Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nutarta informuoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kad V. K. veiksmai galimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) sudėtį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. lapkričio 30 d. apie 8.30 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), netoli kavinės „(duomenys neskelbtini)“, kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu sudavė medine kardo imitacija vieną kartą nukentėjusiajam F. B. į kairį skruostą ir tuo sukėlė F. B. fizinį skausmą, tai yra, buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).

8. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

9. Išanalizavusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog V. K. veiksmuose yra visi viešosios tvarkos pažeidimui būtinieji požymiai ir konstatuoja, kad dėl šios nusikalstamos veikos V. K. išteisintas nepagrįstai.

10. Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo F. B. ir išteisintojo V. K. kilo konfliktas dėl nukentėjusiojo liudytojo G. P. šunų, tačiau nukentėjusysis ir išteisintasis faktines aplinkybes aiškina skirtingai. Išteisintojo V. K. teigimu, pamatęs žmoną S. K. puolančius šunis, pribėgęs gynė ją nuo šunų su sportiniu įrankiu - medinio kardo imitacija. Iš būtino reikalingumo priartėjo prie šių šunų šeimininkų ir pareiškė jiems teisėtą reikalavimą, kad jie sutramdytų ir prisirištų savo agresyvius augintinius, tačiau jie pavartojo necenzūrinius žodžius ir grubiai atsakė, vienas iš jų stvėrė už medinio kardo imitacijos, stengdamas „bokeną“ ištraukti iš jo rankų. Kitas jo kolega stengėsi jam padėti ir kumščiu trenkė kaltinamajam į petį, taikydamasis jam suduoti kumščiu į veido sritį. Įvyko susistumdymas. Išteisintojo žmona liudytoja S. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matydama iš toli bėgančius šunis į jų pusę, prašė, kad pasikviestų arba prisirištų, tačiau šeimininkai jokios reakcijos nerodė. Su vyru sustojo, jie ėjo tuo pačiu keliu. Vyras, priartėjęs prie jų, iš būtinybės, dar kartą jiems pasakė, kad prisirištų. Vyras kardo imitacijos įrankiu bandė apsiginti nuo šunų. Vienas iš šeimininkų čiupo už to kardo ir pradėjo stumdytis, o nukentėjusysis trenkė vyrui į petį. Tuo tarpu nukentėjusiojo F. B. teigimu, jis su G. P. vedžiojo šunis, pro šalį ėjęs vyras nurodė, kad prisirištų šunis, jiems pasakius, kad šunys jums nemaišo, vyras pakartojo ir su kardo imitacija sudavė per rankas G. P. ir jam į kairės pusės žandikaulį. Jokie sužalojimai nepadaryti, tačiau sukėlė fizinį skausmą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme F. B. patvirtino protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes. Be to, pažymėjo, kad už tai, kad žmogui (V. K.) atsakė grubiau, gavo iš lazdos (1 t. b. l. 163-165). Liudytoja S. K. sakė, kad V. K. sudavė į petį. Kai pamatė, kad draugui davė per rankas, tada pasiėmė šuns pavadį ir pasakė, kad „dabar tai gausi“, ta moteris buvo nuėjusi į priekį apie 15 m. Tada V. K. jam trenkė. Žmona sakė netiesą, kad šunys puolė, ar buvo agresyvūs (1 t. b. l. 183-186). Tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytojas G. P., kad V. K. pribėgo prie jų ir iš lazdos – kardo imitacijos gavo į abi rankas ir dar trečias smūgis buvo. F. B. pasakė „ką darai žmogau?“ ir V. K. jam trenkė į veidą. Buvo smūgis, nes F. B. akiniai atsirado vienoje takelio pusėje, o ausinukas – kitoje. Spėjo su ranka prisidengti, tai gal būtų gavęs arčiau veido, krūtinės. Šioje vietoje svarbūs atsitiktinai įvykį mačiusios liudytojos A. N. parodymai (nenustatyta, kad liudytoja siektų apkalbėti kurią nors iš proceso šalių, ar būtų suinteresuota bylos baigtimi, to nenurodė nei išteisintasis nei nukentėjusysis), kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pėsčiųjų take pamatė sukonfliktavusius keturis asmenis (du asmenys vedžiojo nepririštus šunis, o kiti du asmenys buvo vyras ir moteris). Pradėjo šaukti „vyrai, ką ten darot, baikit“. Tuomet tiksliai nepamena, ar jai sušukus ar prieš jai sušunkant, sportiniais rūbais apsirengęs vyras trenkė kitam, kuris buvo su šuniu. Sportiniais rūbais apsirengęs vyriškis dar demonstravo rytų kovos menus, tačiau porą žingsnių nutolęs nuo nukentėjusio. Vėl sušuko „(duomenys neskelbtini)“, nes ją tai šokiravo. Tuomet visi asmenys išsiskirstė. Vyriškis rankose nuolat nešasi medinę lazdą (1 t. b. l. 56-57), šiuos parodymus liudytoja patvirtino teisme ir papildomai nurodė, kad matė, kaip kaltinamasis smogė į nukentėjusiųjų pusę. Priėjo prie nukentėjusiojo, jam buvo nukritę akiniai. Nukentėjęs parodė, kad nukrito akiniai ant žemės ir ausinė, o tas kitas žmogus buvo ant šaligatvio nukritęs. Mano, kad nuo smūgio. Tai, kad būtent V. K. buvo konflikto dalyvis patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose užfiksuota, jog nukentėjusysis F. B. bei liudytojai A. N. ir G. P. iš fotonuotraukų atpažino V. K., kaip asmenį, apie kurį jis davė parodymus (1 t. b. l. 46-52, 60-66, 74-80). Faktą, jog V. K. su savimi turėjo kardo imitacijos ginklą patvirtina kratos metu iš V. K. paimta ir daiktų apžiūros metu apžiūrėta medinė kardo imitacija (1 t. b. l. 97-100). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. K. įvykio versijoje dėl konflikto metu atliktų veiksmų yra parodymų prieštaravimų, kuriuos apygardos teismas laiko esminiais. Visų pirma, V. K. iškeltos versijos, kad šunys ant jų puolė ir, kad būtent dėl to panaudojo įrankį - kardo imitaciją, nepatvirtino kitų apklaustųjų parodymai. Atkreiptinas dėmesys į išteisintojo žmonos parodymus, kad ne šunų šeimininkai (F. B. ir G. P.) prie jų priartėjo ir puolė, o pats išteisintasis priartėjo prie šunų šeimininkų „vyras, priartėjęs prie jų, iš būtinybės, dar kartą jiems pasakė, kad prisirištų. Vyras kardo imitacijos įrankiu bandė apsiginti nuo šunų“. Fakto, kad šunys buvo be pavadėlių, neneigia nukentėjusysis, tą patvirtina ir liudytojai G. P. ir A. N., tačiau apie tai, kad šunys būtų buvę agresyvūs ir puolę išteisintąjį ir jo žmoną, nepatvirtino nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų. Tokių aplinkybių visuma patvirtina, kad V. K., siekdamas save pastatyti aukščiau kitų žmonių akivaizdoje, užsipuolė nukentėjusįjį ir liudytoją G. P..

11. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, atmetant išteisintojo V. K. atsikirtime nurodytus teiginius, jog prie nukentėjusiojo ir liudytojo priartėjo iš būtinojo reikalingumo, pastarojo teiginiai dėl būtinojo reikalingumo sąlygos jo veiksmuose egzistavimo, nepagrįsti. Pagal baudžiamojo įstatymo prasmę asmuo neatsako už veiką, kurią jis padarė, siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jei šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Išteisintojo V. K. teiginiai apie nukentėjusiojo F. B. ir liudytojo G. P. šunų pavojingumą jo žmonai S. K. (išskyrus aplinkybę, kurią pripažino ir pats nukentėjusysis su liudytoju, kad šunys lakstė palaidi), nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, atsikirtimo argumentai nepagrindžia aplinkybių, jog nukentėjusiojo ir liudytojo šunys būtų iki tiek agresyvūs ir pavojingi tiek V. K. tiek jo žmonai, kad be smurto panaudojimo prieš šunų šeimininkus, nebūtų galėję išvengti šunų užpuolimo (įkandimo), juolabiau, kaip ir nustatyta, kad pats išteisintasis priartėjo prie nukentėjusiojo ir liudytojo, kurių šunys buvo kiek toliau nuo jų. Išteisintojo veiksmais buvo pažeistos dvi įstatymo saugomos vertybės – asmens sveikata (sukeltas fizinis skausmas) bei viešoji rimtis ir tvarka (įvykį matė pašaliniai asmenys). Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Būtinojo reikalingumo situacijoje pavojus turi būti akivaizdus ir realus (jau šiuo metu iškilęs, tebesitęsiantis, o ne būsimas ar praėjęs, taip pat egzistuojantis objektyviai, o ne asmens subjektyviu manymu). Šiuo atveju nagrinėjamos bylos kontekste V. K. nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų spręsti apie būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimą. Atsižvelgiant į tai, kad pats V. K. buvo konflikto iniciatorius, į tai, kad nenustatytas realus kėsinimasis ar pavojus išteisintojo ar jo žmonos gyvybei ir sveikatai, t. y., nenustatytas pagrindas gintis nuo šunų ar nukentėjusiojo, V. K. veiksmų negalima vertinti ir kaip būtinosios ginties.

