Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo individualios įmonės J. D. turgaus „Marmantas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atsakovės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų patenkintas iš dalies, individualios įmonės J. D. turgus ,,Marmantas“ bankroto byloje Nr. B2-957-254/2010.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi toje dalyje, kuria jos reikalavimai atmesti, iš esmės neargumentuotai atskirajame skunde nurodo, kad teismas neatskleidė skundo esmės ir neišnagrinėjo visų jame nurodytų aplinkybių bei argumentų, buvo šališkas ir neteisėtai išnagrinėjo skundą jai nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliantės argumentus, laiko, jog yra būtina atsižvelgti į bankroto proceso ypatumus, siejamus su įmonių bankroto teisės instituto esme bei tikslais, o taip pat į tai, kad šie tikslai gali būti įgyvendinti tik tuomet, jeigu bankroto procedūros bus vykdomos griežtai laikantis proceso koncentruotumo, ekonomiškumo bei skaidrumo principų, kurie ĮBĮ yra užtikrinti nustatant tikslius ir glaustus terminus atskiroms bankroto procedūroms atlikti, tiksliai reglamentavus šio proceso dalyvių teises bei pareigas, jų įgyvendinimo tvarką, pagrįstą visų kreditorių lygybės, skolininko bei kreditorių interesų pusiausvyros principu.

Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad atsakovas – bankrutuojanti individuali įmonė, yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, už kurio prievoles subsidiariai atsako juridinio asmens dalyviai (savininkai) (CK 2.50 str. 4 d.). Todėl individualios įmonės savininko padėtis bankroto procese yra specifinė. Savininkas turi teisę ginti savo teises skųsdamas teismui kreditorių susirinkimo nutarimus, šiam asmeniui neužkirstas kelias kelti administratoriaus pakeitimo klausimą, jeigu bankroto procese atsirastų abejonių dėl jo nešališkumo ar nesugebėjimo sklandžiai organizuoti bankroto proceso eigą (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis J. J. įmonės ,,Vaiminda“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-375/2006 m.). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija mano, kad apeliantės argumentai nagrinėtini visų bankroto byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Kaip žinoma, teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas bankroto bylose privalo būti aktyvus ir ex officio aiškindamasis bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes gali remtis ne tik šalių procesiniuose dokumentuose nurodomais argumentais. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantės teiginius, be minėtų argumentų remiasi ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės duomenimis.

Kaip matyti iš šios duomenų bazės, teismuose buvo nagrinėjama nemažai civilinių, baudžiamųjų bylų, kuriose apeliantė dalyvavo tiek ieškovės, atsakovės, apeliantės ar kasatorės statusu, tiek kaip IĮ J. D. turgus „Marmantas“ atstovė, pavyzdžiui: Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-81/06, kurioje J. D. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą - patikėto didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą (BK 183 str. 2 d.); Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-854-249/2009 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovams IĮ J. D. turgus „Marmantas“, įmonės savininkei J. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisių pripažinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisių į patalpas pripažinimo; Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2480-530/2009 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams IĮ J. D. turgus „Marmantas“ ir įmonės savininkei J. D. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nuosavybės teisių į patalpas pripažinimo; Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1112-658/2009 pagal ieškovo M. A. N. ieškinį atsakovei J. D. dėl paskolos priteisimo; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-768-395/2009 pagal ieškovų Z. D. bei kitų fizinių asmenų, atsakovės J. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-768-395/2009 pagal ieškovų ieškinį atsakovei J. D. dėl neturtinės žalos atlyginimo; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2007 pagal atsakovės J. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. P. ieškinį atsakovei J. D. dėl skolos grąžinimo. Kaip matyti iš paminėtų procesinių sprendimų, atsakovė savo interesus bylose gynė pati ar naudodamasi profesionalaus atstovo paslaugomis, ir darytina išvada, kad jai yra žinoma proceso teisių gynimo ir įgyvendinimo tvarka.

