57 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių atsakovės atstovės teisę atstovauti; tokios teisės nepaneigė ir ieškovės atstovas, iškėlęs deklaratyvaus pobūdžio abejonę apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog minėta atstovė atsakovę atstovavo visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, tačiau ieškovės atstovas suabejojo teise atstovauti tik teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą. Taigi vertintina, jog ieškovės atstovo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jos atsakovę atstovavo tokios teisės neturintis atstovas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Byloje kilo ginčas dėl administratoriaus civilinės atsakomybės pagrindų (ne)buvimo administruojant daugiabutį namą. Ieškovė įrodinėja, jog už žalą, padarytą užsikimšus bendrajam kanalizacijos stovui ir dėl to užliejus trečiajam asmeniui priklausantį turtą, atsakinga atsakovė, kadangi kaip administratorė nevykdė pareigos prižiūrėti bendrojo naudojimo vamzdynus.
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovės bendrovėje draudėja I. J. Gyventojų turto draudimo taisyklių pagrindu sudarė turto draudimo sutartį Nr. Nr. 19056/9072131, kurios pagrindu apdraustas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 17-18). Apdraustas turtas 2017 m. sausio 28 d. buvo užlietas dėl užsikimšusio bendrojo naudojimo kanalizacijos stovo (el. b. l. 16, 19, 50). Ieškovė paskaičiavo ir išmokėjo draudimo išmoką, kuri sudarė 759,59 Eur (el. b. l. 31, 47). Ieškovė su 2017 m. kovo 27 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, prašydama žalos atlyginimo regreso tvarka (el. b. l. 51).
19. CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį.
20. Apeliantė įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė, kokie atsakovės veiksmai ar neveikimas sąlygojo ieškovei kilusią žalą, todėl nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei žalą.
21. Iš tiesų, pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 77 punktas). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019 33 punktas).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus, sprendžia, jog iš tiesų teismas tik formaliai konstatavo, kad įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo atsakovės kaip namo administratorės veiksmų (neveikimo), o sprendė, jog atsakovės neteisėtus veiksmus pagrindžia bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad šio namo įranga funkcionuotų be gedimų, neįvykdymas. Tokiam apylinkės teismo argumentui nėra pagrindo pritarti, kadangi vien konstatavimo, jog neva atsakovė nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepakanka nagrinėjamu atveju neteisėtiems atsakovės veiksmams nustatyti.
23. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog įvykio aplinkybes pagrindžia draudėjo atstovo 2017-01-30 surašytas apžiūros aktas, kuriame be kita ko nurodyta turto sugadinimo priežastis – užsikimšęs kanalizacijos stovas užliejo grindis (el. b. l. 16), pranešančio asmens 2017-01-30 surašytas pranešimas, kuriame pranešantis asmuo nurodė, jog užsikimšo kanalizacijos stovas ir per buto klozetą užliejo grindis (el. b. l. 50) taip pat apgadinto turto nuotraukos (el. b. l. 20-30; 32-45; 49). Taigi, iš esmės minėti dokumentai pagrindžia tik įvykį, kuris, kaip nurodyta pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, atsitiko dėl užsikimšusio kanalizacijos stovo. Pažymėtina, kad tokio fakto neginčijo ir pati atsakovė. Tačiau byloje apskritai nėra duomenų apie tai, dėl kokių priežasčių užsikimšo kanalizacijos stovas, t. y. kokie ir kieno veiksmai nulėmė užsikimšimą, kurioje vietoje galėjo užsikimšti kanalizacijos stovas (CPK 178 straipsnis). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nesiaiškino ir priimdamas sprendimą. Taip pat apylinkės teismas nenustatinėjo ir kitų aplinkybių, turėjusių reikšmės įvykiui, t. y. administratoriaus veiksmų iki įvykio (ar administratorius nustatė, jog kanalizacijos stovą reikėtų valyti, ar jis buvo valomas, ar buvo apskritai atliekama kada nors kanalizacijos stovo apžiūra, ar gyventojai iki įvykio skundėsi dėl stovo ir pan.). Dar daugiau, teismas taip pat nesiaiškino ir aplinkybės, kaip buvo likviduoti avarijos padariniai, t. y. ar buvo iškviestos tarnybos kanalizacijos stovui užkimšti, ar apie užsikimšusį stovą buvo informuotas po įvykio namo administratorius ir pan. Vertintina, kad minėtos aplinkybės yra reikšmingos siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, o tuo pačiu ir atsakovės veiksmams teisėtumo prasme įvertinti.
24. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir CK 6.266 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis griežtą civilinę atsakomybę. CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog administratoriaus paskyrimas yra daugiabučio namo valdymo forma. Esant paskirtam namo administratoriui, šiame teisiniame santykyje dalyvauja tiek administratorius, tiek ir daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai.
25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad namo administratoriaus teisės aktų priskirtų funkcijų realizavimas tiesiogiai priklauso nuo bendraturčių valios, kurie privalo savo lėšomis prisidėti prie viso daugiabučio bendrosios nuosavybės administravimo, nes tai atitinka viso namo bendraturčių interesus ir padeda išsaugoti bendrąją nuosavybę. Kaip jau buvo minėta, byloje nenustatytos aplinkybės, ar buvo ketinama imtis gyvenamajame name bendrojo naudojimo objektų, tarp jų ir bendrojo kanalizacijos stovo, remonto darbų, ar buvo apskritai reikalingi remonto darbai, ar buvo nustatyti kokie nors defektai, ar administratorė teikė siūlymus daugiabučio gyventojams dėl bendrojo naudojimo objektų, o pastarieji siūlymų nepriėmė.
26. Pažymėtina, jog nurodytų aplinkybių įvertinimas yra reikšmingos tikslu nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei CK 6.246 straipsnyje, 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, kadangi vien ta aplinkybė, jog atsakovė teikė daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administravimo paslaugas, neleidžia daryti išvados, kad žala buvo padaryta būtent dėl atsakovės veiksmų ar neveikimo.
27. Be to, matyti, jog apeliantė ginčija ir žalos dydį, nesutinka su lokalinėje sąmatoje nurodytais atskirais paskaičiavimais, kadangi įtraukta papildomų ir nebūtinų išlaidų, nesusijusių tiesiogiai su darų atlikimo sąnaudomis. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl žalos dydžio, vertindamas civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, jog žalą patvirtina turto sunaikinimo, sugadinimo aktas ir jo priedai. Iš tiesų, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad minėti dokumentai yra vieni iš įrodymų nustatant ir vertinant padarytos žalos dydį, tačiau taip pat kartu pažymėtina, jog skundžiamame sprendime neįvertinti atsakovės atsiliepime nurodyti argumentai dėl žalos pagrįstumo. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad neišsiaiškintos bylos aplinkybės, susijusios su atsakovės (ne) teisėtais veiksmais ar neveikimu, apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti ir pasisakyti dėl ieškovės prašomo priteisti žalos dydžio.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Pagal kasacinio teismo praktiką, bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais, iš kurių vienas yra tuo atveju, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
31. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).
32. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog įvertinus byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bei tai, jog neišsiaiškinus ir nenustačius nutartyje nurodytų reikšmingų aplinkybių atsakovės civilinei atsakomybei kilti, nėra galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo nustatant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Dėl nurodyto teismas sprendžia, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o civilinės bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Remianti išdėstytu spręstina, jog skundžiamas teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
33. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, tuo atveju, jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme galutinis sprendimas nepriimamas, o panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-916/2016). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir grąžintinas nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendžia:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas NPC“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-38402-868/2019, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis neskundžiama.