Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-293-464/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-10
Bylos Nr.: e2A-293-464/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00518-2023-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Dalia Kačinskienė, Jadvyga Mardosevič
Atsakovas: M. A.

Kategorijos

2.6.10.5.2.18Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. e2A-293-464/2025Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00518-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18.; 3.2.4.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Telcopro“ ieškinį atsakovui M. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Telcopro“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. A. 6 653 353,26 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-939-657/2023 LUAB „Telcopro“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Būrai“. Pagal valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras) duomenis LUAB „Telcopro“ nuo 2013 m. vadovavo atsakovas M. A. Pagal buvusio bendrovės vadovo M. A. nemokumo administratorei perduotus bendrovės apskaitos dokumentus bendrovė turėjo 6 789 753,26 Eur vertės apskaityto turto (prekių atsargų), t. y. elektronikos (ausinės, monitoriai ir pan.) ir odontologijos (implantai ir pan.) prekių. Nemokumo administratorė 2023 m. rugsėjo 1 d. nuvyko apžiūrėti ir perimti LUAB „Telcopro“ prekių atsargas, esančias bendrovės nuomotose patalpose atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Prekių atsargų apžiūra buvo fiksuojama antstolės parengtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Atlikus minėtose patalpose buvusių bendrovės prekių atsargų inventorizaciją buvo nustatyta, kad nemokumo administratorei yra perduota prekių atsargų tik už 136 400 Eur balansinę vertę. Daugiau jokių LUAB „Telcopro“ prekių atsargų atsakovas nemokumo administratorei neperdavė.

3. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas, būdamas juridinio asmens valdymo organu – direktoriumi, nebuvo lojalus bendrovei, neatliko būtinų veiksmų bendrovės turtui išsaugoti ir teisės aktų nustatyta tvarka perduoti nemokumo administratorei. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatytas juridinio asmens vadovo pareigas. Atsakovui atlikus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos bendrovei atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Bendrovės patirtą žalą sudaro turto, kurio buvęs bendrovės vadovas (atsakovas) neperdavė nemokumo administratorei, 6 653 353,26 Eur (6 789 753,26 Eur – 136 400 Eur) vertė, apskaičiuota pagal bendrovės apskaitos duomenis, pateiktus paties atsakovo. Taip pat egzistuoja teisinis ir faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, neperdavus nemokumo administratorei viso bendrovės turto (prekių atsargų), ir atsiradusios žalos bendrovei, praradus turėtą turtą (jo vertę). Jeigu atsakovas būtų elgęsis teisėtai ir įvykdęs jam tenkančią pareigą bendrovės turtą perduoti nemokumo administratorei, 6 653 353,26 Eur žala bendrovei ir jos kreditoriams nebūtų padaryta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: 1) priteisė ieškovei LUAB „Telcopro“ iš atsakovo M. A. 6 653 353,26 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 6 653 353,26 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. lapkričio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisė valstybei iš atsakovo M. A. 16 650 Eur žyminį mokestį.

5. Teismas nurodė, kad atsakovas, eidamas LUAB „Telcopro“ direktoriaus pareigas nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, buvo tiesiogiai atsakingas už LUAB „Telcopro“ veiklos organizavimą, turto naudojimą bendrovės reikmėms, turto išsaugojimą ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą. Aplinkybė, kad atsakovas neperdavė nemokumo administratorei turto, kurio vertė 6 653 353,26 Eur, patvirtina, kad jis netinkamai vykdė šias pareigas, veikė priešingai bendrovės interesams. Atsakovo atlikti neteisėti veiksmai, pažeidus CK 2.87 straipsnyje, JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje nustatytas juridinio asmens vadovo pareigas – neišsaugojus bendrovės apskaitoje apskaitomų prekių atsargų ir jų neperdavus nemokumo administratorei viso bendrovei priklausančio turto – lėmė žalos atsiradimą bendrovei bei jos kreditoriams.

6. Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, kad LUAB „Telcopro“ turtas buvo laikomas nuomojamose patalpose, o nuomotoja UAB „Soderus“, nuomos sutartį 2023 m. sausio 2 d. nutraukus, negrąžino bendrovės turto (maždaug 2 500 000 Eur balansinės vertės prekių), teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė ne tik konkretaus turto, kuris buvo saugomas išnuomotose patalpose, bet ir konkrečios jo vertės. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad nuo nuomos sutarties nutraukimo (2023 m. sausio 2 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2023 m. birželio 13 d.) praėjo pusė metų, tačiau įrodymai, kurie pagrįstų atsakovo teiginius apie UAB „Soderus“ atsisakymą grąžinti jai priklausančiose patalpose laikytą bendrovės turtą, į bylą nepateikti.

7. Teismas nurodė, kad būtent bendrovės vadovui kyla atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos teisingumą. Bankroto byla iškelta 2023 m. birželio 13 d., taigi atsakovas, kuris tvirtina asmeniškai tvarkęs apskaitą 2022 m., turėjo pakankamai laiko atlikti prekių inventorizaciją. Kita vertus, tokių savo teiginių, kad galbūt buhalterinė apskaita buvo vedama neteisingai, atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais. LUAB „Telcopro“ balansas, sudarytas bankroto bylos iškėlimo metu, leido teismui padaryti išvadą, kad apskaitytos atsargos yra prarastos (jų atsakovas neperdavė). Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neišsaugojus LUAB „Telcopro“ turto ir jo neperdavus nemokumo administratorei, bendrovės kreditoriai patyrė 6 653 353,26 Eur žalą, nes sumažėjo galimybė gauti finansinių reikalavimų patenkinimą iš šio turto vertės. Todėl egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jeigu atsakovas būtų perdavęs 6 653 353,26 Eur vertės atsargas nemokumo administratorei, LUAB „Telcopro“ ir jos kreditoriai nebūtų patyrę žalos, nes bankroto procese būtų buvusi galimybė realizuoti atsargas, o iš jų pardavimo gautas lėšas skirti kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (faktinis priežastis ryšys). Jeigu atsakovas, būdamas LUAB „Telcopro“ vadovu ir akcininku, LUAB „Telcopro“ atsargas būtų valdęs, naudojęs ir disponavęs teisės aktų nustatyta tvarka bei pagal rūpestingumo, atidaus ir sąžiningo asmens standartus, nemokumo administratorei perduotos atsargos būtų realizuotos bankroto procese ir dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai (teisinis priežastinis ryšys). Teismo vertinimu, atsakovas nepaneigė ir kaltės prezumpcijos, nes neįrodė, kad buvo padarytos klaidos tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą ar kad UAB „Soderus“ neleido pasiimti prekių iš nuomojamų patalpų.

8. Patenkinęs ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas taip pat patenkino ir reikalavimą dėl procesinių 5 proc. metinių palūkanų priteisimo už priteistą 6 653 353,26 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. lapkričio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

9. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas nurodė, kad, patenkinus ieškinį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80, 96 straipsnių pagrindu iš atsakovo valstybei priteistina 16 650 Eur žyminio mokesčio, mokėtino paduodant ieškinį. Be to, ieškinį patenkinus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o jos prašomas priteisti iš atsakovo 1 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų dydis yra protingas ir proporcingas bylos apimčiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovas M. A. apeliaciniu skundą prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo įrodyti, jog neatgavo LUAB „Telcopro” priklausančių prekių atsargų iš jas savo dispozicijoje turėjusios UAB „Soderus“. Atsižvelgiant į ekspertizės akte nurodytą aplinkybę, kad UAB „Soderus“ valdomame sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra 637 089 Eur vertės LUAB „Telcopro” priklausančių prekių, tokia aplinkybė, jog atsakovas savo dispozicijoje faktiškai neturėjo 637 089 Eur vertės LUAB „Telcopro“ priklausančių prekių, civilinėje byloje pripažintina įrodyta.