Šioje bankroto byloje atsakovė taip pat aktyviai veikė ir naudojosi proceso teisėmis. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovės įmonei pagal ieškovų UAB „Kauno keliai“, H. D. B., R. G., V. M., D. L., A. Š., V. V., D. K., Z. D., G. A., A. Š., G. J., J. R., K. R., J. G., V. Š., A. A., B. Č., L. R., V. Z., J. Š., J. J. ieškinį buvo nagrinėjamas nuo 2008-07-11. Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartimi buvo atsisakęs kelti bankroto bylą (bylos Nr. B2-419-601/2009), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugpjūčio 28 d. šią teismo nutartį panaikino ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, iš naujo išnagrinėjęs šį klausimą, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi bylą iškėlė. Teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartimi atsakovei buvo paskirta 1 000 Lt bauda už nevykdymą teismo įpareigojimo pateikti įmonės dokumentus (bauda panaikinta įpareigojimą įvykdžius); teismas 2009-11-27 nutartimi atnaujino atsakovei terminą paduoti atskirtąjį skundą dėl teismo nutarties iškelti bankroto bylą. Atsakovė skunde nesutiko su tuo, kad ieškovai kreditoriai UAB ,,Kauno keliai“, H. D. B., J. J., J. K. ir M. U. turi teisę reikalauti bylos iškėlimo, taigi neigė jų finansinius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi atmesdamas atsakovės skundą, nurodė, kad šie reikalavimai grindžiami įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

Atsakovė teikė skundus bei atskiruosius skundus dėl bankroto administratoriaus UAB ,,Baklis“ atstatydinimo, dėl patvirtintų kreditorinių reikalavimų, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kt. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė atsisakė priimti dokumentus, susijusius su bankroto bylos iškėlimu, šie dokumentai buvo įteikti tik su antstolio pagalba, atsisakė administratoriui perduoti įmonės dokumentus, antspaudą bei kitą turtą, todėl administratorius turėjo spaudoje paskelbti apie dokumentų ir antspaudo dingimą. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad atsakovė bankroto bylos iškėlimo procese ir vėliau aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis, teikė skundus ir gynė tiek įmonės, tiek savo kaip savininkės teises, tačiau nesiekė bendradarbiauti, veikti, kad bankroto procesas vyktų kaip įmanoma operatyviau, ekonomiškiau ir koncentruotai (CPK 7, 8 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės, turint omenyje bankroto proceso ypatumus, yra reikšmingos nagrinėjant apeliantės argumentus.

Dėl J. D. skundo išnagrinėjimo jai nedalyvaujant

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismas pažeidė įstatymą skundą išnagrinėjęs jai nedalyvaujant. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atsakovės skundą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka 2010-09-08 ir nutarė į šį posėdį kviesti atsakovę, jos atstovę advokatę, administratorių. Teisme 2010-09-03 buvo gautas atsakovės atstovės advokatės R. Č. pranešimas, jog teisinių paslaugų sutartis yra nutraukta. Atsakovė teismo posėdžio metu prašė bylos nagrinėjimą atidėti, motyvuodama tuo, kad tik jo metu sužinojo apie nutrauktą atstovavimo sutartį. Teismas prašymą patenkino ir bylos nagrinėjimą atidėjo 2010-09-16, kurį atsakovė taip pat prašė atidėti dėl ligos, tačiau teismas šio prašymo netenkino.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant paminėtoms aplinkybėms, teismas turėjo pagrindą atmesti atsakovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 246 str. 2 d.). Pirmiau buvo pažymėta, jog įgyvendinant teismines bankroto procedūras yra siekiama kiek įmanoma operatyvaus bankroto procedūrų užbaigimo nutraukiant bankroto bylą ar likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 27 str., 32 str.). Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi, nenurodo motyvų, jog nagrinėti klausimai buvo išspręsti neteisingai dėl to, kad ji nedalyvavo teismo posėdyje, neteigia, kad neturėjo galimybės pateikti naujų, papildomų įrodymų, išdėstyti bylos nagrinėjimui svarbias konkrečias aplinkybes (CPK 178 str.). Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovo administratorius, apeliantė, savo proceso teisėmis naudodamasi sąžiningai ir rūpindamasi greitu bylos išnagrinėjimu, turėjo galimybę iki antrojo teismo posėdžio dienos, tai yra 2010-09-16, susirasti kitą atstovą (CPK 42 str. 5 d., 7 str.).

Atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovės liga nelaikytina svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 185 str.).

Dėl kreditorių susirinkimo pertraukos

Teisėju kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai dėl kreditorių susirinkimo organizavimo ir vedimo. Kaip minėta, apeliantė teigia, kad 2010-05-28 kreditorių susirinkime neteisėtai buvo padaryta pertrauka, o susirinkimą tęsiant 2010-06-03 priimti nutarimai yra neteisėti, nes apie šį susirinkimą atsakovei nebuvo pranešta. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Kaip žinoma, ĮBĮ kreditorių susirinkimo pertraukos nereglamentuoja, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pagal įstatymo analogiją taikytina CPK 235 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog byloje gali būti skelbiama pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Šis įstatymo reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo susirinkimo nutarimus pripažinti neteisėtais dėl paskelbtos penkių dienų pertraukos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei atskirajame skunde apeliantė nenurodo ir neteigia, jog jai nebuvo pranešta ir ji nežinojo apie 2010-05-28 šaukiamą kreditorių susirinkimą. Taigi apeliantė, turėdama pakankamos patirties teisminiuose procesuose tiek bankroto bylose, tiek vykstančiuose bendra ieškinine tvarka, žinodama apie pirmąjį kreditorių susirinkimą ir jame svarstomus klausimus, užimdama specifinį statusą šioje byloje ir būdama rūpestinga, sąžininga ir apdairi, siekdama užtikrinti kuo operatyvesnį, koncentruotesnį bankroto procedūrų ir tikslų įgyvendinimą, turėjo pareigą domėtis nagrinėjamais klausimais priimtais nutarimais ir tolesne jo eiga (CPK 42 str., ĮBĮ 21 str. 2 d., 22-24 str.). Todėl kolegijos nuomone, apeliantei šios pareigos nevykdžius, yra pagrindas jos veiksmus vertinti kaip nesąžiningus, o atskirojo skundo argumentus šiuo klausimu atmesti kaip nepagrįstus (CPK 185 str.).

Dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo

Apeliantė teigia, kad 2010-05-28 kreditorių susirinkimas negalėjo būti šaukiamas, nes ji ginčijo kreditoriaus UAB ,,Kauno keliai“ ir kitų kreditorių fizinių asmenų finansinius reikalavimus. Nagrinėdama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija laiko svarbia byloje nustatytą aplinkybę, kad šių kreditorinių reikalavimų pagrįstumas buvo tikrinamas nuo pat bankroto bylos iškėlimo stadijos pradžios.

Kaip buvo paminėta, kad atsakovė, nesutikdama su bankroto bylos iškėlimu, ginčijo ieškovų kreditorių UAB ,,Kauno keliai“, H. D. B., R. G., V. M., D. L., A. Š., V. V., D. K., Z. D., G. A., A. Š., G. J., J. R., K. R., J. G., V. Š., A. A., B. Č., L. R., V. Z., J. Š., J. J. teises reikšti tokį ieškinį. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje nustatyta, kad ieškovų kreditorinių reikalavimų pagrįstumas grindžiamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir išduotais vykdomaisiais raštais. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartyje konstatavo, kad šios teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos (civilinė byla Nr. 2-278/2010), kad nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog atsakovo skola ieškovui UAB ,,Kauno keliai“ yra 30 800,63 Lt. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2002 m. birželio 17 d. sprendimu šiai įmonei iš atsakovo priteisė 66 442,44 Lt (civilinė byla Nr. 2-1446/2002) ir nėra įrodymų, kad yra grąžinta daugiau nei 6 000 Lt, kuriais teismas ir sumažino kreditorinio reikalavimo dydį. Teismas nurodė, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių apeliantės teiginį, kad UAB ,,Kauno keliai“ buvo sumokėti antstolės N. V. išieškoti 10 475,80 Lt. Teismas taip pat konstatavo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtų kreditorių fizinių asmenų reikalavimus (duomenų apie skolų sumokėjimą, vykdomųjų dokumentų įvykdymą, įskaitymą ir kt.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė, iš naujo keldama šių kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimus, dėl kurių buvo pasisakyta galiojančiuose tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo proceso teisėmis (CPK 42, 95 str., ĮBĮ 21 str.).

Remdamasi paminėtais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga teismo išvada, jog nepagrįstas apeliantės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų (kreditorių susirinkimo pirmininko paskyrimas, kreditorių komiteto rinkimai, pirmininko įgaliojimai pasirašyti pavedimo sutartį) panaikinimo tais motyvais, kad UAB ,,Kauno keliai“ ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai, o taip pat jų kaip kreditorių teisės bankroto procese yra neteisėti (CPK 185 str.).

Dėl administratoriaus ataskaitos

Kaip minėta, apeliantė nesutinka su kreditorių susirinkime patvirtinta administratoriaus ataskaita motyvuodama tuo, kad joje pateikta netiksli informacija. Kaip žinoma, administratoriaus ataskaita – tai procedūrinis dokumentas, kuriuo kreditorių susirinkimas yra informuojamas apie atliktą darbą bei bankroto proceso eigą (ĮBĮ 23 str. 4 p.). Paprastai ataskaitos tvirtinimas laikomas neteisėtu tada, kai joje nurodyti darbai iš tiesų nėra atlikti arba neatlikti darbai, kurie administratoriui yra privalomi pagal ĮBĮ ir kitų įstatymų normas. Tuo tarpu šiuo atveju, kaip matyti iš kreditorių susirinkimo protokolo, administratorius nurodė, jog visas bankrutuojančios bendrovės turtas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo perimtas antstolio pagalba, nes įmonės savininkei atsisakius perduoti įmonės dokumentus ir nesutikus bendradarbiauti, administratoriui nėra žinoma, kokį turtą asmeniškai naudoja įmonės savininkė (b. l. 7-9). Todėl kolegijos nuomone, teismas teisingai nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė (duomenys neskelbtini) adresu esantį nekilnojamąjį turtą laiko savo gyvenamąja patalpa, neduoda pagrindo netvirtinti ataskaitos. Tuo labiau, kad Nekilnojamojo turto registre šiuo adresu esantis nekilnojamasis turtas pačios apeliantės valia yra įregistruotas įmonės vardu (CPK 185 str.).

Dėl administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų

Pasisakydama dėl teismo argumentų, kuriais remiantis atmestas skundas dėl administravimo sąmatos patvirtinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog šio dokumento paskirtis yra užtikrinti, kad sklandžiam bei kuo greitesniam bankroto procedūrų vykdymui būtų skiriamas optimalus lėšų kiekis. Sprendžiant šiuos klausimus, privaloma atsižvelgti, kiek likvidaus turto turi bendrovė, skolų dydį, ar išlaidos (teisinių, antstolių paslaugų ir kt.) yra būtinos, ar atlyginimo dydis yra pagrįstas jau atliktų darbų kiekiu, kokybe, o taip pat planuojamų ateityje atlikti darbų būtinumu ir kt. (ĮBĮ 23 str. 5, 9 p., 36 str. 2 d.). Kaip matyti iš skundžiamo kreditorių susirinkimo protokolo, priešingai nei teigia apeliantė, išlaidų suma buvo detaliai išskirstyta, nurodant kiekvienai išlaidų rūšiai tenkančią sumą. Kreditoriai, išanalizavę pateiktus duomenis, administratoriaus prašomas patvirtinti išlaidas sumažino trečdaliu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, kuri nepateikė įrodymų, jog patvirtinta išlaidų sąmata neatitinka realių ir būtinų bankrutuojančios įmonės išlaidų, be pagrindo teigia, jog administravimo išlaidos yra neapgrįstos (CPK 185 str.).

Administratoriaus atlyginimas buvo patvirtintas atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 6 d. nutartimi patvirtintą atlyginimą iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, atsižvelgdamas į patvirtintų kreditorinių reikalavimų apimtį, turto vertę, įmonės savininkės elgesį (dokumentų, turto neperdavimas, atsisakymas bendradarbiauti ir kt.), o taip pat planuojamus ateityje atlikti darbus, sprendė, jog 2 500 Lt atlyginimas neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo reikalavimams. Tuo tarpu apeliantė nei skunde dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, nei atskirajame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių minėtą teismo išvadą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi atsakovės pateikto skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų ir skundžiamos teismo nutarties turiniu, taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad nagrinėdamas jos skundą teismas buvo šališkas, neišnagrinėjo visus jos nurodytus argumentusų ir dėl jų nepasisakė (CPK 265 str. 2 d., 263 str. 1 d.). Visų pirma, teismas privalo išanalizuoti ne visus, bet esminius, tai yra teisinę reikšmę turinčius, procesiniuose dokumentuose nurodomus argumentus. Antra, paminėti apeliantės argumentai negalėtų būti pagrindu naikinti šią teismo nutartį, nes kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nagrinėjamu atveju – nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kuris yra fakto instancija, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais konstatavo, jog teismas teisingai išsprendė šį ginčą ir tuo klausimu priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Minėta, jog apeliantė prašė atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 336 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamam klausimui išspręsti pakanka šalių argumentų, išdėstytų atskirajame skunde ir atsiliepime į jį, todėl šalių dalyvavimas nėra būtinas ir netikslingas.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutarties paliekama nepakeista (CPK 329, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.