Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo suinteresuotų asmenų UAB „Žvalguva“ ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams VMI prie LR FM, VSDFV Šiaulių skyriui dėl bankroto bylos iškėlimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

A. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant G. M.. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 iki 2011 m. jis vertėsi ūkininko veikla. 2008 m. iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ gavo 107 680,71 Eur būsto paskolą, kurią panaudojo žemės sklypo ir gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, turtui buvo pritaikyta hipoteka. Laiku neapmokėjus paskolos, pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 31 d. vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypas ir gyvenamasis namas buvo priverstinai parduoti hipotekos kreditorės AB „Swedbank“ naudai, neapmokėtos skolos likutis – 102 430,53 Eur. Jis gaudavo paskolas iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos ūkio apyvartinių lėšų didinimui ir paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą. Laiku neapmokėjęs paskolų, per antstolės V. Š. kontorą buvo priverstinai parduotas įkeistas Pakruojo ūkininkų kredito unijos naudai turtas. 2010 – 2011 metais Valstybinė mokesčių inspekcija inicijavo pareiškėjo ūkininko ūkio veiklos patikrinimą, mokestinį turto ir pajamų šaltinių tyrimą už 2005 – 2010 metų laikotarpį, po patikrinimo apskaičiuotos mokesčių nepriemokos pradėtos išieškoti iš pareiškėjo turto. Prasidėjus teisminiams ginčams su kreditoriais ir antstoliams išpardavus įkeistą ir areštuotą turtą, pareiškėjas neteko darbo kaip ūkininkas ir turto, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti kitų finansinių įsipareigojimų. Jo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams suma siekia 359 791,49 Eur. Nuo 2015-06-22 jis dirba uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) (duomenys neskelbtini) pareigose, darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, sudaro 333,78 Eur. Pareiškėjo ir jo dviejų nepilnamečių vaikų būtiniesiems poreikiams reikalinga po 180 Eur kas mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi prašymą tenkino, iškėlė A. P. bankroto bylą, paskyrė G. M. A. P. bankroto administratoriumi, nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojant nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos, patvirtino 794,51 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti A. P. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, patvirtino 200 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį A. P. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatė 4 mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį teismui turi būti pateiktas tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektas.

Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pareiškėjo pateiktais papildomais dokumentais, išklausęs pareiškėją ir jo atstovus, nustatė, kad pareiškėjas per pastaruosius 3 metus nėra sudaręs jokių nesąžiningų sandorių, kurie blogintų jo turtinę padėtį. A. P. turimus įsiskolinimus kreditoriams bandė mažinti, ūkininkavo, pagal 2012 m. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą paraišką pareiškėjui buvo priskaičiuota 8 798,31 Eur išmoka už deklaruotus pasėlius, kuri buvo pervesta į antstolių depozitines sąskaitas pagal vykdomuosius raštus, prasidėjus teisminiams ginčams su kreditoriais ir antstoliams išpardavus įkeistą ir antstolių areštuotą turtą, nebegalėdamas verstis ūkininko veikla, pareiškėjas 2015-02-20 įgijo teisę vairuoti C, C1, o 2015-03-06 - BE, C1E ir CE kategorijų transporto priemones, nuo 2015-06-22 įsidarbino (duomenys neskelbtini) pareigose, o nuo 2015-08-10 pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Pagrindinės pareiškėjo skolos susidarė už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2014 m. Teismas nenustatė, kad A. P. per trejus metus iki jo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo būtų atlikęs daugiau kokių veiksmų, kurie lemtų jo nemokumą. Tai, kad pareiškėjas įsidarbino, imasi visų priemonių atsiskaityti su kreditoriais, rodo šio asmens siekį atkurti mokumą, todėl jo veiksmų negalima laikyti nesąžiningais kreditorių atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Žvalguva“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: atmesti A. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Tuo atveju jeigu Šiaulių apygardos teismas nuspręstų palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį, prašo šioje byloje pakeisti bankroto administratorių G. M. į bankroto administratorių R. S.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškime nemokumo priežastys nurodytos neaiškiai ir nepagrindžiant jokiais rašytiniais įrodymais, kaip to reikalauja įstatymas, jo nurodomos aplinkybės prieštarauja viena kitai, todėl A. P. negali būti laikomas sąžiningu. A. P. neatsakingai skolinosi pinigines lėšas, laidavo už kitus asmenis, nesiaiškindamas, ar šie asmenys bus pajėgūs įvykdyti prisiimtas pinigines lėšas, išduodavo vekselius, tokiu būdu elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nes tinkamai neįvertino sandorio aplinkybių ir galimų pasekmių jo finansinei padėčiai, nors turėjo tai padaryti ir privalėjo suvokti, kad jau negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams ir nesudaryti kitų sandorių, bloginančių jo padėtį ir sukeliančių jo nemokumą.

A. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad A. P. stengėsi ir mažino įsipareigojimus kreditoriams savo pastangomis, antstolių vykdomas priverstinis A. P. skolų išieškojimas neįrodo, kad jis dėjo maksimalias pastangas tam, kad siektų atsiskaityti su savo kreditoriais.

Teismas turėjo įvertinti tai, kad Pakruojo ūkininkų kredito unija yra vienas iš didesnių pareiškėjo kreditorių, todėl siekiant užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą, nesudaryti sąlygų galimų ginčų tarp kreditorių ir paskirto administratoriaus kilimui, turėjo paskirti būtent šio kreditoriaus siūlomą bankroto administratorių, t. y. R. S., su kuo sutiko ir UAB „Žvalguva“.

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: atmesti A. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Tuo atveju jeigu Šiaulių apygardos teismas nuspręstų palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį, prašo šioje byloje pakeisti bankroto administratorių G. M. į bankroto administratorių R. S.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentams:

Pareiškėjas A. P. daugumą sandorių sudarė ankstesniu laikotarpiu nei trys metai, todėl teismas šiuos sandorius turėjo vertinti.

Pareiškėjas, vykdydamas ūkininko veiklą nuo 2005 m., turėdamas ūkininkavimo patirties bei nemažų finansinių įsipareigojimų AB „Swedbank“, Pakruojo ūkininkų kredito unijai, būdamas skolingas kitiems kreditoriams už pirktas prekes ir suteiktas paslaugas, buvo nesąžiningas sudarydamas laidavimo sutartis ir pasirašydamas paprastą neprotestuotiną vekselį 17 377,20 Eur sumai kreditorės R. J. naudai.

Ilgą laiką nedirbęs ir nedėjęs maksimalių pastangų ieškantis darbo, pareiškėjas tik 2015-06-22 įsidarbino (duomenys neskelbtini) vairuotoju, o jau 2015-07-29 visiems savo kreditoriams išsiuntė pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Taip pat A. P. sąmoningai sudarė situaciją, kad kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimą į jo gaunamą darbo užmokestį, kadangi Šiaulių apylinkės teismo 2013-10-04 teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-8184-394/2013 iš A. P. yra priteistas išlaikymas dukrai I. P. po 260,00 Eur kas mėnesį iki vaiko pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimas 17 866,97 Eur.

Byloje nustatyta, kad bendra pareiškėjo A. P. kreditorinių įsiskolinimų suma sudaro 341924,52 Eur, tačiau į šią skolą neįskaičiuojamas kreditorės R. V. 17866,97 Eur kreditinis reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimas, kuris Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau –FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies pagrindu negali būti nurašytas.

Atskaičius teismo nutartimi nurodytą 200,00 Eur sumą iš A. P. gaunamo 400,00 Eur atlyginimo, būtų paneigta galimybė atkurti mokumą, apmokėti administravimo išlaidas ir būtų neįmanoma užtikrinti kreditorių interesų, nes iš esmės pareiškėjo mokumas būtų atkurtas tik nurašant skolas, todėl nebūtų pasiektas fizinio asmens bankroto procedūros tikslas užtikrinti teisingą skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą, atkuriant fizinio asmens mokumą ir užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendyje nustatyta, jog A. P. nevedė savo ūkininko ūkio pinigų kasoje ir atsiskaitomosiose sąskaitose registro - pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo, netvarkė ūkininko skolų bei skolų ūkininkui registro ir 2009 metais į ūkio buhalterinę apskaitą neįtraukė pinigų, tame skaičiuje pardavimo pajamų, grynųjų pinigų išmokėjimo iš AB „Swedbank“ sąskaitos, kas tik patvirtina, jog A. P. sąmoningai siekė sukurti savo nemokumo įvaizdį, turėdamas tikslą išvengti kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo.