10.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, reikalaudamas iš atsakovo įrodyti, kad jis neatsiėmė 637 089 Eur vertės prekių iš UAB „Soderus“. Civilinėje byloje esantis įrodymas – ekspertizės aktas – patvirtina, kad atsakovas 637 089 Eur vertės LUAB „Telcopro“ priklausančių prekių, apskaitytų LUAB „Telcopro“ apskaitoje, savo dispozicijoje neturėjo, o ieškovė šios aplinkybės jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Tokiu atveju konstatuotina, kad atsakovas dėl 637 089 Eur vertės bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytų prekių atsargų neperdavimo administratorei neteisėtų veiksmų neatliko, minėtos prekių atsargos neatgautos dėl UAB „Soderus“ kaltės. Atitinkamai, atsakovo civilinė atsakomybė už nemokumo administratorei neperduotą 637 089 Eur vertės bendrovės turtą negali kilti, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų).

10.3. Kilus ginčui tarp ieškovės ir UAB „Soderus“ dėl pastarosios valdomuose sandėliuose laikytų bendrovės prekių grąžinimo, UAB „Soderus“ taip pat negrąžino bendrovei ir sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), buvusių prekių atsargų, kurių vertė, kaip patvirtina ekspertizės aktas, yra 1 684 897,51 Eur. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas ne dėl jo, bet dėl UAB „Soderus“ kaltės neperdavė nemokumo administratorei 1 684 897,51 Eur vertės prekių atsargų. Ieškovė į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas faktiškai atgavo sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), laikytas prekių atsargas.

10.4. Ieškovės prekių atsargos buvo laikomos ne tik sandėlyje (duomenys neskelbtini), bet ir kituose sandėliuose, kuriuose buvusių prekių atsargų atsakovas neatgavo ne dėl savo kaltės. Todėl konstatuotina, kad dėl tų prekių atsargų dalies, kurių atsakovas faktiškai neturėjo savo dispozicijoje ir, atitinkamai, ne dėl savo kaltės jų neperdavė nemokumo administratorei, atsakovo civilinė atsakomybė nekyla, nesant visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Atsiliepimas

11. Ieškovė LUAB „Telcopro“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Atsakovas, neperdavęs LUAB „Telcopro“ nemokumo administratorei bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu jos turėto turto – didžiosios dalies prekių atsargų, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir padarė bendrovei bei jos kreditoriams žalą, kuri yra lygi neperduoto turto vertei, t. y. 6 653 353,26 Eur.

11.2. Priešingai nei teigia atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigas. Ieškovė įrodė, kad atsakovas, turėjęs pareigą perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą, perdavė tik jo dalį, t. y. iš visų bendrovės apskaitoje fiksuotų prekių atsargų, kurių bendra vertė yra 6 789 753,26 Eur, buvo perduota tik atsargų dalis už 136 400 Eur, o neperduota atsargų už 6 653 353,26 Eur. Atsakovas neįrodė tų aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga teko jam pačiam, t. y. kad neturėjo perduoti minėto turto, arba kad jį perdavė, arba kad negalėjo nemokumo administratorei perduoti bendrovės turto dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių aplinkybių. Nors atsakovas tvirtino, kad dalies bendrovės turto jis negalėjo perduoti nemokumo administratore dėl jo tariamo buvimo UAB „Soderus“, iš kurios ieškovė nuomojosi patalpas prekių atsargų sandėliavimui, tačiau šiai savo pozicijai pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.

11.3. Bylos duomenys patvirtina, kad pati nuomotoja UAB „Soderus“ raštu pareikalavo iš ieškovės iki 2023 m. sausio 17 d. atsiimti prekes iš UAB „Soderus“ priklausančių patalpų. Bendrovei tuo metu vadovavo atsakovas, todėl jis ir privalėjo organizuoti viso bendrovės turto atsiėmimą iš UAB „Soderus“ patalpų, pervežti šį turtą į kitą vietą ir užtikrinti jo apsaugą.

