Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-216-619/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, antstolei S. V. bei antstolei R. M. dėl organizuoto sistemingo neteisėto turto reikalavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo bei dėl atsiradusios žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pažeisti CPK 21 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 109, 117 straipsniai, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja A. K.. Civilinės bylos nagrinėjimas buvo tyčia vilkinamas priklausomai nuo baudžiamosios bylos Nr. I-5-840/2013 nagrinėjimo.Sprendimu netinkamai taikomi CK 2.24, 6.272 straipsniai, CPK 24, 178 straipsniai, 293 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis, nes yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeidžiami CPK 18, 294 straipsniai, CK 6.250 straipsnis.

Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nustatoma, kad neva pirmas ir antras ieškinio reikalavimai nėra savarankiški ir reiškia tik faktų, kurie reikalingi ginčui išspręsti, pripažinimą ir byla šioje dalyje nutraukta. Tačiau teisėjos V. M. 2013 m. kovo 4 d. nutartimi šie reikalavimai buvo priimti nagrinėti, kadangi susiję su trečiu ieškinio reikalavimu ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011. Todėl teismas pažeidė CPK 18 straipsnį ir atsisakė vykdyti įsiteisėjusias nutartis, dėl to egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeistas CPK 270 straipsnis. Teismas nenurodė argumentų, kuriais atmestas rašytinis įrodymas – minėta Jonavos rajono apylinkės teismo nutartis, pagrindžianti antstolių neteisėtus veiksmus ir kaltę. Be to, pagal CPK 294 straipsnį teismas turėjo nurodyti į kurią instituciją kreiptis.

Sprendime netinkamai taikomi CK 2.24, 6.272 straipsniai, kai taikant Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012, aiškinama, kad neįrodyti antstolės R. M. neteisėti veiksmai ir kaltė ir neva apeliantas neturi teisės ginčyti šių aplinkybių civilinėje byloje. Tokiu aiškinimu neteisėtai pakeičiamas ieškinio pagrindas ir dalykas, nes šioje byloje antstolių neteisėti veiksmai grindžiami vykdomąja byla Nr. 0064/08/01125 ir įrodyti įsiteisėjusia Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011. Todėl įrodytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, o teismas padarė neteisėtą išvadą, jog apeliantui nebuvo padaryta žala.

Pažeidžiant CPK 177, 178 straipsnius ir CK 6.250 straipsnį, nustatyta, kad neva laikytina neįrodytu, jog dėl kreipimosi į teismą teiminės gynybos dėl atsakovų veiksmų, apeliantas patyrė nepatogumus. Tokiu būdu pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Jau vien atsakovų atsiliepimai ir ieškinys įrodo, jog nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2011 m. lapkričio 27 d. apeliantas patyrė nepatogumus ir suvaržymus dėl priverstinio bylinėjimosi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011, kurios eigą bei trukmę išprovokavo neteisėti atsakovų veiksmai ir kaltė. Tai, kad buvo žalojama apelianto kaip invalido sveikata dėl priverstinio bylinėjimosi įrodo patirtą neturtinę žalą, kurią patvirtina penki receptai vaistams ir 2010 m. rugsėjo 30 d. medicininis dokumentas, be to, per tą laiką apeliantas negalėjo slaugyti ir rūpinti sergančia motina. CPK 314 straipsnio pagrindu būtina įvertinti ir medicininius dokumentus.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013, yra pažymėjęs, kad pareikšti reikalavimai dėl pripažinimo reiškia ne ką kitą, kaip faktų, kurie yra reikalingi ieškovo ginčui spręsti pripažinimą. Tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės pareikštas tik vienas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013. Pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie konkrečių neigiamų pasekmių, sudarančių neturtinę žalą, kilimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas nurodydamas skundžiamo sprendimo priėmimo datą, padarė aiškų rašymo apsirikimą, t. y. vietoje nurodytos sprendimo priėmimo datos „2013 m. sausio 30 d.“, turėjo nurodyti „2014 m. sausio 30 d.“. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 276 straipsnio 2 dalimi, proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, atsižvelgdamas į tai, kad aptiktas rašymo apsirikimas nekeičia sprendimo esmės, sprendžia, kad minėtas rašymo apsirikimas ištaisytinas nurodant sprendimo priėmimo datą „2014 m. sausio 30 d.“ (CPK 276, 302 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl teismo šališkumo ir teisės į nepriklausomą teismą pažeidimo

Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad buvo pažeista teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja A. K.. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Bylos duomenys liudija, kad Vilniaus apygardos teismo nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas šioje byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko 2013 m. spalio 22 d. nutartimi atmestas, nenustačius teismo ir teisėjos šališkumo.

Nagrinėjamame ieškovo apeliaciniame skunde teismo ir teisėjos šališkumas grindžiamas dviem argumentais: 1) tuo, kad dengiant atsakovus nuo atsakomybės iš atsakovų pašalintas Kauno apylinkės teismas; 2) bylos nagrinėjimo vilkinimu priklausomai nuo baudžiamosios bylos Nr. I-5-840/2013 nagrinėjimo eigos. Pažymėtina, kad dėl Kauno apylinkės teismo pašalinimo iš atsakovų nagrinėjamoje byloje yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartyje, kurioje remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, pateiktais išaiškinimais, jog visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės teismui materialaus pobūdžio reikalavimai negali būti pareikšti, į bylą teismas atsakovu negali būti patrauktas. Argumento dėl civilinės bylos nagrinėjimo vilkinimo, apeliantas nepagrindė įrodymais. Taigi, nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių šią bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, kompetencija, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme (CPK 185 str.).

Dėl ieškinio reikalavimų

Pagal CPK 135 straipsnio reikalavimus ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) ir ieškinio pagrindas.

Bylos medžiaga liudija, kad kelis kartus patikslinęs reikalavimus ieškovas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ir antstolių R. M., S. V. solidariai 250 000 Lt neturtinės žalos teisingą atlyginimą už ieškovo konstitucinių teisių pažeidinėjimą, sprendimo vykdymą pavedant atsakovo Lietuvos Respublikos atstovui Teisingumo ministerijai; pripažinti, kad atsakovai Lietuvos Respublika ir antstolės R. M. ir S. V. neteisėtai iš jo reikalavo sumokėti 179 Lt kaip dvigubas vykdymo išlaidas vykdomojo rašto Nr. 2-11277-435 pagrindu ir pažeidė jo konstitucines teises bei vykdė diskriminaciją jo atžvilgiu; pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika Kauno miesto apylinkės teismo asmenyje su antstole R. M. sistemingai neteisėtai reikalauja ieškovą mokėti jiems pinigus.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamoje byloje dalis ieškinio reikalavimų yra suformuluoti kaip ieškinio faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį žalos atlyginimo reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra pareikštas vienas materialusis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl apelianto nurodomų asmenų veiksmų pripažinimo neteisėtais yra vertintini ne kaip savarankiški (nepaisant, kad tokiu jį nurodo ieškinyje apeliantas), o kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 str., 6.246 str.). Beje, ir paties apelianto teigimu, tik pripažinus neteisėtus veiksmus yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Šiame kontekste tik pastebėtina, kad ir tokių veiksmų nustatymo atveju savaime tai dar nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo – šalia to dar būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, nagrinėdamas reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, argumentus dėl teismo ir antstolių neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, nepaisant padarytos išvados dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo nenagrinėtinumo kaip savarankiško reikalavimo, faktiškai vertino civilinės atsakomybės sąlygų kontekste ir padarė atitinkamas išvadas dėl ieškinio netenkinimo iš esmės.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareikšti minėti materialiniai reikalavimai dėl pripažinimo reiškia ne ką kitą, kaip faktų, kurie reikalingi jo ginčui spręsti, pripažinimą, pažeidė CPK 18 straipsnį, nes minėti reikalavimai priimti nagrinėti iš esmės teisėjos V. M. 2013 m. kovo 4 d. nutartimi. Sutikti su nurodytu pažeidimu kolegija neturi pagrindo. Viena vertus, apeliantui pateikus ieškinio reikalavimų dėl pripažinimo patikslinimą, teisėja V. M. juos priėmė 2013 m. kovo 4 d. rezoliucija, o ne nutartimi, kuri neturi įsiteisėjusio sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo, galios ir atitinkamai privalomumo. Antra vertus, CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu leidžiama nutraukti bylą pagal jau priimtus, tačiau, kaip paaiškėja, nenagrinėtinus civilinio proceso tvarka reikalavimus. Nustačius, kad aptariami reikalavimai yra reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas, pirmosios instancijos teismas juos vertino spręsdamas dėl žalos atlyginimo pagrindą sudarančių aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 270 str.) egzistavimo vien dėl to, jog neteisėtų veiksmų nustatymo klausimo teismas nenagrinėjo kaip atskirų savarankiškų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomo precedento taikymo praktikos, tačiau nenurodo, kokia konkrečia byla ir joje priimtu sprendimu, t. y. suformuotu precedentu, teismas galėjo ar turėjo vadovautis, spręsdamas šį ginčą.

