Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2. Pareiškime nurodoma, kad gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas apie 1940 metus, o šalia šio gyvenamojo namo 1960 metais buvo pastatytas ir medinis sandėliukų pastatas-ūkinis pastatas, kuris šiuo metu nėra įregistruotas ir neturi tikslaus adreso, jis yra ties minėtu gyvenamuoju namu. Šis ūkinis pastatas yra suskirstytas į mažus sandėliukus. Minėtas gyvenamasis namas ilgą laiką neturėjo centrinės šildymo sistemos – butuose yra įrengti židiniai bei krosnys. Centrinis šildymas šiame name buvo įvestas apie 1978 metus, todėl iki to laiko žmonės savo butus šildėsi malkomis ar anglimis. Kadangi minėtas namas neturėjo rūsio patalpų, o žmonėms reikėjo laikyti kurą (malkas ar anglis), todėl šalia namo buvo pastatytas medinis sandėliukų pastatas. Nors kai kurių pareiškėjų butų nekilnojamojo turto išrašuose yra nurodyta informacija, jog jie turi rūsį, tačiau po gyvenamuoju namu nėra rūsio patalpų. Pareiškėjų teigimu, labai tikėtina, jog toks įrašas atsirado dėl techninių klaidų, kurios buvo padarytos atliekant minėtų butų privatizaciją. Galimai buvo turima omenyje, kad rūsys yra kaip analogas priskirtam sandėliukui – sovietinei valdžiai suteikiant žmonėms butą gyvenamajame name, tam gyventojui buvo išduodamas orderis ir atsakingas darbuotojas nurodydavo, kuriuo sandėliuku iš minėto pastato atitinkamas žmogus galės naudotis. Vėliau keičiantis butų gyventojams ar savininkams, prieš tai buvęs buto savininkas tiesiog perduodavo sandėliuko raktus naujajam savininkui. Pareiškėjams nėra žinoma, kodėl tuometinės valdžios įstaigos šio ūkinio pastato neįregistravo, ir vėliau, pradėjus privatizavimą, šie sandėliukai nebuvo įtraukti kaip butų priklausiniai ir nebuvo kartu perduoti, nors žmonės šiais sandėliukais naudojasi nuo 1960 metų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad sandėliukai žmonėms buvo perduodami kaip butų priklausiniai. Be to, ant sandėliukų durų yra užrašyti numeriai, t. y. namo numeris ir buto numeris, kas reiškia, kad iš atitinkamo namo buto savininkas naudojasi šiuo sandėliuku. Tarp sandėliukų naudotojų jokių pretenzijų ar nesutarimų nėra. Vieni butų savininkai ilgiau naudojasi sandėliukais, kiti trumpiau, tačiau iš esmės pačiais sandėliukais jau yra naudojamasi nepertraukiamai ilgiau kaip 60 metų, nepriklausomai nuo sandėliukų naudotojų pasikeitimo, šis naudojimasis taip pat yra išviešintas, neslaptas. Taigi, pareiškėjai ir anksčiau buvę sandėliukų naudotojai šiais sandėliukais naudojasi sąžiningai ilgai, juos laiko kaip savo nuosavybę ir kaip priklausinius prie butų, kuriuos turi. Be to, į sandėliukus buvo įvesta atskira elektra, į juos buvo investuojamos piniginės lėšos, taip pat buvo atliekami sandėliukų pastato remonto darbai ūkio būdu.

