Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-14 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui A. L. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo atsakovo naujos santuokos sudarymo momento – 2010 metų. Šioje dalyje teismo sprendimas yra be motyvų vien konstatuojant, kad teismas įvertino bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus. Teismas turėjo motyvuoti, koks yra priežastinis ryšys tarp atsakovo naujos santuokos sudarymo ir ieškovės teisių pažeidimo. Apeliantas sutinka, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nebūtinai skaičiuotina nuo santuokos tarp ieškovės ir atsakovo nutraukimo momento (1993-12-16), tačiau mano, kad nuo šio momento neskaičiuojant ieškinio senaties eigos pradžios, tokia nuostata turi būti pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Teismui aiškiai nenustačius tokių įrodymų, apeliantas mano, kad byloje pakanka įrodymų nustatyti priešingai, t. y. kad jau nuo santuokos nutraukimo ieškovei buvo žinoma, kad nepasidalinus santuokoje įgyto turto, ateityje jos subjektinės turtinės teisės, buvusios santuokoje, gali būti pažeistos. Yra pagrindas skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo santuokos nutraukimo momento, kadangi ieškovė santuokos nutraukimo momentu aiškiai išreiškė savo valią naudotis santuokoje įgyto turto padalijimo teise, tačiau ta teise per 3 metų ieškinio senaties terminą nepasinaudojo ir neprašė teismo atnaujinti terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Ieškovė neigė, kad šalys iš anksto susitarė dėl turto padalijimo, tačiau tam tikrų aplinkybių visuma – tai, kad santuokos nutraukimo momentu sodo namo apskritai nebuvo, tai, kad šalys jiems nuosavybės teise priklausantį butą padovanojo dukrai, tai, kad ieškovė po santuokos nutraukimo žinojo apie atsakovo statomą namą (į bylą pateiktos namo statybą užfiksavusios nuotraukos), įrodo, kad tarp šalių nutraukiant santuoką buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, o nuo santuokos nutraukimo momento ieškovei buvo žinoma, apie tai, jog atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą gerina, taip kurdamas naują turtą, kuris negali būti laikomas ieškovės dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Nutraukus santuoką ieškovei buvo žinoma, kad nekilnojamas turtas (garažas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atsakovo nuosavybė, tačiau po santuokos nutraukimo ieškovė nereikalavo, kad šis turtas būtų įregistruotas kaip bendroji su ieškove nuosavybė. Todėl akivaizdu, kad ieškovė po santuokos nutraukimo ne tik galėjo žinoti, bet ir žinojo, kad jos subjektinės teisės pažeidžiamos arba gali būti pažeistos, bet savo teisių negynė. Tai, kad 2003 metais ieškovė padavė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį, kurį vėliau atsiėmė, įrodo, kad ieškinio senaties termino pradžia niekaip negali būti siejama su atsakovo naujos santuokos sudarymu ir tokia teismo nuostata leidžia apeliantui daryti prielaidą, kad teismo sprendimas yra šališkas. Atsakovas nurodė ir rašytiniais įrodymais pagrindė, kad šalims nutraukus santuoką, šalių santuokoje įgytą turtą sudarė teismo padalintas butas, garažas ir žemės sklypas. Atsakovas teismui pateikė ieškovės valdomame bute likusio santuokoje įgyto kilnojamojo turto sąrašą, kurį teismas taip pat turėjo padalinti. Atsakovas pateikė įrodymus, kad garažas ir namas (duomenys neskelbtini), šalių santuokos nutraukimo momentu neegzistavo, todėl ieškovei nereikalaujant pripažinti vėliau atsakovo įgytą turtą bendrąja nuosavybe, teismas neturėjo teisinio pagrindo dalinti šį turtą tenkindamas ieškinį. Atsakovui nesuprantama, kokiu pagrindu teismas, tinkamai nustatęs, kad garažas (duomenys neskelbtini) yra atsakovo asmeninė nuosavybė, todėl nedalintinas, padalino šalims gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurio statyba pradėta kitais metais (1994 m.) po šalių santuokos nutraukimo. Taip pat teismas nepagrįstai nustatė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra šalių įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir šį turtą padalino po lygiai. Teismas nustatė, kad šis turtas įsigytas už atsakovo valstybines vienkartines išmokas, taigi už asmenines lėšas, todėl būdamas nuoseklus įrodymų vertinimo prasme, teismas turėjo nustatyti, kad nors atsakovas žemės sklypą įgijo būdamas santuokoje, šis žemės sklypas, įregistruotas atsakovo vardu, yra asmeninė atsakovo nuosavybė ir yra nedalintinas. Apeliantas nurodė, kad nesuprantama, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad tarp šalių dalijamo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galioja realaus turto padalijimo momentu, t. y. teismo sprendimo priėmimo metu. Teismas padalinto turto rinkos kainą nustatė neobjektyviai, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių padalinto turto rinkos kainą teismo sprendimo priėmimo metu. Įrodymai, patvirtinantys padalinto turto rinko kainą, kuriais rėmėsi teismas, šalių į bylą pateikti prieš kelis mėnesiui iki teismo sprendimo priėmimo momento (b. l. 143-146).

