Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-386/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-10-04
Bylos Nr.: 2A-386/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
Atsakovas: Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos teismui
Ieškovas: A. B.

Kategorijos

44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-386/2011Procesinio sprendimo kategorijos 44.2.4.; 44.2.4.2.; 44.5.2.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovams Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui prokurorui Vyteniui Kasparavičiui, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislavui Burneikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos teismui dėl įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo civilinėje byloje pripažinimo, pareigūnų (policijos, prokuratūros, teismo) neteisėtų veiksmų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas:

pripažinti, kad dėl Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų ir kaltės, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus ir juos panaudojant buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimą, į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008; buvo pažeista ieškovo teisė į diskriminacijos uždraudimą jo, kaip invalido, atžvilgiu civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas už neteisėtais veiksmais dėl jo kaltės sistemingą įrodymų ir faktų klastojimą ir panaudojimą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008 privalo sumokėti ieškovui 200 584,33 Lt atlyginimą ir teismo išlaidas už Konvencijos pažeidimą ir jo, ieškovo, teisių suvaržymą;pripažinti, kad nusikaltimu, dėl kurio yra iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 ir neteisėtais policijos, prokuratūros pareigūnų veiksmais ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovo konstitucinės teisės ir jam padaryta fizinė, turtinė ir moralinė žala, kuri yra neatlyginta ir žalą privalo atlyginti atsakovas Lietuvos Respublika;pripažinti, kad dėl atsakovo Lietuvos Respublikos policijos, prokuratūros, teismo pareigūnų veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 yra sistemingai pažeidinėjamos ieškovo teisės į teisingą bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonių užtikrinimą ir vykdoma diskriminacija ieškovo atžvilgiu bei nebaudžiamai žalojama ir luošinama sveikata nuo 1993 metų ir dėl to priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 583,33 Lt turtinės ir 100 000 Lt patirtos fizinės ir moralinės žalos atlyginimą;CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Č. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro J. V. veiksmų dėl netraukimo atsakomybėn policijos pareigūnų, paleidusių į laisvę ir nenustačiusių 1999 m. gruodžio 29 d. tyčinį sunkų plėšimo nusikaltimą įvykdžiusio ir pristatyto į policiją vieno iš trijų plėšimą įvykdžiusių asmenų bei nekontroliavus baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 eigos ir vilkinimo, tokiu būdu diskreditavus teisingumo vykdymą ir savo veiksmais pažeminus prokuratūros instituciją;CPK 300 straipsnio pagrindu apie prokurorės V. Č. ir prokuroro J. V. veiksmuose esančius nusikaltimo valstybės tarnybai požymius pranešti generaliniam prokurorui;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1468-38/2007 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką;pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į teisingą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu, nagrinėdamas minėtą bylą; pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu; pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į nuosavybės apsaugą civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99; pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Policijos departamentas, Generalinė prokuratūra ir prokurorai V. Č. bei J. V. dėl jų veiklos yra įvykdyto sunkaus nusikaltimo baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 slėpėjai ir organizuotai padarė BK 296 (redakcija iki 2003 m. balandžio 30 d.) numatytą baudžiamąją veiką bei nusikaltimus valstybės tarnybai; CPK 299, 300 straipsnių pagrindu priimti atskirąsias nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo padarytų teisės pažeidimų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1468-38/2007 ir Generalinės prokuratūros bei Policijos departamento padarytų pažeidimų, vykdant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 bei apie nustatytus nusikaltimų požymius informuoti Prezidentą, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą ir Generalinį prokurorą.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, pažeidęs CPK 137 straipsnį, panaudojo Vilniaus apskrities centrinio pašto 2007 m. sausio 19 d. rašte Nr. 59-19-(9.58-02) suklastotą faktą, kad registruotas laiškas Nr. 5083/1, siųstas ieškovui iš atsakovo Vilniaus apygardos teismo adresu (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 21 d., buvo įteiktas ieškovo tėvui V. B. . Ieškovas nurodė, kad minėtas laiškas buvo įteiktas pasirašytinai 2006 m. rugpjūčio 22 d. ir šią aplinkybę įrodo Kauno apskrities centrinio pašto 2007 m. vasario 15 d. raštas Nr. 40, patvirtina bylos medžiaga. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, panaudodamas 2007 m. sausio 19 d. rašte suklastotą faktą, kaip įrodymą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, neteisėtai priėmė sprendimą už akių ir atmetė jo ieškinį Lietuvos valstybei, taip pat 2007 m. birželio 19 d. nutartimi toje pačioje byloje neteisėtai atsisakė peržiūrėti sprendimą už akių ir jį panaikinti. Ieškovas šias aplinkybes grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 19 d. raštu Nr.(1.15)-03-94, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-565/07 ir civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 eiga ir medžiaga. Ieškovas nurodė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismas suklastojo jo 2008 m. sausio 29 d. siųsto faksu pareiškimo dėl atsakovo nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimo negavimo faktą ir panaudojo kaip suklastotą įrodymą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, kad 2008 m. vasario 13 d. neteisėtai priimtų sprendimą už akių atmesti jo ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei. Ieškovas nurodė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 25 d. nutartimi panaikino 2008 m. vasario 13 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimą. Ieškovo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnius, todėl privalo už jo teisių pažeidimą sumokėti atlyginimą – iš viso 200 584,33 Lt (100 584,33 Lt turtinis atlyginimas kaip negautos pajamos ir 100 000 Lt neturtinis atlyginimas dėl sukeltų pergyvenimų ir trukdymų, realizuojant teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/08 nagrinėjimą). Ieškovas reikalavimus dėl neteisėtų policijos ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų grindė tuo, kad 1999 m. gruodžio 29 d. Kauno m., Taikos prospekte jis buvo užpultas trijų asmenų, kurie plėšimo tikslu prieš jį panaudodami fizinį smurtą sužalojo sveikatą, sukeldami trumpalaikį sveikatos sutrikimą. Ieškovas paaiškino, kad vieną iš užpuolikų jis sulaikė, nuvežė jį į Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariatą, tačiau užpuolikas buvo paleistas, nenustačius asmens tapatybės. Ieškovas nurodė, kad iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 nenustačius kaltų asmenų buvo sustabdyta. Ieškovas pažymėjo, kad policijos pareigūnai, paleidę nusikaltėlį, drausminėn atsakomybėn patraukti nebuvo. Ieškovas nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, bet dėl neteisėtų policijos ir prokuratūros veiksmų byla buvo sustabdyta, byloje iki šiol nepriimtas galutinis sprendimas. Ieškovo nuomone, tokiais neteisėtais organizuotais policijos ir prokuratūros pareigūnų veiksmais buvo skatinamas nebaudžiamas fizinis susidorojimas su ieškovu, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimai. Dėl to, ieškovo teigimu, nusikaltimu patirtą turtinę žalą – 584,33 Lt (gydymosi, drabužių valymo, pašto išlaidos susirašinėjant su ikiteisminio tyrimo pareigūnais) privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė. Ieškovas paaiškino, kad 1999 m. gruodžio 29 d. padarytas jo atžvilgiu nusikaltimas yra trečias nusikaltimas, kai žalojama ir luošinama jo sveikata. Nurodė, kad 1994 m. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 22-1-261-94, kuri dėl senaties termino neteisėtais policijos ir prokuratūros pareigūnų veiksmais buvo nutraukta 1998 metais, o dar viena – privataus kaltinimo byla Nr. 2/2000 Kauno miesto apylinkės teisme buvo vilkinama nuo 1996 metų ir nutraukta suėjus senaties patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų minėtose baudžiamosiose bylose, ieškovo nuomone, valstybė turi atlyginti ieškovui 100 000 Lt neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi nutarė bylas Nr. 2-517-198/2010 ir Nr. 2-147-198/2010 m. (pagal ieškovo A. B. ieškinius) sujungti į vieną bylą, suteikiant bylai Nr. 2-517-198/2010.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. B. 62,37 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmesti.

Dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus ir kaltę, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus ir juos panaudojant civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), atmestini, taip pat atmestinas ieškovo reikalavimas pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas nurodė, kad atsakomybę už žalą, kurią padaro teismas ar teisėjas, reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, ir viena iš būtinų sąlygų tenkinti ieškinį, pareikštą dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka. Teismo teigimu, tokių įrodymų ieškovas A. B. teismui nepateikė ir negalėjo pateikti, nes civilinė byla Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) pirmosios instancijos teisme dar neišnagrinėta, joje nėra priimtas galutinis sprendimas, ši byla, kurios numeris Vilniaus apygardos teisme 2009 metais buvo 2-1643-232/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi perduota nagrinėti tos pačios pakopos teismui – Panevėžio apygardos teismui. Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teisme 2010 metais šiai bylai suteiktas Nr. 2-517-198/2010. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas nėra aukštesnė instancija Vilniaus apygardos teismui ir vertinti Vilniaus apygardos teismo veiksmus toje pačioje nagrinėjamoje, tačiau dar neišnagrinėtoje byloje negali. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą. Teismo teigimu, ieškovo argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje gali būti įvertinti išnagrinėjus šią bylą apeliacine, kasacine tvarka. Teismas pažymėjo, kad apie dokumento suklastojimą ir jo panaudojimą turėtų būti aiškinamasi baudžiamajame procese, o ne civilinėje byloje, nes atsakomybė už dokumentų klastojimą ar suklastotų dokumentų panaudojimą numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Dėl policijos, prokuratūros veiksmų tiriant baudžiamąją bylą Nr. 25-1-1960-99 teismas nurodė, kad Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariate buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 pagal BK 272 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamų plėšimo veiksmų R. K. atžvilgiu, nusikaltimo padarymo metu buvo sužalotas ieškovas A. B. , kuriam buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje A. B. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Teismo teigimu, baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenys įrodo, kad ieškovas A. B. sulaikė nusikaltime padariusį asmenį, atvežė jį į Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariatą, policijos pareigūnai nenustatė sulaikyto asmens tapatybės, jį paleido. Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas 2000 m. vasario 29 d. buvo sustabdytas, o išnagrinėjus ieškovo A. B. skundą dėl atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo, ieškovas 2000 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 465-2000 buvo informuotas, kad parengtinis tardymas buvo sustabdytas be pagrindo, bylos nagrinėjimas vėl buvo atnaujintas. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2002 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 3-1054 pranešė ieškovui, kad dėl baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 atliekamo parengtinio tyrimo vilkinimo faktų Kauno m. VPK TS prie Dainavos PK viršininkui A. M. , jo pavaduotojai D. G. ir tardytojui R. B. yra siūloma taikyti drausminę atsakomybę. Teismas nurodė, kad ieškovui 2004 m. sausio 7 d. buvo pranešta, kad parengtinis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 tęsiamas, 2005 m. sausio 14 d. ieškovas informuotas apie parengtinio tyrimo sustabdymą. Teismas pažymėjo, kad parengtinis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo sustabdytas nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens (BK 218 str.3 p.), o šiuo metu tyrimas baudžiamojoje byloje tęsiamas. Teismo teigimu, faktiniai bylos duomenys įrodo, jog baudžiamoji byla tiriama daugiau nei 10 metų, nusikaltimą padaręs asmuo iki šiol nenustatytas. Teismas pažymėjo, kad Policijos departamentas pripažįsta, jog policijos pareigūnai neatliko visų reikalingų veiksmų, kuriuos pagal įstatymą turėjo atlikti sulaikant, nustatant nusikaltimą padariusį asmenį, tuo pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas sprendė, kad policijos pareigūnų veiksmai nenustatant sulaikyto asmens, įtariamo įvykdžius nusikaltimą, asmenybės, vertintini kaip neteisėti. Teismo nuomone, pagrįsti ieškovo reikalavimai pripažinti, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeista ieškovo teisė į veiksmingą teisinę gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99, pažeista teisė į teisingą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti, kad policijos pareigūnų veiksmais ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovo konstitucinės teisės ir jam padaryta fizinė, turtinė ir moralinė žala, kuri yra neatlyginta ir žalą privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė. Teismas nurodė, kad nors baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 galutinis sprendimas nepriimtas, akivaizdu, jog ši byla be perspektyvos, nes daugiau nei 10 metų nenustatytas nusikaltimą padaręs asmuo, iš kurio ieškovas turėtų teisę reikalauti jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atmetė prokuratūros atstovės prašymą ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti senatį, nes aiškinimas, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą šioje byloje turėjo suprasti jau 2000 m. nepagrįstas, kadangi šioje byloje iki šiol nenustatytas nusikaltimą padaręs ieškovo sulaikytas asmuo. Teismo nuomone, prokuratūros atstovės prašymas taikyti senatį prieštarauja atstovės paaiškinimams, kad bylos tyrimas dar tęsiamas.

Teismas nurodė, kad baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 neištirta dėl to, kad policijos pareigūnai paleido ieškovo pristatytą į policijos komisariatą nusikaltusį asmenį nenustatę jo asmenybės, o ne dėl to, kad prokuratūros pareigūnai nekontroliavo šios baudžiamosios bylos tyrimo. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad Kauno apygardos prokuroras J. V. padarė pareiginius nusižengimus atliekant baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 parengtinio tyrimo prokurorinę priežiūrą. Teismas nurodė, kad prokurorės V. Č. veiksmai tiriant ieškovo skundus profesine prasme įvertinti teigiamai, kaip principingos darbuotojos, įvardijusios parengtinio tardymo trūkumus baudžiamojoje byloje, įrodymų, kurių pagrindu prokurorų J. V. ir V. Č. veiksmus įvertinti kaip neteisėtus ir dėl to priimti atskirąją nutartį CPK 299 straipsnio tvarka ar konstatuoti prokurorų veiksmus kaip nusikalstamus, byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė kokius konkrečiai policijos ir prokuratūros neteisėtus veiksmus laiko sistemingais, jį diskriminuojančiais, kokiais konkrečiais neteisėtais minėtų pareigūnų veiksmais vykdoma jo atžvilgiu diskriminacija. Teismas atkreipė dėmesį, kad deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nėra įrodymai. Teismo įsitikinimu, ieškovas neįrodė policijos ir prokuratūros neteisėtų veiksmų sistemingumo, jo atžvilgiu vykdomos diskriminacijos, nepateikė įrodymų, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų nuo 1993 metų žalojama ir luošinama jo sveikata.

