- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-325-372/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- M. J., G. S.
- Ieškovas
- UAB „Šiaulių lyra“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. J. ir G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-776/2017 pagal ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ ieškinį atsakovams M. J., G. S. įmonei, AB „Energijos skirstymo operatorius“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Unigames“ ir UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ dėl įpareigojimo atsijungti nuo dujotiekio, išvadą byloje teikianti instituciją – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Šiaulių lyra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) įpareigoti atsakovus M. J. ir G. S. įmonę per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo sąskaita ir jėgomis atsijungti, o atsakovę AB „Energijos skirstymo operatorius“ įpareigoti savo sąskaita atjungti atsakovus M. J. ir G. S. įmonę nuo ieškovei UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio, trasos ilgis 113,17 m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad jeigu atsakovai M. J. ir G. S. įmonė per nustatytą terminą neatsijungs nuo dujotiekio, o atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ neatjungs atsakovų M. J. ir G. S. įmonės nuo dujotiekio, kiekvienam atsakovui skiriama 100 Eur bauda už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną; 3) priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad yra nekilnojamojo daikto – dujotiekio linijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), savininkė; atsakovai M. J. ir G. S. įmonė yra nekilnojamųjų daiktų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkai. Pažymėjo, jog dujotiekis buvo įrengtas 2000 m. lapkričio – gruodžio mėn. ieškovės sąskaita, jį pagal sutartį su ieškove įrengė AB „Šiaulių dujotiekio statyba“. 2009 m. lapkričio 23 d. atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO) ieškovei pateikė raštą „Dėl atsakomybės ribų skiriant dujų sistemas“, prie kurio buvo pridėtas aktas su grafiškai pavaizduotomis dujų sistemos atsakomybės ribomis, iš kurio ieškovei tapo žinoma, kad prie dujotiekio yra prijungta ne tik ieškovė, bet ir kiti gamtinių dujų vartotojai, nors ieškovė sutikimo prisijungti nebuvo davusi. Ieškovė nurodė, kad be jos sutikimo ir žinios prie ieškovės nuosavybės – dujotiekio buvo prijungti kitų asmenų – atsakovų M. J., G. S. įmonės, UAB „Satera“ (2010 m. birželio 21 d. buvo sudarytas susitarimas su UAB „Satera“ dėl dujotiekio įrengimo išlaidų atlyginimo ir naudojimosi) inžineriniai tinklai – dujotiekiai, dėl kurių ieškovė patiria ir tiesioginių materialinių nuostolių.
Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovė pažymėjo, jog kaip tik ir reiškia actio negatoria ieškinį dėl jos teisių pažeidimo pašalinimo; jog įrodė abi aplinkybes, kurias pagal teismų praktiką ji turi įrodyti, reikšdama actio negatoria ieškinį – kas ieškovė yra dujotiekio savininkė ir kad jos teisės yra pažeistos.
Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO), atsiliepdama į ieškinį, prašė ieškovės reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad ieškovė nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė ESO pažeidė ieškovės nuosavybės teisę ar kitus teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę ESO savo sąskaita atjungti atsakovus M. J. ir G. S. įmonę nuo ieškovės dujotiekio yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pažymėjo, kad 2004-09-27 jai buvo pateiktas tuo metu dalies pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininko R. S. sutikimas M. J. ir G. S. įmonei pasijungti dujas nuo atvesto dujų įvado. R. S. buvo pastato savininkas, tai patvirtina Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko registro įrašas. Dujotiekis buvo sumontuotas ant pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sienos ir stogo, priklausančio keliems savininkams. Kadangi ieškovės nuosavybės teisės į dujotiekį, išduodant projektavimo sąlygas 2004 metais, dar nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, buvo laikoma, kad atsakovų pateikti pastato dalies, ant kurio sumontuotas dujotiekis, savininko R. S. sutikimas yra tinkamas, todėl, įvykdžius technines sąlygas, buvo suderinti parengti projektai. Ieškovė nuosavybės teisę į dujotiekį įregistravo tik 2012-08-07, o atsakovai prie dujotiekio prisijungė 2004 metais, todėl negalėjo žinoti, kad yra pažeidžiamos daikto savininko teisės.