2010 m. atsakovui sudarius kitą santuoką kilo didelė rizika, kad ieškovė liks be pusės padalinto turto, o ieškovės ir atsakovo vaikams gali ir nebūti, ko paveldėti. Dėl padalinto turto ir jo vertės pirmosios instancijos teismas tyrė ne tik ginčo teisinę pusę, o ir tikruosius šalių ketinimus. Atsakovas neįrodė savo teiginio dėl turto padalijimo fakto po santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas ne kartą ragino šalis pateikti pasiūlymus dėl dalintino turto vertinimo pateikimo, tačiau atsakovas tokių vertinimų nepateikė, o ieškovė reikalavo turtą padalinti pagal VĮ Registrų centro nustatytą vertę. Pažymėjo, kad teismo padalintas turtas buvo gerinas ir prižiūrimas iš ieškovės ir atsakovo lėšų (b. l. 162-165).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pasisako tik dėl apelianto nurodytų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje 3K-3-340/2011; 2012-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2012). Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagrindinis apelianto argumentas, kuriuo vadovaudamasis jis prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra aplinkybė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo atsakovo naujos santuokos sudarymo momento (2010 metų), be to, šioje dalyje teismo sprendimas yra be motyvų vien konstatuojant, kad teismas įvertino bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus.

Kasacinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes ieškovas įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo 2003-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001-07-01 įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. K. G., Nr. 3K-3-551/2006) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008).

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka buvo įregistruota 1978-09-15 Vilniaus miesto CMS, įrašo Nr. 3396 (b .l. 20). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1993-11-25 sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta (b. l. 20-21), tačiau šalys santuokoje įgyto turto nesidalijo. Santuokos nutraukimas Vilniaus miesto CMS įregistruotas 1993-12-16, įrašo Nr. 1958 (b. l. 19). Taip pat byloje nustatyta, kad 2003 metais ieškovė padavė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kurį vėliau atsiėmė (b. l. 71-74). Šioje byloje išnagrinėtas ieškinys teismui buvo pateiktas 2010-11-18 (b. l. 1). Pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nuo to momento, kai ieškovė (buvusi atsakovo sutuoktinė) sužinojo, kad atsakovas 2010 metais sudarė naują santuoką, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad iki ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo įgytas buvusių sutuoktinių turtas po santuokos nutraukimo buvo naudojamas, juo disponuojama bendru buvusių sutuoktinių sutarimu (pvz., buto dovanojimo sutartis dukrai). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė turėjo realų pagrindą spręsti, jog jos teisė naudoti, valdyti ir disponuoti po santuokos nutraukimo likusiu bendru turtu iki atsakovo naujos santuokos sudarymo būtų suvaržyta. Atsakovo naujos santuokos sudarymas, t. y. naujos bendros jungtinės nuosavybės susiformavimo pagrindas, vertintinas kaip aplinkybė, kuri sukėlė realią grėsmę, kad po ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo 1993 m. likęs nepadalintas bendras buvusių sutuoktinių turtas taps dalimi naujos bendros jungtinės nuosavybės, į kurią ieškovė neturės jokių teisių. Dėl to, kad 2003 metais ieškovė padavė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį, kurį vėliau atsiėmė, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nėra esminė ir negali nuginčyti to, kad po santuokos likęs nepadalintas bendras buvusių sutuoktinių turtas turi būti anksčiau ar vėliau padalintas jei ne taikiai bendru buvusių sutuoktinių sutarimu, tai ginčą išsprendus įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Priešinga pozicija prieštarautų viešam interesui, teisėtai civilinei apyvartai, ieškovės teisėtiems lūkesčiams gauti dalį buvusio bendro sutuoktinių turto bei šeimos teisės principams. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys po santuokos nutraukimo nebuvo sudariusios žodinio susitarimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Apeliantas nurodo, kad tam tikrų aplinkybių visuma – tai, kad santuokos nutraukimo momentu sodo namo apskritai nebuvo, tai, kad šalys jiems nuosavybės teise priklausantį butą padovanojo dukrai, tai, kad ieškovė po santuokos nutraukimo žinojo apie atsakovo statomą namą (į bylą pateiktos namo statybą užfiksavusios nuotraukos), įrodo, kad tarp šalių nutraukiant santuoką buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, o nuo santuokos nutraukimo momento ieškovei buvo žinoma, apie tai, jog atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą gerina, taip kurdamas naują turtą, kuris negali būti laikomas ieškovės dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su minėtais apelianto argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus apie sodo namo, esančio adresu Bulvikio g. 49 Vilniuje, statybos darbų pradžią (t. y. posėdžio metu atsakovas pripažino, kad ginčo namas iš dalies buvo pastatytas santuokos metu) bei tai, kad atsakovas neįrodė, jog po santuokos nutraukimo jis asmeniškai iš esmės pagerino šį turtą, pagrįstai nustatė, kad turi būti padalintas ir šis turtas. Į bylą pateiktos nuotraukos, atsižvelgiant į nuotraukų datą, patvirtina ne tik tai, kas ieškovė žinojo apie statomą namą, o tai, kad sodo namas buvo pradėtas statyti iki santuokos nutraukimo 1993 metais. Minėtos ieškovės pateiktos nuotraukos negali būti laikomos įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovė žinojo, jog atsakovas iš savo asmeninių lėšų stato minėtą sodo namą.

