- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2021-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-117-557/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24457-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- S. Š.
- Civilinis ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasai
- Advokatai
- Rimvidas Valančius
- Kategorijos
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.6.3Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 str.)
- 1.1.9.10Dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72-2 str.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-557/2021
Teisėjas G. Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24457-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.6.1; 1.2.4.4.1; 1.1.8.1.1; 1.1.6.3; 1.1.9.10;
2021 m. balandžio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo advokato Rimvido Valančiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. Š. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8 ir 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant S. Š. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, iš jų ir alkoholio.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, S. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 (dešimties) mėnesių dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo S. Š. civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinės ligonių kasai 833,14 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. Š. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2020-06-22 apie 04.00 val. picerijoje ,,Čili pica“, esančioje Taikos pr. 28, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su dviem nenustatytais asmenimis, kumščiu smogė V. G. į veidą, dėl to šis nugriuvo ant grindų, po to visi trys, veikdami bendrai, spardė bei sudavė nenustatytą smūgių kiekį nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo padarė dešinio paakio žaizdą, galvos skliauto minkštųjų audinių kraujosruvas dešinio smilkinio, viršugalvio dešinės pusės ir kairio smilkinio pakaušio srityje, trauminę subarachnoidinę hemoragiją (kraujo išsiliejimą po voratinkliu galvos smegenų dangalu) ir kelių nubrozdinimus, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas prašo taikyti S. Š. susitaikymo su nukentėjusiuoju institutą (BK 38 straipsnio 1 dalis) arba skirti jam švelnesnę bausmės rūšį – areštą, kurio vykdymą galima atidėti, arba laisvės apribojimą.
2.1. Nurodo, kad S. Š. su padaryta nusikalstama veika sutinka visiškai, tačiau nesutinka su jam paskirta bausmės rūšimi, aplinkybių vertinimu ir ta aplinkybe, kad teismas nepatenkino jo ir nukentėjusiojo prašymo dėl susitaikymo.
2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją, baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-06-10 nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
2.3. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
2.4. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį, teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
2.5. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę.
2.6. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Už šį nusikaltimą numatytos bausmės yra laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Šiuo atveju teismas S. Š. skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teismas konstatavo, kad S. Š. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkina tai, kad S. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su dviem nenustatytais asmenimis, būdamas recidyvistu ir apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Teismo nuomone, esant daugiau S. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nei lengvinančių, laisvės atėmimo bausmė būtų optimalesnė nei kitos bausmės rūšys. Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo požiūriu, skunde pažymi, jog teismas neanalizavo tos aplinkybės, kad nuteistojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis, jis nebuvo nei organizatorius šios nusikalstamos veikos, nei jos aktyvus vykdytojas. Be to, S. Š., skirtingai nei kiti nusikalstamos veikos dalyviai, aktyviai stengėsi ištaisyti savo padarytą neteisėtą veiką, susitaikė su nukentėjusiuoju, susitarė dėl civilinio ieškinio atlyginimo. Teismas nuosprendyje akcentavo nuteistojo, kaip recidyvisto, pavojingumą, tačiau S. Š. nėra pavojingas recidyvistas, todėl jam gali būti taikomos BK 38 straipsnio nuostatos. Visos išdėstytos aplinkybės, nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, yra pakankamas pagrindas taikyti S. Š. susitaikymo su nukentėjusiuoju institutą (BK 38 straipsnio 1 dalis) arba skirti jam švelnesnę bausmės rūšį – areštą, kurio vykdymą galima atidėti, arba laisvės apribojimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas atmestinas.
3.1. Iš nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo matyti, jog S. Š. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, savo kaltės ir veikos kvalifikacijos, tačiau prašo taikyti jam susitaikymo su nukentėjusiuoju institutą (BK 38 straipsnio 1 dalis) arba paskirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį – areštą, kurio vykdymą galima atidėti, arba laisvės apribojimą. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
4. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).
5. BK 138 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrai su dviem nenustatytais asmenimis (tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), padarė vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, iki jo padarymo jau būdamas ne kartą teistas už viešosios tvarkos pažeidimus ir kitas nusikalstamas veikas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, pradžioje jas atidedant, o paskutiniu nuosprendžiu jau pasiunčiant realiai atlikti bausmę, po bausmės atlikimo praėjus 1 metams 6 mėnesiams (tai rodo, kad jis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus), taigi nusikalto būdamas recidyvistu (tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kita vertus, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, o tai lengvina jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), su nukentėjusiuoju susitaikė ir jis jam atleido, dirba, gyvena su sugyventine, kuri laukiasi vaiko, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus S. Š. griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant artimą sankcijos vidurkiui jo dydį – 1 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta trečdaliu, paskiriant galutinę 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismo nuomone, bausmės tikslai S. Š. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir jį galima taisyti neizoliuojant nuo visuomenės, todėl, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8 ir 10 punktais, teismas S. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigodamas jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, iš jų ir alkoholio, bei, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, paskyrė S. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 mėnesių dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
6. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam S. Š. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų S. Š. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant konkretų bausmės dydį nuteistajam.