11.4. Atsakovas neteisingai interpretuoja ekspertizės aktą ir teigia, kad neva jis patvirtina, jog UAB „Soderus“ sandėliuose liko bendrovės prekių, kurių vertė 637 089 Eur. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad teismo ekspertė netyrė (ir negalėjo tirti, nes toks klausimas nebuvo užduotas), kiek faktiškai UAB „Soderus“ sandėliuose yra bendrovės prekių, pagal paties atsakovo ir jo atstovų pateiktus bendrovės dokumentus apskaičiavusi vien galimybę, koks bendrovės prekių atsargų kiekis galėtų ten būti su sąlyga, jeigu po 2022 m. gruodžio 31 d. šios prekės nebuvo išvežtos iš UAB „Soderus“ sandėlių. Duomenų, kad ne visos bendrovės prekės buvo išvežtos iš UAB „Soderus“ sandėlių, byloje nėra, o šias aplinkybes turėjo įrodyti būtent atsakovas, kuris tokiais teiginiais gynėsi nuo ieškinio reikalavimų. Atsakovas neįrodė aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga jam teko (t. y. kad didžiosios dalies bendrovės turto (prekių atsargų) administratorei neperdavė dėl ne nuo jo priklausančių objektyvių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

12. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia įrodinėjimo instituto netinkamo taikymo pirmosios instancijos teisme klausimą, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisakys šiuo aspektu. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo arba atsikirtimo pagrindą, tenka šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

13. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 34 punktas).

14. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas turi pareigą įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visumą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrindžiamos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).

15. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024, 33–34 punktai).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekė įrodyti faktą, kad apeliantas po bankroto bylos iškėlimo paskirtajai nemokumo administratorei neperdavė į bendrovės apskaitą įtraukto 6 653 353,26 Eur vertės turto, nors tokią pareigą bendrovės vadovui nustato specialus teisės aktas – JANĮ 57 straipsnio 1 dalis, o tai lėmė žalos bendrovei ir jos kreditoriams atsiradimą, praradusiems galimybę gauti finansinių reikalavimų patenkinimą iš šio turto vertės. Tokios situacijos susiklostymu ieškovė grindė ir bendraisiais teisės aktais vadovams nustatytų fiduciarinių pareigų pažeidimą, tvirtindama, kad ieškinyje nurodytos 6 653 353,26 Eur vertės turtas nebuvo išsaugotas (jo nėra), todėl ir nebuvo perduotas nemokumo administratorei. Dėl tokios faktinės aplinkybės, kaip turto neperdavimas, šalių ginčas ir nekyla, to iš esmės neneigia ir pats apeliantas, teigdamas, kad turto nemokumo administratorei jis neperdavė dėl priežasčių, nesusijusių su ieškovės byloje įrodinėtais neteisėtais jo veiksmais (turto neišsaugojimu). Todėl konstatuotina, kad ieškovė, kaip bendrovės turto neperdavimo faktu besiremianti šalis, tinkamai įgyvendino savo procesinę pareigą ir įrodė bendrovės turto neperdavimo faktinę aplinkybę. Atitinkamai, ieškovei įrodžius bendrovės turto neperdavimo nemokumo administratorei faktą, kartu suponuojantį ir tokią išvadą, kad šio turto jau nėra (turtas iki bankroto bylos iškėlimo momento neišsaugotas), būtent apeliantas, siekdamas įrodyti kitaip (kad jo įrodinėjamos vertės, t. y. 637 089 Eur ir 1 684 897,51 Eur, turtas egzistuoja, tik yra saugomas kitos bendrovės – UAB „Soderus“ – sandėliuose), turėjo procesinę pareigą šiuos savo teiginius pagrįsti ir tokias faktines aplinkybes patvirtinančiais leistinais įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai). Vien įrodinėjamu faktu suinteresuoto asmens žodinių paaiškinimų (teiginių) tokioje situacijoje aiškiai nepakanka.

17. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka ir kasacinio teismo panašaus pobūdžio bylose formuojamą praktiką, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą bei perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

18. Vadinasi, skirtingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų nepažeidė ir pirmiau aptartų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareigas šalims paskirstė tinkamai. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus.