A. M. J. ir G. S. įmonė, atsiliepdami į ieškinį, prašė ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė klaidingai interpretuoja faktines aplinkybes. Akcentavo, kad vienas iš šioje byloje spręstinų klausimų yra dujotiekio vertinimo klausimas – ar jis laikytinas vartotojo sistema, ar tai bendrojo naudojimo dujotiekis, vertintinas kaip skirstomieji tinklai, kurie yra skirti visų pastate patalpas turinčių asmenų poreikių tenkinimui. Nurodė, kad atsakovė ESO, patikrinusi išskirtinai tik jos dispozicijoje turimu dokumentus, susijusius su dujotiekio linijos nuosavybe ir jos statusu, padarė išvadą, kad prie jos gali jungtis kiti vartotojai laisvai, t. y. be ieškovės papildomo sutikimo gavimo. Atsakovai pažymėjo, jog ieškovė privalo įrodyti, kad dujų sistema, prie kurios prisijungė atsakovai, nėra bendro naudojimo, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patiria nuostolių; nurodė, kad ieškovė savo pretenzijas turėtų reikšti atsakovei ESO, kaip šios srities profesionaliam verslininkui, realiai atlikusiam atsakovų pasijungimo prie esamos dujotiekio sistemos teisėtumo patikrinimą ir neradusiam jokių neteisėtumo apraiškų. Atsakovai taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškovės ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Unigames“, atsiliepdama į ieškinį, nurodė, kad neturi jokio teisinio suinteresuotumo šia byla, o sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė: 1) įpareigoti atsakovus M. J. ir G. S. įmonę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita ir jėgomis atsijungti nuo ieškovei UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad atsakovams M. J. ir G. S. įmonei per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo neatsijungus nuo ieškovei UAB „Šiaulių lyra“ nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kiekvienam atsakovui turi būti skaičiuojama 10,00 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną iki atsijungimo; 3) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų M. J. ir G. S. įmonės ieškovei UAB „Šiaulių lyra“ 41,00 Eur žyminį mokestį ir 1 887,60 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; 4) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų M. J. ir G. S. įmonės valstybei 21,52 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad atsakovai M. J. ir G. S. įmonė neįrodė, jog jų elgesys, prisijungiant prie ginčo dujotiekio, visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo dujotiekis yra vartotojo gamtinių dujų sistema; kad įvertinus 2004 m. spalio mėnesį galiojusius teisės aktus, galima daryti išvadą, jog ieškovės sutikimas jungtis prie ginčo dujotiekio buvo būtina sąlyga norint teisėtai prisijungti prie ginčo dujotiekio. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju R. S., kaip pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ant kurio sienos ir stogo buvo įrengtas prisijungimas prie ginčo dujotiekio, bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčio, sutikimas buvo būtinas būtent dėl prisijungimo įrengimo vietos – pastato stogo ir sienos. Tačiau teismo vertinimu, jis negalėjo būti laikomas sutikimu, kurį buvo būtina gauti iš ginčo dujotiekio savininko, tai buvo du atskiri sutikimai, kurie abu buvo būtini, norint teisėtai įrengti prisijungimą prie ginčo dujotiekio. Kadangi atsakovai ieškovės sutikimo nepateikė, prisijungimas prie ginčo dujotiekio laikytinas atliktu be teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad atsakovų nurodyta aplinkybė, kad projektavimo sąlygas išdavusi ir prisijungimo projektą suderinusi institucija nereikalavo ginčo dujotiekio savininko sutikimo, nepranešė atsakovams, kas yra ginčo dujotiekio savininkas, negali būti laikoma pateisinančia ieškovės sutikimo negavimą – šioje situacijoje atsakovai veikė neapdairiai ir neprotingai. Teismo vertinimu neįpareigojus atsakovų atsijungti nuo dujotiekio būtų neproporcingai suvaržytos ieškovės nuosavybės teisės, o įpareigojimas atsijungti nagrinėjamu atveju yra tinkama priemonė ieškovės pageidaujamam tikslui – tinkamai ir saugiai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu ginčo dujotiekiu – pasiekti.