Nesutinka su teismo sprendimu paskirti pareiškėjo A. P. pasiūlytą bankroto administratorių G. M., kadangi bankroto administratoriaus G. M. yra šališkas ir nusistatęs prieš Pakruojo ūkininkų kredito uniją, esant tokiai situacijai nebus tinkamai atstovaujamos kreditorių teisės. Bankroto administratorius G. M. šiai dienai administruoja bankrutuojančios UAB „Aisnera“ bankroto bylą, o pareiškėjo A. P. sugyventinės R. V. mama R. V. buvo UAB „Aisnera“ akcininkė ir direktorė nuo 2011 m. Sprendžiant iš bankroto administratoriaus G. M. veiksmų administruojant bankrutuojančią UAB „Aisnera“, darytina išvada, kad bankroto administratorius yra suinteresuotas ne kreditorių finansinių reikalavimų dengimu, o pačios bankrutuojančios UAB „Aisnera“ akcininkės ir direktorės R. V. nauda.

Suinteresuotas asmuo antstolis R. K. pateiktu atsiliepimu prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, kadangi teismas visapusiškai įvertino pateiktus įrodymus.

Pareiškėjas A. P. pateiktu atsiliepimu prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantai savo skunduose netinkamai aiškina ir taiko FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą norėdami vertinti pareiškėjo veiksmus ne tik per paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir per ankstesnį laikotarpį.

Skundų argumentai, kad pareiškėjas A. P. vykdydamas ūkininko veiklą nuo 2005 m., turėjo ūkininkavimo patirties, yra vertintinas kritiškai, nes A. P. yra (duomenys neskelbtini) gimimo ir 2005 m. jam sukako tik (duomenys neskelbtini) metų. Ir kaip jaunas žmogus, jis pasitikėjo kreditoriais.

Pareiškėjas A. P., teikiant pareiškimą teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi gautomis iš antstolių ir kreditorių pažymomis. Pateikė teismui visus turimus dokumentus, patvirtinančius kreditorinius reikalavimus, ir jų neslėpė.

Teismo paskirtas bankroto administratorius G. M. atitinka FABĮ 11 straipsnio 3 dalies keliamus reikalavimus.

Suinteresuotas asmuo R. V. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti atskiruosius skundus ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjo nesąžiningumo apeliantai neįrodo jokiais objektyviais įrodymais.

Atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjas A. P. ir toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamų pajamų, nei turimų turtinių reikalavimų nepakaktų kreditorinių reikalavimų padengimui.

Suinteresuotas asmuo UAB „Agrochema“ pateiktu atsiliepimu prašo tenkinti atskiruosius skundus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjo nesąžiningumą įrodo papildomų jam nenaudingų prievolių prisiėmimas, turint didelių finansinių įsipareigojimų apeliantams. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, jog jis neatitinka FABĮ numatytų sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas dėl suinteresuoto asmens UAB „Žvalguva“ atskirojo skundo nutrauktinas, suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirasis skundas netenkintinas.

Suinteresuotas asmuo UAB „Žvalguva“ 2016-05-16 pareiškimu atsisakė savo atskirojo skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties, patvirtino, kad jam žinomos procesinės atskirojo skundo atsisakymo pasekmės. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 308 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Teismas gali nepriimti apeliacinio skundo atsisakymo, jeigu yra šio Kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. CPK 308 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nutartimi priėmęs apeliacinio skundo atsisakymą, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Minėto straipsnio 4 dalis nurodo, jeigu apeliacinio skundo atsisakymas pareiškiamas iki bylos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui, atsisakymo priėmimo ir apeliacinio proceso nutraukimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas. CPK 338 straipsnis įtvirtina, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Kadangi pirmosios instancijos teismas neišsprendė suinteresuoto asmens UAB „Žvalguva“ 2016-05-16 pareiškimo dėl atskirojo skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties atsisakymo, apeliacinės instancijos teismas priima suinteresuoto asmens UAB „Žvalguva“ atsisakymą nuo atskirojo skundo ir, nenustatęs CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukia.

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

Suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, kuriais grindžia pareiškėjo A. P. nesąžiningumą, taip pat pateikia duomenis dėl pareiškėjo teistumo. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 338 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos fizinių asmens bankroto įstatymo paskirtį, vertina, kad tikslinga prijungti apeliantės pateiktus papildomus duomenis, kadangi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas reikalauja visų turimų duomenų analizavimo.

