Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Luminor lizingas“ atstovui advokatui M. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Luminor lizingas“ ieškinį atsakovams P. G. ir R. G. dėl nuostolių, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

nagrinėjamoje byloje ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Luminor lizingas“ (pirminis ieškovas UAB „Nordea Finance Lithuania“) 2016 m. gruodžio 30 d. kreipėsi su pirminiu ieškiniu (el. b. 1 t. b. l. 30) į teismą atsakovui P. G. ir 2017 m. kovo 17 d. su patikslintu ieškiniu (el b. 2 t. b. l. 1–8) atsakovams P. G. ir R. G., prašė solidariai atsakovų P. G. ir R. G. ieškovei priteisti 75 712,53 Eur nuostoliams atlyginti; solidariai priteisti iš atsakovų P. G. ir R. G. ieškovei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 75 712,53 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad „patyrė 75 712,53 Eur dydžio nuostolius, už kurių atlyginimą kaip solidarus skolininkas yra atsakingas atsakovas“. Kaip yra nurodyta CK 6.245 str. 1 d., CK 6.246 str. 1 d., CK 627 str., CK 6.248 str. 1 d. dispozicijoje, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, civilinei atsakomybei kilti būtinas visų trijų esminių sąlygų visetas: neteisėti veiksmai arba neveikimas, priežastinis ryšys bei kaltė. Ieškovės ieškinyje nei atsakovo, nei trečiojo asmens kaltė nėra nustatyta. Vien aplinkybė, jog „Miškolita“ susidūrė su finansiniais sunkumais, nesudaro pagrindo civilinei atsakomybei kilti, nes nėra nustatyta nei trečiojo asmens, nei atsakovo neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo aplinkybių, nei kaltės. Atitinkamai nėra ir priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens ir atsakovo veiksmų bei ieškovo nurodytų patirtų nuostolių. Atvirkščiai, iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad ieškovės patirti nuostoliai susidarė dėl trečiojo asmens nesėkmingo verslo ir ieškovės tinkamai neįvertintos rizikos. Atsižvelgiant į tai pagrįstai galima teigti, jog ieškovės ieškinys yra pareikštas be teisėto pagrindo.

Be kita ko, ieškovei nepateikus jo nurodomų nuostolių atsiradimo pagrindimo – detalaus paskaičiavimo, atsakovui nėra aišku, iš ko susidaro ieškovės nurodomi nuostoliai. Iš ieškovės nurodytų duomenų matyti, kad trečiasis asmuo pasiskolino 115754,06 Eur. Kreditą mokėjo laiku laikotarpiu nuo 2013-03-12 iki 2015-04-21. Trečiojo asmens bankroto procedūros metu buvo realizuotas turtas, kurį pardavus ieškovė gavo 129 346,00 Eur. Taigi, akivaizdu, kad paskolinti pinigai trečiajam asmeniui buvo grąžinti su kaupu. Todėl mano, kad ieškovės nurodoma 75712,53 Eur nuostolių suma yra nepagrįsta ir nereali, kadangi trečiajam asmeniui grąžinus ieškovei daugiau pinigų negu paskolino ieškovė, akivaizdu, kad Ieškovas jokių nuostolių nepatyrė. Apibendrinant galima teigti, jog ieškinyje neįrodytas nei teisinis nei faktinis ieškinio pagrindas, todėl ieškovės ieškinys atmestinas visiškai.

Pažymėtina, kad ieškovė kredito sutarties užtikrinimui pasirinko trečiojo asmens transporto priemonių ir technikos įkeitimą, kurių tiek pradinė vertė – 356772,5 Eur, tiek ir likutinė vertė 174818,5 Eur, pilnai užtikrino kredito sutarties prievoles. Todėl šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pati pasirinko prievolės užtikrinimo būdą, o trečiojo asmens bankroto procedūroje trečiojo asmens transporto priemonės ir technika buvo parduota už 160000 Eur, likusios nepadengtos prievolės pagal kredito sutartį negali būti perkeltos atsakovo atsakomybėn, kadangi būtent ieškovė pasirinko prievolės užtikrinimo būdą ir mastą, bei sutiko, kad jai įkeistas turtas būtų parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad trečiajam asmeniui susidūrus su finansiniais sunkumais, ieškovė nebendradarbiavo ir neatidėjo paskolos mokėjimo terminų, nesumažino kredito įmokų ir vienašališkai nutraukė sutartį. Dėl ko iš esmės trečiasis asmuo ir bankrutavo. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai, neabejotinai patvirtina, kad kredito likutis ieškovei liko nesumokėtas dėl nepasiteisinusios verslo rizikos bei ieškovės nenoro bendradarbiauti ir sumažinti kredito įmokas. CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojami kreditoriaus ir skolininko mišrios kaltės teisiniai padariniai sutartinės civilinės atsakomybės atveju. Šių teisės normų taikymo būtina sąlyga – kreditoriaus kaltė. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmės bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kuriai taikomi aukštesni apdairumo, atidumo ir rūpestingumo veikė aplaidžiai.