4. Be to, 2023 metais buvo pakabintas skelbimas, kuriuo buvo prašoma atsiliepti minėtų sandėliukų savininkus ir naudotojus bei buvo prašoma pateikti dokumentus, kurių pagrindu statiniai yra naudojami, o jei tokių dokumentų nėra – apie tai informuoti seniūniją. Skelbime taip pat buvo nurodyta, jog jeigu nebus nustatyti teisėti statinių naudotojai, bus pradėtos vykdyti procedūros dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais. Pareiškėjų teigimu, šis skelbimas įrodo, kad sandėliukai nėra apskaityti jokiuose sąrašuose kaip valstybės ar savivaldybės turtas. Po tokio skelbimo pakabinimo butų savininkai bandė susisiekti su seniūnijos darbuotojais, tačiau gaudavo atsakymus, kad jeigu neturi konkretaus dokumento, kur būtų parašyta, kad sandėliuko dalis jiems priklauso, jiems reikia kreiptis į teismą. Pareiškėjai nesitikėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė imsis veiksmų siekdama šį sandėliukų pastatą pripažinti bešeimininkiu, todėl, pagal galimybes, pareiškėjai pradėjo procedūrą dėl sandėliukų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Šios aplinkybės pagrindžia, kad valstybė perleisdama 1992 metais butus, kartu perleido ir šiuos sandėliukus, tik dėl pareiškėjams nežinomų priežasčių sandėliukai nebuvo tinkamai įforminti. Tai buvo padaryta ne dėl pareiškėjų kaltės. Pareiškėjai taip pat savo iniciatyva atliko šių sandėliukų pastato kadastrinius matavimus tam, kad būtų tiksliai išmatuota, būtų žinoma, koks pareiškėjas kokį sandėliuką pagal susiklosčiusias aplinkybes naudoja, kokio jis ploto ir pan. Pagal suformuotą kadastrinių matavimų bylą, sandėliukų korpusui, esančiam ties namu, adresu: (duomenys neskelbtini), namu, yra suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai papildomai į valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centras dėl šių sandėliukų registravimo nesikreipė, nes VĮ Registrų centras net nebūtų priėmusi dokumentų, kadangi nė vienas iš pareiškėjų neturi tiesiogiai butų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų sandėliukų. Kadangi du sandėliukai yra įregistruoti, jie yra įregistruoti kaip atitinkamo buto priklausiniai, todėl, pareiškėjų nuomone, yra visos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį faktą.

5. Dalis pareiškėjų butų nėra išlaikę 10 metų laikotarpio, tačiau jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Nė vienas pareiškėjas į sandėliukus nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės kitokiu būdu. Pareiškėjai mano, kad remiantis pateiktais įrodymais ir kitomis nustatytomis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, jog pareiškėjai įsigiję butus, kartu perėmė valdyti ir sandėliukus. Tai įrodo sandėliukų valdymo su butais tęstinumą, t. y. sandėliukais iki pareiškėjų naudojosi prieš tai buvę butų savininkai, o nuo butų įgijimo jais naudojosi pareiškėjai. Visą laikotarpį šie sandėliukai buvo valdomi teisėtai, niekas pareiškėjams nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl naudojimosi sandėliukais. Šie sandėliukai visą laiką buvo valdomi atvirai, nė vienas iš pareiškėjų nesislapstė, net nebandė slėpti šio fakto. Be to, pareiškėjai yra įsitikinę, kad nėra jokio kito asmens, kuris galėtų būti minėtų sandėliukų savininkas. Pareiškime taip pat nurodoma, kad buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), savininkė yra nurodyta N. A., kuri yra mirusi, tačiau pareiškėjo A. P. naudai buvo sudarytas testamentas ir A. P. yra kreipęsis į notarą dėl palikimo priėmimo. Todėl laikytina, kad A. P. yra tinkamas pareiškėjas.