Teismas pažymėjo, kad, Generalinės prokuratūros teigimu, baudžiamosios bylos tyrimo vilkinimas ir sustabdymas nebuvo numatyti kaip atsakomybės atsiradimo pagrindai nei viename žalos atsiradimo metu galiojusiuose ir galiojančiuose teisės aktuose, kuriuose būtų numatyta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais, be to, Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas savo reikalavimų pagrindu nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 14, 41 straipsnius ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14, 41 straipsnius, nors CK yra įtvirtinta specialioji norma, nustatanti Valstybės atsakomybę už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų baudžiamojo proceso srityje, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, t.y. valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės.

Teismas, tiesiogiai taikydamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo išaiškinimais, teisingumo, protingumo principais, konstatavo, kad ieškovui A. B. dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų tiriant baudžiamąją bylą Nr. 25-1-1960-99 priteistinas 62,37 Lt turtinės žalos (drabužių valymo išlaidos, pašto išlaidos pagal pateiktus rašytinius įrodymus) ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Teismas sprendė, kad ieškinys dėl 500 Lt turtinės žalos atlyginimo (gydymo, slaugos, priežiūros išlaidos ir pan.) netenkinamas, kaip neįrodytas.

Dėl policijos, prokuratūros veiksmų tiriant baudžiamąją bylą Nr. 22-1-261-94 ir teismo veiksmų nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teismas nurodė, kad Kauno miesto Centro policijos komisariate 1994 m. kovo 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 22-261-94 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 112 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad 1993 m. rugsėjo 17 d. Kaune, Kalniečių gatvėje prie namo Nr. 104 buvo sumušta L. K. , kuriai buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas, A. B. – lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą, nustatyta, kad nusikaltimą įvykdė K. L. , kuris nuo tardymo buvo pasislėpęs, buvo paskelbta jo paieška. Teismas nurodė, kad suradus kaltinamąjį K. L. , parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas, o 1998 m. kovo 5 d. baudžiamojoje byloje buvo priimtas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 22-1-261-94 K. L. atžvilgiu kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiąja L. K. . Teismas pažymėjo, kad nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 22-1-261-94 1998 m. kovo 5 d. patvirtino Kauno m. apylinkės teismo teisėjas. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad A. B. kaltinamojo K. L. veiksmais buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą, jam buvo pasiūlyta kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismo teigimu, faktiniai baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenys, jos eiga neįrodo, kaip nepagrįstai teigia ieškovas, policijos, prokuratūros, teisėjo neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad nei baudžiamojoje, nei šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra duomenų, kad A. B. dėl K. L. veiksmų, kuriais galimai buvo padaryta žala ieškovui, būtų kreipęsis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė kokie konkrečiai policijos, prokuratūros ar teismo veiksmai, jo manymu, yra neteisėti ir jais padaryta žala ieškovui. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla iškelta 1994 metais ir nutraukta po 4 metų, t. y. 1998 metais, nėra pagrindas atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-261-94 ieškovas A. B. ne tik neįrodė policijos, prokuratūros, teismo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, bet jų net nenurodė, o policijos, prokuratūros pareigūnų veiksmai, priimant procesinius nutarimus L. K. atžvilgiu, nesudaro pagrindo kilti minėtų pareigūnų atsakomybei dėl ieškovui K. L. veiksmais padarytos žalos.

Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teisme 1996 m. gruodžio 16 d. gautas A. B. skundas dėl baudžiamosios bylos už jam padarytą tyčinį lengvą kūno sužalojimą iškėlimo kaltinamajam A. M. . Teismas pažymėjo, kad į tvarkomąjį teismo posėdį 1997 m. vasario 27 d. nei nukentėjusysis A. B. , nei kaltinamasis A. M. neatvyko ir teismas bylos nagrinėjimą atidėjo iki bus pateiktas teismo medicininės apžiūros aktas kūno sužalojimo laipsniui nustatyti. Teismas nurodė, kad teisiamajame posėdyje 1999 m. kovo 10 d., tenkinant A. B. prašymą, teismo posėdis buvo atidėtas 1999 m. balandžio 28 d., o 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis neįvyko dėl teisėjo išvykimo į Teisingumo ministeriją. Teismas nurodė, kad į teisiamąjį posėdį 1999 m. rugsėjo 14 d. neatvyko A. B. (šaukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas) ir kaltinamasis A. M. (šaukimas įteiktas), teismas bylos nagrinėjimą atidėjo 2000 m. sausio 28 d., tačiau į 2000 m. sausio 28 d. teisiamąjį posėdį neatvyko A. B. (šaukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas) ir kaltinamasis A. M. (šaukimas įteiktas). Teismas nurodė, kad teismo 2000 m. sausio 28 d. nutartimi A. B. ir kaltinamasis A. M. įpareigoti atvykti į 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį, nutarties vykdymas pavestas vykdyti Kauno m. VPK SP teismų pavedimų grupei ir Jonavos rajono PK pagal teritorinį priklausomumą. Teismas pažymėjo, kad A. B. pasirašytinai buvo informuotas apie 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį ir įsipareigojo į šį teismo posėdį atvykti, tačiau į šį teismo posėdį A. B. neatvyko. Teismas nurodė, kad teismo 2000 m. balandžio 14 d. posėdyje Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria atsisakė kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.