19. Kaip minėta pirmiau, apeliantas savo poziciją, kad 637 089 Eur ir 1 684 897,51 Eur turtas (prekės) faktiškai egzistuoja, grindžia ekspertizės akto išvadomis apie šio turto buvimo galimybę UAB „Soderus“ priklausančiuose sandėliuose. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad ar yra išsaugotas, o jeigu taip, tai kur jis yra, ir kitas turtas, kurio vertė sudarytų skirtumą tarp ieškinio sumos (6 653 353,26 Eur) ir apelianto įrodinėjamo kaip esančio kitur 637 089 Eur ir 1 684 897,51 Eur vertės turto, apeliantas nenurodo.

20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, teismo ekspertei M. G. J. pavedant atsakyti į šiuos klausimus: 1) Koks kiekis ir kokios vertės LUAB „Telcopro“ priklausančių prekių, pagal ekspertei pateiktus LUAB „Telcopro“ dokumentus, buvo atvežtas į LUAB „Telcopro“ prekių sandėliavimui naudotą UAB „Soderus“ priklausantį sandėlį per visą laikotarpį, kurį LUAB „Telcopro“ savo prekes laikė UAB „Soderus“ sandėlyje?; 2) Koks kiekis ir kokios vertės LUAB „Telcopro“ priklausančių prekių, pagal ekspertei pateiktus LUAB „Telcopro“ dokumentus, buvo išvežtas iš LUAB „Telcopro“ prekių sandėliavimui naudoto UAB „Soderus“ priklausančio sandėlio per visą laikotarpį, kurį LUAB „Telcopro“ savo prekes laikė UAB „Soderus“ sandėlyje?; 3) Koks kiekis ir kokios vertės LUAB „Telcopro“ priklausančių prekių, pagal ekspertui pateiktus LUAB „Telcopro“ dokumentus, ekspertizės atlikimo dieną yra likęs LUAB „Telcopro“ prekių sandėliavimui naudotame UAB „Soderus“ priklausančiame sandėlyje, t. y., yra negrąžintas LUAB „Telcopro“?

21. Teismo ekspertės M. G. J. parengtame ekspertizės akte padarytos tokios išvados: 1) nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. į UAB „Soderus“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atvežta 3 537 160,82 Eur vertės bendrovės prekių; 2) ) nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Soderus“ sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), buvo išvežta 2 900 071,82 Eur vertės bendrovės prekių; 3) jei po 2022 m. gruodžio 31 d. prekės nebuvo išvežtos iš bendrovės išsinuomoto sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), ekspertizės atlikimo dieną minėtame sandėlyje esančių bendrovės prekių vertė – 637 089 Eur.

22. Kaip matyti iš teismo ekspertizės akto įžanginės dalies, teismo ekspertė, atlikdama teismo ekspertizę, vadovavosi tik jai pateiktais bendrovės apskaitos dokumentais (bankų sąskaitų išrašais, sąskaitomis faktūromis, važtaraščiais, atsargų žurnalu ir pan.), tačiau sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), faktiškai neapžiūrėjo, taigi negalėjo ir įsitikinti bei duoti išvadą, ar jame tebėra saugomos bendrovės prekės, kurių vertė – 637 089 Eur. Kaip matyti iš teismo ekspertizės akto priedo Nr. 1 (2 lapas), teismo ekspertė, darydama išvadą apie tai, kokia galėtų būti bendrovės prekių, kurios atitinkamu laikotarpiu buvo sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), vertė, vertino duomenis, užfiksuotos laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d. Akivaizdu, kad aptariamo laikotarpio duomenys negalėjo pagrįsti faktinės situacijos, egzistavusios teismo ekspertizės parengimo metu (2024 m. spalio 31 d.). Be to, kaip matyti iš ekspertizės akto išvadų dalies, kurioje pateiktas atsakymas į trečiąjį klausimą (ekspertizės akto 25 lapas), teismo ekspertė padarė tik sąlyginę išvadą, t. y. kad pagal jai pateiktus bendrovės apskaitos dokumentus sandėlyje (duomenys neskelbtini), ekspertizės atlikimo dieną esančių bendrovės prekių vertė 637 089 Eur galėtų būti tik esant tokiai sąlygai, kad po 2022 m. gruodžio 31 d. prekės iš minėto sandėlio nebuvo išvežtos.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo ekspertės sąlyginė išvada, padaryta išanalizavus jai pateiktus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 21 d., bet pačiai neįsitikinus, ar teismo ekspertizės atlikimo ir akto parengimo momentu (2024 m. spalio 31 d.) sandėlyje (duomenys neskelbtini), faktiškai tebesaugomos bendrovei priklausiusios 637 089 Eur vertės prekės, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina tokio jo įrodinėto fakto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokios faktinės aplinkybės nepripažino įrodyta.

24. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodyta turėjo pripažinti ir tokią faktinę aplinkybę, kad jis nemokumo administratorei ne dėl savo, bet dėl UAB „Soderus“ kaltės neperdavė ir 1 684 897,51 Eur vertės prekių. Ir su šiais apelianto apeliacinio skundo teiginiais, grindžiamais teismo ekspertizės aktu, kuriame, jo nuomone, yra nurodyta, kad UAB „Soderus“ negrąžino bendrovei sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), buvusių prekių atsargų, kurių vertė, yra 1 684 897,51 Eur, taip pat nėra pagrindo sutikti.

25. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies (ekspertizės akto 22 lapas) matyti, kad teismo ekspertė tik iš jai pateiktų rašytinių dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0183-23-1067, sąskaitų faktūrų, važtaraščių) padarė išvadą, jog bendrovės atsargų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), vertė yra 1 684 897,51 Eur. Iš šio ekspertizės akto priedo Nr. 1 (2–3 lapai) matyti, kad duomenys apie atitinkamų prekių adresu (duomenys neskelbtini), buvimą taip pat yra užfiksuoti laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 18 d. iki 2022 m. gruodžio 27 d., todėl akivaizdu, kad nurodyto laikotarpio duomenys objektyviai negali pagrįsti faktinės situacijos, buvusios teismo ekspertizės akto parengimo metu (2024 m. spalio 31 d.).

26. Dar daugiau, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovei adresuotu elektroniniu paštu išsiųstu 2022 m. sausio 2 d. pranešimu (apelianto atsiliepime į ieškinį nurodoma kita – 2023 m. sausio 2 d. – data), kurio gavimas patvirtintas apelianto padarytu prierašu „Gavau, susipažinau“ ir parašu (be datos) (b. l. 51–52, 61–62), su ieškove sudarytos sutarties kontrahentė UAB „Soderus“ pranešė nuo 2023 m. sausio d. nutraukianti 2020 m. vasario 3 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartį su pardavėja LUAB „Telcopro“ ir kitus verslo santykius, be kita ko, 2021 m. kovo 1 d. sutartį dėl bet kokių patalpų nuomos, sandėliavimo, sandėlio valdymo, pakavimo ir (ar) kitų paslaugų, susijusias su minėta sutartimi, teikimo. Šiame pranešime buvo reikalaujama ne vėliau kaip iki 2023 m. sausio 17 d. išsivežti savo prekes iš UAB „Soderus“ patalpų, pažymint, kad LUAB „Telcopro“ iki nurodytos datos neatsiėmus prekių, UAB „Soderus“ neatmeta galimybės prekes LUAB „Telcopro“ rizika ir sąskaita perduoti saugoti tretiesiems asmenims. Duomenų, kad reikalavimą atsiimti jai priklausantį turtą bendrovė per minėtame pranešime nustatytą terminą arba iki bankroto bylos jai iškėlimo įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartimi būtų įvykdžiusi – jai priklausančias prekes, saugomas UAB „Soderus“ sandėliuose, atsiėmusi – byloje nėra. Akivaizdu, kad būtent apeliantui, tuo metu vadovavusiam bendrovei, be kita ko, padariusiam net ir atitinkamą prierašą aptariamame pranešime apie sutikimą nutraukti visus santykius su UAB „Soderus“, po nuomos sutarties nutraukimo teko pareiga iki 2023 m. sausio 17 d. organizuoti bendrovei priklausančio turto atsiėmimą.