7. Byloje nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad sandėliukai būtų buvę privatizuoti. Šiuo konkrečiu atveju, pradėjus turto privatizavimą ir 1992 m. pradėjus sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutartis, nė vienoje tokioje sutartyje nebuvo nurodyta, kad kartu įgyjamas (privatizuojamas) ir konkretus sandėliukas (ar ūkinio pastato dalis). Pareiškimas grindžiamas tik spėjimais, jog galimai ne visais atvejais valstybės institucijai atstovaujantis asmuo galėjo pagalvoti, kad reikia įrašyti ir kartu parduodamo sandėliuko pastato atitinkamą dalį ir tiesiog neįrašinėjo sandėliuko pastato dalių į sutartį arba galimai dėl techninių klaidų vietoje sandėliuko buvo nurodoma, kad įsigyjamas butas su rūsiu, nors rūsio gyvenamajame name nėra. Tačiau šiuo aspektu taip pat tikėtina, kad butų pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo nurodoma įsigyjamo ūkinio pastato dalis (sandėliukas) būtent dėl to, kad butus privačios nuosavybės teise įsigyjantys asmenys neišreiškė noro kartu su jais įsigyti ir sandėliukų, dėl ko sandėliukai liko neprivatizuoti. Be to, net ir tose sutartyse, kuriose buvo nurodoma, kad butas įsigyjamas su rūsiu, nėra pateikiami jokie papildomi, kokias nors kitas (ne buto) patalpas identifikuojantys duomenys (pavyzdžiui, plotas, kaina), iš ko būtų galima identifikuoti įsigyjamas pagalbines patalpas, jų dydį. Tuo tarpu turto privatizavimu ir buvo siekiama viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią, dėl ko turto pirkimo–pardavimo sutartyse turėjo būti aktualu tiksliai nurodyti, kokį konkretų turtą siekiama privatizuoti, nes tokia sutartis tapo privačios nuosavybės teises į konkretų turtą patvirtinančiu dokumentu. Taigi, jeigu sandėliukai nebuvo privatizuoti, tai reiškia, kad sandėliukai liko valstybės nuosavybės teisės objektu ir įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją, o tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė. Suinteresuoto asmens teigimu, vien tai, kad, galimai, kaip teigiama pareiškime, buvę butų savininkai parduodami butus naujiems butų savininkams perduodavo ir sandėliukų raktus, parodydavo, kuris sandėliukas jiems priklauso ir kad naujasis buto savininkas gali naudotis atitinkamu sandėliuku bei tai, kad ant sandėliukų durų yra užrašyti numeriai (namo numeris ir buto numeris), savaime nei patvirtina, nei paneigia, kad sandėliukai priklauso pareiškėjams privačios nuosavybės teise, o pareiga tai įrodyti šioje byloje tenka pareiškėjams, nes jie kreipėsi į teismą, prašydami teismo nustatyti atitinkamą faktą.

8. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog sandėliukai nėra įregistruoti valstybės / savivaldybės vardu, ir nėra duomenų apie tai, kad sandėliukai privatizavimo (ar kitu būdu) buvo įgyti privačios nuosavybės teise, buvo inicijuota ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-5503-1102/2024 pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad prieš šios bylos inicijavimą niekas nepareiškė turtinių teisių į ūkinį pastatą, kuriame yra sandėliukai, nors ūkinis pastatas buvo įtrauktas į 2020 m. sausio 14 d. Statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą, 2022 m. lapkričio 15 d. buvo surašytas Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas ūkinis pastatas, esantis prie (duomenys neskelbtini). Be to, nuo 2022 m. lapkričio 22 d. buvo skelbiamas pranešimas, kviečiantis atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į sandėliukus. Taip pat tam, kad visi suinteresuoti asmenys galėtų aiškiai identifikuoti, kokio konkrečiai objekto pripažinimo bešeimininkiu procedūra buvo pradėta ir kurio savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į šį objektą, kviečiama atsiliepti, (duomenys neskelbtini) seniūnija užtikrino, jog ir ant paties ūkinio pastato būtų pakabinti skelbimai (2022 m.). Informacija apie pradėtą ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kvietimas atsiliepti asmenis, turinčius turtinių teisių į minėtą statinį, buvo skelbiama ir nacionaliniame laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės patvirtina, kad siekiant nustatyti minėto objekto savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į šį daiktą, buvo imtasi visapusiškų priemonių galimiems savininkams ar kitiems asmenims, turintiems turtinių teisių į ūkinį pastatą, išsiaiškinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, esą Vilniaus miesto savivaldybės pateiktas atsakymas pakabinto skelbimo forma įrodo, kad šie sandėliukai taip pat nepriklauso valstybei, nes priešingu atveju jie nebūtų buvę įtraukti į neregistruotų statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą, siekiant juos pripažinti bešeimininkiais, bei šios aplinkybės pagrindžia, kad valstybė, perleisdama 1992 m. butus, kartu perleido ir šiuos sandėliukus, tik sandėliukai nebuvo tinkamai įforminti, visiškai nepagrįsti, nes tokio pobūdžio skelbimai objektyviai negali nei patvirtinti, nei paneigti, kam nuosavybės teise priklauso sandėliukai, tai yra tik priemonė, skirta padėti išsiaiškinti duomenis, reikalingus atitinkamoms procedūroms tinkamai įgyvendinti, o ne nuosavybės teisės faktui konstatuoti. Tai, kad pareiškėjai tik po kelerių metų sureagavo į skelbimus, kelia abejonių dėl pareiškėjų sąžiningumo siekiant įgyti sandėliukus įgyjamosios senaties instituto pagalba. Be to, kai kurie pareiškėjai prašo nustatyti jų nuosavybės teisę ne į vieną, o į du ar net tris sandėliukus, tačiau visiškai nepaaiškina, kokiu pagrindu ir nuo kada jie galimai pradėjo naudotis daugiau nei vienu sandėliuku.

9. Pareiškime teigiama, kad pareiškėjai darė sandėliukų remontus pagal savo galimybes, taip pat įsivedė atskirą elektrą, tačiau kartu su pareiškimu nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad pareiškėjai tikrai realiai naudojosi sandėliukais ir nepertraukiamai tai darė dešimt metų ar daugiau. Pagal pareiškime ir kartu su juo pateiktus duomenis nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai sąžiningai, teisėtai valdo sandėliukus dešimt metų ir daugiau. Pareiškėjų nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmės pagrįstos išvados, kad sandėliukai nuo pat pastatymo yra viešai, teisėtai valdomi, naudojami, tvarkomi ir prižiūrimi butų savininkų (pareiškėjų). Be to, pareiškėjai neįrodė, kad sandėliukai šiuo konkrečiu atveju gali būti privačios nuosavybės objektas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikia realių sandėliukų valdymo pagrindimą ir teisėtumą bei sąžiningumą ir valdymo nepertraukiamumą pagrindžiančių įrodymų, pareiškime remiasi deklaratyviais bei hipotetiniais teiginiais, o ne konkrečiais įrodymais. Suinteresuoto asmens vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra įrodytos visos sąlygos pareiškėjų nuosavybės teisės į sandėliukus fakto nustatymui pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjų prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

13. 2024 m. lapkričio 7 d. suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriose nurodė, kad byloje yra ne keletas pareiškėjų, o keliolika, todėl kiekvienas pareiškėjas turi įrodyti, kad jis įgijo teisę į konkretų sandėliuką (sandėliukus) įgyjamosios senaties pagrindu. Tuo atveju, jeigu nors vienas pareiškėjas įrodytų, kad jis pagal įgyjamosios senaties institutą įgijo konkretų sandėliuką, tai savaime negali reikšti to, kad kiti pareiškėjai taip pat įgijo nuosavybės teisę į kitus sandėliukus pagal šį institutą. Tuo tarpu byloje teikiami pavieniai atskiri duomenys, kuriais bandoma įrodyti abejotinas aplinkybės dėl sandėliukų įgijimo, kas nesudaro pagrįsto įsitikinimo laikyti pareiškėjus sąžiningais sandėliukų įgijėjais. Pareiškėjų pateikiamos nuotraukos (tik trijų sandėliukų, pažymėtų Nr. 32-14, Nr. 32-16, Nr. 32-13), kuriomis, kaip teigiama prašyme, įrodinėjama, kad sandėliukais yra naudojamasi, juose laikant įvairius daiktus, objektyviai ir patikimai nepatvirtina to fakto, kad šiais sandėliukais yra de facto (faktiškai) naudojamasi. Nuotraukose matyti, kad sandėliukai yra su spynomis, ir labiau tikėtina užrakintomis (kas aiškiai matyti iš jų padėties), spynos nėra nuimtos. Pagal pateiktas nuotraukas nėra aišku, kokiose konkrečiai patalpose nufotografuoti daiktai, kurie primena labiau išmetimui skirtas atliekas, o ne tuos daiktus, kuriuos pareiškėjai nurodė juose laikantys (maisto gėrybes, dviračius ar malkas). Be to, kai kuriose patalpose matyti voratinkliai. Iš pateiktų nuotraukų taip pat negalima matyti, kad sandėliukai buvo remontuoti. Suinteresuoto asmens nuomone, iš pateiktų nuotraukų neįmanoma objektyviai patikrinti, ar nuotraukose užfiksuotos būtent tų sandėliukų, dėl kurių byloje kyla ginčas, vidaus patalpos su daiktais ar bet kurios kitos patalpos. Pareiškėjai nepateikė įtikinamų duomenų, patvirtinančių, kad rūpinosi ir prižiūrėjo ginčo sandėliukus, nepateikė sutarties su elektros energijos tiekėju ir apmokėjimo už suvartotą elektros energiją apmokėjimo sąskaitų, kitų duomenų, patvirtinančių naudojimąsi sandėliukais (pavyzdžiui, sandėliukų remontui reikalingų medžiagų įsigijimo kvitų). Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad vadovaujantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 28-765), 7 punktu, pagalbiniai ūkiniai pastatai (šiuo atveju sandėliukai), kuriuos buvo pageidaujama įsigyti nuosavybės teise, turėjo būti ne tik įrašyti į atitinkamas sutartis, kuriomis buvo įgyti pareiškėjų butai, tačiau ir atitinkamai atskirai įkainoti (nurodyta konkreti jų kaina). Tam, kad būtų galima atskirai įkainoti konkretų nekilnojamojo turto objektą, jį būtina identifikuoti, nurodyti jo plotą, adresą, kitus nekilnojamojo turto objekto įsigijimui reikšmingus duomenis, tačiau pareiškėjų sutartyse tokie duomenys nėra užfiksuoti. Pareiškėjų į bylą pateikta Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažyma iš esmės nesuteikia jokių papildomų duomenų, patvirtinančių byloje reikšmingas aplinkybes dėl sandėliukų kaip objektų, į kuriuos pareiškėjai siekia įteisinti savo nuosavybės teisę pagal įgyjamosios senaties institutą.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas palaikė pareiškimo reikalavimus ir prašė juos tenkinti, taip pat palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

15. Teismo posėdžio metu suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovės palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

27. Byloje nebuvo ginčo, kad gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas apie 1940 metus; 1960 metais šalia nurodyto gyvenamojo namo buvo pastatytas ir medinis sandėliukų (ūkinis) pastatas. Pareiškėjų teigimu, namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), ilgą laiką neturėjo centrinės šildymo sistemos, tai yra, butuose buvo (yra) įrengti židiniai bei krosnys, kuriais žmonės kūrenosi savo butus, o centrinis šildymas šiame name buvo įvestas apie 1978 metus, todėl iki to laiko žmonės savo butus šildėsi malkomis ar anglimis. Gyvenamajame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), nėra rūsio patalpų, o žmonėms reikėjo laikyti (ir iki šiol reikia) kurą, tai yra malkas ar anglis, todėl, anot pareiškėjų, natūralu, kad šalia namo buvo pastatytas medinis sandėliukų pastatas, kuriame žmonės laikė malkas ar anglis, o vėliau ir kitus daiktus, tai yra įvairias daržoves, uogienes, kitus daiktus (dviračius ir pan.). Pareiškėjų pozicija, kad ginčo sandėliukų pastatas buvo pastatytas tam, jog namo gyventojai galėtų laikyti jame kietąjį kurą, savaime nėra atmestina, tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė, ir ką pripažino patys pareiškėjai, centrinis šildymas pareiškėjų gyvenamajame name buvo įvestas apie 1978 metus, todėl pradinis gyventojų poreikis turėti sandėliuką kaip kietojo kuro laikymo vietą jau seniai neteko aktualumo. Pareiškėjai, papildydami bylos medžiagą, pateikė teismui kelias krosnių nuotraukas ir motyvavo, kad butuose iki šiol yra išlikusios krosnys, kurias gyventojai kūrena iki šildymo sezono pradžios (el. b. 2 t., b. l. 14–17). Viena vertus, pateiktos kelios nuotraukos nepagrindžia, kad krosnys yra išlikusios visuose butuose, antra, kad kietąjį kurą gyventojai laiko ginčo sandėliukuose (CPK 185 straipsnis).