Teismas nurodė, kad ieškovas A. B. paaiškino, jog neteisėtus teisėjo veiksmus šioje privataus kaltinimo byloje įrodo šios bylos eiga, medžiaga ir ta aplinkybė, kad byla buvo nutraukta jos net nepradėjus nagrinėti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas konkrečiai teisėjo neteisėtų veiksmų šioje byloje nenurodo, o privataus kaltinimo bylos eiga įrodo priešingai – baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nebuvo iškelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus A. B. elgesio, nes jis į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimą privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tą padaryti galėjo. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. birželio 20 d. nutartimi nukentėjusiojo A. B. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti A. M. baudžiamąją bylą, atmestas, Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutartis pripažinta pagrįsta ir teisėta. Teismo teigimu, faktiniai privataus kaltinimo bylos duomenys, jos eiga neįrodo teisėjo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė atlyginti ieškovui neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas policijos ar prokuratūros veiksmų baudžiamosiose bylose įstatymo nustatyta tvarka nei teismui, nei prokuratūrai neskundė. Teismas nurodė, kad nors, ieškovo teigimu, dėl jo atžvilgiu padarytų sunkių nusikaltimų yra iškeltos dar penkios baudžiamosios bylos, kurios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu neištirtos, nusikaltę asmenys nenubausti, ieškovo sveikata žalojama sistemingai nuo 1993 metų, tačiau šiems teiginiams pagrįsti ieškovas įrodymų nepateikė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 372 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Teismas, atsisakydamas išnagrinėti ieškinio reikalavimus dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmais ieškovui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, nes pažeidė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą ir CPK 5, 6, 7, 13, 17, 21 straipsnių reikalavimus bei ieškovo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį ieškinio reikalavimai dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nebuvo pripažinti nenagrinėtini ar neteismingi Panevėžio apygardos teismui, nebuvo nustatyta kitų pagrindų neišnagrinėti minėtų ieškinio reikalavimų Vilniaus apygardos teismo veiksmų atžvilgiu, todėl ieškinio reikalavimai dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų neišnagrinėti ir atmesti tokiu pagrindu, kad civilinė byla Nr. 2-1643-232/2009 dar neišnagrinėta apeliacine ir kasacine tvarka, yra nepagrįsti ir neteisėti. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo išnagrinėti visi pareikšti reikalavimai, nebuvo pagrindo CPK 136 straipsnio pagrindu sujungti abi civilines bylas į vieną, bet reikėjo sustabdyti vienos civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, kad taip būtų užtikrinta ieškovo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą ir užtikrinta veiksminga teisinė gynyba. Šios aplinkybės įrodo teismo šališkumą ir priklausomumą.Teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes sprendime nenurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismas, nustatydamas, kad viena iš sąlygų tenkinti ieškinį, pareikštą dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka ir tokių įrodymų ieškovas nepateikė, civilinė byla Nr. 2-1643-232/2009 neišnagrinėta ir joje nepriimtas galutinis sprendimas, nenurodė argumentų, kodėl yra atmetami ieškovo pateikti įrodymai – 2007 m. vasario 15 d. AB Lietuvos pašto filialo Kauno apskrities centrinio pašto raštas, 2007 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo raštas, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartis ir kiti įrodymai, kurie patvirtina ir įrodo neteisėtus Vilniaus apygardos teismo veiksmus ir kaltę nagrinėjant minėtą civilinę bylą. Šie įrodymai yra priimti instancine tvarka.Teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, CK 6.250 straipsnį, nustatydamas, kad neįrodyta, jog ieškovo atžvilgiu policijos ir prokuratūros pareigūnai vykdė diskriminaciją ir taikė dvigubus teisingumo standartus sistemingai nuo 1993 metų, bei nėra duomenų, kad prokuratūros pareigūnai netinkamai vykdė baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 prokurorinę priežiūrą. Faktas, jog baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 nuo 2004 m. balandžio 13 d. nebetiriama ir neatliekamas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdyto sunkaus nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimo ir nubaudimo, o Generalinė prokuratūra negalėjo įvykdyti teismo įpareigojimo, nes nepateikė į bylą įrodymų apie tolimesnę baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigą, patvirtina Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo, BK 1 straipsnio, BPK 1, 2 straipsnių, Prokuratūros įstatymo pažeidimus ir tinkamą prokurorinės kontrolės neužtikrinimą nurodytos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl Žaliakalnio PK pareigūnų aplaidumo, nekvalifikuotumo, dirbusių pirminiame baudžiamosios bylos tyrimo etape ir nenustačiusių sulaikyto asmens tapatybės, dėl prokurorų V. Č. ir J. V. netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo ikiteisminio tyrimo metu. Prokurorė V. Č. ir prokuroras J. V. netinkamai kontroliavo baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigą, vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu bei taikė dvigubus teisingumo standartus.Nors teismo sprendime pripažinta, kad tiek baudžiamoje byloje Nr. 25-1-1960-99, tiek baudžiamoje byloje Nr. 22-l-261-94, tiek privataus kaltinimo byloje Nr. 2/2000 ieškovas pripažintas nukentėjusiu ir civiliniu ieškovu, o jo sveikatai yra padaryta žala suluošinimu ir sveikatos sužalojimu, tačiau teismas įrodymų dėl žalos padarymo nevertino ir, pažeidžiant CPK 270 straipsnio reikalavimus, nenurodyti teismo sprendime argumentai, dėl kurių yra atmesti minėti įrodymai.Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti policijos, prokuratūros ir teismo veiksmai tiriant baudžiamąją bylą Nr. 22-1-261-94 ir privataus kaltinimo bylą Nr. 2/2000. Šias aplinkybes patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys nutraukti privataus kaltinimo bylą kaltinamųjų K. L. ir S. A. atžvilgiu suėjus baudžiamojo persekiojimo senaties terminui bei faktas, kad dėl neteisėtų teismo veiksmų privataus kaltinimo byloje Nr. 2/2000 nuo šios privataus kaltinimo bylos iškėlimo 1996 m. gruodžio 13 d. iki 1999 m. sausio 23 d. suėjo baudžiamojo persekiojimo senaties terminas, buvo paskirtas tik formalus vienas tvarkomasis posėdis 1997 m. vasario 7 d. privataus kaltinimo byloje, kad ieškovo teisės nebūtų apgintos per įmanomai trumpiausią laiką, nebūtų užtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą bei nebūtų atlyginta ieškovo sveikatos luošinimu ir žalojimu padaryta privaloma atlyginti neturtinė žala.Teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos teismų praktikos dėl precedento taikymo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo A. B. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto bylų sujungimo yra nepagrįsti, nes parengiamųjų posėdžių metu apeliantas pats teikė prašymus sujungti civilines bylas Nr. 2-1643-232/2009 ir Nr. 2-480-198/2009 į vieną bylą, kad šios bylos būtų išnagrinėtos greičiau. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Vilniaus apygardos teismo civilinės atsakomybės nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pažymi, kad byloje nenustatyta, kad AB Lietuvos pašto filialo Vilniaus apskrities centrinio pašto 2007 m. sausio 19 d. raštas, kuriame nurodyta, jog registruotas laiškas Nr. 5083/1, 2006 m. rugpjūčio 19 d. siųstas iš Vilniaus apskrities centrinio pašto A. B. adresu (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 21 d. buvo įteiktas gavėjo tėvui V. B. , būtų suklastotas ir įrašyti duomenys neatitiktų tikrovė. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju tai nėra Vilniaus apygardos teismo neteisėti veiksmai, bet Lietuvos pašto Kauno ir Vilniaus apskričių centrinių paštų darbuotojų veiksmai, kuriais buvo suklaidintas ar teismas, ar apeliantas. Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio atsakovas nurodo, kad net jeigu ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, apelianto nurodomas neturtinės žalos dydis – 200 000 Lt – neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose.