Pagrindo priimti atskirąją nutartį pagal CPK 299 straipsnį, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl neturtinės žalos

Byloje nustatyta, jog reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindžia: Kauno miesto apylinkės teismo neteisėtai išduotais vykdomaisiais raštais; Jonavos apylinkės teismo neišnagrinėjimu iš esmės ieškovo skundo dėl antstolės veiksmų; antstolės neteisėtai pradėtais vykdymo veiksmais vykdomojoje byloje Nr. 0064/08/01125 dėl raginimo sumokėti 179 Lt vykdymo išlaidas; antstolės procesiniuose dokumentuose – atsiliepime į skundą nurodytomis tikrovės neatitinkančiomis žiniomis, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3458/2007 ieškovui paskyrė baudą; aplinkybe, kad teismai dengė nuo atsakomybės atsakovų Kauno miesto apylinkės teismo ir antstolės R. M. neteisėtus veiksmus prievartaujant turtą ir pažeidinėjant jo konstitucines teises.

Taigi, atsiradusią žalą apeliantas kildina iš Kauno miesto apylinkės teismo bei antstolių veiksmų. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Taigi, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad iš jo buvo neteistai išieškotos pagal nurodytus teismo išduotus vykdomuosius raštus piniginės lėšos, neįrodyti jo teiginiai dėl kitokio pobūdžio neteisėtų teismo veiksmų. Nesant tokių įrodymų, teismas sprendė, kad teismo veiksmais ieškovui nebuvo padaryta žalos. Apeliaciniame skunde apeliantas šių teismo išvadų nepaneigia, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas nurodytą teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčo (dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo) sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas. Be to, dėl antstolio civilinės atsakomybės kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011). Todėl tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Antstolių S. V. ir R. M. civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju kildinama iš neteisėtai pradėtų vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0064/08/01125, kurie konstatuoti įsiteisėjusia Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011, tenkinus A. B. skundą.

Neturtinės žalos samprata pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinė žala atlyginama ne visais atvejais – ji atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, taip pat jei ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Minėtos Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutarties turinys liudija, kad teismas pripažino, jog antstolė S. V., turėdama valstybės suteiktus įgaliojimus vykdyti vykdomuosius dokumentus, negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jai priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė R. M. privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą. Taigi antstolių veiksmų neteisėtumas konstatuotas teismo nutartimi. Tačiau, kaip minėta, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę. Taigi spręstina, ar yra pagrindas pripažinti neturtinės žalos atsiradimo faktą, o jeigu taip – ar yra priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir neteisėtų atsakovių veiksmų bei ar ji atlygintina CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų kontekste.

Teisėjų kolegija neatmeta, kad teismo konstatuoti neteisėti antstolių veiksmai pateikiant ir priimant vykdomąjį raštą galėjo sukelti apeliantui nepatogumų ir suvaržymų dėl bylinėjimosi, tačiau pažymi, kad ne bet kokie nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dėl antstolio neteisėtų veiksmų Antstolių įstatymas tiesiogiai nenumato. Teikdamas ieškinį bei jį tikslindamas, apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė medicininių duomenų, kad apeliantui ar jo šeimos nariams būtų sutrikdyta sveikata. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti medicininiai duomenys apie apelianto motinos tuo metu buvusią sveikatos būklę bei vaistų receptai nepatvirtina, kad šios aplinkybės buvo sąlygotos antstolių neteisėtų veiksmų ir dėl jų pradėto bylinėjimosi. Be to, apeliantas nepagrindžia, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir tik teikiant apeliacinį skundą iškilo jų pateikimo būtinybė (CPK 314 str.). Esant tokioms, kaip nurodytos, aplinkybėms, priežastinio ryšio tarp atsakovių veiksmų ir apelianto nepatogumų, pasekmių sveikatai konstatuoti nėra galima (CK 6.247 str.). Tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų neturtinės žalos atlyginimo atvejų egzistavimą, o ir apskritai ieškinyje nurodyto pobūdžio aplinkybės apie apelianto sveikatos būklės sužalojimą neteikia pagrindo konstatuoti esant neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atsiradimo faktą ir priežastinį ryšį su atsakovių veiksmais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 21 d. nutartimi ieškinį dalyje dėl Kauno miesto apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmų, susijusių su vykdomuoju raštu Nr. 2-345/2007, paliko nenagrinėtą. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą. Todėl apelianto argumentai dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012, taikymo nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės ir nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį ieškinio atmetimo atveju bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, inter alia išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p.).

Nagrinėjamos bylos pobūdis lemia, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 6 p.). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalį apskritai ir jos 6 punktą konkrečiai ieškovai yra atleisti (tik) nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o ne nuo visų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, todėl iš bylą pralaimėjusio ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Bylos duomenimis tokios išlaidos sudaro 53,75 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ištaisyti rašymo apsirikimą ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo datą vietoj nurodytos 2013 m. sausio 30 d. nurodyti 2014 m. sausio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 53,75 Lt (penkiasdešimt tris litus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).