Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo individualios įmonės J. D. turgaus „Marmantas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria atsakovui individualiai įmonei J. D. turgui „Marmantas“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2877-254/2009 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“, Haroldo D. B. , R. G. , V. M. , D. L. ir kt. ieškinius atsakovui individualiai įmonei J. D. turgui „Marmantas“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai Haroldas D. B. , R. G. , V. M. , D. L. , A. Š. , V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J. , J. R. , K. R. , J. G. 2005 m. sausio 6 d. ieškiniu (2005 m. vasario 7 d. nutartimi prijungta civ. byla Nr. B2-459-555/2005) bei A. A. , V. Š. , B. Č. , L. R. , V. Z. , J. Š. , J. J. papildomu ieškiniu prašė iškelti IĮ J. D. turgui „Marmantas“ bankroto bylą bei įmonės administratoriumi paskirti UAB „Baklis“. Ieškinyje nurodė, jog teismo sprendimais ieškovams iš atsakovo priteisti įsiskolinimai, jų pagrindu išduoti vykdomieji raštai, tačiau atsakovas teismo sprendimų neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovas IĮ J. D. turgus „Marmantas“ atskiruoju skundu skundžia Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, kuria teismas iškėlė jam bankroto bylą. Atskirojo skundo pagrindą sudaro apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, konstatuojant įmonės nemokumą.

Įmonės nemokumas kaip bankroto bylos iškėlimo sąlyga yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p., 2 str. 8 d.). Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Dėl atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio

Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su įmonės balanse įrašyto turto verte, o ne tikslius visų įmonės įsiskolinimų dydžius. Tikslesnį pradelstų įsipareigojimų dydį svarbu nustatyti tik tada, kai tokių įsipareigojimų suma pagal bylos duomenis yra tik nežymiai didesnė arba nežymiai mažesnė negu pusė įmonės turto vertės. Tuo tarpu kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio klausimai yra sprendžiami bankroto bylos nagrinėjimo metu, tokius reikalavimus teismo nutartimi tvirtinant, juos tikslinant (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-601/2008).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog, sprendžiant dėl atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, teismas turėjo vadovautis ne ieškovų atstovo pateiktu IĮ J. D. „Marmantas“ kreditorių sąrašu 2009 m. birželio 1 d., pagal kurį atsakovo atsakovas skolingas kreditoriams 385 279,58 Lt (10 t., b.l. 92-109), bet atsakovo pateiktu įmonės skolų (kreditorių) aprašu 2009 m. spalio 1 d., pagal kurį įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 144 990,60 Lt (11 t., b.l. 81-82). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo pateiktą kreditorių sąrašą vien dėl to, jog jame iš viso nenurodyta atsakovo skolos kreditorių – fizinių asmenų – atžvilgiu, kurių daugumos egzistavimą patvirtina įsiteisėję teismo sprendimai ir jų pagrindu išduoti vykdomieji raštai (7 t., b.l. 38-114). Byloje esant įrodymams, jog atsakovo teismui pateikti duomenys apie įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį yra akivaizdžiai neteisingai, teismas neturėjo pagrindo vadovautis atsakovo pateiktu kreditorių sąrašu.