Atsiliepime į ieškovo A. B. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ve visus byloje pareikštus reikalavimus ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kad pirmosios instancijos teismas tyčia ir neteisėtai sujungė dvi civilines bylas Nr. 2-517-198/2010, Nr. 2-1643-232/2009, ir iš pastarosios atmetė visus reikalavimus, tokiu būdu buvo šališkas ir priklausomas, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visiškai dėl minėtų reikalavimų pateiktų įrodymų. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, būtent tenkindamas ieškovo prašymą sujungė civilines bylas, suteikdamas vieną bendrą Nr. 2-517-198/2010. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus klastojant įrodymus, faktus ir juos panaudojant, pasisakė, kad aplinkybės, dėl kurių galimai buvo pateikti neteisingi AB Lietuvos pašto duomenys, pirmiausia turi būti išsiaiškintos ikiteisminiu tyrimu, sprendime pagrįstai konstatavo, kad negali tenkinti tokių reikalavimų, kurie yra kilę iš tos pačios bylos, kurios nagrinėjimas nepasibaigęs, todėl detalus įrodymų vertinimas šioje dalyje tapo teisiškai nereikšmingas. Atsakovo teigimu, tai, kad ieškovas vadovaujasi tiesiogiai Konstitucija, nepaneigia fakto, kad tokiems santykiams, kaip šioje byloje, teisinio reglamentavimo pakanka, ir jis niekaip nevaržo teisės į teisminę gynybą, bei nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti Vilniaus apygardos teismo teisėjų, kitų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, būtinos iš sąlygų neturtinei žalai atsirasti. Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog jo teisė į trumpiausią tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 buvo pažeista, nepripažino, kad policijos pareigūnai ir prokurorai vykdė jo atžvilgiu diskriminaciją, nepagrįstai teigia, nebuvo vykdoma prokurorinė priežiūra. Atsakovo nuomone, prokurorinė priežiūra negali būti suvokiama kaip baudžiamojoje byloje kiekviename tyrimo veiksme prokuroro betarpiškas dalyvavimas ir/ar šio veiksmo stebėjimas. Atsakovo teigimu, pripažinta, kad įtariamojo asmenybės netinkamas nustatymas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 yra konkrečių policijos pareigūnų klaida, o dėl tolimesniame šios bylos tyrime apie policijos pareigūnų ar prokurorų netinkamas ar neteisėtas veikas įrodymų ieškovas nepateikė. Atsakovas pažymi, kad tikrovės neatitinka teiginys, kad Generalinė prokuratūra neįvykdė teismo įpareigojimo, t. y. nepateikė jokių įrodymų apie tolimesnę baudžiamosios bylos tyrimo eigą. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nenurodė, kuo būtent pasireiškė pareigūnų diskriminacija jo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad privataus kaltinimo bylos savo pobūdžiu skiriasi tuo, kad už bylos eigą įrodymų pateikimą didele dalimi yra atsakingas pats nukentėjusysis. Atsakovas pažymi, kad apeliantas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos praktikos dėl precedento taikymo, nenurodė, kokia konkrečiai byla (bylomis) ir priimtu sprendimu, t. y. suformuotu precedentu, teismas galėjo ar turėjo remtis, spręsdamas šį ginčą.

Atsiliepime į ieškovo A. B. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas - nepagrįstas, todėl netenkintinas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovo reikalavimus pripažinti Vilniaus apygardos teismo veiksmus ir kaltę, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus bei juos panaudojant civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, bei reikalavimą pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, įvertino atmestinais. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nei vieno teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas tariamas teismo šališkumas, apeliantas tiesiog nurodo ir akcentuoja, jo manymu, tam tikrus pirmosios instancijos sprendimo aspektus (trūkumus), tačiau neargumentuoja, kaip ir kodėl šie aspektai galėtų reikšti tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais dėl apeliantui teismo neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Atsakovas pažymi, kad civilinė atsakomybė atsiranda, jei žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais arba neteisėtu pasyviu elgesiu, apeliantas neteisėtumą privalo įrodyti, nes jis nėra preziumuojamas. Atsakovo nuomone, apeliantas neįrodė Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų neteisėtumo, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1643-232/2009 (Nr. 2-688- 56/2008), o ieškovo motyvai dėl dokumentų klastojimo yra nepagrįsti įrodymais ir yra deklaratyvūs. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakomybę už žalą, kurią padaro teismas ar teisėjas, reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalis, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, kai civilinė byla bus išnagrinėta iš esmės ir bus priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl visi apelianto argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje galės būti įvertinti išnagrinėjus bylą apeliacine, kasacine tvarka. Atsakovas pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas nėra aukštesnė instancija Vilniaus apygardos teismui ir negali vertinti teismo veiksmų toje pačioje nagrinėjamoje, bet dar neišnagrinėtoje civilinėje byloje, o teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka neabejotinai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą, apelianto argumentai dėl jo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą ir pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nėra aišku, kodėl teismas priteisė ieškovui 62,37 Lt turtinės žalos atlyginimą. Ieškovas turtinę žalą įvertino 584,33 Lt. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 500 Lt gydymosi išlaidų ieškovas neįrodė, todėl likusi suma būtų 84,33 Lt, kaip nurodyta ieškinyje. Byloje esantys priėmimo kvitai patvirtina 35 Lt drabužių valymo kainą, 10 AB Lietuvos pašto kvitų kopijų 26,42 Lt sumai pašto išlaidas susirašinėjant baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje A. B. buvo pripažintas civiliniu ieškovu, jam nurodžius esant padarytai ir neatlygintai 60 Lt žalai. Valstybė nėra ir negali būti atsakovas civilinės bylos dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju žalos atsiradimas buvo kildinamas iš deliktinės atsakomybės ir nagrinėjamu atveju reikėtų taikyti CK 6.263 straipsnio 2 dalį. Turtinė žala buvo padaryta nusikaltime dalyvavusių asmenų, o ne atsirado dėl policijos pareigūnų padarytų galimų klaidų pirminiame nusikaltimo tyrimo etape ar vėlesniame tyrimo procese. Be to, ieškovas civilinį ieškinį buvo pareiškęs baudžiamojoje byloje. Tais atvejais, kai dėl per ilgo proceso civilinis ieškovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo išsprendimo baudžiamajame procese, galima būtų daryti prielaidas apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisės į įmanomai trumpiausią teismo procesą pažeidimą ir tik tokiu atveju valstybei kilsiančią atsakomybę. Dėl to, vadovaujantis tiek nacionaline teise, tiek tarptautiniais teisės aktais, negalima išplėsti valstybės civilinės atsakomybės iki neapibrėžtumo ir perkelti pareigą atlyginti visiems nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų jų patirtą turtinę žalą. Turtinės žalos atlyginimo reikalavimas šioje pareikštas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą. Žala atsirado 1999 m., žinia apie tai, kad baudžiamoji byla sustabdyta, nenustačius įtariamo asmens, paaiškėjo 2000 m., ieškinys pareikštas 2005 m., todėl kitai šaliai prašant, būtų pagrindas ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atmesti taikant ieškinio senatį.Ieškovui nesukonkretinus savo reikalavimų teisinių pagrindų, nėra pagrįsta teismo pozicija konstatuoti pažeistą ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir teisę į teisingą minėtos baudžiamosios bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką, nenurodant konkrečios Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio dalies ar konkrečios Konvencijos normos dalies. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos žmogaus teisių teismas laikosi praktikos, kad kai kada pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.Teismui nurodžius ieškovo teisių pažeidimus, byloje liko neįrodyta būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Ieškovas nei ieškiniuose, nei proceso metu nenurodė ir neapibūdino patirtos neturtinės žalos turinio. Vien pažeistas bendrasis teisinio tikrumo interesas, nesuponuoja patirtos nukentėjusiojo neturtinės žalos. Todėl neturtinės žalos padarymo ir atsiradimo faktas ir dydis, kaip vienas iš būtinų civilinės atsakomybės kilimo elementų, ieškovo liko neįrodytas. Neįrodytas liko ir priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir žalos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliaciniu skundu sutinka, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą šį skundą tenkinti.

Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą tenkinti, kadangi šis skundas pagrįstas. Atsakovas nurodo, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės pareigūnų bei teismo veiksmų yra siejama su procesinės prievartos priemonių pritaikymu ar neteisėtu nuteisimu, o taip pat ir kitais atvejais numatytais įstatymuose, teisę į atsiradusios dėl šių neteisėtų veiksmų žalos kompensavimą turi tik asmenys, kurių procesinė padėtis nurodyta įstatyme. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai apelianto procesinę padėtį baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 priskyrė prie asmenų grupės, turinčios teisę reikalauti žalos atlyginimą iš valstybės CK 6.272 straipsnio pagrindu. Atsakovas nurodo, kad dėl privataus kaltinimo bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas konkrečiai teisėjo neteisėtų veiksmų nenurodė, o privataus kaltinimo bylos eiga įrodo priešingai – baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nebuvo iškelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus A. B. elgesio, nes jis į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimą privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tą padaryti galėjo; Kauno apygardos teismo 2000 m. birželio 20 d. nutartimi nukentėjusiojo A. B. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti A. M. baudžiamąją bylą, atmestas; faktiniai privataus kaltinimo bylos duomenys, jos eiga neįrodo teisėjo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė atlyginti ieškovui neturtinę žalą. Dėl to apelianto reikalavimas pripažinti, kad valstybės pareigūnai ir teismas sistemingai pažeidinėjo jo teisės į teisingą bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonių užtikrinimą ir jo atžvilgu buvo vykdoma diskriminacija bei nebaudžiamai žalojama ir luošinama jo sveikata nuo 1993 metų, yra nepagrįstas. Atsakovo įsitikinimu, apelianto A. B. reikalavimas pripažinti, kad nusikaltimu, dėl kurio buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99, jam buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė, yra nepagrįstas, nes pagal baudžiamojo proceso normas tai yra civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir šis reikalavimas nagrinėjamas nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Atsakovo nuomone, kita apelianto reikalavimo dalis, susijusi su pripažinimu, kad ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99) policijos, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, kurie pažeidė ieškovo konstitucines teises ir tuo jam buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė, yra taip pat nepagrįsta. Dėl prokuratūros pareigūnų atsakomybės atsakovas nurodo, kad ieškovas A. B. neturi teisės reikalauti, kad teismas byloje priimtų atskirąją nutartį, todėl ieškinio reikalavimas CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Č. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro J. V. veiksmų už netraukimą atsakomybėn policijos pareigūnų, paleidusių į laisvę pristatyto į policiją nenustatyto asmens, ir už baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 netinkamą kontrolę, yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad apeliantas A. B. nenurodė jokių duomenų dėl prokurorės V. Č. ir prokuroro J. V. neteisėtos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 tyrimu ar netinkama kontrole. Dėl žalos atlyginimo atsakovas nurodo, kad ieškovas A. B. nustatyta tvarka neįrodė kada ir kokią patyrė žalą dėl pareigūnų ir teismo veiksmų ir kokiu teisiniu pagrindu patirta žala turi būti kompensuojama, nes apelianto nurodyti teisės aktai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir jų nereglamentuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo A. B. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.

Bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantis į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindimą. Pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžiant institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas, pats to nesugebėdamas padaryti, gali prašyti teisinės pagalvos advokato ar kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/1999).

Pagal CPK 135 straipsnio reikalavimus ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas ieškinio reikalavimas (ieškinio dalykas) ir ieškinio pagrindas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje dalis ieškinio reikalavimų yra suformuluota kaip ieškinio faktinis pagrindas, t.y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal procesinės teisės normų nustatytus reikalavimus teismo nenagrinėjami asmenų prašymai dėl atskirųjų nutarčių priėmimo.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su pareigūnų (teismo, policijos pareigūnų, prokuratūros) veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), iškeltą Vilniaus apygardos teisme, tiriant iškeltas baudžiamąsias bylas Nr. 25-1-1960-99, Nr. 22-261-94 bei nagrinėjant privataus kaltinimo bylą 2/2000.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė asmens teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, 2 dalyje numatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Vienas iš įstatymų, įtvirtinančių teisę į žalos atlyginimą, yra Civilinis kodeksas. Iki 2001 m. liepos 1 d. prievolės atsirandančios dėl žalos padarymo neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais nustatinėjo 1964 m. CK 486 straipsnis. Pagal CK 486 straipsnį žalą, fiziniam asmeniui padarytą dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo ar neteisėto suėmimo paskyrimo baudžiamojo proceso metu valstybė atlygina įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Civilinis kodeksas. Esant civiliniams teisiniams santykiams atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurioms atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2d.).

