Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo U. P. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo U. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė .

Taip pat U. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir U. P. paskirta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmės dydis sumažintas vienu trečdaliu ir U. P. paskirta 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir U. P. paskirta galutinė subendrinta 5 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas U. P. suėmimo laikas nuo 2023 m. rugsėjo 4 d. iki 2023 m. spalio 25 d. (52 dienos), vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio U. P. sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

U. P. nuosavybės teise priklausančios piniginės lėšos – 1 200 Eur – konfiskuotinos kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Laikinas U. P. nuosavybės teisės į pinigines lėšas – 1 200 Eur – apribojimas paliktas galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo, o laikinas U. P. nuosavybės teisės į pinigines lėšas – 160 Eur – apribojimas paliktas galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinas ir 160 Eur grąžintini U. P..

Laikinas U. P. nuosavybės teisės į pinigines lėšas – 8 510 Eur – apribojimas paliktas galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinas ir 8 510 Eur grąžintini U. P..

Paskirta U. P. kardomoji priemonė – dokumentų (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra saugoma baudžiamojoje byloje) paėmimas. Ši kardomoji priemonė taikytina iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, naikintina ir U. P. asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) perduotina laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. M., V. D., N. P. ir T. D., dėl jų apeliacinis skundas nebuvo paduotas, taip pat šie asmenys apeliacinių skundų nepadavė.

Taip pat nuosprendžiu išspręsti nuteistiesiems paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, kardomųjų priemonių, laikino nuosavybės teisių apribojimo, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių nuteistuosius ginant, priteisimo .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. U. P. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, su savimi automobilyje „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikė 81,430 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) tol, kol 2023 m. rugsėjo 4 d., 20.50 val., būdamas (duomenys neskelbtini), automobilyje „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 1 200 Eur pardavė V. D. ir T. M., o kitą dalį – 9,095 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), tol, kol 2023 m. rugsėjo 5 d., 04.00 val., šią psichotropinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis U. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl jo veiksmų kvalifikavimo bei jam paskirtos bausmės ir U. P. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą minimaliam sankcijoje numatytam šios bausmės dydžiui.

3. Apeliaciniame skunde dėl netinkamai pritaikyto BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojančio požymio – narkotinių ir psichotropinių medžiagų „didelio kiekio“ – nurodoma, jog baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji U. P., T. M. ir V. D. veikė kartu bendrai vykdydami nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų esminį šių nuteistųjų vaidmenų skirtumą ar jų padarytų veiksmų pavojingumo disproporciją, tačiau vertindamas T. M. ir V. D. veiksmus, juos kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – kaip už nedidelį kiekį, motyvuodamas tuo, kad byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kokia dalis medžiagų buvo skirta platinimui, o kokia – galimai asmeniniam vartojimui, tuo tarpu vertindamas U. P. veiksmus, juos kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – kaip už didelį kiekį, neįvertinęs, kokia dalis laikytų medžiagų buvo skirta galimam platinimui, o kokia – asmeniniam vartojimui. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas U. P., T. M. ir V. D. veiksmus kvalifikuoti skirtingai, laikytinas prieštaraujančiu baudžiamosios atsakomybės proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principams, kadangi minėti nuteistieji veikė kartu vykdydami tą pačią nusikalstamą veiką, jų vaidmenys nebuvo iš esmės skirtingi, tačiau tik vieno iš jų atžvilgiu buvo taikyta griežtesnė teisinė atsakomybė, nepateikiant aiškių, motyvuotų ir įrodymais pagrįstų priežasčių. Bet to, apeliantas pažymi, jog toks pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl U. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nenustačius narkotinių ir psichotropinių medžiagų kieko tikslu platinti, prieštarauja formuojamai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009). Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jo atžvilgiu, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, pripažįstant, jog U. P. veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o esant pagrindui – taikytina ir alternatyvi kvalifikacija pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo asmeniniam vartojimui.

4. Apeliantas dėl nepagrįsto skirtingo nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir netinkamo BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo nurodo, jog nuteistųjų U. P., T. M. ir V. D. 2023 m. rugsėjo 9 d. nusikalstamų veikų aplinkybės yra tapačios, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyti individualizuojantys įrodymai, leidžiantys taikyti skirtingą teisinę kvalifikaciją ar skirtingą baudžiamosios atsakomybės griežtumą, tačiau nepaisant šių faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nuteistajam U. P. inkriminavo sunkesnę nusikalstamą veiką ir pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, t. y. už disponavimą didelio kiekio narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tuo tarpu T. M. ir V. D. inkriminavo švelnesnę nusikalstamą veiką ir pripažino juos kaltais pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. už disponavimą nedidelio kiekio narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į baudžiamosios teisės principus, ypač į teisingumo ir proporcingumo principus, pažymima, jog skirtingas vienodas nusikalstamas veikas atlikusių (disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis) nuteistųjų veiksmų teisinis kvalifikavimas bei skirtingų sankcijų taikymas turi būti pagrįstas aiškiai įvardytais ir objektyviais kriterijais, kuriuos teismas turi tinkamai motyvuoti. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nepateikta pakankamo pagrindimo, kodėl T. M. ir V. D. atžvilgiu taikyta švelnesnė baudžiamoji atsakomybė, o U. P. taikyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė, nors baudžiamojoje byloje nenustatytas apelianto vaidmens išskirtinumas ar didesnis pavojingumas lyginant su T. M. ir V. D. atliktais nusikalstamais veiksmais. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliantui atrodo nemotyvuotas ir prieštaraujantis teisingumo principui, nes, esant panašiam veikų pavojingumui bei disponuojamų medžiagų kiekiams, visų nuteistųjų atsakomybė turėjo būti vertinama lygiavertiškai.

5. Šiame kontekste apeliantas taip pat nurodo, jog jo atžvilgiu konstatuotas recidyvas iš esmės gali lemti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą, tačiau net ir esant recidyvui, kaip jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, taikytinas atsakomybės lygmuo turėtų būti grindžiamas ne tik formaliai, bet ir realiai – įvertinant visų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų konkrečius vaidmenis ir indėlį į nusikalstamas veikas, taip pat disponuotų medžiagų kiekį bei pobūdį. Recidyvo buvimas savaime nepateisina akivaizdžios baudžiamosios atsakomybės disproporcijos, kuri matyti šioje byloje – ypač turint omenyje, kad kitų nuteistųjų (T. M. ir V. D.) atžvilgiu nustatyti disponuoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai, kai kuriais atvejais, net viršijo kiekius, susijusius su U. P. nusikalstama veika. Todėl, apelianto nuomone, nors recidyvas yra reikšminga aplinkybė, ji negali būti vienintelis pagrindas skirtingai kvalifikuoti ar skirtingai vertinti nusikalstamas veikas padariusių asmenų veiksmus, ypač, kai sprendimas priimamas neatskleidus visų motyvų ir neanalizavus proporcingumo tarp padarytų nusikalstamų veikų. Pažymima, kad apelianto ankstesnis teistumas yra susijęs su smulkiais administraciniais pažeidimais, nedidelio masto sukčiavimais, viešosios tvarkos pažeidimais ir panašaus pobūdžio nusižengimais, kurie savo pavojingumu nepasižymi tokia grėsme, kuri savaime leistų daryti išvadą apie būtinybę taikyti apeliantui žymiai griežtesnę baudžiamąją atsakomybę nei kitiems nagrinėjamų nusikalstamų veikų bendrininkams.

6. Apelianto vertinimu, toks skirtingas vienodų arba net mažesnio pavojingumo nusikalstamų veikų teisinis kvalifikavimas pažeidžia baudžiamojo įstatymo taikymo vienodumo ir proporcingumo principus; neatitinka asmenų lygybės prieš įstatymą doktrinos, įtvirtintos Konstitucijos 29 straipsnyje; prieštarauja BK 2 straipsnio 4 daliai, nustatančiai, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik remiantis įstatymu ir tik įstatymo nustatyta tvarka; nesuderinamas su BK 3 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad įstatymas turi būti taikomas teisingai ir vienodai visiems asmenims; prieštarauja BK 54 straipsnyje įtvirtintiems bausmės skyrimo principams. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį pagrindimą, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria U. P. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, o U. P. veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

7. Apeliaciniame skunde dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės (nepagrįstai ilgos baudžiamojo proceso trukmės) nenustatymo, pažeidžiant BK 59 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, neatsižvelgė į pernelyg ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą. Pažymima, kad apeliantas buvo sulaikytas 2023 m. rugsėjo 4 d., o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paskelbtas tik 2025 m. balandžio 25 d., t. y. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjus net 1 metams 8 mėnesiams. Net ir atsižvelgiant į objektyvias priežastis, dėl kurių procesas galėjo užtrukti, apelianto vertinimu, ši bylos trukmė yra pernelyg ilga ir pažeidžia teisingumo principą. Toks ilgas laikotarpis tarp nusikaltimo padarymo ir nuosprendžio paskelbimo sukelia ne tik teisines, bet ir praktines problemas, nes apeliantas dėl šio delsimo buvo priverstas ilgą laiką būti neapibrėžtoje situacijoje, kas pažeidžia jo teises į greitą ir efektyvų procesą. Pažymima, kad apeliantas viso proceso metu elgėsi sąžiningai ir bendradarbiaujančiai – aktyviai dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teikė paaiškinimus, neatidėliojo procesinių sprendimų, nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip užtikrindamas sklandų proceso eigą. Nepaisant to, baudžiamasis procesas truko neproporcingai ilgai. Bylos medžiaga patvirtina, kad procesas užsitęsė dėl institucijų veiksmų dubliavimo, nepakankamo organizuotumo ir be objektyvaus būtino pagrindo atsiradusių delsimo elementų, o ne dėl bylos sudėtingumo ar apelianto veiksmų. Todėl toks procesinis vilkinimas, kuris buvo neproporcingas ir neadekvatus šios bylos pobūdžiui, turėtų būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė individualizuojant bausmę. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso tikslas nėra tik formalus kaltės konstatavimas ir bausmės paskyrimas, bet ir teisingumo įgyvendinimas, užtikrinant visų proceso dalyvių teisių pusiausvyrą. Per ilgas procesas ne tik trikdo šį balansą, bet ir psichologiškai veikia apeliantą, sudaro jam nepagrįstą teisinių neaiškumų, socialinio stigmatizavimo ir nesaugumo būklę, kas laikytina papildomu teisinio poveikio veiksniu, kurio negalima ignoruoti. Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas, taip pat taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kai tokia galimybė nustatyta įstatyme) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-8-788/2018, 2K-165-976/2022 ir kt.). Nustatęs pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, teismas privalo svarstyti, kaip galėtų būti kompensuotas teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiems asmenims yra tinkama teisinės gynybos priemonė, kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2022, 2K-3-976/2025). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, neįvertino reikšmingos ir objektyvios jo baudžiamąją atsakomybę švelninančios aplinkybės – nepagrįstai ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Tokia aplinkybė turėjo būti vertinama nuteistojo naudai, skiriant švelnesnę bausmę. Todėl dėl nepagrįstai ilgo bylos nagrinėjimo apelianto teisinė padėtis turi būti lengvinama, t. y. apeliantui turi būti paskirtas minimalus sankcijoje nurodytas bausmės dydis.

8. Apeliantas dėl bausmės individualizavimo būtinybės, įvertinant jo socialinę integraciją ir resocializacijos perspektyvas, nurodo, jog byloje nebuvo tinkamai įvertintos esminės bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės – tiek objektyvios, susijusios su nuteistojo padarytos veikos pavojingumo laipsniu, disponuotų medžiagų kiekiu, tiek subjektyvios, susijusios su nuteistojo asmenybe, elgesiu procese bei socialiniais ryšiais. Šios aplinkybės akivaizdžiai sudaro pagrindą taikyti švelnesnę, individualizuotą baudžiamąją atsakomybę. Griežtos realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiomis sąlygomis prieštarauja ne tik BK 54 straipsnyje įtvirtintam bausmės individualizavimo principui, bet ir fundamentaliems baudžiamosios justicijos principams – teisingumo, proporcingumo bei socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę siekiui, kaip tai įtvirtinta tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje.