Visiškai nepagrįsti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo P. G. ir atsakovės R. G. nuostolius, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas solidariai. Yra svarbu tai, kad atsakovas pasirašė 2013-03-12 laidavimo sutartį su ieškove. Tačiau atsakovė R. G. nėra laidavusi pagal Kredito sutartį, laidavimo sutartyje nėra įtraukta kaip laiduotoja, su laidavimo sutartimi ir Kredito sutartimi iš viso nėra supažindinta, o pasirašė laidavimo sutarties Nr. 20130005 pabaigoje, ieškovės uždėtame antspaude, kuriame nurodyta, jog „Aš, laiduotojo vardas ir pavardė P. G., sutuoktinis (ė) vardas ir pavardė R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (-i) (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), patvirtinu, sutinku ir įsipareigoju šia Laidavimo sutartimi prisiimtus mokėjimo įsipareigojimus vykdyti kaip bendrą šeimos prievolę, R. G. (parašas).“ Taigi, ji tiesiog žinojo, kad atsakovas pasirašė Laidavimo sutartį, bet ji jokiu būdu nelaidavo, kadangi priešingu atveju ji būtų įtraukta į laidavimo sutartį kaip laiduotoja. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovė atsakovui pasirašant laidavimo sutartį. Ieškovė nepagrįstai kildina atsakovo ir atsakovės R. G. solidariąją atsakomybę, atsakovai nėra atsakingi už vienas kito skolas ar kitokius įsipareigojimus. Pagal Kasacinio teismo praktiką sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Todėl ieškovė privalo įrodyti jo ir atsakovės R. G. solidarią atsakomybę.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė R. G. nurodė, jog ji nėra nei 2013-03-12 Kredito sutarties Nr. 20130005 (toliau - kredito sutartis), nei 2013-03-12 laidavimo sutarties Nr. 20130005 (toliau - laidavimo sutartis) dalyvis. Nurodo, kad niekada nebuvo supažindinta nei su kredito sutartimi, nei su laidavimo sutartimi ir jų sąlygomis. Jai niekada nebuvo išaiškinta, kad dėl kažkokių priežasčių gali būti atsakinga už trečiojo asmens UAB „Miškolita“ paimtas paskolas ar, kad prisiima atsakomybę už nežinomą paskolą. Su tokiomis sąlygomis atsakovė niekada nesutiko ir niekada nebūtų sutikusi. Atsakovė teigia, kad niekada nebuvo nuvykusi j banką, niekuomet ieškovo atstovai nebuvo pasikvietę į banką ir niekuomet neišaiškino, kad pasirašius laidavimo sutarties pabaigoje papildomame antspaude, ji bus atsakinga už UAB „Miškolita“ kažkokias prievoles.

Pažymėtina, kad laidavimo sutarties pradžioje ir pabaigoje yra aiškiai įvardinta, kad laiduotojas yra atsakovas P. G., o ne atsakovė. Taigi, iš paminėto akivaizdu, kad ji nesanti 2013-03- 12 Kredito sutarties Nr. 20130005 laiduotoja, o parašas ant laidavimo sutarties yra išgautas apgaulės būdu. Tuo labiau, kad su laidavimo sutartimi ji nebuvo supažindinta, nebuvo įteiktas jos egzempliorius, o kredito sutarties ji iš viso nėra niekada mačiusi ir niekada nebuvo su ja supažindinta.

