Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-20 · Administracinė byla Nr. I1-1474-811/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-20Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-20
Bylos Nr.
I1-1474-811/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03996-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Violeta Petkevičienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1474-811/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03996-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1-4; 40-41).

Nurodo, kad atvykus į Vilniaus PN, būnant Karantino patalpoje Nr. 109, trūko laisvo ploto, negalėjo laisvai judėti, per 24 val. į lauką įkvėpti gryno oro išvesdavo tik 1 val. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo padengtas metalo skardomis, todėl per didelis metalo krūvis kenkė jo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti, juose nebuvo iškvietimo skambučio, todėl norint išeiti iš kiemelio į kamerą, jam tekdavo belstis į skardas.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN Drausmės grupės kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ant sienų buvo pelėsis, kamerose buvo didelė drėgmė. Nurodo, kad dėl drėgmės norėdavo dažnai šlapintis, todėl tekdavo nulipti iš dviaukštės lovos per kito asmens galvą ir eiti į sanitarinį mazgą. Drausmės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų.

Nurodo, kad įkalinimo įstaigoje buvo tiekiamas atšalęs maistas. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu: dušai buvo atviri, nebuvo nei pertvarų, nei tvorelių ar užuolaidų, skiriančių jį nuo kitų asmenų. Patikslino, kad pertvaros dušuose Vilniaus PN buvo padarytos 2017 m. birželio 7 d. Dušo sienoje buvo tik vamzdžiai, kuriais bėgo karštas vanduo, nebuvo galima reguliuoti vandens temperatūros. Duše jis buvo stebimas kitų nuteistųjų, kurie buvo nuteisti už seksualinius nusikaltimus, todėl jautė gėdą, pažeminimą, patyčias. Teigia ginčo laikotarpiu dušu naudojęsis kartą per savaitę.

Nurodo, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis taksofonu: Vilniaus PN 1 korpuso 3 aukšte 306 sekcijoje ant sienos buvo įrengtas taksofonas, neatskirtas jokiomis sienelėmis ar tvorelėmis nuo kitų nuteistųjų. Šiame aukšte nuolat būdavo apie 100 nuteistųjų, todėl turėjo taksofonu bendrauti su artimaisiais per triukšmą, negirdėdavo ką jie sako taksofonu.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nemigą, priklausomybę nuo psichiatrės skiriamų vaistų nemigai gydyti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad Vilniaus pataisos namų karantino patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Vadovaujasi Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮ vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, kuriuose nurodyta, kad iki Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pažymi, kad net ir esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms karantino, bendrabučio ar kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose atliko bausmę pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų bei kamerų patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius. Pažymi, kad pagamintas maistas yra įvertinamas, todėl sugedęs ar atšalęs maistas nuteistiesiems Vilniaus PN nėra tiekiamas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Nurodo, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN patalpose buvo pelėsio, nuolatos buvo drėgna, tačiau nenurodė konkrečių patalpų, kuriose galimai buvo skunde nurodyti trūkumai. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl galimai pažeidžiamu higienos normų reikalavimu – dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir kitų sąlygų. Teigia, kad gyvenamuosiuose kambariuose / kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Nurodo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Pažymi, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčui aktualiame laikotarpyje teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Nurodo, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Paaiškino, kad nuo 2017 metų dalis prausimosi vietų viena nuo kitos buvo atskirtos. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo pertvaros atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimo privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, ir galimai patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kaip bandymas pasipelnyti iš valstybės. Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų ar skundų Vilniaus PN administracijai, nereiškė pretenzijų dėl netinkamai įrengtų dušų.

Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. jam būnant Vilniaus PN. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį (b. l. 17-18).

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus šio instituto reglamentavimas CK, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017; LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).

Minėta, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2019 m. lapkričio 21 d. (spaudas ant voko) (b. l. 3), taigi praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009; LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovės atstovo atsiliepimas į jo skundą, todėl jis turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, tuo pačiu ir atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismo vertinimu, pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo galimybę kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 21 d. (b. l. 2). Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d., tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d. taikytina ieškinio senatis.

Esant šioms aplinkybėms, toliau byloje bus sprendžiamas klausimas tik dėl laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas teigia, kad atvykus į Vilniaus PN buvo laikomas Karantino patalpoje Nr. 109, kurioje trūko laisvo ploto, negalėjo laisvai judėti, į lauką įkvėpti gryno oro per 24 valandas išvesdavo tik 1 val. Vilniaus PN su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka, teigia, kad Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 109 pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Iš atsakovės atstovo pateiktos papildomos medžiagos matyti, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN jis buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai kitų asmenų su pareiškėju buvo apgyvendinta Vilniaus PN Karantino patalpoje Nr. 109. Teismo nurodymu atsakovės atstovas byloje pateikė 2020 m. kovo 10 d. raštą Nr. 9-1745 bei prie jo pridėjo dokumentus, pagrindžiančius aplinkybę, kad darant prielaidą, jog karantino patalpoje buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, per trumpo buvimo lauke) karantino patalpoje Nr. 109. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN Drausmės grupės kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Vilniaus PN su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka, nurodo, kad visų Vilniaus PN patalpų plotai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi, pareiškėjui Vilniaus PN kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Vilniaus PN Drausmės grupės kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Kokiose konkrečiai Vilniaus PN Drausmės grupės kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpyje buvo laikomas, pareiškėjas nenurodė (b. l. 2, 11).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš atsakovės atstovės atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 kv. m..