9. Šiame kontekste apeliantas pažymi, jog atsižvelgiant į individualias jo asmenines, socialines bei raidos aplinkybes, akivaizdu, kad realios laisvės atėmimo bausmės taikymas šiuo atveju nėra nei proporcingas, nei būtinas, o tai patvirtina tiek apelianto elgesys po paleidimo, tiek jo jaunas amžius nusikalstamų veikų padarymo metu. Apeliantas akcentuoja, jog jis įsidarbino UAB „M.“, dirba maisto sektoriuje, gauna nuolatines pajamas, moka mokesčius valstybei ir gyvena atsakingą gyvenimą, atitinkantį socialinės atsakomybės normas. Taip pat apeliantas akcentuoja, jog jis padarė nusikalstamas veikas būdams jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų) ir šiuo metu jam yra tik (duomenys neskelbtini) metai. Apelianto teigimu, teismas turi vertinti, ar asmuo, nusikalstamas veikas padaręs itin jauname amžiuje, galėjo pilnai suvokti veikų pasekmes ir ar nuo to laiko pasikeitė jo elgesys bei socialinis brandumas. Tokiam asmeniui svarbiau yra padėti integruotis į visuomenę, o ne izoliuoti. Įkalinimas gali tapti ilgalaikiu kliuviniu jo asmenybės raidai, išsilavinimui, šeimos kūrimui ir gyvenimo kokybei. Nors pagal BK už narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimą numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės, šiame konkrečiame bylos kontekste apeliantas prašo teismo atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, jo elgesį ir pasiektą progresą nuo nusikalstamų veikų padarymo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 62 straipsnį teismas turi diskreciją skirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę, jei nustatoma, kad yra išimtinės aplinkybės. Viena tokių aplinkybių – aiškiai išreikštos nuteistojo pastangos integruotis į visuomenę ir laikytis teisės normų po nusikalstamų veikų padarymo. Šiuo atveju nuteistasis dirba, moka mokesčius, laikosi intensyvios priežiūros sąlygų ir neturi naujų pažeidimų, o tai patvirtina jo teigiamą asmenybės pokytį. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymo atidėjimas yra galimybė asmeniui, turinčiam teigiamą elgesį ir rodantį pastangas resocializuotis, atlikti bausmę neįkalinimo forma (pvz., bausmės atlikimo atidėjimas, gyvenimo būdo stebėjimas). Apelianto teigimu, jis jau parodė aiškų norą integruotis į visuomenę dirbdamas ir mokėdamas mokesčius, o tai atitinka bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, nes jis jau pasiekė socialinės integracijos rezultatų ir nereikia toliau jį izoliuoti. Be to, atidėjus bausmės vykdymą, apeliantas galėtų tęsti savo gyvenimo ir darbo veiklą, o tai dar labiau prisidėtų prie jo sėkmingos reintegracijos į visuomenę. Bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju yra pagrįstas ne tik apelianto pastangomis, bet ir tuo, kad jis parodė aukštą socialinį brandumą. Nuteistasis, dirbdamas ir atidžiai laikydamasis teisės aktų, rodo, kad jis iš tikrųjų nori pasikeisti ir būti atsakingas pilietis. Tai patvirtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų efektyvesnis už įkalinimą, nes leistų jam tęsti profesinį gyvenimą ir išvengti kalėjimo aplinkos, kuri galėtų neigiamai paveikti jo tolesnį elgesį ir gyvenimo kokybę. Atsižvelgiant į apelianto pasiektus rezultatus socialinėje ir darbo srityje, taip pat į jo jaunumą ir galimybes sėkmingai keisti savo gyvenimo būdą, apelianto nuomone, jam galėtų būti taikomos BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos ir (arba), vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymo atidėjimo institutas.

10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

11. Teismo posėdžio metu nuteistasis U. P. ir jo gynėjas advokatas Darius Sosnovskis prašė apeliacinį skundą tenkinti, argumentuodami, jog U. P. veiksmai atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, taip pat, kad U. P. yra jauno amžiaus, prisipažino dėl nusikalstamų veiksmų, vartojo narkotikus, kuriems reikėjo pinigų, šiuo metu yra užsiregistravęs (duomenys neskelbtini), gydosi.

12. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, argumentuodama, jog U. P. veiksmai atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, kadangi jis disponavimo tikslu parduoti tokį kiekį psichotropinės medžiagos, kuri daugiau nei 4 kartus viršija ribą, nuo kurios yra taikomos BK 260 straipsnio 2 dalies nuostatos. Dėl bylos vilkinimo nurodė, kad ši byla buvo pakankamai didelės apimties, atlikta eilė specialistų išvadų, tiriama ne viena nusikalstama veika, kaltinimai pareikšti keliems asmenims, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, juolab, kad tokio pobūdžio bylos neretai būna nagrinėjamos dvejus, trejus ar ketverius metus. Dėl atsakomybę švelninančių aplinkybių pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas jas įvertino tinkamai ir paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto, kadangi padaryta nusikalstama veika patenka į BK 75 straipsnio 3 dalies išimtis.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-91-891/2025).

Dėl U. P. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje

14. Baudžiamojoje byloje nekilo ginčo dėl U. P. kaltės ir jo nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau nuteistasis U. P. apeliaciniu skundu prašo jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį.

15. BK 260 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, o BK 260 straipsnio 2 dalyje – tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi, kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 1 arba 2 dalį priklauso nuo to, kokį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmuo platino arba perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė, turėdamas tikslą platinti.

16. BK 269 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad koks narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekis laikytinas nedideliu, dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintos rekomendacijos kiekiui nustatyti. Šiose rekomendacijose (redakcija galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) nurodoma, jog nedidelis kiekis 3-chlormetkatinono (3-CMC) – ne daugiau kaip 0,2 g. Didelis kiekis – daugiau kaip 20 g. Labai didelis kiekis – daugiau kaip 100 g. U. P. laikytos ir išplatintos psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) (81,430 g) kiekis akivaizdžiai viršija didelį jos kiekį, bet nesiekia labai didelio šios medžiagos kiekio.

17. Sutiktina, kad skundžiamu nuosprendžiu V. D. ir T. M. pripažinti kaltais pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jie (V. D. ir T. M.), veikdami bendrininkų grupėje ir turėdami bendrą tikslą dalį psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) parduoti ar kitaip platinti, kitą dalį – suvartoti, 2023 m. rugsėjo 4 d., apie 20.50 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai iš U. P. už 1 200 Eur įgijo didelį kiekį, o būtent ne mažiau kaip 81,430 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), kurią jie kartu neteisėtai laikė ir gabeno automobilyje „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tol, kol 2023 m. rugsėjo 4 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), sulaikymo metu V. D., bėgdamas nuo policijos pareigūnų, maišelį su psichotropine medžiaga – 81,430 g 3-chlormetkatinono (3-CMC) išmetė ant žemės, tokiu būdu, V. D. ir T. M., turėdami du tikslus – dalį psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) parduoti ar kitaip platinti, kitą dalį – suvartoti, įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas. Tačiau vien tai, kad V. D. ir T. M., veikdami bendrininkų grupėje ir turėdami bendrą tikslą dalį psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) parduoti ar kitaip platinti, kitą dalį – suvartoti, neteisėtai įsigijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 81,430 g 3-chlormetkatinono (3-CMC), iš U. P. už 1 200 Eur, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad U. P. veikė kartu bendrai su T. M. ir V. D. vykdydami nusikalstamą veiką ir jų nusikalstamų veikų aplinkybės yra tapačios bei, kad nebuvo nustatyti individualizuojantys įrodymai, leidžiantys taikyti skirtingą veikų teisinę kvalifikaciją.

18. Nagrinėjamu atveju U. P. nebuvo kaltinamas ir pripažintas kaltu, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. D. ir T. M.. Skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai nustatyta, kad U. P. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, su savimi laikė 81,430 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), kurią neteisėtai už 1 200 Eur pardavė V. D. ir T. M.. Tai yra, U. P. veiksmai pasireiškė psichotropinės medžiagos platinimu, o V. D. ir T. M. veikos yra susijusios su šios psichotropinės medžiagos įgijimu, turtint du tikslus. Tai ir lėmė skirtingą nuteistųjų U. P. bei V. D. ir T. M. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą.

19. Nuteistasis U. P. neteisėtai disponavo 81,430 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), kurią visą pardavė V. D. ir T. M. už 1 200 Eur. Tai neabejotinai rodo, jog U. P. platino psichotropines medžiagas ir turėjo tikslą jas platinti. Šią išvadą patvirtina ne tik paties U. P. duoti parodymai (jog 2023 m. rugsėjo 4 d. jis pardavė apie 80 g „kristalų“ už 1 200 Eur), nuteistųjų V. D. ir T. M. parodymai (jog, turėdami bendrą tikslą dalį psichotropinės medžiagos parduoti ar kitaip platinti, kitą dalį – suvartoti, iš U. P. įgijo ne mažiau kaip 81,430 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), už 1 200 Eur), liudytojų R. K. bei R. D. parodymai (jog 2023 m. rugsėjo 4 d. U. P. pardavė narkotines medžiagas vyrams (t. 3, b. l. 4–7, 10–12)), bet ir kita bylos medžiaga – slapto sekimo protokolas, kuriame užfiksuoti duomenys apie 2023 m. rugsėjo 4 d. nuteistųjų atliktus veiksmus ir sandorio eigą (t. 2, b. l. 110–112), tarnybiniai pranešimai dėl nuteistųjų sulaikymo aplinkybių (t. 2, b. l. 115, 116), įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas (duomenys neskelbtini) rastas suplyšęs maišelis su psichotropine medžiaga, taip pat galimai tokia pati medžiaga fiksuota ir ant pievos prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 117–119, 120-126), Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad bespalvės kristalinės medžiagos bei sausos žolės ir žvyro mišinio, 2023 m. rugsėjo 5 d. paimto įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 3-CMC, kurio bendroji masė yra 81,430 g (t. 2, b. l. 134–137), asmens kratos protokolas, iš kurio matyti, kad U. P. asmens kratos metu buvo rasta 1 360 Eur (t. 28, b. l. 56–58), kratos protokolas, iš kurio matyti, kad buvo atlikta krata U. P. gyvenamojoje vietoje, rastos elektroninės svarstyklės MS-100, 4 vnt. maišelių su galimai narkotinių medžiagų likučiais (t. 4, b. l. 27–44), daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėta U. P. naudojama „Telegram“ paskyra „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra prisijungusi prie grupių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, kurios yra skirtos prekybai draudžiamomis medžiagomis (t. 21, b. l. 11–61) ir kt.

20. Atsižvelgiant į aukščiau byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir nuteistojo U. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Šioje dalyje skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Dėl U. P. pripažinimo recidyvistu

21. Pirmosios instancijos teismas U. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl jo įvykdytų nusikalstamų veikų pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

22. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu U. P. buvo teistas 6 kartus (būdamas nepilnametis teistas tris kartus už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (vagystę ir plėšimus), sulaukęs pilnametystės teistas dar tris kartus (už viešosios tvarkos sutrikdymus, vagystę)), nusikalto neatlikęs jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. U. P. laikytų ir išplatintų psichotropinių medžiagų kiekis daugiau nei keturis kartus viršija didelio kiekio minimalią ribą. Be to, per pastaruosius penkerius metus U. P. eilę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkius sukčiavimus, nedidelius viešosios tvarkos sutrikdymus, ne visos paskirtos baudos yra sumokėtos (t. 28, b. l. 12-26). Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad jis tinkamų išvadų iš savo ankstesnių teistumų nėra padaręs, savo gyvenimo būdo nekeičia ir, nepaisydamas visuotinai priimtinų elgesio normų, toliau daro naujas nusikalstamas veikas, kurios tik sunkėja, o tai rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė U. P. buvo nustatyta visiškai pagrįstai.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės ir jos reikšmės skiriamoms bausmėms

23. Teisėjų kolegija sutinka tiek su apeliantu, tiek su pirmosios instancijos teismu, jog pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė. Būtent to nagrinėjamu atveju ir prašo nuteistasis U. P..

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepagrįstai ilga proceso trukmė siejama ne su savaime formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis, dėl kurių pažeidžiama BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-281-942/2018, 2K-189-1073/2019, 2K-269-719/2019). Kriterijai, kuriais remdamasis teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka reikalavimus, yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir pan. Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar proceso metu buvo nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija.

25. Nagrinėjamoje byloje U. P. buvo sulaikytas 2023 m. rugsėjo 4 d., pirminis pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas 2023 m. rugsėjo 5 d., nedelsiant atlikti būtini procesiniai veiksmai, ikiteisminio tyrimo apimtis buvo nemaža, jis buvo atliekamas ir daugiau įtariamųjų, daliai jų ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas. U. P. griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, buvo taikoma tik vos daugiau nei mėnesį. Kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas 2024 m. lapkričio 6 d., byla teisme gauta 2024 m. lapkričio 12 d., jos apimtis buvo didelė – 33 tomai, kaltinimai pareikšti penkiems asmenims, atsižvelgiant į tai bei į proceso dalyvių užimtumą, byla skirta nagrinėti 2025 m. sausio 13 d., atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ji baigta nagrinėti 2025 m. kovo 18 d. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, proceso eigą, darytina išvada, kad pertraukos procese atsirado ne dėl valstybės institucijų neveikimo, nepateisinamų delsimų, o dėl objektyvių priežasčių, todėl vien todėl, kad procesas užsitęsė, nelaikytina pagrindu pripažinti, kad procesas buvo vilkinamas. Atsižvelgiant į tai, vertinti bendrą ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme trukmę – 1 metus 8 mėnesius – kaip pernelyg ilgą ir tuo pagrindu švelninti bausmę, nėra jokio pagrindo.

Dėl U. P. paskirtų bausmių

26. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriant bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę griežtina ar švelnina tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes U. P., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamų bausmių rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, o taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, bei paskyrė U. P. teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmes ir galutinę bausmę, kurios nėra aiškiai per griežtos.

28. Teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, įvertino tai, jog U. P., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje), o kita – sunkių nusikaltimų kategorijai (veika, numatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje). Veikos, už kurias skundžiamu nuosprendžiu nuteistas U. P., išskirtinai susijusios su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nors nagrinėjamu atveju nustatytas vienkartinis draudžiamos medžiagos platinimo atvejis, tai neduoda pagrindo išvadai apie padarytų nusikalstamų veikų atsitiktinumą ar mažesnį jų pavojingumą, nes U. P. laikytų ir išplatintų psichotropinių medžiagų kiekis daugiau nei keturis kartus viršija didelį šių medžiagų kiekį, nurodytą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose, be to baudžiamojoje byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, kad U. P. ir iki tol disponuodavo draudžiamomis medžiagomis, taip pat jas pats vartojo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas U. P., pagrįstai už atskirus nusikaltimus nustatė po vieną U. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat po vieną U. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertindamas nuteistojo asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad U. P. anksčiau teistas šešis kartus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas už atskiras nusikalstamas veikas bausmes, įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus nustatyta, kad U. P. eilę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkius sukčiavimus, nedidelius viešosios tvarkos sutrikdymus, ne visos paskirtos baudos yra sumokėtos (t. 28, b. l. 12-26). U. P. nusikalstamų veikų padarymo metu vykdė individualią veiklą, ją vykdo ir šiuo metu. Bylos duomenimis, U. P. gydytas (duomenys neskelbtini), nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) (t. 28, b. l. 43). Visi šie duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis U. P. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų, pažeidinėti įstatymus, jis sistemingai daro nusikalstamas veikas, kurios tik sunkėja. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis įsidarbino, gauna nuolatines pajamas, moka mokesčius valstybei ir gyvena atsakingą gyvenimą, atitinkantį socialinės atsakomybės normas, paties apelianto teigimu, jis šiuo metu yra užsiregistravęs (duomenys neskelbtini), gydosi, nusikalstamas veikas padarė būdams jauno amžiaus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino. Teismas nurodė, kad teigiamai vertina tai, kad U. P., jo teigimu, nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio nevartoja draudžiamų medžiagų, įkalinimo įstaigoje vykdė užimtumo priemones, mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, dirbo, vyko trumpalaikėms išvykoms į namus. Tuo pačiu teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad 2025 m. balandžio 23 d. U. P. buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo nuteistojo veikų ar jo asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingų. Teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į tai, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Taikomos teisinės priemonės negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintos vertybės, į kurias nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-137-693/2017).

29. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį U. P. paskyrė nors ir griežčiausios rūšies bausmę, tačiau nustatė artimą minimumui jos dydį, o pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistajam teismas paskyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijos minimumą. Paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, o paskirta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu. Ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir U. P. paskirta galutinė subendrinta 5 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas jau buvo išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, U. P. paskyrė teisingas bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę. Šios bausmės yra proporcingos nuteistojo asmenybei ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nėra aiškiai per griežtos, jas keisti nėra pagrindo.

Dėl BK 62 straipsnio ir (ar) BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų (ne)taikymo

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis U. P. nurodo apie BK 62 straipsnio ir (ar) BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, jo nuomone, jam yra galimybė paskirti švelnesnes negu įstatymo numatytos bausmes.

31. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimo klausimą. Nuosprendyje nurodyta, kad taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios leistų kaltinamajam paskirti švelnesnes bausmes, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas paskiria tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Kitokia nei sankcijoje numatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam paskirti švelnesnes negu įstatymo numatytos bausmes.

32. Sprendžiant švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą, visų pirma turi būti nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik jų nenustačius gali būti sprendžiamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas.

33. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo U. P. taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatų, kadangi nėra nustatytos būtinos, įstatyme įtvirtintos šio straipsnio taikymo sąlygos. U. P. savo noru neatvyko ar nepranešė apie veikas, priešingai – jo daromos nusikalstamos veikos buvo sustabdytos tik jį sulaikius darant nusikalstamas veikas. U. P., sulaikytas po nusikalstamų veikų padarymo, neigė pardavęs narkotines medžiagas, nurodė, kad V. D., T. M. nepažįsta, narkotinių medžiagų nevartoja. Taip pat, nors nustatyta viena U. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nenustatyta nė viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punkte nurodyta aplinkybė, kuri būtina BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui. Todėl U. P. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

34. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018, 2K-377-489/2018, 2K-21-719/2020, 2K-40-648/2020, 2K-169-458/2020, 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-942/2018, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018). Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015, 2K-281-942/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai yra priimti iki 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų, tačiau spręstina, kad minėta teismų praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, išliko aktuali ir po šios nuostatos papildymo.

35. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų nenustatė. Aptariamu atveju U. P. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, o kitas – sunkių. U. P. padaryti nusikaltimai vertinami kaip pavojingi tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jų padarymo aplinkybes, atitinkantys rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. U. P. nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jų pobūdį ir norėjo taip veikti, U. P. laikytų ir išplatintų psichotropinių medžiagų kiekis daugiau nei keturis kartus viršija didelio kiekio minimalią ribą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta išskirtinių aplinkybių, mažinančių U. P. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, taip pat aplinkybių, susijusių su U. P. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijose numatytų bausmių paskyrimas U. P. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo

36. Nuteistasis U. P. apeliaciniu skundu prašo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies, 75 straipsnio nuostatas, galutine subendrinta bausme paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

37. BK 75 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

38. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais, svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog nėra pagrindo U. P. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nes jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, laikytų ir išplatintų psichotropinių medžiagų kiekis daugiau nei keturis kartus viršija didelio kiekio minimalią ribą. Nors U. P. yra jauno amžiaus, tačiau teistas šešis kartus, jo atžvilgiu keturis kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, 2025 m. balandžio 23 d. lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, savo polinkio nusikalsti nepakeitė, skundžiamu nuosprendžiu įvykdytas nusikaltimas jis padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, per pastaruosius penkerius metus eilę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkius sukčiavimus, nedidelius viešosios tvarkos sutrikdymus, ne visos paskirtos baudos yra sumokėtos, kas leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, jog U. P.ir toliau nesilaiko įstatymų, o įvertinus jo padarytų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, nenustatyta, jog bausmės vykdymo atidėjimo netaikymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl atidėti nuteistajam bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo U. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.