Pažymėtina ir tai, kad ji su atsakovu P. G. negyvena kartu ir neveda bendro ūkio dar nuo 2015 m. liepos 1 d.. Jos ir atsakovo šeima yra iširusi. Todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, mano, kad jai nekyla pareiga atsakyti pagal laidavimo sutartį Nr. 20130005, kadangi nėra laiduotoja. Šiuo atveju laiduotojas yra tik atsakovas P. G.. Pagal kasacinio teismo praktiką sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Todėl ieškovė privalo įrodyti jos ir atsakovo P. G. solidarią atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nenurodo kodėl laiko, kad ji ir atsakovas yra solidariai atsakingi, todėl neturi galimybės atsikirsti į ieškovo reikalavimą.

Atsiliepime teigiama, jog vadovaujantis CK 6.79 str. laidavimo sutartis turi būti rašytinė, rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią. Šiuo nagrinėjamu atveju su ja nebuvo sudaryta rašytinė laidavimo sutartis. O ieškovės pateikta sutartis yra sudaryta ne su atsakove, bet su atsakovu. Todėl ieškovei su atsakove nesudarius rašytinės laidavimo sutarties, ieškovė nepagrįstai reikalauja iš jos skolos.

Atsakovė teigia, kad laidavimas buvo neterminuotas ir kad jis baigėsi 2015-03-12, praėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo ir ieškovė prarado teisę reikalauti skolos gražinimo iš jos ir atsakovo P. G.. Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai terminai (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Tai, kokia suteikto laidavimo rūšis yra nagrinėjamu atveju, nustatytina aiškinant laidavimo sutarties sąlygas vadovaujantis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis). Todėl nagrinėjant bylą būtina nustatyti ar atsakovas P. G. susitarė dėl terminuoto ar neterminuoto laidavimo. Atsakovė mano, kad laidavimo sutartyje ieškovė ir atsakovas P. G. susitarė dėl neterminuoto laidavimo. Laidavimo sutartyje numatyta, kad „laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki Kredito gavėjo ir Laiduotojo tinkamo prievolių pagal Sutartį ir pagal Laidavimo įvykdymo dienos“ (laidavimo sutarties 4.4 p.). Iš tokios sąlygos dėl laiduotojo atsakomybės formuluotės darytina išvada, kad prievolės sumokėti paskolą už UAB „Miškolita“ šalys susitarė užtikrinti neterminuotu laidavimu. Pažymėtina, kad kitoje sutarties sąlygoje nustatyta, jog Jeigu Kredito gavėjas laiku negrąžina Kredito davėjui kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų, su tuo susijusių mokesčių, delspinigių, baudų (netesybų) ir kitų mokėjimų pagal Sutarties sąlygas, neatlygina nuostolių, ar Kredito gavėjas tampa nemokus, Laiduotojas, kaip solidarus skolininkas, prisiima atsakomybę už Kredito gavėjo visišką ir tinkamą prievolių pagal Sutartį įvykdymą <...>. Laiduotojas įsipareigoja per 14 (keturiolika) kalendoriniu dienu nuo raštiško reikalavimo (įskaitant ir reikalavimą išsiųstą paštu) iš Kredito davėjo gavimo dienos sumokėti visas Kredito davėjo raštiškame reikalavime nurodytas sumas į Kredito davėjo nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą“ (laidavimo sutarties 1.2 punktas).

Taigi, nurodyta sąlyga sutarties šalys visos prievolės, bet ne dalinio (tarpinio) mokėjimo terminą apibūdino pareikalavimo momentu. Sistemiškai vertinant aptartas sutarties sąlygas, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, susitardamos, jog laiduotojo atsakomybė neribojama jokiais terminais, ir visos užtikrintos prievolės įvykdymo terminą apibūdindamos pareikalavimo momentu, šalys susitarė dėl neterminuoto laidavimo ir atribojo jį nuo tarpinių (dalinių) užtikrintos prievolės terminų. Šalių civilinius teisinius santykius kvalifikavus kaip neterminuotą laidavimą, jo pabaigai nustatyti turi būti taikomas CK 6.89 straipsnis, kuriame reglamentuojama neterminuoto laidavimo pabaiga. Pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį, kai laiduojama nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui.