27. Taigi, apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad nuomotoja nesutiko grąžinti prekių, yra paneigti rašytiniais įrodymais. Atitinkamai, nėra ir pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis bendrovės turto iš UAB „Soderus“ patalpų neatsiėmė ne dėl savo kaltės. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina UAB „Soderus“ siekį perduoti (grąžinti) turtą ieškovei, kartu informuojant ir apie padarinius, jeigu turtas nustatytu terminu nebūtų atsiimtas.

28. Kita vertus, jokiais objektyviais bylos duomenimis nepaneigiamas toks ieškovės įrodinėtas faktas, kad bendrovei priklausančio turto, kuris pagal atsargų likučių ataskaitą bei inventorizaciją turėjo būti saugomas keliais adresais ((duomenys neskelbtini) už 148 819,49 Eur sumą; (duomenys neskelbtini) už 1 684 897,51 Eur sumą; (duomenys neskelbtini) už 637 089 Eur sumą) (b. l. 129), faktiškai nėra (jis neišsaugotas), išskyrus dalį, t. y. 136 400 Eur vertės turtą, kurį nemokumo administratorei pavyko atsiimti iš jo saugojimo vietos (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju konstatuotina, kad apeliantui, turėjusiam pareigą tinkamai apskaityti ir saugoti bendrovės turtą, taip pat laiku jį atsiimti iš sandėliavimo vietų, nuomotojai UAB „Soderus“ nusprendus neteikti ieškovei turto sandėliavimo ir jo saugojimo paslaugų (nutraukus sutartį), kyla atsakomybė už šio turto neišsaugojimą

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

29. Kasacinio teismo išaiškinta, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

30. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Nors apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja jo veiksmų pripažinimą netesėtais ir kaltės buvimą, tokia pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo. Apeliantas nepagrįstai siekia susiaurinti jo veiksmų teisinį vertinimą tik iki tokios aplinkybės, kad jis fiziškai nedisponavo į bendrovės apskaitą įtrauktu turtu (nes šio turto nebuvo), todėl negalėjo jo ir perduoti nemokumo administratorei. Tokio pobūdžio argumentai prieštarauja bendrovės vadovo pareigų teisiniam reglamentavimui.

31. Bendrovės valdymo organams, taip pat vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Pažymėtina, kad imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo narys privalo vykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, todėl jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

32. Taigi, bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Kasacinio teismo pažymėta, kad, sprendžiant ginčą dėl bendrovės vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą bendrovės turtą, yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos. Vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti bendrovės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą; bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, taip pat išsaugoti duomenis apie juridinio asmens atliktas finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Todėl nei nagrinėjamoje byloje apelianto pasirinkta pozicija, kad galėjo buvo ir suklysta, jam parengiant apskaitos dokumentus, nei jo neveikimas, laiku neatsiimant bendrovės turto iš UAB „Soderus“, teisiškai neaktualūs ir neleidžia kitaip, nei pirmosios instancijos teisme, vertinti apelianto veiksmų teisėtumo bei kaltės dėl neišsaugoto bendrovės, kuriai jis vadovavo, turto ir jo neperdavimo nemokumo administratorei.

33. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią teismų praktiką, pripažintina, kad apeliantas, turėdamas tokią pareigą bendrovei, tinkamai nepasirūpino ieškinyje nurodytos vertės bendrovės turtu, jo neišsaugojo. Priešingai nei mano apeliantas, aplinkybė, kad bendrovė faktiškai nebedisponuoja 637 089 Eur vertės turtu (prekėmis, kurios atitinkamu laikotarpiu buvo saugomos sandėlyje (duomenys neskelbtini)) ir 1 684 897,51 Eur vertės turtu (prekėmis, kurios atitinkamu laikotarpiu buvo saugomos sandėlyje (duomenys neskelbtini)), nesant duomenų, kad šis turtas teisėtai buvo perleistas tretiesiems asmenims, negali būti vertinama apelianto naudai. Šiuo aspektu yra pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad vien pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, kad turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, jog pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, o kartu tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

34. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktines aplinkybės patvirtina, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, neišsaugodamas ir neperduodamas bendrovės nemokumo administratorei į bendrovės apskaitą įtraukto 6 653 353,26 Eur vertės bendrovės turto. Nustačius, kad apeliantas atliko nurodytus neteisėtus veiksmus bendrovės atžvilgiu, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šios prezumpcijos apeliantas civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė.