Dėl pareiškėjo kreditorinių reikalavimų sumos

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo A. P. kreditorinių įsipareigojimų suma viršija FABĮ nustatytą 25 minimalios mėnesinės algos (toliau - MMA) ribą. Pirmosios instancijos teisme pagrįstai nustatyta, kad bendra pareiškėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma sudaro 359 791,49 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis numato, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas numato, kad nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Esant aptartam įstatyminiam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į pareiškėjo A. P. kreditorinių reikalavimų sumą neįskaitė kreditorės R. V. 17 866,97 Eur kreditorinio reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo ir teisingai nurodė, kad likusi 341 924,52 Eur kreditorinių įsipareigojimų suma viršija įstatyme nustatytą 25 MMA ribą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas negali padengti kreditorinių reikalavimų, kadangi neturi kilnojamojo, nekilnojamojo turto, jo turtą sudaro 11 382,06 Eur pajai Pakruojo ūkininkų kredito unijoje ir vidutiniškai gaunamos 400 Eur per mėnesį pajamos.

Dėl pareiškėjo sąžiningumo aspekto vertinimo

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų yra 2 punkte įtvirtinta sąlyga, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Teismui, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas yra vertintinas trimis aspektais: 1) ar pareiškėjas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją; 2) ar pareiškėjas tapo nemokus elgdamasis sąžiningai; 3) ar pareiškėjas yra sąžiningas bylos nagrinėjimo metu. Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). FABĮ automatiškai nesieja asmens neatidaus elgesio su nesąžiningumu, kadangi asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi. Sąžiningumas yra vertintinas analizuojant, ar pareiškėjas sąmoningai leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-516/2014; nutartis Nr. 3K-3-342-248/2015; Nr. e3K-3-434-686/2015).

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tik tuo atveju, kai nesąžiningumas daro reikšmingą įtaką asmens nemokumui, tai sudaro pagrindą atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaujasi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-895-210/2015, kurioje numatyta, jog pareiškėjo sąžiningumas turi būti vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, ankstesni veiksmai nėra lemiantys, tačiau į tokius veiksmus teismas turėtų atsižvelgti ir juos įvertinti bendrame bylos kontekste. Priešingu atveju būtų paneigta įstatymo leidėjo valia, kadangi FABĮ aiškiai įtvirtina 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo terminą, per kurį turi būti vertinamas pareiškėjo sudaryti sandoriai bei jo sąžiningumas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas A. P. per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos (pareiškimas priimtas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi) nėra sudaręs jokių nesąžiningų sandorių, kurie blogintų jo turtinę padėtį. Pareiškėjas A. P. daugumą sandorių sudarė anksčiau nei paskutiniai trys metai iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas, turi atsižvelgti į anksčiau sudarytus sandorius, kad neleistų susidaryti padėčiai, kad pareiškėjas sąmoningai kreiptųsi į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo praėjus trims metams nuo nesąžiningų sandorių sudarymo.

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartimi, pirmą kartą šioje byloje spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui A. P. (nutartis panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1257-357/2015) detaliai įvardijo pareiškėjo sudarytus sandorius. Pareiškėjas A. P. 2008 m. gegužės 20 d. su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jam buvo suteiktas 107 680,71 Eur kreditas žemės sklypui ir gyvenamajam namui, adresu (duomenys neskelbtini), pirkti, šiam turtui buvo pritaikyta hipoteka. 2009 m. kovo 31 d. pareiškėjas su Pakruojo ūkininkų kredito unija sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjui buvo suteiktas 17 377,20 Eur kreditas, kreditą pareiškėjas įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas 2009 m. kovo 31 d. su Pakruojo ūkininkų kredito unija sudarė laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jis įsipareigojo laiduoti už kredito gavėją R. V., jei ji negrąžintų kreditorei 17 377,20 Eur kredito iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas 2008 m. birželio 28 d. su Pakruojo ūkininkų kredito unija sudarė laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjas įsipareigojo laiduoti už kredito gavėją A. V., jei jis negrąžintų kreditorei 47 787,30 Eur paskolos iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjas 2009 m. liepos 31 d. pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį 17 377,20 Eur sumai kreditorės R. J. naudai. Pareiškėjas šių įsipareigojimų neįvykdė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. P. nuo 2005 metų vykdė ūkininko veiklą. Pareiškėjas savo vardu turėjo kreditų, paimtų iš AB „Swedbank“ ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos. Aplinkybės, kad pareiškėjui AB „Swedbank“ ir Pakruojo ūkininkų kredito unija suteikė didelius kreditus įrodo, kad pareiškėjo turtinė padėtis buvo gera, priešingu atveju kreditai jam nebūtų suteikti. Apeliantas teigia, kad laidavimo sutarčių sudarymas pareiškėjui turint kreditų didelei sumai, reiškia jo nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laidavimo sutarčių sudarymas pats savaime neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, o minėto straipsnio 2 dalis numato, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. CK 6.83 straipsnio 1 dalis numato, jog įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, o 3 dalis numato, kad kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Iš aptarto įstatyminio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas, sudarydamas laidavimo sutartis, nežinojo ar skolininkas vykdys savo prievoles, o jų nevykdant žinojo, kad turės atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką, todėl savaiminis laidavimo sutarties sudarymas nereiškia pareiškėjo nesąžiningumo prisiimant finansinius įsipareigojimus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek AB „Swedbank“, tiek Pakruojo ūkininkų kredito unija turėjo ir pačios įvertinti pareiškėjo galimybes įvykdyti laidavimo sutartis jei skolininkas nevykdys pagrindinės sutarties. Tai, kad pareiškėjas ne itin atidžiai įvertino savo prisiimtų įsipareigojimų galimus teisinius padarinius, vienareikšmiai nereiškia, kad jis sąmoningai prisiėmė įsipareigojimus, kurių negalės įvykdyti. Iš aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas vertina, kad sudarydamas sandorius pareiškėjas sąmoningai nesiekė sukurti nemokumo. Apeliacinio teismo vertinimu priešingų aplinkybių apeliantas neįrodė.