Teismas nurodė, kad ieškinys atsakovės ESO atžvilgiu atmestinas tuo pagrindu, kad jos su ieškove nesieja ginčo materialiniai santykiai.
Teismas ieškovės pareikštą ieškinį laikė negatoriniu ieškiniu, kurį ji gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai; todėl, nustatęs, kad ieškovės, kaip ginčo dujotiekio savininkės, teisių pažeidimas tebesitęsia, sprendė, kad atsakovų reikalavimas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytąjį bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas.
Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinį visiškai tenkinus atsakovų M. J. ir G. S. įmonės atžvilgiu, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovų M. J. ir G. S. įmonės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
A. M. J. ir G. S. įmonė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; 2) teismui nutarus, kad ieškovės ieškinys negali būti visiškai atmestas, atmesti ieškovės ieškinį atsakovų M. J. ir G. S. įmonės atžvilgiu, o atsakovės ESO atžvilgiu tenkinti; 3) atmetus ieškovės ieškinį visiškai, priteisti iš ieškovės atsakovų M. J. ir G. S. įmonės naudai patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu tiek pirmosios instancijos teisme, teik apeliacinės instancijos teisme; 4) tenkinus ieškovės ieškinį atsakovės ESO atžvilgiu, priteisti iš atsakovės ESO atsakovų M. J. ir G. S. įmonės naudai patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu tiek pirmosios instancijos teisme, teik apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovų (apeliantų) apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1 Teismas sprendime klaidingai pasisakė, kad ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, kuriuo ginamos nekilnojamojo daikto savininko teisės, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo. Šiuo konkrečiu atveju negalima kalbėti apie ieškovės negalėjimą naudotis daiktu, be to, vargu ar galima metalo konstrukciją, tvirtinamą ant pastato sienos ir skirtą aptarnauti pastatui, laikyti nekilnojamuoju turtu ir jo apsaugai taikyti CK 4.98 straipsnio normas, t. y. negatorinį ieškinį su atitinkamomis pasekmėmis (ieškininės senaties netaikymu).
13.2. Padarius išvadą, kad ieškovės ieškinys nėra negatorinis ieškinys, jam yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Nuo realaus atsakovų (apeliantų) prisijungimo prie esamo dujotiekio datos (2004 m.) iki ieškinio pateikimo datos (2016 m.) jau praėjo 12 metų, todėl teismo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, tačiau teismas šio reikalavimo neteisėtai ir nepagrįstai netenkino. Ieškovė apie atsakovų (apeliantų) prisijungimo prie dujotiekio faktą žinojo, matė tai, toleravo ir visą ieškininės senaties laikotarpį nesikreipė į teismą dėl atsakovų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Teismas šališkai ir vienpusiškai (išskirtinai tik ieškovės naudai) aiškino Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išvadą, kurioje aiškiai buvo nurodyta, kad „faktinė aplinkybė, kad prie dujotiekio buvo prijungti dar trys gamtinių dujų vartotojai turi tokią įtaką, kad dujotiekis nuo naujų vartotojų prijungimo momento laikomas ne vartotojo gamtinių dujų sistema, o vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema“. Teismas visiškai nepasisakė dėl argumentų, susijusių su ieškovės dujotiekio sistemos vertinimu – kaip reikia vertini dujotiekį, kurį ieškovė vadina savo asmeniniu turtu, laikytinu vartotojo vidaus sistema, ar tai bendrojo naudojimo dujotiekis, vertintinas kaip skirstomieji tinklai, kurie yra skirti visų šiame pastate patalpas turinčių asmenų poreikių tenkinimui. Gali būti, kad atsakovai (apeliantai) prisijungė ne prie ieškovei priklausančios dujotiekio dalies, o teismas į šį klausimą neatsakė, nenurodė, koks yra ieškovės dujotiekio linijos ilgis, tikslios ribos ir pan. Šio dujotiekio linijos statusą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus įvertino atsakovė ESO, kuri, patikrinusi išskirtinai tik jos dispozicijoje turimus dokumentus, susijusius su dujotiekio linijos nuosavybe ir jos statusu, padarė išvadą, kad prie jos gali jungtis kiti vartotojai laisvai, t. y. be ieškovės sutikimo gavimo.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė prašė atsakovų (apeliantų) apeliacinį skundą atmesti ir iš atsakovų (apeliantų) priteisti lygiomis dalimis išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsiliepimo esminiai argumentai:
14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį kvalifikavo kaip actio negatoria, pagrįstai pripažino, kad ieškovė įrodė abi aplinkybes, kurias pagal teismų praktiką ji turi įrodyti, reikšdama negatorinį ieškinį – kad ieškovė yra dujotiekio savininkė ir kad ieškovės teisės yra pažeistos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
14.2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai (apeliantai) neįrodė, jog jų elgesys prisijungiant prie dujotiekio visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovai (apeliantai) prie ieškovės dujotiekio buvo prijungti be ieškovės žinios ir sutikimo (atsakovai (apeliantai) neabejotinai suprato ir žinojo, kad dujotiekis yra ieškovės nuosavybė, kadangi vizualiai buvo matyti, į kieno patalpas veda dujotiekio linija). Nors atsakovė ESO išdavė prisijungimo sąlygas ir kt., tačiau nedavė ir negalėjo duoti leidimo atsakovams (apeliantams) prisijungti prie ieškovės dujotiekio. Atsakovų (apeliantų) pareiškimai, kad už jų neteisėtus veiksmus yra atsakinga atsakovė ESO yra nepagrįsti, kadangi patys atsakovai (apeliantai) iniciavo savo dujotiekių atšakų nuo ieškovės dujotiekio įrengimą, užsakė projektą, finansavo ir kt. Jeigu atsakovai turi kokių pretenzijų atsakovei ESO, gali reikšti pretenzijas, tačiau tai neturi jokios įtakos ieškovės teisei reikšti negatorinį ieškinį.
14.3. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išvadoje buvo aiškiai nurodyta, kad dujotiekio statybos metu (2000 m.) ir atsakovų (apeliantų) savavališko prisijungimo prie dujotiekio metu (2004 m.) pagal tuo metu galiojusias teisės normas dujotiekis buvo laikomas vartotojo – ieškovės – gamtinių dujų sistema; kad prisijungiant prie dujotiekio naujiems vartotojams yra būtinas dujotiekio savininko sutikimas. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kokios teisinės normos taikomos ir kaip kvalifikuojamas dujotiekis – ar vartotojo gamtinių dujų sistema, ar vietinė gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema, atsakovams (apeliantams) prisijungiant prie dujotiekio buvo būtinas jo savininkės – ieškovės – sutikimas, kurio atsakovai (apeliantai) neturėjo ir neprašė.