12. Dėl paties smūgio sudavimo, akivaizdu, kad jis nebuvo nežymus ir nesukeliantis fizinio skausmo, kaip ir nurodė pats nukentėjusysis, kadangi po smūgio, kurio davimą patvirtino tiek liudytojas G. P. tiek su įvykiu nesusijusi liudytoja A. N., jam nukrito telefono ausinukė ir akiniai. Neįtikima ir išteisintojo versija, jog patys šunų šeimininkai puolė jį, t. y., liudytojas G. P. pirmasis siekė atimti iš jo lazdą (kardo imitacijos įrankį). Akivaizdu, kad išteisintajam priartėjus prie nukentėjusiojo ir liudytojo su rankoje laikomu kardo imitacijos įrankiu, nukentėjusiajam ir liudytojui kilo realus pavojus, todėl realesnė nukentėjusiojo ir liudytojo versija, kad pačiam V. K. inicijavus konfliktą, sudavus liudytojui G. P. per rankas savo turėta lazda, galėjo įvykti susistumdymas, po ko nukentėjusiajam F. B. ginant liudytoją, V. K. smogė pastarajam į veidą. Dėl to, kad nukentėjusiajam F. B., po V. K. suduoto smūgio nukrito jo asmeniniai daiktai (kaip nurodė nukentėjusysis, kad nukrito akiniai ir ausinukas), byloje nekyla abejonių. Tokius nukentėjusiojo F. B. parodymus patvirtino kartu buvęs liudytojas G. P. ir liudytoja A. N.. O be to, ir pati išteisintojo V. K. sutuoktinė liudytoja S. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė kaip liudytoja A. N. ėjo link šunų šeimininkų pusės, o be to, matė kaip kažkuris iš jų buvo pasilenkę ir galimai rinko daiktus. Tai, kad įvykio vieta, kurioje įvyko konfliktas, yra vieša, nekvestionuotina, kadangi įvykio metu konfliktą matė ir dėl to pasijuto nepatogiai liudytoja A. N., o be to, kaip ir nurodė pats išteisintasis, įvykį matė dar ir kiti nenustatyti asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl konflikto metu patirto skausmo į policiją kreipėsi būtent nukentėjusysis F. B., o ne V. K., nors išteisintasis ir teigia, kad jis buvo užpultas nukentėjusiojo ir liudytojo G. P. bei šunų. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. K. kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 16 d., t. y., tik po to, kai jau buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas ir atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (duomenų rinkimas, tikslinimas, krata pas V. K. ir kt.). Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas konstatuoja jog šioje byloje įrodyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. K. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir parodė aiškų visuomenės negerbimą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, be nukentėjusiojo ir liudytojo G. P. įvykio vietoje buvo ir kitų pašalinių asmenų, o be to, konflikto paskatos buvo chuliganiškos, t. y., nustatytas visuomenės rimties sutrikdymo faktas, kuris yra būtinas, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį. Iš V. K. veiksmų akivaizdu, kad jis siekė aplinkiniams demonstruoti nepagarbą ir taip savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir tokie jo veiksmai sudaro BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl bausmės.

13. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. K., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, stadiją, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, išteisintojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bei kitas reikšmingas aplinkybes.

14. V. K. padarė vieną nusikalstamą veiką – nusikaltimą viešajai tvarkai (BK 284 straipsnis), veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tyčinė, baigta, padaryta panaudojant fizinį smurtą. Atsižvelgiama į V. K. asmenybę: neteistas (anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37, 38 ir 40 straipsnių pagrindais), baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 straipsniai). Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, į tai, kad nukentėjusiajam nepadaryta žymių padarinių, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. K. už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje – baudą, artimą šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, minimumui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

15. BK 72 straipsnio 2 dalis be kita ko numato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nekonfiskavo medinės kardo imitacijos, o ją grąžino V. K., tačiau apygardos teismui pripažinus, kad medinė kardo imitacija buvo įrankis, kuriuo V. K. sudavė nukentėjusiajam, šis daiktas laikytinas nusikalstamos veikos padarymo įrankiu ir turi būti konfiskuotas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir skirti jam bausmę – baudą 60 MGL dydžio (3000 Eur).

Daiktinį įrodymą – medinę kardo imitaciją, konfiskuoti.