7. Pažymėtina, kad nuteistojo S. Š. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, nukreipta į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – žmogaus sveikatą. Inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas praeityje ne kartą teistas už, be kita ko, viešosios tvarkos pažeidimus, pavartojant fizinį smurtą, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, taigi yra recidyvistas. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad S. Š. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistojo S. Š. nusikalstamas elgesys rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. Jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes, kaip minėta, jis nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, po bausmės atlikimo praėjus vos pusantrų metų, taigi akivaizdu, kad jo nusikalstamas elgesys buvo jo pasirinkto gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Anksčiau S. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pirmą kartą jos vykdymą atidedant, vėliau jau pasiunčiant jį į pataisos namus realiai atlikti bausmę, jo nepataisė, nes, kaip matyti, šioje byloje S. Š., būdamas pakankamai jaunio amžiaus, buvo teisiamas jau trečią kartą, būdamas paskutinį kartą teistas už tyčinį nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), kurį, kaip konstatuota jam priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), padarė dėl chuliganiškų paskatų, kurių metu buvo nesunkiai sužaloti žmonės. Taigi akivaizdu, kad ankstesni teistumai nesulaikė S. Š. nuo naujo tyčinio nusikaltimo padarymo. Šie duomenys rodo, kad S. Š. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, todėl švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, kurios vykdymas, nepaisant S. Š. asmenybės (kaip minėta, nusikalto būdamas recidyvistu, praėjus vos pusantrų metu po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo už tyčinį nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą, padarytą tai pat pavartojat fizinį smurtą), skundžiamu nuosprendžiu jam buvo atidėtas, skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės S. Š. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka.
8. Nors nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad bausmės švelninimui pagrindą duoda tai, jog S. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, jis nebuvo nei nusikalstamos veikos organizatorius, nei aktyvus vykdytojas, tačiau, kaip matyti iš paties S. Š. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duotų parodymų, jis pats nurodė, kad įvykio dieną užėjo į barą išgerti alaus, kur susistūmė staliukus su kitais bare buvusiais asmenimis. Kažkuriuo momentu prasidėjo konfliktas. Nors negalėjo pasakyti, kuris pirmas sudavė nukentėjusiajam, tačiau pripažino, kad jis sudavė jam kumščiu, ir, kiek pamena, kartu nugriuvo. Po to su kitais asmenimis nukentėjusįjį spardė. Kuris iš jų buvo agresyviausias, pasakyti negalėjo. Kodėl kiti du nenustatyti asmenys prisijungė prie smurtinių veiksmų, pasakyti negalėjo. Jie nebuvo susitarę mušti nukentėjusiojo, viskas įvyko staiga. Taigi, kaip matyti, pats S. Š. pripažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį kartu su kitais bare buvusiais asmenimis ir nors negalėjo nurodyti, kas pradėjo konfliktą, tačiau pripažino kumščiu sudavęs jam ir parkritusį spardęs kartu su kitais asmenimis. Šių paties nuteistojo parodymų kontekste daryti išvadą, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, kad jis nebuvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas, ir tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Anksčiau aptarti duomenys apie ankstesnį S. Š. teistumą leidžia daryti išvadą, kad jis neadekvačiai susiklosčiusiai situacijai, be jokios priežasties, būdamas neblaivus elgiasi agresyviai ir chuliganiškai, todėl akivaizdu, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo nulemta jo paties agresyvaus elgesio. Kita vertus, aplinkybė, jog nuteistasis stengiasi sumažinti savo neteisėtų veiksmų pavojingumą, atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam asmeniui bausmės tikslų pasiekimas skiriant jam švelniausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje bausmės rūšį – laisvės apribojimą arba areštą, nėra galimas.
9. Tuo būdu skirti nuteistajam S. Š. jo pageidaujamą kitos, švelnesnės rūšies bausmę – areštą, kurio vykdymą galima atidėti, arba laisvės apribojimą – teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padaryta tyčinė nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, S. Š. nesistengia pakeisti, pasekmė.