Apeliantas nesutinka su ieškovų atstovo pateiktame IĮ J. D. „Marmantas“ kreditorių 2009 m. birželio 1 d. sąraše nurodytu atsakovo skolos dydžiu ieškovui UAB „Kauno keliai“. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1446/2002, bendra AB „Kauno keliai“ naudai iš atsakovo J. D. firmos „Marmantas“ priteista suma – 66 442,44 Lt (1 t., b.l. 6). Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-874/2003, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b.l. 7-8). Apelianto argumentai, jog jis yra grąžinęs kreditoriui UAB „Kauno keliai“ didžiąją šios skolos dalį ir likusi negrąžinta skolos dalis sudaro 30 800,63 Lt, yra nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančio 2009 m. spalio 9 d. kasos pajamų orderio (kvitas Nr. AKK002241) nustatęs, kad atsakovas grąžino UAB „Kauno keliai“ 6000 Lt dydžio skolos dalį (11 t., b.l. 47), šia suma sumažino bendrą atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumą. Nesant duomenų apie antstolės N. V. išieškotos 10 475,80 Lt pinigų sumos paskirstymą, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo šia suma sumažinti atsakovo pradelstus įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog, sprendžiant dėl atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, neturėjo būti vertinami Kauno apskrities VMI reikalavimai. Pažymėtina, jog byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo skolos valstybės biudžetui egzistavimą, kurią sudaro mokestinė nepriemoka ir teismų procesiniais sprendimais iš atsakovo valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Remiantis Kauno apskrities VMI 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (20.4-21.2)-K-6521, 2009 m. gegužės 7 d. duomenimis atsakovas turėjo 52 236,91 Lt dydžio mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui (10 t., b.l. 60). Atsakovas nepateikė jokių tiesioginių šios skolos ar jos dalies sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, o jo atskirajame skunde nurodomas Kauno apskrities VMI 2005 m. rugpjūčio 16 d. raštas Nr. (15.3-14)-K-672 nepaneigia 52 236,91 Lt dydžio mokestinės nepriemokos 2009 m. gegužės 7 d. duomenimis egzistavimo.

Apeliantas, ginčydamas ieškovų nurodytą atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį, nepagrįstai nurodo, jog teismas turėjo nevertinti atsakovo skolos Kauno miesto savivaldybės administracijai, grindžiamos nesumokėtu nuomos mokesčiu ir delspinigiais. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo nuomos santykių dėl žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), egzistavimą (5 t., b.l. 145-148) ir skolos susidarymą (10 t., b.l. 27-28), o apeliantas nepateikė jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio, turėjo įvertinti ir šią skolą.

Apeliantas nurodo, jog į atsakovo kreditorių sąrašą, kuriuo vadovavosi teismas, buvo nepagrįstai įtraukti H. D. B. , J. J. ir M. U. . Pažymėtina, jog šių fizinių asmenų skolos atsakovui egzistavimo faktas nepaneigia atsakovo skolos jiems egzistavimo. Atsakovo skolų H. D. B. ir J. J. buvimą patvirtiną byloje esantys vykdomieji raštai (7 t., b.l. 141, 173-174). Nesant duomenų apie šių skolų sumokėjimą, vykdomųjų dokumentų įvykdymą ar priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymą, ta aplinkybė, kad minėti kreditoriai yra skolingi J. D. turgui „Marmantas“, nereiškia atsakovo įsipareigojimų jų atžvilgiu pasibaigimo. Kita vertus, ieškovų atstovo pateiktame atsakovo kreditorių 2009 m. birželio 1 d. sąraše yra nurodytas J. K. 1845,42 Lt dydžio reikalavimas, atsiradęs Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo pagrindu. Tačiau, remiantis bylos medžiaga ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje 2-01721-475/2005, 1795,42 Lt skola, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir 50 Lt bylinėjimosi išlaidų buvo priteista iš J. K. IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ naudai. Todėl ieškovų pateiktame atsakovo kreditorių sąraše nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma mažintina 1845,42 Lt dydžio suma.

Atsižvelgiant į tai, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, nėra būtinas tikslus visų įmonės įsiskolinimų dydžių nustatymas, ir į tai, kad kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės bendram pradelstų įsipareigojimų dydžiui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų kaip neturinčių teisinės reikšmės bankroto bylos iškėlimo klausimo teisingam išsprendimui. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį, kurie sudaro 377 434,16 Lt (385 279,58 – 6000 – 1845,42 = 377 434,16).