14.4. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną, todėl neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną. Byloje nėra jokių abejonių ne tik dėl to, kad pažeidimas tebesitęsė ieškinio pareiškimo dieną, bet kad pažeidimas tęsiasi ir šiuo metu. Aplinkybės, kad iki šiol naudojasi dujotiekiu, neginčija ir patys apeliantai. Be to, ieškovė apie tai, kad atsakovai (apeliantai) neteisėtai naudojasi ieškovės dujotiekiu, sužinojo tik iš 2009-11-23 atsakovės ESO rašto, todėl jeigu būtų pagrindas skaičiuoti 10 metų ieškinio senaties terminą, tai šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2009 m.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, atsakovė ESO prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovė neturi teisinio pagrindo kontroliuoti ar vertinti vartotojo sistemos savininkų tarpusavio santykių, niekaip nėra įpareigota tikrinti, ar vartotojai savo lėšomis parengę projektą ir įrengę dujų sistemas nepažeidžia teisės aktų, trečiųjų šalių teisių. Atsakovė yra atsakinga tik už jai nuosavybės teise priklausantį skirstomąjį dujotiekį, kuris yra iki vartotojo sistemos. Atsakovė nesinaudoja ieškovės dujotiekiu, todėl niekaip nepažeidžia ieškovės nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad teismo išvada, kad atsakovės ESO ir ieškovės nesieja ginčo materialiniai santykiai, yra pagrįsta ir teisėta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl negatorinio ieškinio ir ieškinio senaties termino
Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra dujotiekio linijos – vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė (1 t., b. l. 24–29). Ieškovė dujotiekį pastatė 2000 metais savo lėšoms, 2000 m. lapkričio 30 d. sudariusi sutartį su AB „Šiaulių dujotiekio statyba“ (1 t., b. l. 156–163). 2000 m. gruodžio 15 d. tarp ieškovės ir AB „Lietuvos dujos“ firmos „Šiaurės dujos“ buvo pasirašyta Gamtinių dujų pardavimo ir pirkimo komunalinėms įmonėms sutartis Nr. 2000-131 (1 t., b. l. 32–35). A. M. J. ir G. S. įmonei nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 180–185). 2004 m. atsakovai prisijungė prie ginčo dujotiekio (1 t., b. l. 39, 110–111). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovė UAB „Šiaulių lyra“ duomenis apie tai, kad ji yra dujotiekio linijos savininkė, išviešino 2012 m., grafoje „Įregistravimo pagrindas“ nurodyta - „2012-08-06 Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 4“ (1 t., b. l. 26).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atsižvelgdama į tai, kad 2004 metais, kai atsakovai prisijungė prie ieškovės dujotiekio, nei Gamtinių dujų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustatė pareigos vartotojui leisti, kad prie jam nuosavybės teise priklausančios dujų sistemos būtų prijungti nauji vartotojai, sprendžia, kad nesant įstatymo pagrindo ir be teismo sprendimo naujų vartotojų prijungimas, nesant savininko sutikimo, pažeidžia savininko (nagrinėjamu atveju ieškovės) teises (CK 4.98 straipsnis). Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovų prisijungimas prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių įrenginių (dujų tinklų) be ieškovės sutikimo vertintinas kaip atsakovų neteisėti veiksmai ir įgalina ieškovę ginti savo pažeistas teises įstatymo nustatytais pagrindais ir būdais.
Nuosavybės neliečiamumo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas pagal negatorinį ieškinį turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).
Išanalizavus civilinėje byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad ieškovė UAB „Šiaulių lyra“ įrodė: 1) jog ji yra dujotiekio linijos – vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė; 2) jog jos teisės yra pažeistos – atsakovai M. J. ir G. S. įmonė prie ieškovės dujotiekio prisijungė be ieškovės sutikimo; atsakovams naudojantis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu dujotiekiu, yra pažeidžiamos ieškovės teisės tinkamai ir saugiai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu dujotiekiu. 2004 metais, kai atsakovai prisijungė prie ieškovės dujotiekio, nei Gamtinių dujų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustatė pareigos vartotojui leisti, kad prie jam nuosavybės teise priklausančios dujų sistemos būtų prijungti nauji vartotojai. Esant tokiai situacijai, vertintina, kad nesant įstatymo pagrindo ir be teismo sprendimo naujų vartotojų prijungimas, nesant savininko sutikimo, pažeidžia savininko (nagrinėjamu atveju ieškovės) teises (CK 4.98 straipsnis). Atsakovų prisijungimas prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių įrenginių (dujų tinklų) be ieškovės sutikimo vertintinas kaip atsakovų neteisėti veiksmai ir įgalina ieškovę ginti savo pažeistas teises įstatymo nustatytais pagrindais ir būdais, t. y. pareikšti negatorinį ieškinį. Ieškovės pasirinktas reikalaujamas pažeistų teisių gynimo būdas, įpareigojant atsakovus atsijungti ir atjungti nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio dujotiekio, atitinka CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį teismas gina asmenų teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, ir yra negatorinis ieškinys CK 4.98 straipsnio prasme.