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų (b. l. 171-185; 187-188; 192-194) matyti, kad matyti, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 7- 308 ,,Dėl nuteistųjų skirstymo į būrius“, pareiškėjas buvo perkeltas iš kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 11 D į 4-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 303. Kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 11 D plotas - 19,45 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,71 kv. m.), įrengtos 4 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam tenka apie 4,86 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 303 plotas yra 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų. Taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,2 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 28-822(1) ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 K. Kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5 K plotas - 14, 08 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,67 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Taigi kad vienam nuteistajam tenka apie 4,69 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 28-91 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 D. Kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3 D plotas - 15, 44 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,69 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam tenka apie 5,14 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 7-414 ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“, pareiškėjas buvo perkeltas iš kamerų tipo gyvenamosios patalpos 3 D į 5-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr.306. 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 306 plotas - 33, 46 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,34 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 28-313(1) ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 K. Kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2 K plotas - 14, 35 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1, 60 kv. m.), įrengtos 3 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,78 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam buvo tiekiamas atšalęs maistas. Pareiškėjas skunde nedetalizuoja kada jam atliekant bausmę Vilniaus PN buvo tiekiamas atšalęs maistas, byloje nėra duomenų apie tokias aplinkybes, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl atšalusio maisto tiekimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti. Pareiškėjas nurodė, kad atnešus maistą nebuvo sudarytos galimybės jį valgyti dėl per didelio kameroje laikomų asmenų kiekio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Teismas pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Vilniaus PN administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, vertina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jam tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintinos atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 str., todėl konstatuotina, kad Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas skunde teigia, kad ant sienų buvo pelėsis, kamerose per didelė drėgmė. Nurodo, kad dėl drėgmės norėdavo dažnai šlapintis, todėl tekdavo nulipti iš dviaukštės lovos per kito asmens galvą ir eiti į sanitarinį mazgą. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Byloje nėra duomenų apie Vilniaus PN kameros tipo patalpų neatitikimą higienos normoms, pareiškėjo teiktus prašymus, ar skundus Vilniaus PN administracijai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus skyriui dėl per didelės drėgmės, ventiliacijos, pelėsio ir kt. Vilniaus PN patalpose ir nustatytus pažeidimus (b. l. 9). Byloje taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus PN patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimams. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu vertintini kaip abstraktūs, neįrodyti, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN drausmės grupės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų.

Eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose / kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė paaiškinimus dėl prižiūrėtojo iškvietimo sistemos įrengimą. Teismas pažymi, kad aplinkybės dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų įrengimo pateiktos byloje (b. l. 32–33). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais paaiškinimais ir duomenimis. Skunde pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertina kaip deklaratyvius, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė argumentus dėl galimybės naudotis pasivaikščiojimų kiemeliu, bei teigė, kad kiemelis buvo padengtas metalo skardomis, todėl per didelis metalo kiekis kenkė pareiškėjo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti, juose nebuvo iškvietimo skambučio, todėl norint išeiti iš kiemelio į kamerą, jam tekdavo belstis į skardas.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, pagal kurių 4 punktą, pasivaikščiojimo kiemas – tai specialiai įrengta teritorija nuteistiesiems pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu, o esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos (Taisyklių 19 punktas). Vadovaujantis Taisyklių 20-21 punktais, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Atsižvelgus į nustatytą teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktus paaiškinimus bei fotonuotraukas (b. l. 30–31), matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti laikantis teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo abstrakčiai nurodytos aplinkybės dėl didelio metalo kiekio nėra pagrįstos bylos duomenimis, taip pat iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų nėra aišku kaip pareiškėjui dėl pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo galėjo kilti neturtinė žala. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pasivaikščiojimų kiemeliai įkalinimo įstaigoje yra įrengti vadovaujantis Taisyklių reikalavimais.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu. Pataisos įstaigų dušų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Eksploatavimo taisyklėse. HN 134:2015 numatyti reikalavimai prausimosi patalpoms. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Eksploatavimo taisyklių 258 punkte.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturi pagrindo.

Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d, sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) konstatuota, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad dalyje Vilniaus PN dušo patalpų pertvaros įrengtos nuo 2017 m., o visose dušo patalpose – nuo 2018 m. vidurio (b. l. 19, 27-29). Konstatavus aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis dušu 1 kartą per savaitę po 15 minučių laikotarpiu, nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. jo privatumas galėjo būti neužtikrintas 31 kartą.

Teismas pažymi, kad šiuo aspektu pareiškėjas konstatavo minėtus pažeidimus, tačiau nevisiškai pagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, tačiau pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (diskomforto, kitų asmenų stebėjimo ir pan.), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas pažymi, kad įkalinimo įstaigoje esantiems asmenims taikomi ribojimai galimi neigiamai paveikti jų privatumą, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - LR BVK) 102 straipsnyje reglamentuojama nuteistųjų teisė kalbėti telefonu. LR BVK 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę.

Pažymėtina, kad iš atsakovės atstovo pateiktos informacijos ir fotonuotraukų (b. l. 156-157; 160-163) matyti, kad įkalinimo įstaigos administracija, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų, buvo pakabinusi informacinį pranešimą. Atsakovės atstovas pateiktoje papildomoje informacijoje nurodė aplinkybes dėl taksofonų įrengimo (b. l. 153-154).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jis šia savo teise naudojosi, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN administracija yra įspėjusi nuteistuosius apie tai, kad būtina gerbti kalbantįjį, t. y. elgtis santūriai ir netriukšmauti. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių nepagarbą kitam asmeniui, kalbančiam telefonu. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais ir todėl patyrė reikšmingus ar nepataisomus neturtinius padarinius. Taigi, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą konstatavus, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas pažymi, kad pareiškėjo privatumo pažeidimas buvo momentinis – ne dažniau, nei vieną kartą per savaitę, maksimaliai galėjo trukti tik iki 15 min. LVAT praktikoje pripažinta, kad teismui nenustačius, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui ar kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais, yra pagrindas pripažinti asmens teisių pažeidimą (LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-507-415/2020). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybės, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, teismas daro išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė