Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-678/2013

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00283-2008-7

2013 m. spalio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. K. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo Z. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 300 str. 3 d. ir nubaustas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, taip pat jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nubaustas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Z. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. ir nubaustas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, taip pat jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nubaustas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmes subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta galutinė, subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir Z. J., tačiau ji nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su bendravykdytojais Z. J., I. T., A. R., suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, tuo padarant didelės žalos nukentėjusiesiems V. R. ir S. P., savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200,00 Lt.

Z. J., įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. liepos 25 d., būdama kartu su I. T. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ame notarų biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, notarei V. Š. melagingai prisistatė V. R. vardu ir pateikė 2007 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš A. R. gautą V. R. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), V. R. ištuokos liudijimo vertimo nuorašą bei suklastojo tikrą dokumentą - V. R. vardu pasirašė 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo neva V. R. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 metų vasarą ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, Z. K., prisistatydamas vardu Z., kartu su I. T. kreipėsi į M. Z., kuriam parodė žinomai suklastotą dokumentą – Z. J. V. R. vardu pasirašytą įgaliojimą I. T. veikti V. R. vardu bei 2007 metų liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš A. R. gautus buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuosavybės dokumentus, prašydami surasti asmenį, galintį paskolinti I. T., kaip V. R. įgaliotam atstovui 150 000,00 Lt, už tai įsipareigojant įkeisti V. R. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

M. Z. suradus S. P., kuris sutiko suteikti I. T. paskolą, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. rugpjūčio 23 d., Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ame notarų biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, I. T. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą - notarei V. S. pateikė žinomai suklastotą Z. J. V. R. vardu pasirašytą 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei tęsdamas bendrą veiką, suklastojo tikrus dokumentus – 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, kuriuos pasirašė veikdamas neva įgaliotas V. R. bei šios žinomai suklastotos sutarties ir hipotekos lakšto pagrindu, V. R. vardu paėmė 113 200,00 Lt paskolą iš S. P., įkeičiant V. R. priklausantį turtą - butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Po to gautus pinigus Z. K. tą pačią dieną kavinės „Marceliukės klėtis“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė A. R.. Tokiu būdu Z. K. apgaule, t. y. suklastotų dokumentų – 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutarties bei hipotekos lakšto pagalba, padarydamas didelę žalą nukentėjusiesiems S. P. ir V. R., savo bei savo bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200,00 Lt.

A. R., veikdamas bendrininkų grupėje su bendravykdytojais Z. K., I. T., Z. J., suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, tuo padarant didelės žalos nukentėjusiesiems V. R. ir S. P., savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą - 113 200,00 Lt.

A. R., 2007 metų liepos mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis, Vilniaus mieste, Z. J. perdavė Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. R. vardu ir V. R. ištuokos liudijimo vertimo nuorašą, o Z. K. - buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės dokumentus. Z. J., įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, su bendrininku I. T. 2007 m. liepos 25 d. nuvyko į Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ąjį notarų biurą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, notarei V. Š. melagingai prisistatė V. R. vardu ir pateikė iš A. R. gautą V. R. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), V. R. ištuokos liudijimo vertimo nuorašą bei suklastojo tikrą dokumentą - V. R. vardu pasirašė 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo neva V. R. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 metų vasarą, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, I. T. kartu su Z. K., prisistačiusiu vardu Z., kreipėsi į M. Z., kuriam parodė žinomai suklastotą dokumentą – Z. J. V. R.vardu pasirašytą įgaliojimą I. T. veikti V. R. vardu bei 2007 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš A. R. gautus buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės dokumentus, prašydami surasti asmenį, galintį paskolinti I. T., kaip V. R. įgaliotam atstovui 150 000,00 Lt, už tai įsipareigojant įkeisti V. R. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

M. Z. suradus S. P., kuris sutiko suteikti I. T. paskolą, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. rugpjūčio 23 d., Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini)-ame notarų biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, I. T. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą - notarei V. Š. pateikė žinomai suklastotą Z. J. V. R. vardu pasirašytą 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei tęsdamas bendrą veiką, suklastojo tikrus dokumentus – 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, kuriuos pasirašė veikdamas neva įgaliotas V. R. bei šios žinomai suklastotos sutarties ir hipotekos lakšto pagrindu, V. R. vardu paėmė 113 200,00 Lt paskolą iš S. P., įkeičiant V. R. priklausantį turtą - butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Po to gautus pinigus Z. K. tą pačią dieną kavinės „Marceliukės klėtis“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavus A. R.. Tokiu būdu A. R. apgaule, t. y. suklastotų dokumentų – 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutarties bei hipotekos lakšto pagalba, padarydamas didelę žalą nukentėjusiesiems S. P. ir V. R., savo bei savo bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200,00 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Z. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato apeliacinės instancijos teismo galimybę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Paprastai toks įrodymų tyrimas turi būti atliekamas tada, kai apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, nes dokumento suklastojimo aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos. Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi pagrįstai ir motyvuotai atmetė apelianto prašymą apklausti liudytoją V. Š. (t. 8, b. l. 163-164), taip pat dėl nuteistojo išsakytos versijos, kad I. T. jam grasino, pasisakyta skundžiamame nuosprendyje ir šiai teismo pozicijai visiškai pritartina, pirmosios instancijos teismo motyvai nekartotini. Apklausti Z. K. nurodomą liudytoją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra netikslinga, kadangi jokių kitų aplinkybių, išskyrus tas, kurias apeliaciniame skunde nurodo pats apeliantas ir dėl kurių nuosprendyje jau pasisakė pirmosios instancijos teismas, jis nepatvirtintų. Paminėtina ir tai, kad pats apeliantas į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme neatvyko, o posėdyje dalyvavęs nuteistasis A. R. bei gynėjai įrodymų tyrimo atlikti neprašė.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2010, 2K-122/2010, 2K-340/2008, 2K-522/2008). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šioje byloje nėra pagrindo abejoti nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis nušalinimo teisėjui nepareiškė, neišreiškė reikalavimo į protokolą įrašyti neva jį pašiepiančius teisėjo pasisakymus, o kitų, nuteistojo teiginius dėl teismo šališkumo patvirtinančių objektyvių duomenų byloje taip pat nėra. Vien tai, kad teismas atsisakė tenkinti nuteistojo prašymą dėl jo nurodyto liudytojo iškvietimo ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kritiškai įvertino jo duotus parodymus bei priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą, savaime nereiškia teismo šališkumo, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetamas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos BPK 20 str.), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Z. K. atžvilgiu, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priimtas nuosprendis pakankamai motyvuotas, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. numatytas veikas yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų, visi svarbūs proceso dalyviai apklausti, buvo garsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, atliktas rašytinių bylos dokumentų tyrimas, surinkti įrodymai bei proceso dalyvių parodymai aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Todėl laikytini deklaratyviais apeliacinio skundo argumentai, neva įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas sprendė Z. K. kaltės klausimą yra subjektyvūs ir nepatikrinti teismo posėdžiuose.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, I. T. kaltintas, o Z. K., Z. J. ir A. R. nuteisti už tai, kad jie Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas padarė veikdami kaip bendravykdytojai, t. y. bendrininkų grupėje. Dėl to nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrininkų vaidmenų, nes visi nuteistieji buvo pripažinti nusikaltimo vykdytojais. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Be to, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Taigi, pagal susiformavusią teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Visi Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje nustatyti tinkamai, juos patvirtina nukentėjusiosios V. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, nukentėjusiojo S. P. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, liudytojų V. Š., M. Z., L. K., I. V., G. S., A. B. parodymai, kaltinamojo I. T. duoti paaiškinimai, paties nuteistojo Z. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti paaiškinimai, kiti Lietuvos Respublikos BPK numatyta tvarka surinkti ir įvertinti įrodymai, tokie kaip daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas (t. 2, b. 1. 1-11), reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas (t. 2, b. 12), 2008 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. 1. 17-20), 2009 m. kovo 31 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. 1. 25-27), 2009 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. 1. 32-34), asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas (t. 1, b. 1. 90,91), 2010 m. rugsėjo 21 d. AB „Swedbank“ raštas ir M. Z. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas (t. 3, b. 1. 16-20, 36), asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas (t. 1, b. 1. 164, 165), ir t. t.

Analizuojant Z. K. inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviąją pusę ir jo kaltės formą, pažymėtina, kad jo veikos objektyvieji požymiai duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šiuos nusikaltimus jis padarė veikdamas tyčia kartu su kitais bendravykdytojais, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo nuteistųjų tyčios rūšies, dėl to šis skundžiamo nuosprendžio trūkumas, kuris savaime nėra pagrindas jį naikinti, ištaisytinas nurodant, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė veikdami tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, kad Z. K., Z. J., A. R., veikdami kartu su šiuo metu mirusiu I. T., bendrais veiksmais suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, tuo padarant didelės žalos nukentėjusiesiems V. R. ir S. P., savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200,00 Lt. Skirtingai nei nurodoma nuteistojo skunde, esminė sąlyga veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. yra ne neatlygintinumas, o apgaulė. Apgaule įgyto svetimo turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl nuteistojo Z. K. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju, nors iš nukentėjusiojo S. P. gauta paskola ir buvo kelis mėnesius grąžinama, ši aplinkybė yra reikšminga tik civilinio ieškinio, kuris šioje byloje nepareikštas, dydžio nustatymui, o ne apgaule įgyto turto vertės nustatymui. Akcentuotina, kad 113 200,00 Lt dydžio paskola iš S. P. buvo paimta pasinaudojus žinomai suklastotu dokumentu, t. y. naudojant apgaulę, neturint tam teisėto pagrindo, taigi 113 200,00 Lt suma kaltinime nurodyta pagrįstai, nes nuteistųjų tyčia buvo nukreipta būtent į šios sumos įgijimą apgaule.

Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, jog Z. J. apsimetus V. R. ir jos vardu pasirašius 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasinaudojus suklastotu 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo neva V. R. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, minėtas suklastotas dokumentas buvo panaudotas ir I. T. su S. P. sudarė 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą. Nors Z. K. apeliaciniame skunde teigia, neva joks argumentas nepatvirtina fakto, jog nuteistasis žinojo, kad Z. J. yra ne V. R. ir, kad į V. R. pasą yra įklijuota Z. J. nuotrauka, minėti nuteistojo teiginiai yra visiškai paneigti I. T. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais. I. T. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, dėl aplinkybių, susijusių su 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimo Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymu, nurodė, kad Kartą Z. K. jam pasakė, kad jam reikalingi pinigai, yra moteris, kuri sutinka įkeisti savo butą ir yra žmonės, kurie paskolins pinigų. Pasakė, kad jam (I. T.) reikės pasirašyti kokius tai dokumentus, konkrečiai neaiškino. Jis jo paklausė, kodėl jis pats negali pasiskolinti pinigų ir jis paaiškino, kad turi savo firmą, savo vardu negali skolintis. Už tai, kad Z. jį priglaudė, jautėsi dėkingas ir skolingas. Dar jo paklausė, ar jis susigaudo, kokius dokumentus reikės pasirašyti. Z. pasakė, kad žino, kad reikės įgaliojimo, reikės važiuoti pas notarą. Kartą kartu su Z. važiavo į Šiaurės miestelyje esantį butą, kur Z. darė remontą o jis jam padėjo. Z. jį trumpam paliko, išėjo ir grįžo su moterimi, pristatė ją kaip V. R., kuri sutinka įkeisti savo butą. Adresą jie paminėjo, bet neatsimena, pasakė, kad antras aukštas, du kambariai. Moteris jam jokių dokumentų nerodė. Z. turėjo buto nuosavybės dokumentus, jis juos matė. Daugiau kalbėjo Z., moteris beveik nekalbėjo, Z. pasakė, kad ši moteris pasirašys įgaliojimą jo vardu dėl jai nuosavybės teise priklausančio buto įkeitimo. Moteris atrodė apie 60 metų amžiaus, nedidelio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, plaukai kaip ir dažyti kaštonine spalva, veido bruožai rodė, kad moteris pagerianti, veidas raukšlėtas, išmuštas raudonom dėmėm, ypatingų požymių neįsidėmėjo, buvo išsiskiriančios eisenos, kiek šlubavo dešine koja. Su ja kalbėjo rusiškai. Tą kartą Z. trumpam išėjo iš buto, jo nebuvo apie pusvalandį. Grįžęs pasakė, kad šiandien pas notarą nevažiuos, didelė eilė. Z. išvežė moterį. Po kelių dienų jam paskambino Z., pasakė, kad jis atvažiuotų prie „IKI“ parduotuvės Žirmūnuose, prie Žirmūnų žiedo. Atvažiavęs prie sustojimo pamatė, kad Z. su minėta moterimi jau laukė Z. automobilyje ir jie visi nuvažiavo pas notarą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Užėjo pas notarę, bet ji paaiškino, kad negalės patvirtinti įgaliojimo, nes trūksta dokumento iš Civilinės metrikacijos skyriaus dėl moters vyro mirties. Po kiek laiko vėl analogiškai susitiko, Z. paskambino, jis atvažiavo prie „IKI“ parduotuvės troleibusu, Z. mašinoje jau laukė su moterimi ir jie trise nuvažiavo į notarų biurą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Į patalpas užėjo trise, bet pas notarą į kabinetą užėjo viena moteris, rankose ji laikė pasą, jam pasirodė, kad išvakarėse moteris buvo gėrusi. Netrukus moteris išėjo iš notaro kabineto, padavė įgaliojimą Z., jis perskaitė, pasakė, kad viskas gerai, įsidėjo į segtuvą. Sėdo į Z. mašiną, kuris jį užvežė į objektą statybose, kur nuvežė moterį, nematė. Pažymėtina ir tai, kad šiuos savo parodymus I. T. iš esmės patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 122-124), taip pat nurodė Z. J. kaip moterį, pasivadinusią V. R.. Konstatuotina, kad I. T. duoti parodymai yra nuoseklūs, juos taip pat patvirtina kita bylos medžiaga, o būtent, iš dalies ir paties Z. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtinti parodymai, pirmosios instancijos teismo pagarsinta rašytinė medžiaga, t. y. 2008 m. gruodžio 22 d. VĮ Registrų centro Informacinių paslaugų skyriaus raštas, iš kurio matyti, kad duomenis apie butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, peržiūrėjo kelios notarų kontoros, 2008 m. gruodžio 15 d. VĮ Registrų centras, Vilniaus filialo raštas apie pažymų rengimą sandoriui sudaryti notarinėms kontoroms, iš kurio matyti, kad jų kreipėsi 2007 m. birželio 13 d. notarė R. J. minėto buto įkeitimo sandoriui sudaryti; notarei D. J. 2007 m. liepos 16 d. – įkeitimo sandoriui sudaryti; notarei V. Š. – įkeitimo sandoriui sudaryti (t. 2, b. l. 128, 130). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis S. P., duodamas parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad pinigus jis perdavė asmeniui, prisistačiusiam vardu „Z.“, o „Z.“ jam pasakė, kad jis yra buto savininkės V. R. sūnus. Be to, S. P. paaiškino, kad „Z.“ I. T. pristatė kaip savo pažįstamą. Teisme S. P. nurodė, jog Z. K. panašus į pas notarę buvusį „Z.“, o ikiteisminio tyrimo metu Z. K. prisipažino, jog gavo notarų biure pinigus už įkeistą butą. Liudytojas M. Z. taip pat nurodė, kad Z. K. yra panašus į asmenį, prisistačiusį Z. Todėl pagal visa tai ir pagal S. P., M. Z. ir I. T. paaiškinimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Z. K. buvo tas asmuo, kuris prisistatė svetimu „Z.“ vardu ir kurio vaidmuo darant nusikaltimą buvo aktyvus ir vienas iš pagrindinių. Minėtų įrodymų visuma patvirtinta, kad iki 2007 m. liepos 25 d. su notarais dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įkeitimo buvo bendrauta kelis kartus, Z. K. ne pirmą kartą matė Z. J., žinojo, kad ji nėra V. R., o juo labiau, kad jis nėra V. R. sūnus.

Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str., būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad panaudoja netikrą dokumentą, juo siekia teisinių padarinių ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet yra vertinami ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai: kaltininko atlikti veiksmai, jų pobūdis, pastangos juos darant, siekiamas rezultatas ir t. t. Baudžiamosios bylos duomenimis yra visiškai įrodyta, kad V. R. parašą 2007 m. liepos 25 d. suklastojo būtent Z. J., kuri, pasirašydama svetimos moters vardu bei pateikdama V. R. pasą su jame įklijuota savo nuotrauka suprato, kad daro nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta, bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, o byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos sujungus bendras I. T., Z. K., Z. J. ir A. R. pastangas. Paminėtina ir tai, kad iš byloje esančios Vį Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad Z. J. nuosavybės teise turi butą (t. 5, b. l. 202-205).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl nuteistojo A. R. procesinio statuso teigiant, kad jis buvo kaltinamasis ir nukentėjusysis vienu metu. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog A. R. baudžiamojo proceso metu niekada nebuvo įgijęs nukentėjusiojo statuso. Nukentėjusiąja pripažinta V. R., o jos atstovu buvo L. R. (t. 1, b. l. 24, 35). Tai, kad nukentėjusioji mirė, o A. R. yra jos sūnus, jo statuso baudžiamojoje byloje nepakeitė, juo labiau, kad ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, testamentu buvo paliktas L. R., ką patvirtino ne tik minėtas asmuo, bet ir pati nukentėjusioji, apklausta ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog apelianto subjektyvus nuosprendyje aptartų įrodymų vertinimas ir jų prilyginimas prielaidoms, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuteistojo paaiškinimus dėl dokumentų pagrobimo aplinkybių ir padarė klaidingą išvadą, kad jis tariamai buvo užpultas, nes ir liudytojas G. S. parodė, kad dokumentai buvo pas jį seife, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad liudytojas G. S., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jis paaiškino, kad su A. R., kurį pažįstami vadindavo „K.“ susipažino maždaug 2006 metais per savo pažįstamą taip pat vardu A., bet pavardės ir kitų kontaktinių duomenų nežino. Kada - tiksliai nurodyti negali, bet A. R. paklausė, ar negalėtų pas jį namuose palaikyti dokumentus. Kokius dokumentus - jis neklausė, A. R. gal pats paminėjo, kad tai pasas, buto dokumentai. Paklausus, kodėl nesaugo savo namuose, A. R. atsakė, kad dėl brolio, kad juo nepasitiki, kad jis gali paimti dokumentus. Liudytojas parodė jo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirmo aukšto kambaryje esančią sieninę spintą su slankiojančiomis durimis, kurias atidarius yra į priekį atsidarančios durelės. Atidarius dureles, yra dvi ertmės smulkiems daiktams pasidėti, būtent dokumentams. A. pasakė, kad viena spintele jis gali pasinaudoti. Kada konkrečiai A. R. atsinešė dokumentus, padėjo juos sieninės spintos vienoje iš spintelių, pasakyti negali, neprisimena. Du raktus nuo spynelės A. R. pasiėmė su savimi. Ar tuo metu jis ruošėsi kur tai išvažiuoti, neatsimena. Po to karto A. R. du ar tris kartus buvo atėjęs dokumentų. Dokumentai, kuriuos pasiimdavo A., buvo supakuoti į neperšviečiamą baltos spalvos su kitomis spalvomis maišelį, bet ne margą. Kartą jis A. pasakė, kad nevaikščiotų, kad apsispręstų - arba tegul pasiima dokumentus, arba tegul jie guli. 2007 m. vasarą A. R. pasakė, kad ateis pasiimti dokumentų ir tuo pačiu pasiprašė kieme pabūti su draugais. Tą kartą A. pasiėmė dokumentus, su savo draugais kieme pasikepė mėsos, gerai išgėrė. Ar buvo vėlus metas neatsimena, bet buvo tamsu, kai A., gerai pagėręs susiruošė vienas namo, išėjo vienas nieko nepalaukęs. Po to karto jis dar užsuko, pasakė, kad tą vakarą jį kažkas smarkiai sumušė, išrengė, pavogė dokumentus. Jis tuo metu pagalvojo, kad meluoja, jo pasakojimas pasirodė nenuoširdus, pagalvojo, kad galėjo palaukti draugų, išeiti drauge, ne vienas (t. 1, b. 1. 116-119). Taigi liudytojas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad A. R. ne tik turėjo galimybę pasiimti dokumentus, nes pas jį buvo spintos raktai, bet kelis kartus juos ir pasiėmė. Nuteistojo paaiškinimais dėl užpuolimo ir neva jo metu pagrobtų dokumentų nuoširdumu verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad į policiją su pareiškimu A. R. kreipėsi 2007 m. rugsėjo 3 d. (t. 2, b. l. 101), t. y. praėjus geram laiko tarpui po įgaliojimo I. T. veikti V. R. vardu pasirašymo, ir jame nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 2 d., apie 23.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastebėjo, kad neaiškiomis aplinkybėmis dingo piniginė, kurios vertė 20,00 Lt, kurioje buvo namų knygelė, testamentas, įgaliojimas, V. R. pasas ir pensininko pažymėjimas. Viso turtinės žalos bus 40,00 Lt. Į policiją kreipėsi dėl informacijos. Taigi, nors apeliantas teigia, jog dokumentai iš jo buvo pagrobti užpuolimo metu, o jis smarkiai sumuštas, šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje surinkti objektyvūs duomenys. Akcentuotina, jog A. B. parodymai laikytini nereikšmingais, kadangi jis paties apelianto užpuolimo fakto ir tariamo dokumentų pagrobimo aplinkybių nematė, o tik nurodė, kad galėjo būti 2007 metų vasarą, prieš jo kelionę į Izraelį nusprendė išsikepti šašlykų. Tuo metu buvo A., jis ir mergina, o G. buvo namuose, viduje. Neatsimena, kada jie išskirstė, kiek išgėrė. Tačiau A. vartojo alkoholį. Kada, kokio stovio išėjo A. nelabai atsimena, tačiau jis (liudytojas) su mergina išėjo namo. A. R. kitą dieną atėjo, pasakė, kad pasą pametė prieš kelionę. Jis sakė, kad nėra paso, kad jį pametė. Tačiau buvo, kad jį (R.) apiplėšė, tuomet jis buvo be batų, be striukės. A. R. ryte, 8.00 val., atėjo. Jis buvo namie, o A. atėjo pas jį į namus, o iš kur - nežino. Pastarasis sakė, kad striukės, batų ir paso neturi. Jis klausė ką daryti, jis (liudytojas) pasakė, jog į policiją reikia eiti. Tačiau neatsimena, kada A. R. apiplėšė. Be to, atsakė, kad jis (liudytojas) su Z. dirbo kartu, prieš 3-4 metus, statybose, skirtinguose objektuose. Tiksliai neatsimena kuriais metais, ar dirbo 2007 metais - neprisimena. Konstatuotina, kad liudytojas nei paneigė, nei patvirtino A. R. parodymus. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. L. R. paaiškino, kad A. R. prašymu 2007 metais perdavė jam V. R. pasą, pastarajam motyvuojant tuo, kad pasas reikalingas perkant vaistus. Minėtas liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad 2008 m. gegužės mėnesio pabaigoje jį pasikvietė mama V. R., gyvenanti kartu su jo broliu A. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir pasakė, kad įtaria, jog gali prarasti butą. Šie įtarimai jai kilo dėl to, kad A. R. pastoviai namo grįžta girtas, tačiau už kokius pinigus jis geria, ji nežino. Būdamas girtas, jis motinai prasitardavo, kad reiks greitai išsikelti iš buto. Paties nuteistojo parodymai dėl jo apiplėšimo ir dokumentų pagrobimo nekonkretūs, nenuoseklūs ir prieštaringi, taigi, betarpiškai tikėti jais ir ignoruoti byloje esančią bei nuteistojo parodymus paneigiančią medžiagą, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. R. atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi I. T. ir Z. K. parodymais. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme I. T. davė nuoseklius parodymus. Nors Z. K. duodamas parodymus teisme, juos pakeitė, tačiau jis buvo ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir davė iš esmės analogiškus parodymus, be to, savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus Z. K. patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pagal asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolą Z. K. atpažino A. R. kaip asmenį, kuris jam prisistatė A., girdėjo, kad jo pravardė „K.“, kuris 2007 metų vasarą pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį, pasiūlė rasti žmogų, kuris pasirašytų paskolos sutartį. Paskolos sutarties pasirašymui rado I. T.. Atpažintam vyriškiui į kavinę „Marceliukės klėtis“ nuvežė pinigus ir dokumentus po to, kai notarų biure (duomenys neskelbtini) gatvėje I. T. pasirašė paskolos sutartį (t. 6, b. 1. 46, 47). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino Z. K. teisme duotus parodymus ir vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Akcentuotina ir tai, kad savo apeliaciniame skunde Z. K. nenurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo A. R., kaip teigė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o atvirkščiai, rašo, kad būtent jis buvo pagrindinis nusikalstamų veikų organizatorius. Nors A. R. skunde teigia, neva neturėjo motyvo daryti nusikalstamas veikas, nes butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, palikimu vis tiek buvo paliktas jam, apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu nesutinka. Motyvas daryti nusikalstamas veikas buvo siekis anksčiau negu mirs V. R., gauti pinigus už jos butą. Minėtą aplinkybę nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad A. R. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d., įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, pirmosios instancijos tesimo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos BPK 20 str.), t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. R. atžvilgiu, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apeliantų A. R. ir Z. K. kaltės. Spręsdamas jų kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jie padarė Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. bei 300 str. 3 d. numatytas veikas, grindė ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų Z. K. ir A. R. apeliacinius skundus atmesti.