Dėl atsakovo balanse esančio turto vertės

Tam, kad būtų galima spręsti apie įmonės mokumą, būtina nustatyti, kokia yra įmonės balanse esančio ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė. Tokiu būdu turėjo būti nustatyta ne tik atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertė, bet ir atsakovo debitorinių įsiskolinimų (gautinų sumų) bei atsakovui priklausančių piniginių lėšų dydis.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog, sprendžiant dėl bankroto bylos individualios įmonės teisinę formą turinčiam juridiniam asmeniui iškėlimo, turi būti vertinamas ne tik įmonei, bet ir jos savininkui priklausantis turtas. Kaip jau nagrinėjamoje byloje 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi yra konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas, individualios įmonės nemokumo nustatymui neturi teisinės reikšmės jos savininkui priklausančio turto vertė, kadangi įmonės turtas yra atskirtas nuo jos savininko turto (10 t., b.l. 186-189). Įmonės savininko turto nustatymas yra būtinas iškėlus bankroto bylą tam, kad bankroto procedūrų vykdymo metu, iškilus individualios įmonės savininko atsakomybės už tokio juridinio asmens prievoles prieš jo kreditorius klausimui, būtų galimas individualios įmonės kreditorių reikalavimus patenkinimas iš šios įmonės savininko turto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad, siekiant nustatyti atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertę, Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 23 d. ir 2005 m. kovo 4 d. nutartimis buvo paskirta atsakovo IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ turto vertės nustatymo ekspertizė, šią ekspertizę pavedant atlikti P. C. turto ir verslo tyrimo centrui (3 t., b.l. 82, 130). Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi buvo paskirta pakartotinė atsakovo turto vertės nustatymo ekspertizė, pavedant ją atlikti UAB „EREC“ (5 t., b.l. 199-200). Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertės, pagrįstai vadovavosi pakartotinės ekspertizės aktu, nes P. C. turto ir verslo tyrimo centro turto ekspertizės aktu buvo nustatyta visos turgavietės, esančios (duomenys neskelbtini), vertė, o ne atsakovui priklausančios šio turto dalies vertė.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog, sprendžiant dėl atsakovui priklausančio turto vertės, turėjo būti įvertinti jam priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovo vardu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra įregistruota nuosavybės teisių į jokius žemės sklypus (9 t., b.l. 17-20a). Atsakovas, nurodydamas, jog žemės sklypus nusipirko iš valstybės, nepateikė jokių jo nuosavybės teisių įgijimo pagrindą patvirtinančių įrodymų (valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ar kt.). Ta aplinkybė, jog Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama administracinės byla Nr. I-952-480/09 dėl atsakovo nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus įregistravimo, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovui priklausančio turto vertės bankroto bylos iškėlimo dieną. Be to, nuosavybės teisių atsiradimą sąlygoja ne jų įregistravimas, o jų įgijimo pagrindo buvimas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog, sprendžiant dėl atsakovui priklausančio turto vertės, turėjo būti nustatyta viso komercijos ir verslo pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), vertė. Byloje esantys įrodymai patvirtina prekybos paviljonuose esančių atskirų prekybos patalpų ir sanitarinio bloko, o ne pačių prekybos paviljonų kaip atskirų pastatų su inžinieriniais statiniais priklausymą atsakovui (5 t., b.l. 149-156, 6 t., b.l. 131-159). Dėl tos priežasties pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priklausančio turto vertės, neturėjo pagrindo vadovautis UAB „Bizantika“ 2001 m. turto vertinimo ataskaitos duomenimis, kuri buvo atlikta dar tuo metu, kai pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovas buvo viso pastatų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas (priedas prie civ. bylos – UAB „Bizantika“ atlikto IĮ J. D. turgavietės „Marmantas“ (duomenys neskelbtini), turto vertinimo ataskaita).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priklausančio turto vertės, neturėjo pagrindo vadovautis atsakovo pateikto 2009 m. rugsėjo 30 d. J. D. turgui „Marmantas“ priklausančio ilgalaikio turto komercijos ir verslo paslaugų pastatų komplekso žiniaraščio duomenimis, kadangi jame pateikti masinio turto vertinimo duomenys, t.y. statinio mokestinės (bazinės) vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenys (11 t., b.l. 79-80). Statinio mokestinė (bazinė) vertė – tai pagal LR Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą masiniu būdu arba kitais būdais įvertinto turto objekto vertė. Vadovaujantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, masinis turto vertinimas – toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma, o surinktos informacijos apie vertinamąjį turtą analizės būdu nustatomos verčių ribos, apimančios vertinamojo turto vertę. Šie duomenys nėra tinkami, kai sprendžiama konkrečių atsakovui priklausančių patalpų vertės klausimas.