Dėl ieškovo A. B. apeliacinio skundo

Ieškovo A. B. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinys.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos nepagrįstai sujungė dvi civilines bylas į vieną, taip pat teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kadangi neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos Vilniaus apygardos teismo veiksmais, atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad šio teismo posėdžio metu buvo sprendžiamas paties ieškovo A. B. pareikštas prašymas sujungti civilines bylas Nr. 2-147-198/2010 (Nr. 2-1643-232/2009) ir 2-517-198/2010 ir protokoline nutartimi šis ieškovo A. B. prašymas tenkintas, minėtos civilinės bylos sujungtos, suteikiant bylai Nr. 2-517-198/2010. Pirmosios instancijos teismas, sujungdamas minėtas civilines bylas tinkamai taikė procesinės teisės normas, ieškovo A. B. procesinės teisės dėl bylų sujungimo pažeistos nebuvo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys paneigia ieškovo A. B. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų ieškovo pareikštų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos Vilniaus apygardos teismo veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), atlyginimo. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 2 dalyje. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, kai civilinė byla bus išnagrinėta iš esmės ir bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus sistemingai klastojant įrodymus, faktus ir juos panaudojant, konstatuodamas, kad aplinkybės, dėl kurių galėjo būti pateikti neteisingi AB Lietuvos pašto duomenys, pirmiausia turi būti išsiaiškintos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kadangi į bylą nepateikti įrodymai dėl teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumo patikrinimo instancine tvarka, ši bylą apskritai dar nėra išnagrinėta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad negali būti tenkinami tokie ieškinio reikalavimai, kurie yra kilę iš tos pačios bylos, kurios nagrinėjimas nepasibaigęs, yra pagrįsta ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo A. B. argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje galės būti įvertinti išnagrinėjus bylą apeliacine, kasacine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą, o apelianto argumentai dėl jo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisminę gynybą nepagrįsti neteisėtumo įrodymais.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę, o vertinant objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo šališkumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas tariamas teismo šališkumas, o ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimas pats savaime nereiškia teismo ar teisėjo šališkumo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti policijos, prokuratūros ir teismo veiksmai tiriant baudžiamąją bylą Nr. 22-1-261-94. Iš prie naginėjamos bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 22-261-94 duomenų matyti, kad Kauno miesto Centro policijos komisariate 1994 m. kovo 25 buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 22-261-94 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 112 straipsnio 1 dalyje. Parengtinio tardymo metu minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 1993 rugsėjo 17 d. Kaune, Kalniečių gatvėje prie namo Nr. 104 buvo sumušta L. K. , kuriai buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas, A. B. – lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad nusikaltimą įvykdė K. L. , kuris nuo tardymo buvo pasislėpęs, buvo paskelbta jo paieška, suradus kaltinamąjį K. L. , parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas. Baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenys patvirtina, kad 1998 m. kovo 5 d. nutarimu buvo nutraukta baudžiamoji byla K. L. atžvilgiu, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiąja L. K. ir šis nutarimas patvirtintas Kauno m. apylinkės teismo teisėjo. Iš minėtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. B. 1998 m. kovo 5 d. pranešimu buvo informuotas apie baudžiamosios bylos nutraukimą dėl padaryto apysunkio kūno sužalojimo L. K. ir pasiūlyta A. B. dėl kaltinamojo K. L. veiksmais padaryto lengvo kūno sužalojimo, sukėlusio trumpalaikį sveikatos sutrikimą, kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenis ir šios bylos eigą nėra pagrindo pripažinti policijos, prokuratūros ar teisėjo neteisėtų veiksmų, tokių veiksmų neteisėtumo konkrečiai nenurodo ir pats ieškovas. Be to, į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad A. B. dėl K. L. veiksmų, kuriais galimai buvo padaryta žala ieškovui, būtų kreipęsis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla iškelta 1994 metais ir nutraukta po 4 metų, nėra pagrindas atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti teismo veiksmai tiriant privataus kaltinimo bylą Nr. 2/2000. Prie civilinės bylos prijungtos privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 duomenys patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teisme 1996 m. gruodžio 16 d. gautas A. B. skundas dėl baudžiamosios bylos už jam padarytą tyčinį lengvą kūno sužalojimą iškėlimo kaltinamajam A. M. . Iš šios baudžiamosios bylos matyti, kad į tvarkomąjį teismo posėdį 1997 m. vasario 27 d. nei nukentėjusysis A. B. , nei kaltinamasis A. M. neatvyko ir teismas bylos nagrinėjimą atidėjo iki bus pateiktas teismo medicininės apžiūros aktas kūno sužalojimo laipsniui nustatyti. 1999 m. kovo 10 d. teisiamajame posėdyje, tenkinat A. B. prašymą, teismo posėdis buvo atidėtas 1999 m. balandžio 28 d., o 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis neįvyko dėl teisėjo išvykimo į Teisingumo ministeriją. Privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 duomenys patvirtina, kad į teisiamąjį posėdį 1999 m. rugsėjo 14 d. neatvyko A. B. , nes šaukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas, ir kaltinamasis A. M. , nors šaukimas kaltinamajam įteiktas, ir teismas bylos nagrinėjimą atidėjo 2000 m. sausio 28 d. Į 2000 m. sausio 28 d. teisiamąjį posėdį neatvyko A. B. , kadangi šaukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas, ir kaltinamasis A. M. , kuriam šaukimas buvo įteiktas. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. sausio 28 d. nutartimi įpareigojo į teismo posėdį, vyksiantį 2000 m. balandžio 14 d. atvykti A. B. ir kaltinamąjį A. M. , nutarties vykdymą pavedant Kauno m. VPK SP teismų pavedimų grupei ir Jonavos rajono PK pagal teritorinį priklausomumą. Iš minėtos privataus kaltinimo bylos matyti, kad A. B. pasirašytinai buvo informuotas apie 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį ir įsipareigojo į šį teismo posėdį atvykti, tačiau į šį teismo posėdį neatvyko. Kauno apylinkės teismas 2000 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui. Teisėjų kolegija pažymi, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. Privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, dalyvauja baigiamosiose kalbose, pateikia pasiūlymus dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rūšies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į privataus kaltinimo bylos eigoje privačiam kaltintojui suteiktą teisę imtis aktyvių veiksmų bei A. B. veiksmus konkrečioje privataus kaltinimo byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nebuvo iškelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus paties A. B. elgesio, kuris į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimą privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tą padaryti galėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 eigą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant minėtą bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovas A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos teismų praktikos dėl precedento taikymo, pagal kurią teismai, nagrinėdami civilines bylas, privalo vadovautis ne tik Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, bet ir kitų teismų sprendimais nustatytų tų pačių faktų ir aplinkybių atžvilgiu, tačiau nenurodo, kokia konkrečiai byla ir priimtu sprendimu, t.y. suformuotu precedentu, teismas galėjo ar turėjo vadovautis, spręsdamas šį ginčą.

