- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-04
- Bylos Nr.
- AS-605-662/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03321-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Beata Martišienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. S. su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 24S147011 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) per 14 kalendorinių dienų. Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas grindė tuo, kad, pareiškėjui išvykus į kilmės šalį, jam gresia nepataisoma žala dėl kilmės valstybės vykdomų Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų. Pareiškėjui neįvykdžius įpareigojimo savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, bus priimtas sprendimas priverstiniu būdu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjas nurodė, kad nors Sprendimas nėra privalomojo pobūdžio, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 26 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą pareiškėjo teisių gynybą. Pareiškėjas tik atkreipė dėmesį, kad, išvykus į kilmės valstybę, jam kyla grėsmė patirti neatitaisomą žalą, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, nepateikė jokių objektyvių duomenų / įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų, tačiau jam nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo konkrečiu atveju būtų perteklinis.
III.
Pareiškėjas M. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 26 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Priimant skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad jis pasišalino iš (duomenys neskelbtini) ir pasitraukė į Lietuvos Respubliką. Kilmės valstybėje už pasišalinimą iš (duomenys neskelbtini) jam gresia mirties bausmė arba laisvės atėmimo bausmė kalinimo įstaigose, kuriose yra atliekami Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Išvykęs į kilmės valstybę, pareiškėjas neabejotinai susidurs su (duomenys neskelbtini) sienų apsaugos tarnybos pareigūnais, kurie nuodugniai tiria grįžtančius asmenis bei jų asmeninę informaciją. Pareiškėjo teigimu, pagrįstai tikėtina, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, nustatę pareiškėjo tapatybę, nedelsiant jį suims. Dėl to tolimesnis administracinės bylos nagrinėjimas, pareiškėjui įvykdžius įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, prarastų prasmę.
Pareiškėjas pažymi, kad, remdamasis skunde nurodyta kilmės valstybės informacija, išsamiai pagrindė kylančią grėsmę patirti kankinimus, žiaurų, nežmonišką ir / ar orumą žeminantį elgesį, inter alia (be kita ko), administracinės bylos nagrinėjimo metu. Todėl tik pritaikius reikalavimą užtikrinančią priemonę, t. y. sustabdžius Sprendimo vykdymą iki bylos išnagrinėjimo, bus išvengta Konvencijos 3 straipsnio bei negrąžinimo principo pažeidimų, o pareiškėjui kylančios grėsmės bus pagrįstai ir objektyviai įvertintos.
Pareiškėjas nurodo, kad grėsmė patirti Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį nusveria tikslą kuo greičiau įvykdyti Sprendimą. Byloje nėra jokių aplinkybių, pagrindžiančių viešą interesą dėl Sprendimo įvykdymo nedelsiant. Pareiškėjas viso buvimo Lietuvos Respublikoje metu nesislapstė, bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos institucijomis, savo teises gina teisėtomis priemonėmis, nekelia grėsmės visuomenės saugumui. Todėl prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė vertintina kaip adekvati ir proporcinga.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.
Departamentas nurodo, kad pareiškėjas tiek skundu dėl Sprendimo, tiek atskiruoju skundu siekia, jog teismas iš naujo išnagrinėtų Departamento 2024 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 23S206372, kuriuo atsisakyta suteikti prieglobstį pareiškėjui, pagrįstumą ir teisėtumą. Aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra įvertinęs administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2024. Taip pat pareiškėjas skunde nepaaiškino, kokia neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala jam bus padaryta, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjas neįrodė, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas per Sprendime nurodytą laikotarpį neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, Departamentas 2024 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S172865 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjas buvo informuotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagal nustatytas aplinkybes turi atitikti siekiamą tikslą, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje. Bendro pobūdžio prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; ir kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės sudaro teisinį mechanizmą, kurio pagrindu, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, gali būti užkertamas kelias neatitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašo laikinai sustabdyti ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo vykdymą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis ir 133 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į aplinkybes, jog: pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra; pasibaigus šiai procedūrai bei Migracijos departamentui atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimu nuspręsta: įpareigoti pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad 2024 m. birželio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti jam savanoriškai išvykti į kilmės valstybę. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad, pareiškėjui išvykus į kilmės valstybę, jam gresia nepataisoma žala. Pareiškėjas pasišalino iš (duomenys neskelbtini), todėl, grįžus į kilmės valstybę, jam gresia mirties bausmė arba laisvės atėmimo bausmė kalinimo įstaigose, kuriuose vykdomi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai bei faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo įvardijama rizika patirti nepataisomą žalą, jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2024. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pateikta kilmės valstybės informacija bei tarptautinės organizacijos „Connection e. V.“ raštas neatskleidžia jokių naujų duomenų, kurie minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartimi nebuvo išnagrinėti. Įvertinusi bylos medžiaga, susijusią su pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo išdėstytų argumentų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; ir kt.). Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai, susiję su kilmės valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų veiksmais grįžimo į kilmės valstybę atveju, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, o atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo šią teismo nutartį panaikinti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.