Ieškovė nurodo, kad ji „patyrė 75 712,53 EUR (septyniasdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai dvylika eurų 53 ct) dydžio nuostolius, už kurių atlyginimą kaip solidarūs skolininkai yra atsakingai Atsakovai". Su tokiu ieškovo argumentu nesutinka. Kaip yra nurodyta CK 6.245 str. 1 d., CK 6.246 str. 1 d., CK 627 str., CK 6.248 str. 1 d. dispozicijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, civilinei atsakomybei kilti būtinas visų trijų esminių sąlygų visetas: neteisėti veiksmai arba neveikimas, priežastinis ryšys bei kaltė. Ieškovės ieškinyje nei mano, nei atsakovo P. G., nei Trečio asmens kaltė nėra nustatyta. Vien aplinkybė, jog Trečiasis asmuo susidūrė su finansiniais sunkumais, nesudaro pagrindo civilinei atsakomybei kilti, nes nėra nustatyta nei Trečiojo asmens, nei atsakovės neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo aplinkybių, nei kaltės. Atitinkamai nėra ir priežastinio ryšio tarp Trečiojo asmens ir atsakovės veiksmų bei ieškovės nurodytų patirtų nuostolių. Atvirkščiai, iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad ieškovės patirti nuostoliai susidarė dėl Trečiojo asmens nesėkmingo verslo ir ieškovės tinkamai neįvertintos rizikos. Be kita ko, ieškovei nepateikus jos nurodomų nuostolių atsiradimo pagrindimo - detalaus paskaičiavimo, nėra aišku, iš ko susidaro ieškovės nurodomi nuostoliai. Tačiau iš ieškovės nurodytų duomenų matyti, kad trečiasis asmuo pasiskolino 115754,06 Eur. Kreditą trečiasis asmuo mokėjo laiku laikotarpiu nuo 2013-03-12 iki 2015-04-21. Trečiojo asmens bankroto procedūros metu buvo realizuotas Turtas, kurį pardavus ieškovė gavo 129 346,00 Eur. Taigi, matyti, kad ieškovės paskolinti pinigai trečiajam asmeniui buvo grąžinti su kaupu. Todėl mano, kad ieškovės nurodoma 75712,53 Eur nuostolių suma yra nepagrįsta ir nereali, kadangi trečiajam asmeniui grąžinus ieškovei daugiau pinigų negu paskolino ieškovas, akivaizdu, kad ieškovė jokių nuostolių nepatyrė. Todėl mano, jog ieškinyje neįrodytas nei teisinis nei faktinis ieškinio pagrindas, dėl ko ieškovo ieškinys atmestinas visiškai.

Pasakytina ir tai, kad jeigu teismas ir nustatytų, kad ieškovė patyrė nuostolių, ieškovės prašoma nuostolių suma turėtų būti mažinama, kadangi ieškovė būdama profesionalas savo srityje, duodama kreditą, turėjo įvertinti prisiimamą riziką. Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192- 219/2016).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atsakovo P. G. atžvilgiu tenkintinas visiškai, atsakovės R. G. atmestinas.

Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje yra nustatyta, jog UAB „Nordea Finance Lithuania“ ir UAB „Miškolita“ 2013 m. kovo 12 d. sudarė kredito sutartį Nr. 20130005, (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu buvo suteiktas bendrovei „Miškolita“ 115 754,06 Eur (399 675,63 Lt) kreditas (el. b. 2 t. b. l. 27–48). Teismas nustatė, jog UAB „Nordea Finance Lithuania“ ir atsakovas P. G., bei atsakovė R. G. 2013 m. kovo 12 d. sudarė ir pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 20130005, (toliau – Laidavimo sutartis), kuria laiduotojai neatšaukiamai ir besąlygiškai visu savo turtu (piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų sąskaitose, būsimomis įplaukomis į šias sąskaitas, kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kt.) laidavo pirminei ieškovei UAB „Nordea Finance Lithuania“ už UAB „Miškolita“ įsipareigojimų pagal 2013 m. kovo 12 d. sudarytą Kredito sutartį tinkamą ir visišką įvykdymą. Atsakovai Laidavimo sutartimi įsipareigojo ieškovei atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir bendrovė „Miškolita“, šalys susitarė, kad Laidavimo sutartis galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjos UAB „Miškolita ir atsakovų prievolių pagal Kredito sutartį ir Laidavimo sutartį įvykdymo dienos (sutarties 1.1, 1.2, 82, 4.4 punktai, el. b. l. 1 t. b. l. 83).