Atsižvelgiant į šalių pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nepagrįstais pripažinti kiti apelianto argumentai dėl dalintino turto. Kaip jau buvo minėta, apeliantas neįrodė, kad gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statyba pradėta kitais metais (1994 m.) po šalių santuokos nutraukimo. Apeliaciniame skunde be pagrindo užsimenama apie butą, kaip apie teismo padalintą turtą, kadangi ginčo šalys neginčijo to fakto, kad 2002-06-26 notaro patvirtintos dovanojimo sutarties Nr. 6-2413VZ (b. l. 8) pagrindu šalys jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai E. L.. Dėl apelianto argumento, kad jis teismui pateikė ieškovės valdomame bute likusio santuokoje įgyto kilnojamojo turto sąrašą, kurį teismas taip pat turėjo padalinti, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pareikštas atsakovo priešieškinys dėl kito po santuokos nutraukimo likusio nepadalinto buvusių sutuoktinių turto padalinimo, todėl šis argumentas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Atsakovo pozicija pirmosios instancijos teisme buvo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą (b. l. 131-132).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad žemės sklypas Bulvikio g. 49 Vilniuje yra šalių įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir šį turtą padalino po lygiai, kadangi šis turtas įsigytas už atsakovo valstybines vienkartines išmokas, taigi už asmenines lėšas, todėl būdamas nuoseklus įrodymų vertinimo prasme, teismas turėjo nustatyti, kad nors atsakovas žemės sklypą įgijo būdamas santuokoje, šis žemės sklypas, įregistruotas atsakovo vardu, yra asmeninė atsakovo nuosavybė ir yra nedalintinas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtais apelianto argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas, būdamas nuoseklus įrodymu vertinimo prasme, pagrįstai nustatė, kad minėtas 0,0886 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas iki santuokos 1993-04-13 Valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7-1288 pagrindu už investicinius čekius atsakovo vardu (b. l. 6-7, 16, 105-107). Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kad už minėtą žemės sklypą sumokėti investiciniai čekiai (b. l. 16), kitur vadinami vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (b. l. 106), buvo būtent atsakovui asmeniškai skirtos ir mokamos valstybinės vienkartinės išmokos.

Apeliantas nurodė, kad nesuprantama, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad tarp šalių dalijamo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galioja realaus turto padalijimo momentu, t. y. teismo sprendimo priėmimo metu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą ragino šalis pateikti pasiūlymus dėl dalintino turto vertinimo pateikimo (b. l. 110), tačiau atsakovas tokių vertinimų nepateikė, o ieškovė reikalavo turtą padalinti pagal VĮ Registrų centro nustatytą vertę. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis bylos eiga, pateikti įrodymus (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Apelianto netinkamas procesinių pareigų vykdymas pirmosios instancijos teisme negali būti pagrindu panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą išnagrinėjus apelianto apeliacinį skundą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Ieškovė prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas.

Ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

Atmetus atsakovo apeliacinė skundą, atsakovas įpareigotinas sumokėti 1/3 dalį žyminio mokesčio, t. y. 1 528,33 Lt, kurios sumokėjimas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-25 nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atsakovo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-14 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 528,33 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt aštuonis litus 33 ct) žyminio mokesčio.