35. Nors ir netiesiogiai, apeliantas iš esmės kvestionuoja ir žalos dydį, siekdamas įrodyti dalies bendrovei priklausančių prekių buvimo sandėliuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), faktą. Žalos apibrėžimas pateiktas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė argumentus, kodėl apelianto teiginiai, susiję su ieškovės turto buvimu pas UAB „Soderus“, nėra pagrįsti, todėl jų nekartoja. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad prašomos atlyginti 6 653 353,26 Eur žalos dydis koreliuoja su ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiu. Kaip matyti iš ieškovės bankroto byloje priimtų teismo nutarčių dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo, taip pat į tą bylą nemokumo administratorės pateikto 2025 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimo protokolo, kuriame kreditoriai, be kita ko, išsprendė ir LUAB „Telcopro“ likvidavimo termino pratęsimo klausimą, jame yra įvardyta bendra teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma – 7 616 762,69 Eur (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-154-657/2025; Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis).

36. Vadovaujantis CK 6.247 straipsnio nuostatomis, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. jei atitinkami asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovė įrodė tiek faktinio, tiek teisinio priežastinio ryšio tarp apelianto neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir bendrovės patirtos žalos buvimą. Apelianto neteisėti veiksmai, neišsaugant ir neperduodant bendrovės nemokumo administratorei į bendrovės apskaitą įtraukto 6 653 353,26 Eur vertės bendrovės turto, tokiu pačiu mastu sumažino bendrovės turto masę.

37. Kasacinio teismo šiame kontekste išaiškinta, kad priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Be to, svarbu nustatyti, kad atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013). Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas).

38. Priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad bendrovė iš atitinkamų sandėlių neatsiėmė jai nuosavybes teise priklausančio turto, nepašalina priežastinio ryšio egzistavimo. Kaip buvo nurodyta pirmiau, byloje nėra visiškai jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad imtis tokių veiksmų (t. y. atsiimti bendrovės turtą) apeliantas objektyviai negalėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Kaip rūpestingas ir apdairus bendrovės vadovas apeliantas galėjo ir turėjo pareigą įvertinti padarinius, kurie kilų, jeigu per pranešime apie nuomos sutarties nutraukimą nustatytą terminą jis neatsiims bendrovei priklausančio turto ir (ar) neatliks kitų su šio turto saugumu susijusių veiksmų. Kaip deklaratyvus, vien apelianto subjektyviu vertinimu pagrįstas, atmestinas ir toks apelianto teiginys, kad bendrovės prekių atsargos buvo laikomos ir kituose sandėliuose, kuriuose buvusių prekių atsargų jis neatgavo ne dėl savo kaltės. Apeliantas ne tik nenurodė ir nepagrindė šio turto sudėties, jo vertės bei konkrečios buvimo vietos (nors būtent jis, kaip bendrovės vadovas, tokiais duomenimis pagal pareigas ir turėjo disponuoti), bet neįrodė ir to, kad tokio turto negalėjo susigrąžinti bei jį perduoti nemokumo administratorei ne dėl savo kaltės.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė teisę, padaręs pagrįstą išvadą, jog visos apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia prielaidų panaikinti skundžiamą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

41. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

42. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė nurodė patyrusi 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą galėtų būti 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

43. Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 3 036,67 Eur (2 335,90 Eur x 1,3).

44. Taigi, ieškovės prašomos priteisti iš apelianto 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir jos apimčiai, todėl jų mažinti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Telcopro“, juridinio asmens kodas 303045021, iš atsakovo M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Dalia KačinskienėJadvyga MardosevičAsta Radzevičienė