- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-609-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00547-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Renata Volodko, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- K. B.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei K. B. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 750,00 Eur negrąžinto kredito, 152,96 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 749,80 Eur mokėjimo palūkanų už naudojimosi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog UAB „4finance“ pagal 2015 m. gegužės 18 d. vartojimo kredito sutartį suteikė atsakovei 750 Eur kreditą 12 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 395,52 Eur bendrą vartojimo kredito kainą. Pirmąjį mokėjimą atsakovė turėjo atlikti tik po 3 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos.
2. Atsakovė nevykdė sutarties sąlygų, todėl UAB „4finance“ raštu pranešė apie sutarties nutraukimą ir nustatė atsakovei papildomą terminą iki 2015 m. spalio 9 d. sumokėti skolą. Tačiau atsakovė savo sutartinių pareigų nevykdė. UAB „4finance“ 2017 m. birželio 29 d. paskolų portfelio pardavimo sutartimi perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal 2015 m. gegužės 18 d. vartojimo kredito sutartį. Atsakovė turi sumokėti ieškovei 750 Eur negrąžinto kredito ir 152,96 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal sutarties grafiką iki sutarties nutraukimo, taip pat atsakovė turi mokėti 86,47 proc. dydžio palūkanas nuo suteiktos kredito sumos, ieškovės apskaičiuotos už 422 dienas, tai yra 749,80 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės K. B. 750,00 Eur negrąžinto kredito, 152,96 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 273,75 Eur mokėjimo palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 176,71 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 85,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Kadangi atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, teismas atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikino, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui yra pagrindas priimti tokį sprendimą. Teismas nustatė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė sutarties nevykdė, todėl ieškovei iš jos priteistina 750,00 Eur negrąžinto kredito ir 152,96 Eur bendros vartojimo kredito kainos. Teismas vadovavosi kasacinio teismo jurisprudencija, pagal kurią nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
5. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 749,80 Eur mokėjimo palūkanų už naudojimosi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma –130,40 proc. Nors šalys palūkanas nustatė savo susitarimu ir atsakovė sutiko skolintis pinigus tokiomis sąlygomis, tačiau teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, turi teisę mažinti palūkanas. Pagal teismų praktiką, sutartinės palūkanos mažinamos esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-65-407/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1189-450/2017, 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1617-881/2017).
6. Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau VKĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovė (vartotoja) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos, apskaičiuotos taikant 86,47 proc. kredito kainos metinę normą, ir apskaičiuotos už 422 dienas, nors atsakovė vėluoja atsiskaityti jau beveik du metus, sudaro daugiau nei pusę pagrindinės skolos. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino laikytinos aiškiai per didelėmis. Nagrinėjamu atveju palūkanų po kredito grąžinimo dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra neprotingai didelis, todėl teismas mažino jį iki 36,5 proc. metinių palūkanų (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) ir priteisė už metus, kadangi tai buvo pakankamas laiko tarpas ieškovei kreiptis į teismą dėl skolos. Ieškovei iš atsakovės teismas priteisė 273,75 Eur palūkanų, o likusią reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų po kredito grąžinimo termino priteisimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės 749,80 Eur palūkanų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Teismas, mažindamas palūkanas, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptarta kompensuojamųjų palūkanų mažinimo tvarka ir pagrindais. Šioje Apžvalgoje kasacinis teismas taip pat nurodė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.
7.2. Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Todėl teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
7.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtintame mokėjimo grafike apskaičiuota bendra vartojimo kredito kaina, preziumuojant, kad visos įmokos bus mokamos laiku, tai yra bendra vartojimo kredito kaina yra apskaičiuota taip, kad sumokėjus įmoką, kitai įmokai bendra vartojimo kredito kaina yra perskaičiuojama pagal likusią negrąžintą kredito sumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė palūkanas apskaičiavo, taikydama ne 130,40 proc. bendrą kredito kainos metinę normą, bet 86,47 proc. metinę palūkanų normą, nors atsakovė pagal sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktus sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 130,40 proc. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė palūkanas po sutarties nutraukimo apskaičiavo tik už 422 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei dvejus metus.
7.4. Teismas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą sumažino iki 36,50 proc. Tuo tarpu, net VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Sutarties sudarymo metu galiojusioje šio straipsnio redakcijoje buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Todėl sutartyje įtvirtinta 130,40 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusio VKĮ nuostatas.