Apeliantas Pakruojo ūkininkų kredito unija pareiškėjo A. P. nesąžiningumą grindžia taip pat aplinkybe, jog pareiškėjas niekur nedirbo laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2015-06-21, nedėjo maksimalių pastangų ieškantis darbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, todėl pareiškėjas, sąmoningai nesiimdamas aktyvių veiksmų, negerino savo turtinės padėties, nenorėjo geranoriškai atsiskaitinėti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto teiginiais nesutinka. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. P. ūkininkavo, pagal 2012 m. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą paraišką pareiškėjui buvo priskaičiuota 8 798,31 Eur išmoka už deklaruotus pasėlius, kuri buvo pervesta į antstolių depozitines sąskaitas pagal vykdomuosius raštus. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas sąmoningais veiksmais būtų vengęs skolų dengimo kreditoriams. Kaip nurodo pareiškėjas, ūkininkavimu jis nebegalėjo verstis, nes antstoliai areštavo jo turtą, pardavė įkeistą turtą. Nors pareiškėjas nebuvo registruotas darbo biržoje, kas nėra laikytina apdairiu pareiškėjo elgesiu, tai savaime neįrodo jo nesąžiningumo, kadangi asmuo darbo gali ieškoti savarankiškai. Kad pareiškėjas savarankiškai ieškojosi darbo įrodo tai, kad jis 2015 m. vasario 20 d. įgijo teisę vairuoti C, C1, o 2015 m. kovo 6 d. įgijo teisę vairuoti BE, C1E ir CE kategorijų transporto priemones, nuo 2015 m. birželio 22 d. A. P. įsidarbino (duomenys neskelbtini) pareigose, nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. jis pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas aptartas faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas A. P. sąmoningai nesąžiningai siekdamas skolų nurašymo, nedėjo pastangų skoloms mokėti.

Aplinkybė, kad laikotarpiu, kai niekur nedirbo, pareiškėjas gyveno iš tėvų ir sugyventinės R. V. gaunamų pajamų, nėra paneigta. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nepateikė teismui visų duomenų apie gaunamas pajamas laikotarpiu, kai jis nedirbo ir nesivertė ūkininko veikla. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-8184-394/2013 iš A. P. yra priteistas išlaikymas dukrai I. P. po 260,00 Eur kas mėnesį iki vaiko pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimas 17866,97 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ši aplinkybė negali būti vertintina kaip sąmoningas vengimas atsiskaityti su kreditoriais, kadangi išlaikymo teikimas vaikui yra būtinas vaiko interesams apsaugoti. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas įsidarbino ir imasi visų priemonių atsiskaityti su kreditoriais, kas rodo šio asmens siekį atkurti mokumą, todėl jo veiksmų negalima laikyti nesąžiningais kreditorių atžvilgiu. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų vienareikšmiškai spręsti, kad pareiškėjas įsidarbino tik tam, kad būtų galimybė jam iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto

Viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų yra 4 punkte įtvirtinta sąlyga, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Pakruojo ūkininkų kredito unija teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-633-907/2012 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, 221 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas atsisakyti pareiškėjui iškelti bankroto bylą. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-633-907/2012 matyti, kad A. P. buvo pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kadangi, būdamas A. P. ūkininko ūkio vadovu, aplaidžiai 2009 m. tvarkė ūkininko ūkio apskaitą, į ūkio buhalterinę apskaitą neįtraukė piniginių sumų, dėl ko 2009 m. iš dalies negalima nustatyti ūkininko ūkio veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-633-907/2012 paliktas nepakeistas.