Teismas pagrįstai atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adrese (duomenys neskelbtini), vertę nustatė remdamasis UAB „EREC“ turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. 6/12-25 duomenimis apie atsakovui priklausančio turto vertę, nustatytą atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, kuri yra lygi 795 000 Lt (6 t., b.l. 99-175). Iš šio turto teismas pagrįstai išskaičiavo prekybos paviljono 51žp patalpas 1-13, kurių vertė 19 000, nes į jas buvo pripažintos A. K. nuosavybės teisės (10 t., 40-42). Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog, kaip teisingai savo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovai, nagrinėjamu atveju taip pat yra pagrindas iš šioje ataskaitoje nurodytos atsakovui priklausančio turto vertės atimti ir prekybos paviljono 3E1žp patalpų 1-1 (unikalus Nr. 1999-8002-1036:0001) vertę, t.y. 34 000 Lt, nes į šiais patalpas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2- 854-249-2009, buvo pripažintos D. S. nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad UAB „EREC“ turto vertės nustatymo ataskaitoje pateikti duomenys apie turto vertę, buvusią vertinimo atlikimo metu (2007 m. lapkričio 13 d.), o šalys nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo nekilnojamojo turto vertę, buvusią sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius kainų pokyčius. Tiek nekilnojamojo turto kainų kilimas, tiek jų kritimas atitinkamu laikotarpiu pripažintina visiems žinomomis aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2008). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog, atsižvelgiant į kainų kritimą nekilnojamojo turto rinkoje per 2008–2009 m. laikotarpiu, atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto piniginės vertės sumažėjimas laikytinas aplinkybe, kurios šalys neturėjo įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009, yra pripažinęs, kad nekilnojamojo turto kainų kritimas 2008-2009 m. laikotarpiu apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai. Todėl tokia situacija suponavo būtinumą pirmosios instancijos teismui, sprendžiant dėl atsakovo balanse esančio nekilnojamojo turto vertės, be ekspertų išvadų, reikšmingų šio turto vertei nustatyti, paisyti ir visiems žinomos aplinkybės – nekilnojamojo turto kainų kritimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog, sprendžiant atsakovo mokumo klausimą ir siekiant teisingai nustatyti atsakovo nekilnojamojo turto vertę, buvusią bankroto bylos iškėlimo klausimo sprendimo dieną, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas 2007 m. lapkričio 13 d. nustatytą atsakovo nekilnojamojo turto vertę sumažinti iki 15 procentų.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentus, jog, sprendžiant dėl atsakovo balanse esančio turto vertės, siekiant nustatyti atsakovo mokumą, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo turimas pinigines lėšas bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias išieškotas, bet nepaskirstytas atsakovo pinigines lėšas, kadangi pastarosios taip pat laikytinos įmonės turtu, kuris, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų būti perduotas bankroto administratoriui ir iš kurio įstatymų nustatyta tvarka būtų tenkinami bankrutavusios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Remiantis apelianto byloje pateiktu banko sąskaitos išrašu, jo sąskaitos likutis 2009 m. kovo 30 d. pabaigoje buvo 7125,85 Lt (10 t., b.l. 47-48). Remiantis antstolio V. Z. 2009 m. gruodžio 3 d. raštu dėl informacijos pateikimo, šio antstolio depozitinėje sąskaitoje yra saugoma 27 884,88 Lt atsakovui priklausančių piniginių lėšų, skirtų iš skolininko IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ išieškomiems įsiskolinimams padengti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios sumos turėjo būti pridėtos nustatant atsakovui priklausančio turto vertę.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo balanse esančio turto vertės, turėjo pridėti atsakovo pateiktame 2009 m. rugsėjo 30 d. įmonės skolų (debitorių) žiniaraštyje nurodytą atsakovo debitorinių skolų dydį (11 t., b.l. 77-78). Pažymėtina, jog didžiosios dalies šiame žiniaraštyje nurodytų debitorių skolų susidarymas yra grindžiamas nesumokėtu turgavietės vietos paslaugų mokesčiu. Bendra atsakovo debitorinių įsiskolinimų suma, atėmus šiame žiniaraštyje nurodytas atsakovo sąskaitoje ir antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, sudaro 153 985,43 Lt (184 066,83 – 22 955,55 – 7125,85). Byloje nesant atsakovo turtinės reikalavimo teisės atsiradimą pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, šiame žiniaraštyje nurodyti debitoriniai reikalavimai neturėjo būti vertinami sprendžiant dėl atsakovo turto vertės. Be to, remiantis antstolio V. K. 2009 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 72/04/2263 nurodytais duomenimis, šiame žiniaraštyje nurodyti atsakovo skolininkai, kurių atžvilgiu pradėtos vykdymo procedūros, jau yra padengę savo įsiskolinimą.

Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog atsakovo balanse esančio turto vertė yra 666 041,95 Lt ((795 000 – 19 000 – 34 000) x 0,85) + 331,22 + 7125,85 + 27 884,88 = 666 041,95).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo mokumo, tinkamai įvertino atsakovo vykdomą veiklą ir jo pradelstų įsipareigojimų padengimo galimybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad didžioji dalis atsakovo skolų susidarė 2002-2005 metų laikotarpiu ir atsakovas jų nepadengė iki šiol. Iš Kauno apskrities VMI pateiktų atsakovo metinių pelno mokesčio deklaracijų, matyti, kad atsakovo apmokestinamosios pajamos 2003 m. ataskaitiniu laikotarpiu buvo 45 446 Lt, tais metais įmonė patyrė 4015 Lt nuostolių. 2004 m. ataskaitiniu laikotarpiu apmokestinamosios pajamos sudarė 31 659 Lt, o nuostoliai – 7852 Lt. 2005 m. ataskaitinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos – 33 285 Lt, o nuostoliai – 2184 Lt. 2006 m. ataskaitinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos – 29 501 Lt, o 3315 Lt sudarė įmonės pelnas. 2007 m. ataskaitiniu laikotarpiu įmonės veikla vėl buvo nuostolinga (apmokestinamosios pajamos – 25 890 Lt, nuostoliai – 9620 Lt). Tik 2008 m. ataskaitiniu laikotarpiu atsakovo įmonės pelnas sudarė 10 687 Lt (11 t., b.l. 12-22, 25-26). Atsižvelgiant į įmonės vykdomą veiklą ir gaunamą pelną (nuostolius) apibūdinančius rodiklius, darytina išvada, jog atsakovo vykdoma veikla nepatvirtina susidariusių 377 434,16 Lt dydžio pradelstų įsipareigojimų likvidavimo galimybių artimiausiu laikotarpiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo pradelstų įsipareigojimų ir jo balanse esančio turto vertės santykį, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ nemokumą ir iškėlė bankroto bylą. Apelianto skundo argumentai neleidžia manyti, kad jam bankroto byla iškelta nepagrįstai ir neteisėtai. Apeliantas prie skundo nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad byloje esantys duomenys apie atsakovo finansinę būklę yra neteisingi ar nepatikimi. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.