7.5. Vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas sutartį kredito gavėjas susipažino ir elektroninių ryšių priemonėmis patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams. Atsakovė, sudarydama sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, todėl yra pati atsakinga už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą.
8. Atsakovė K. B. per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria buvo sumažintas ieškovės reikalaujamų priteisti mokėjimo palūkanų pagal vartojimo kredito sutartį dydis, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
10. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „4finance“ su atsakove 2015 m. gegužės 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 750 Eur kreditas iki 2016 m. liepos 18 d., o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėdama kredito grąžinimo grafike nustatyta tvarka įmokas ir mokėjimo palūkanas (el.b.l. 10-19). Šalys susitarė dėl 86,47 proc. dydžio vartojimo kredito metinės palūkanų normos ir dėl 130,40 proc. bendros kredito kainos metinės normos. UAB „4finance“ 2017 m. birželio 29 d. paskolų portfelio pardavimo sutartimi perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės skolą pagal 2015 m. gegužės 18 d. vartojimo kredito sutartį (el.b.l. 24-41). Ieškovė apie reikalavimo perleidimą pranešė atsakovei raštu 2017 m. liepos 3 d. (el.b.l. 23).
11. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria prašomos priteisti 749,80 Eur mokėjimo palūkanos už naudojimąsi pinigais po sutarties nutraukimo buvo sumažintos iki 273,75 Eur, ir teigia, jog teismas šias pelno (mokėjimo) palūkanas nepagrįstai kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, taip pat nepagrįstai jas mažino, atsakovei neginčijant sutarties sąlygų ir neprašant keisti sutarties sąlygų dėl mokėjimo palūkanų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais ieškovės argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
14. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
15. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos - jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų - už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nepagrįstai pagal vartojimo kredito sutarties sąlygas ieškovės prašomas priteisti 749,80 Eur pelno (mokėjimo) palūkanas kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas.
17. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punktu šalys susitarė, kad už naudojimąsi kreditu, atsakovė privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška, kaip numatyta Specialiosiose sutarties sąlygose, sudaro 130,40 proc. Palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui (sutarties bendrųjų sąlygų 4.4 punktas). Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktą iki kol bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos, sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir (ar) palūkanų, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas. Kredito gavėjui praleidus kredito ir (ar) palūkanų mokėjimo terminą, 4.1. punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, VKĮ bei sutartyje nustatytas taisykles (sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktas). Taigi atsakovė sutartimi įsipareigojo sutarties neįvykdymo atveju toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, tai yra 130,40 proc.
18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti 749,80 Eur palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių paskirtis – atlyginti kredito davėjui už naudojimąsi kredito suma, o ne kompensuoti kredito gavėjo nuostolius dėl kredito grąžinimo termino praleidimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl pagal VKĮ 21 straipsnio 1 dalį ir CK 6.258 straipsnio 3 dalį šalių aptartas mokėjimo palūkanas sumažino. Tačiau CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams (negautoms pajamoms), atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 130,40 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus. Todėl iki tol, kol atsakovė negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, laikoma, kad ji ja naudojasi ir už šį naudojimąsi ieškovei privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
19. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį. Atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas mažinti.
20. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovė išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.228⁴ straipsnį ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.
21. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Nagrinėjamoje byloje sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (130,40 proc.) neviršijo VKĮ įstatymo 21 straipsnyje nustatyto dydžio, todėl UAB „4finance“, sudarydama vartojimo kredito sutartį su atsakove, nepažeidė VKĮ 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
22. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Šiuo atveju ieškovė prašomas priteisti mokėjimo palūkanas po sutarties nutraukimo apskaičiavo, taikydama ne sutartyje numatytą 130,40 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet 86,47 proc. metinę palūkanų normą ir už 422 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei dvejus metus. Todėl pripažintina, jog prašomos priteisti mokėjimo palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo vartojimo kredito sutartyje nustatytas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas ir jas nepagrįstai sumažino, dėl šio materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir pareikštą ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
24. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur dydžio žyminį mokestį. Todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinas 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą už akių pakeisti ir išdėstyti jį taip:
„ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės K. B. 750,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) negrąžinto kredito, 152,96 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt du eurus 96 ct) bendros vartojimo kredito kainos, 749,80 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 80 ct) mokėjimo palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 652,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 85,40 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti iš atsakovės K. B. ieškovei UAB „Legal Balance“ 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.