10. Kartu teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo sprendimui netaikyti S. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto BK 38 straipsnio pagrindu, t. y. S. Š. ir nukentėjusiajam V. G. susitaikius.
11. Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-01 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-103-689/2019).
12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, Klaipėdos apylinkės teismas padarė išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 38 straipsnyje išvardytų sąlygų visumos, o būtent – BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos – pagrindo išvadai, kad S. Š. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į tai, kad S. Š. nusikalto būdamas praeityje du kartus teistas, abiem atvejais už smurtines veikas, naują nusikalstamą veiką jis padarė po bausmės atlikimo praėjus 1 metams ir 6 mėnesiams, susiklosčius panašioms aplinkybėms, už kurias buvo nuteistas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, pradžioje jas atidedant, o paskutiniu nuosprendžiu jau pasiunčiant realiai atlikti bausmę, ir vėlgi apsvaigęs nuo alkoholio, o tai paneigia pastarojo deklaruojamas aplinkybes, jog būdamas laisvėje jis gali pasitaisyti ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Be to, S. Š. yra ne kartą baustas administracine tvarka už eismo įvykio sukėlimą, alkoholio vartojimą po eismo įvykio ir už neblaivaus pasirodymą viešojoje vietoje. Ir nors nustatyta S. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju ir susitarė dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau yra nustatytos net trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, veikdamas bendrai su dviem nenustatytais asmenimis bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo didesnį S. Š. ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei ir duoda pagrindą manyti, kad jo padaryta veika yra dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. S. Š. išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas iš esmės analogiškas nusikalstamas veikas. Todėl šiuo atveju negalima daryti neabejotinos išvados, kad S. Š., šiuo metu gyvendamas su moterimi, kuri laukiasi, dirbdamas ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, vėl susiklosčius panašiai konfliktinei situacijai (kaip jau ne kartą buvo), nepadarys naujos panašaus pobūdžio nusikalstamos veikos, todėl BK 38 straipsnio nuostatos jam negali būti taikomos.
13. Apygardos teismo nuomone, pagal byloje esančius duomenis apylinkės teismas, nusprendęs S. Š. netaikyti BK 38 straipsnio, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, Klaipėdos apylinkės teismas, pasisakydamas dėl BK 38 straipsnio taikymo galimybės, išsamiai motyvavo, kodėl nėra pagrindo išvadai, kad S. Š. ateityje nedarys nusikalstamų veikų. Įvertinusi šiuos duomenis bei atsižvelgdama į paminėtus apylinkės teismo išsamiai nuteistojo S. Š. asmenybę apibūdinančius duomenis, jų nekartodama, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog S. Š. ateityje nedarys nusikalstamų veikų, o tai yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinio skundo argumentas, jog S. Š. nėra pavojingas recidyvistas ir todėl jam gali būti taikomos BK 38 straipsnio nuostatos, šios išvados nepaneigia.
14. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-145-895/2018, Nr. 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, Nr. 2K-67-511/2017, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-100-648/2019, Nr. 2K-114-628/2019).
15. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar S. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis sistemingai daro nusikalstamas veikas (šioje byloje buvo teisiamas trečią kartą), be to, praeityje ne kartą buvo baustas administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo vertinimu. Taigi, nors S. Š. prisipažino ir gailisi nusikaltęs, susitaikė su nukentėjusiuoju ir susitarė dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, o byloje nėra duomenų, kad po šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, tačiau tai nekeičia teismo išvados, kad S. Š. neatitinka visų sąlygų, numatytų BK 38 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių jam gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko.
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį ir byloje nustatytas faktines aplinkybes laiko, kad keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
17. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas S. Š. laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, paskyrė nuteistajam S. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 (dešimties) mėnesių dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. BK 72² straipsnyje, inter alia (be kita ko), numatyta, jog teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, pagal šį teisinį reglamentavimą, baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – galima skirti tik asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas tik prieš artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Šioje byloje S. Š. nuteistas už smurtinį nusikaltimą, padarytą ne prieš šeimos narį ar artimą giminaitį, todėl minėta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 mėnesių dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose S. Š. buvo paskirta nepagrįstai, taigi yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 72² straipsnio – taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir minėtą baudžiamojo poveikio priemonę panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 330 - 331 straipsniais,
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 23 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, nuteistajam S. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 (dešimties) mėnesių dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo S. Š. ir jo gynėjo advokato Rimvido Valančiaus apeliacinį skundą atmesti.