Teismas iš 2013 m. kovo 12 d. Kredito sutarties, bei Laidavimo sutarties esmės ir turinio nustatė, jog nagrinėjamos bylos atveju už verslo subjektui – uždarajai akcinei bendrovei „Miškolita“ suteikiamą kreditą laidavo UAB „Miškolita“ administracijos vadovas ir jo sutuoktinė. Akivaizdu, kad tokia laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti kredito davėją – kreditinę finansų įstaigą, kad suteiktas kreditas bus grąžintas. Kredito įstaigos vienas tikslų – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Tam, kad tokios paslaugos teikimas kredito įstaigai būtų pelningas (t. y. atitiktų jos veiklos tikslus), yra naudojamasi atitinkamais teisiniais instrumentais, užtikrinančiais tinkamą prievolių įvykdymą, kaip nagrinėjamu atveju sudaryta atsakovų Laidavimo sutartimi. Teismas vertina, kad ta aplinkybė, jog Laidavimo sutarties įžanginėje dalyje nėra įrašyta laiduotojos R. G. pavardė, nesudaro pagrindo teigti, kad ji nebuvo Laidavimo sutarties šalimi. Teismas vertina, kad Laidavimo sutartyje atsakovės R. G. pasirašytas įrašas „Aš, laiduotojo vardas ir pavardė P. G., sutuoktinis (ė) vardas ir pavardė R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (-i) (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), patvirtinu, sutinku ir įsipareigoju šia Laidavimo sutartimi prisiimtus mokėjimo įsipareigojimus vykdyti kaip bendrą šeimos prievolę, R. G. (parašas)“ sukelia atsakovei tokias pačias teisines laidavimo sutartyje numatytas pasekmes, kaip ir atsakovui P. G., tame tarpe prievolę atsakyti už UAB „Miškolita“ kredito sutarties nevykdymą. Šias motyvais teismas atmeta atsakovų argumentus, jog R. G. neprisiėmė įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį už UAB „Miškolita“ nevykdomas prievoles ieškovei.

Byloje nustatyta, jog ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Luminor lizingas“ (pirminė ieškovė UAB „Nordea Finance Lithuania“) 2016 m. gruodžio 30 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą (el. b. 1 t. b. l. 30) atsakovu nurodžiusi tik laiduotoją P. G.. Bylą jau nagrinėjant teisme, ieškovė 2017 m. kovo 17 d. pateikė patikslintą ieškinį (el b. 2 t. b. l. 1–8), kuriame bendraatsakove buvo nurodyta ir R. G., ieškovė suformulavo reikalavimą Laidavimo sutarties pagrindu solidariai priteisti iš atsakovų P. G. ir R. G. ieškovei 75 712,53 Eur nuostoliams atlyginti. Byloje nustatyta, jog UAB „Miškolita“ veikla pasibaigė ir ji yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2017 m. kovo 16 d. (popierinės b. l. 63, 153, 154). Teismas pažymi, jog kai užbaigus bankroto bylą, skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5 – 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Esant byloje nustatytai aplinkybei, jog ieškovei R. G. ieškinys pareikštas UAB „Miškolita“ likvidavus ir bendrovę išregistravus iš Juridinių asmenų registro, R. G. atžvilgiu ieškinys atmetamas (CPK 178 straipsnis, CK 6.87 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis).

Sprendžiant dėl atsakovo P. G. atsakomybės pagal laidavimo sutartį, teismas nustatė, jog Laidavimo sutarties šalys susitarė, kad Laidavimo sutartis galioja iki visiško ir tinkamo kredito gavėjos UAB „Miškolita ir atsakovo P. G. prievolių pagal Kredito sutartį ir Laidavimo sutartį įvykdymo dienos (sutarties 1.1, 1.2,4.4 punktai, el. b. l. 1 t. b. l. 83). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuosekliai išplėtotoje praktikoje yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas (3K-P-537/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-285/2012, 3K-3-125/2013, 3K-3-248/2014), kad įstatymas nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti įstatyme nurodytus terminus dėl laidavimo sutarties pabaigos (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Dėl to, kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principus, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu atmetami atsakovų argumentai, jog laidavimas buvo neterminuotas ir kad jis baigėsi 2015-03-12, praėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo. Teismas atmeta šiais motyvais atsakovo P. G. 2017 m. lapkričio 3 d. teismui pateiktą atskirą prašymą taikyti byloje ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškinį šiuo teisiniu pagrindu.

Teismas atmeta atsakovo P. G. argumentus, kad ieškovės prašymas priteisti 75 712,53 Eur dydžio nuostolius negali būti tenkinamas tuo pagrindu, kad nėra įrodytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, jo kaltė, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir ieškovei atsiradusių nuostolių (CK 6.246 – 6.248 straipsniai). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų; teismas yra ribojamas tik faktinio ieškinio pagrindo, t. y. aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet jokiu būdu ne ieškinyje nurodytų materialiųjų teisės normų. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia ieškinį atsakovui P. G. Laidavimo sutarties pagrindu, prašydama priteisti susidariusios skolos sumą neįvykdytos Kredito sutarties pagrindu, o ne įstatyme numatytais deliktinės atsakomybės pagrindais (CK 6.246 – 6.248 straipsniai). Ta nustatyta aplinkybė, jog ieškovė prašomą priteisti iš atsakovo sumą įvardija kaip nuostolius, negali būti pagrindu atmesti ieškinį.

Teismas laiko nepagrįstais ir atsakovo teiginius, kad UAB „Miškolita“ susidūrus su finansiniais sunkumais, ieškovė nebendradarbiavo ir neatidėjo paskolos mokėjimo terminų, nesumažino kredito įmokų ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį, o kredito likutis ieškovei liko nesumokėtas dėl nepasiteisinusios ieškovės verslo rizikos bei ieškovės nenoro bendradarbiauti ir sumažinti kredito įmokas. Byloje nustatyta, kad atsakovas P. G. buvo UAB „Miškolita“ administracijos vadovas, jo veiksmai iš dalies lėmė tą aplinkybę, kad bendrovė netinkamai vykdė su ieškove sudarytą 2013 m. kovo 12 d. kredito sutartį. Teismas pažymi, jog laidavimo sutartimi laiduotojas, laisva valia prisiimdamas įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui, kartu prisiima ir riziką, jog tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Sutinkamai su galiojančiu teisiniu reguliavimu, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.38, 6.189, 6.200 straipsniai), o sutarties privalomumo bei sąžiningo jos vykdymo principai taip pat apima ir šalių pareigą elgtis taip, kad viena iš šalių dėl kitos šalies veiksmų nepatirtų nuostolių. Byloje nustatyta, kad nei UAB „Miškolita“, nei laiduotojas P. G. neginčijo Kredito sutarties nutraukimo, P. G. ir bendrovė bankroto procedūrų metu neginčijo bendrovės įkeisto turto pardavimo kainos, nekėlė ginčo, kad turtas parduotas per maža kaina. Nors atsakovas teigia, kad ieškovė galimai neteisingai nurodo prašomą priteisti 75 712,53 sumą Laidavimo sutarties pagrindu, tačiau aplinkybių ir įrodymų, kad ši suma turėtų būti kitokia, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teismas aukščiau nurodomų motyvų pagrindu ieškovės ieškinį tenkina, iš atsakovo P. G. priteisia ieškovei 75712,53 Eur skolos sumą (CPK 178 straipsnis, Laidavimo sutarties 1.1, 1.2, 4.4 punktai, CK 6.81 straipsnis). Kad sumažinti iš atsakovo priteisiamą ieškovei sumą, CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodomų aplinkybių nenustatyta.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį iš skolininko kreditoriaus naudai teismo sprendimu yra priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės neįvykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. CK 6.37 straipsnyje numatyto palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). CK 6.210 straipsnis už termino praleidimą numato fiksuoto dydžio mokėtinas metines palūkanas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, šiuo atveju yra ieškovei iš atsakovo P. G. priteisiamos 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos 75712,53 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Nustatyta, kad ieškovė byloje turėjo 1352 Eur išlaidų sumokėti žyminiam mokesčiui už pareiškimą ir ieškinį, turėjo 1379 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Ieškinį patenkinus, šios 2731 Eur išlaidos ieškovei priteisiamos iš atsakovo P. G. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Nustatyta, kad R. G. byloje turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškinį jos atžvilgiu atmetus, atsakovės turėtos išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad valstybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo 6,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo P. G. valstybei priteistina 6,67 Eur turėtų išlaidų suma (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį P. G. atžvilgiu patenkinti visiškai.

Priteisti iš P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ (įm. k. 111667277) 75 712,53 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvylika eurų 53 ct) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 75 712,53 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 2731 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,67 Eur turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ieškinį R. G. atžvilgiu atmesti.

Priteisti R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Luminor Lizingas“ (įm. k. 111667277) 500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.