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ pareikštas ieškinys laikytinas negatoriniu, atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo. Kasacinis teismas ieškinio senaties taikymo klausimu yra nurodęs, kad savininkai, gindami nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo teisės netekimu, ieškinį gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Šiuo atveju nuosavybės teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio – ieškovės, dujotiekio savininkės, teisių pažeidimas tebesitęsia, todėl nagrinėjamoje byloje taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nėra jokio pagrindo.
Dėl pasirinkto gynybos būdo proporcingumo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos ginčo situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, akcentavo, jog teismas turi priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teisingumas, realiai apgintos asmens pažeistos teisės ir įstatymo saugomi interesai, parinkta proporcinga abiejų šalių interesams pažeistų teisių gynimo priemonė, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnis, CPK 2, 6 straipsniai). Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013). Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo metu galiojantis reglamentavimas netaikytinas, sprendžiant dėl atsakovų veiksmų 2004 m. teisėtumo, bet į šį reglamentavimą būtina atsižvelgti, siekiant priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teisingumas, realiai apgintos asmens pažeistos teisės ir įstatymo saugomi interesai, parinkta proporcinga abiejų šalių interesams pažeistų teisių gynimo priemonė, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra.
Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 65 dalyje (2017 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIII-707 redakcija) nustatyta, kad vartotojo gamtinių dujų sistema (toliau – vartotojo sistema) – vartotojo žemės sklype ar nekilnojamajame daikte įrengti vamzdynai ir įrenginiai, skirti gamtinėms dujoms iš magistralinio ar skirstomojo dujotiekio priimti ir saugiai naudoti vartotojo reikmėms (anksčiau galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 55 dalis); o 2 straipsnio 68 dalyje (2017 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIII-707 redakcija) nustatyta, kad vietinė gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema (toliau – vietinė bendrojo naudojimo sistema) – asmeniui (asmenims) nuosavybės teise priklausanti arba jo (jų) valdoma ribotoje teritorijoje įrengta gamtinių dujų skirstymo sistemos dalis, kuria gamtinės dujos tiekiamos ne mažiau kaip dviem vartotojams (anksčiau galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 57 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-202 patvirtintų Naudojimosi vietine bendrojo naudojimo sistema taisyklių (toliau – Taisyklės) 8–9 punktus savininkas: 1) jeigu nesiekia verstis dujų skirstymo veikla, gali teisės aktų nustatyta tvarka parduoti sistemą dujų įmonei, turinčiai skirstymo licenciją toje teritorijoje, kurioje yra sistema ir prie kurios skirstymo sistemos yra prijungta jo sistema, arba 2) privalo su minėta įmone sudaryti dujų skirstymo paslaugų teikimo sutartį; 3) jeigu siekia verstis dujų skirstymo veikla, tai privalo gauti atitinkamą licenciją. Tačiau visais nurodytais atvejais savininkui arba dujų įmonei nustatyta pareiga prijungti naujus vartotojus prie vietinės bendrojo naudojimo sistemos (Taisyklių 23 punktas, anksčiau galiojusių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 4-266 Naujų gamtinių dujų sistemų naujoje dujofikuojamoje teritorijoje įrengimo ir naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų taisyklių 60, 61 punktai, šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtinto Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos aprašo 49, 50 punktai). Pagal nurodytas teisės normas naujus vartotojus prie vietinės bendrojo naudojimo sistemos prijungia vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas arba dujų įmonė, valdanti vietinę bendrojo naudojimo sistemą pagal sutartį. Dujų perdavimo, skirstymo įmonės ir vietinių bendrojo naudojimo sistemų savininkai viešai skelbia naujųjų vartotojų