Apelianto teigimu, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-261-94 bei privataus kaltinimo byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, o jo sveikatai yra padaryta žala suluošinimu ir sveikatos sužalojimu. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, neturtinės žalos atsiradimą siedamas su policijos, prokuratūros pareigūnų bei teismo veiksmais, neįrodė, kad tokios žalos atsiradimą nulėmė būtent neteisėti minėtų pareigūnų/institucijų veiksmai.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti ieškovo A. B. apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir nėra pagrindas tenkinti ieškovo A. B. apeliacinį skundą.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinio skundo

Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas ieškinys ir priteista ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 62,37 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nusprendė ieškovui priteisti turtinės žalos, kuri buvo grindžiama turėtomis drabužių valymo bei pašto išlaidomis, bei neturtinės žalos, kuri buvo padaryta policijos veiksmais, tiriant baudžiamąją bylą Nr. 25-1-1960-99, atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenys patvirtina, kad Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariate buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 pagal BK 272 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamų plėšimo veiksmų R. K. atžvilgiu. Nusikaltimo padarymo metu ieškovui A. B. buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą. A. B. sulaikytą asmenį, kuris, A. B. teigimu, dalyvavo nusikaltimo padaryme, policijos darbuotojai be A. B. pristatė į Kauno m. Žaliakalnio PK ir šis asmuo buvo sulaikytas. Sulaikytas asmuo pasivadino Z. C. . Policijos pareigūnams nustačius duomenis apie Z. C. buvo priimtas nutarimas paleisti sulaikytąjį asmenį. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad sulaikytas asmuo buvo ne Z. C. , ir nustatyti minėtą asmenį, nusikaltimą padariusius asmenis policijos darbuotojams nepavyko. Baudžiamojoje byloje A. B. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, kuriam padaryta 60 Lt turinės žala. Minėta baudžiamoji byla nėra išnagrinėta daugiau kaip 10 metų.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl valstybės civilinės atsakomybės nebuvimo.

CK 6.272 straipsnio teisės normoje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje. Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą administracinio ir baudžiamojo proceso srityse (deliktinė atsakomybė). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. nebuvo laikinai sulaikytas ar suimtas, nebuvo neteisėtai nuteistas, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.272 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, fiziniam asmeniui padarytą dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, kadangi pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie pagal baudžiamojo proceso kodekso normas priskiriami prie įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų, ir kurių atžvilgių buvo taikomos neteisėtos procesinės prievartos priemonės ar šie asmenys buvo neteisėtai nuteisti.

Atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010.). Neteisėtus veiksmus reglamentuoja CK 6.246 straipsnis, numatantis, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė). CK 6.247 straipsnis reglamentuoja priežastinio ryšio klausimą – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš šių trijų būtinų sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nebus teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 62,37 Lt turtinės žalos dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti visų trijų civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei nustatyti buvimo. Iš baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenų matyti, kad Kauno m. Žaliakalnio PK 1999 m. gruodžio 29 d. 00.45 val. buvo sulaikytas ir apklaustas asmuo, pasivadinęs Z. C. , įtariamas BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu. Nustačius, kad įtariamasis Z. C. turi pastovią gyvenamąją vietą, kad netikslinga jam taikyti kardomąją priemonę, susijusią su laisvės atėmimu, 1999 m. gruodžio 29 d. 15.00 val. sulaikytas asmuo paleistas, nesant būtinumo taikyti kardomąją priemonę suėmimą. Į minėtą baudžiamąją bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad policijos pareigūnai minėto asmens sulaikymo metu atliko sulaikyto asmens kratą, apklausė sulaikytą asmenį, užklausė Vidaus reikalų ministeriją apie Z. C. anketinius duomenis bei tai, ar jis nėra paieškomas, taip pat atliko užklausą dėl informacijos apie Z. C. teistumą ir paleidimą. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai neteisingai nustatė sulaikyto asmens tapatybę ir paleistas iš sulaikymo asmuo nebuvo nustatytas ir apklaustas tiriant bylą. Teisėjų kolegijos nuomone, minėti baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 pareigūnų atlikti veiksmai nėra laikytini neteisėtais CK 6.246 straipsnio prasme A. B. atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 medžiaga rodo, kad galimame nusikaltime dalyvavo ne mažiau kaip trys asmenys, kurie nėra nustatyti, ir nėra įstatymo nustatyta tvarka neginčytinai nustatyta, kad sulaikytas ir vėliau paleistas asmuo, pasivadinęs Z. C. , padarė nusikaltimą. Minėtos baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad dėl policijos pareigūnų siekimo atlikti tyrimo veiksmus pačiam nukentėjusiajam A. B. , nerandant jo gyvenamojoje vietoje ir per artimuosius, konkrečiam laikotarpiui buvo paskelbta paieška, vėliau dėl sveikatos būklės A. B. buvo atsisakęs atlikti parodymų atpažinimą iš nuotraukų ir bet kuriuos kitus tardymo veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikaltimo atskleidimą lemia kompleksas operatyvinių ir procesinių veiksmų, priklausantys ne nuo tik nuo pareigūnų valios ir pastangų ir ne visos nusikalstamos veikos, nors ir imamasi aktyvių veiksmų ir galimų priemonių, atskleidžiamos ir procesas baigiasi apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nors policijos pareigūnai minėtoje baudžiamojoje byloje, atsižvelgiant į atliekamo ikiteisminio tyrimo trukmę, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, tačiau priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir A. B. atsiradusios turtinės žalos nėra. A. B. žala buvo padaryta nusikalstamą veiką padariusio asmens. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai dėl per ilgo proceso civilinis ieškovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo išsprendimo baudžiamajame procese, galima būtų daryti prielaidas apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies įtvirtintą asmens teisės į įmanomai trumpiausią teismo procesą pažeidimą ir tik tokiu atveju valstybei kilsiančią atsakomybę, todėl, vadovaujantis tiek nacionaline teise, tiek tarptautiniais teisės aktais, negalima išplėsti valstybės civilinės atsakomybės iki neapibrėžtumo ir perkelti pareigą atlyginti visiems nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų jų patirtą turtinę žalą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl 62,37 Lt turtinės žalos atlyginimo ieškovui A. B. yra nepagrįstos.

Kaip minėta, apeliantas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kaip jau minėta, esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Nagrinėjamoje byloje nors ieškovas A. B. ir nurodė, kad patyrė neturtinės žalos, tačiau apie konkrečių neigiamų jam pasekmių kilimą, kas sudarytų neturtinę žalą įrodymų nepateikė. Ieškovas A. B. nei procesiniuose dokumentuose, nei proceso metu nenurodė ir neapibūdino patirtos neturtinės žalos turinio, t. y. nuo kada ir kuo jam pasireiškė kokie liekamieji neigiami pokyčiai, kokie moraliniai praradimai, kitokio pobūdžio materialiniai suvaržymai, šių praradimų įtaka tolimesniame visuomeniniame ir/ar šeimyniniame gyvenime, darbinėje veikloje, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kokiomis neigiamomis pasekmėmis pasireiškė galimi jo teisių pažeidimai. Teisėjų kolegijos nuomone, vien pažeistas bendrasis teisinio tikrumo interesas, nesuponuoja patirtos nukentėjusiojo neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenys bei aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, siekiantis valstybės civilinės atsakomybės taikymo, neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, kad tokios žalos atsiradimą priežastiniu ryšiu nulėmė konkretūs valstybės įgaliotų institucijų pareigūnų ar darbuotojų neteisėti veiksmai. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo A. B. apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinis skundas tenkintinas, panaikintinas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. B. ieškinį atmesti.

Teisėjai Alė BukavinienėKazys KailiūnasDonatas Šernas