Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 1999 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta notarinė paskolos sutartis, kuria atsakovė J. D. įsipareigojo iki 2000 m. sausio 1 d. grąžinti skolą Kauno 6-ajame notarų biure. Ieškovė pasirašė, kad 12 000 Lt gavo, tačiau teigia, kad šie pinigai jai buvo grąžinti pagal „naminę“, o ne pagal notarinę sutartį. Grafologinė ekspertizė patvirtino, kad 1999 m. rugsėjo 23 d. sutarties kopijos kitoje pusėje viršutinėje lapo dalyje pasirašė ieškovė P. P. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove buvo sudariusios tris tarpusavyje susijusias sutartis: notarinę paskolos sutartį, kuria ieškovė paskolino atsakovei 12 000 Lt; „naminę“ sutartį, pagal kurią ieškovė pinigų įsipareigojo nereikalauti, jei bus perleistas paviljonas, ir prekybinės vietos įsirengimo sutartį, kurioje nustatė, kad negalioja visos sutartys, išskyrus notarinę bei papildomą dėl patalpų perleidimo už skolą. Ieškovė pasirašė visas šias sutartis, taip pat įrašą dėl notarinės sutarties termino pratęsimo. Prekybinės vietos įsirengimo sutartyje, kuri buvo sudaryta 1999 m. spalio 14 d., yra aiškiai įvardytos abi sutartys bei nurodytos jų sudarymo datos. Teismas atmetė ieškovės teiginį, kad ji atsakovei du kartus sumokėjo po 12 000 Lt – pagal notarinę ir pagal „naminę“ sutartį, – nes „naminėje“ sutartyje nenurodyta apie pinigų gavimą, joje tik konkretizuota, kam paskolinti pinigai bus skiriami, ir nustatyta, kad tuo atveju, jei bus perduotas paviljonas, ieškovė jų nereikalaus. Teismas konstatavo, kad „naminė“ sutartis nėra paskolos sutartis, nes pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o pinigų perdavimo momento ieškovė neįrodė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė 2000 m. balandžio 25 d. grąžino ieškovei 12 000 Lt, kurie buvo skirti paviljono statybai ir tą pačią dieną įnešti į atsakovės individualios įmonės kasą už prekybos paviljono pirkimą. Nors ieškovė teigė, kad ji atsakovei iš viso davė 24 000 Lt, tačiau 12 000 Lt paskolos neįrodė. Be to, baudžiamojoje byloje ieškovė, apklausta kaip liudytoja, teigė, kad jai žala nepadaryta ir civilinio ieškinio ji nereikš, o kioską ji įsigijo už 18 000 Lt, taigi ieškovės parodymai baudžiamojoje byloje ir paaiškinimai civilinėje byloje skiriasi. Teismas taip pat nurodė, kad pinigų grąžinimas nesilaikant paskolos sutartyje nustatytos grąžinimo vietos nepaneigia prievolės įvykdymo. Ieškovė 2000 m. balandžio 25 d. pasirašė, kad 12 000 Lt gavo, pretenzijų neturinti. Paskolos grąžinimo fakto ieškovė nenuginčijo. Teismas konstatavo, kad šios aplinkybės bei ieškovės su atsakove sudarytos sutartys patvirtina, jog ieškovė davė 12 000 Lt atsakovės individualios įmonės turgaus „Marmantas“ statybai, o pastačius paviljoną ir papildomai sumokėjus 4952 Lt, šis buvo perduotas ieškovei nuosavybėn.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą dėl aiškiai nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio reikalavimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės P. P. ir atsakovės J. D. apeliacinius skundus, 2007 m. balandžio 19 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikino ir ieškovės P. P. ieškinį patenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 12 000 Lt skolos ir 2925 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės teiginiais, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį ir kad teismas už tokius veiksmus turėjo taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl jos pažeistos teisės gynimo (CPK 5 straipsnis). Nenustačius ieškovės nesąžiningumo kreipiantis į teismą, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovei baudą. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad viena iš šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygų buvo skolos grąžinimo vieta. Atsakovė pripažino, kad šios sutarties sąlygos nesilaikė. Paskolos sutarties originalą turi ieškovė, o jame nėra jokių įrašų apie skolos grąžinimą. Tai reiškia, kad kreditorė nėra skolininkei išdavusi jokių skolos dokumentų, patvirtinančių, jog prievolė įvykdyta tinkamai (CK 6.123 straipsnio 2 dalis). Atsakovės pateiktas paskolos sutarties nuorašas ir jo kitoje pusėje padaryti įrašai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais skolos grąžinimą ieškovei. Atsakovės aiškinimai dėl skolos grąžinimo aplinkybių gana neapibrėžti ir nenuoseklūs. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė skolos ieškovei negrąžino ir privalo ją grąžinti (CK 6. 873 straipsnis) bei pagal CK 6. 874 straipsnio 1 dalį sumokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas. Teisėjų kolegija nenustatė prieštaravimų tarp ieškovės parodymų baudžiamojoje ir civilinėje byloje, taip pat nurodė, kad 2006 m. sausio 31 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadose nustatytos aplinkybės neturi reikšmės bylai, todėl teisėjų kolegija jomis nesivadovauja.