sistemų prijungimo prie savo sistemos įkainius, kainas, metodikas. Dujų įmonės, vietinių bendrojo naudojimo sistemų savininkai turi teikti informaciją vartotojams apie prijungimo prie sistemų įkainius, įmokų skaičiavimą, prijungimo sutarčių sąlygas.Kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas atsakovams atsijungti nuo jai priklausančios dujotiekio sistemos yra neproporcingas teisių gynybos būdas, kol nebus išspręstas bent vienas iš trijų realiai siūlomų teisių gynimo būdų. Įvertinusi 24 sprendimo nurodytus ieškovės 3 galimus savo teisių gynimo būdus, ji turi teisę spręsti su apeliantais atsakovais M. J., G. S. įmone bei AB „Energijos skirstymo operatorius“, kurios atžvilgiu kasacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą atmetė : 1) jeigu nesiekia verstis dujų skirstymo veikla, gali teisės aktų nustatyta tvarka parduoti sistemą dujų įmonei, turinčiai skirstymo licenciją toje teritorijoje, kurioje yra sistema ir prie kurios skirstymo sistemos yra prijungta jo sistema, arba 2) privalo su M. J., G. S. įmone sudaryti dujų skirstymo paslaugų teikimo sutartį; 3) jeigu siekia verstis dujų skirstymo veikla, tai privalo gauti atitinkamą licenciją. Apeliacinėje instancijoje negali būti nagrinėjami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Abi šalys yra privatūs asmenys, jų interesai nėra viešieji, todėl teismas savo iniciatyva jų ginti neprivalo. Tokiu atveju kolegija sprendžia, kad priimant priešingą sprendimą, nei pirmosios instancijos teismo, grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo. Iš esmės toks nutarties išnagrinėjimo būdas laikytinas CPK normų pažeidimu ir ieškovės interesų iškėlimas prieš atsakovus. Ji nepateikė jokio kito reikalavimo pačiame ieškinyje, todėl kolegija negali viršyti reikalavimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl atsakovų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. A. M. J. ir G. S. įmonė prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi civilinės bylos nagrinėjimas vyko nuo pirmosios iki kasacinės instancijos, teismas turi šias išlaidas priteisti iš ieškovės, kurios atžvilgiu ieškinys atmestas. Viso iš atsakovų priteistina iš ieškovės po 1121 Eur advokato pagalbos išlaidų (b.l.123-124, 1 t.,b.l. 119-120,123-126, 166-167, 2 t.,b.l. 44-45, 3 t.). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl advokato ar jo atstovo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį. Byla nagrinėjant, buvo priimtas pirmos instancijos sprendimas, apeliacinės instancijos atsakovų advokatas rašė atsiliepimus į ieškinį ir kasacinį skundą, apeliacinį skundą. Maksimali advokato pagalbos išlaidų suma pagal rekomendacijas sudarytų maždaug 8000 Eur, todėl atsakovų faktiškai patirtos išlaidos yra protingos, nesuteikiančios priešingai šaliai nepagrįstai praturtėtiŠaliai, kurios atžvilgiu atmestas ieškinį, tuo pačiu priteisiamos visos turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jos visos susidarė bylos eigoje (pirmosios, apeliacijos ir kasacijos metu) ir priteisiamos iš ieškovės atsakovams po 20,28 Eur.Atmetant ieškinį, iš ieškovės atsakovams priteistina po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje (b.l.111-112, 3 t.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ (juridinio asmens kodas 144609363, buveinė (duomenys neskelbtini)) ieškinį atsakovams M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ir G. S. įmonei (juridinio asmens kodas 145862437, buveinė (duomenys neskelbtini)) atmesti.
Priteisti atsakovams M. J. ( a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ir G. S. įmonei (juridinio asmens kodas 145862437, buveinė (duomenys neskelbtini)) po 1140,38 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt eurų 38 eurocentų ) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ (juridinio asmens kodas 144609363, buveinė (duomenys neskelbtini)).
Priteisti iš ieškovės UAB „Šiaulių lyra“ (juridinio asmens kodas 144609363, buveinė (duomenys neskelbtini)) atsakovams M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ir G. S. įmonei (juridinio asmens kodas 145862437, buveinė (duomenys neskelbtini)) po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.