Pažymėtina, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto pagrindu galima atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, kai neteisėta veikla sukėlė pareiškėjo nemokumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta duomenų, kad neteisėta pareiškėjo veika sukėlė jo nemokumą, todėl pareiškėjo teistumas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį negali būti laikomas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kuriai esant turi būti atsisakoma iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymėtina, kad pareiškėjui A. P. paskirta bauda už nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 d., sudaro 9 MGL ir LITEKO duomenimis bauda yra sumokėta.

Dėl teismo patvirtintos sumos pareiškėjo būtiniems poreikiams tenkinti

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino 200 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį A. P. būtiniesiems poreikiams tenkinti, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Apeliantas teigia, kad atskaičius teismo nutartimi nurodytą 200,00 Eur sumą iš A. P. gaunamo 400,00 Eur atlyginimo, būtų paneigta galimybė atkurti mokumą, apmokėti administravimo išlaidas ir būtų neįmanoma užtikrinti kreditorių interesų, nes iš esmės pareiškėjo mokumas būtų atkurtas tik nurašant skolas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje neturi vertinti kokiomis proporcijomis ateityje bus dengiami kreditorių reikalavimai iš pareiškėjų turto ar pajamų, nes ši aplinkybė vertinama po bankroto bylos iškėlimo, plano tvirtinimo metu. Tačiau teismas turi atsižvelgti į tai, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais, todėl visos prielaidos turi būti įvertintos fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu. Byloje nustatyta, kad pusę savo gaunamų pajamų pareiškėjas skundžiamos teismo nutarties pagrindu skiria kreditorinių reikalavimų tenkinimui, ši aplinkybė negali būti vertintina kaip pareiškėjo siekis visiškai nurašyti skolas. Tikslios sumos bei jų mokėjimo tvarka bus nustatyta plano tvirtinimo metu. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kompetenciją tvirtinti, ar netvirtinti fizinio bankroto bylos planą yra priskyręs kreditoriams (FABĮ 8 straipsnis), todėl teismas negali šia aplinkybe atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Dėl teismo paskirto bankroto administratoriaus

FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 2 punktus numato, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo paskirti bankroto administratorių. Apeliantas Pakruojo ūkininkų kredito unija teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo A. P. bankroto administratoriumi paskyrė jo paties pasiūlyta bankroto administratorių G. M., o ne apeliantės siūlytą bankroto administratorių R. S..

FABĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, kad bankroto administratoriumi negali būti paskirti: 1) fizinio asmens kreditorius, su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo; 2) fizinio asmens artimieji giminaičiai, kaip jie apibrėžti Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje; 3) asmenys, susiję su fiziniu asmeniu svainystės santykiais, kaip jie apibrėžti Civilinio kodekso 3.136 straipsnyje; 4) fizinio asmens sutuoktinis ar sugyventinis; 5) asmuo, susijęs su fiziniu asmeniu darbo santykiais arba su kuriuo darbo santykiai buvo nutraukti per paskutinius 36 mėnesius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. P. dirbo nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio (duomenys neskelbtini), o šios bendrovės bankroto administratoriumi G. M. buvo paskirtas 2014 m. kovo 31 d., kai buvo iškelta šios įmonės bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad G. M. neatitinka FABĮ 11 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad R. S., gyvenančio (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog R. S. paskyrimas bankroto administratoriumi padidintų bankroto procedūros išlaidas. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo A. P. bankroto administratoriumi paskyrė G. M.. Papildomai pažymėtina, kad apelianto teiginiai dėl paskirto bankroto administratoriaus nėra įrodyti. Atkreiptinas dėmesys, kad, esant objektyviam pagrindui, kreditoriai bankroto bylos nagrinėjimo metu turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl bankroto administratoriaus pakeitimo.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningumo padarė įvertinęs būtinas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant tuos klausimus ir daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti suinteresuoto asmens UAB „Žvalguva“ atsisakymą nuo atskirojo skundo ir apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, suinteresuotiems asmenims.