Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-464-368/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-01
Bylos Nr.: 2A-464-368/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-02757-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Argva“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Transmėja“
Trečiasis asmuo: „If P&C Insurance AS“, UAB ,,M. N.“

Kategorijos

2.6.6.2Įskaitymas

Civilinė byla Nr. 2A-464-368/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02757-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.6.2.; 2.6.10.6.; 3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNU TARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Transmėja“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transmėja“, trečiajam asmeniui „If P&C Insurance AS“, UAB ,,M. N.“ dėl reikalavimų įskaitymo pripažinimo neteisėtu bei skolos priteisimo ir uždarosios akcinės bendrovės „Transmėja“ priešieškinį ieškovei dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė pripažinti atsakovės vienašališką skolos įskaitymą neteisėtu; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 726 Eur skolą, 17,86 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių 2016-10-14 sudaryta krovinio pervežimo sutartis. Sutartimi ieškovė įsipareigojo transporto priemone nugabenti atsakovės krovinį (vinis) į paskirties vietą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už paslaugą. Krovinys buvo iškrautas 2016-10-17, iš krovinio gavėjo jokių pretenzijų negavo, krovinio gavimą įformino važtaraštyje. 2016-12-20 iš atsakovės gavo pretenziją dėl žalos atlyginimo ir priešpriešinio reikalavimo įskaitymo, nes gavėjui buvo pristatytas sušlapęs krovinys, o gavėjas pateikė pretenziją dėl patirtos žalos kompensavimo 1748,33 Eur sumai. Kadangi atsakovė praleido 7 dienų terminą pretenzijoms dėl nuostolių atlyginimo pareikšti, nepranešė draudimo įmonei apie tariamus krovinio trūkumus, nekvietė eksperto žalai, kaltininkui bei žalos priežastims nustatyti, mano, jog įskaitymas yra neteisėtas, nes atsakovė neturi piniginio reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu. Atsakovė nepateikė jokių specialių nurodymų, kaip turėtų būti transportuojamas krovinys, jog krovinys negali sušlapti, nebuvo jokių specialių nurodymų kroviniui pakrauti, todėl nebuvo specialios krovinio pakrovimo kontrolės ir vežėjo kaltės. Krovinys buvo kraunamas esant prastoms oro sąlygoms (šlapdribai), dėl ko ir galėjo sušlapti. Vežėjo transporto priemonės puspriekabė buvo su tentu, kuri nepraleidžia vandens. Užsakyme atsakovė nurodė, kad reiks pervežti vinis ir tik atvažiavus į pakrovimo vietą sužinojo, kad reiks vežti vielą. Prašė atsakovės priešieškinį atmesti.

2. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 1022,33 Eur žalos atlyginimo, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė netinkamai įvykdė sutartį - užsakymą, nes krovinys buvo pristatytas šlapias. Iš krovinio gavėjo dėl pristatyto šlapio krovinio 2016-10-27 gavo pretenziją, dėl sušlapusio krovinio padaryta 1748,33 Eur turtinė žala. Tvirtino, kad papildomų nurodymų dėl krovinio vežėjui nedavė, tik reikalavo, kad priekaba būtų su tentu ir iš to vežėjas turėjo suprasti, kad krovinys turėjo būti pristatytas sausas. Vielą pakrovė siuntėjas UAB „Mechel Nemunas“, ar krovinys buvo pakrautas sausas, nežino. Pretenzija apie gavėjui pristatytą sušlapusį krovinį ieškovei buvo pareikšta tinkamai, kadangi važtaraštyje yra padaryta žyma „drėgnas (šlapias)“. Priimant krovinį vežti, ieškovė važtaraštyje nenurodė jokių pastabų, todėl atsakovė laikė, kad krovinio trūkumai atsirado per laikotarpį nuo krovinio priėmimo vežti iki perdavimo krovinio gavėjui, už kuriuos atsakingas vežėjas. Šalys turėjo viena kitai piniginių reikalavimų, apie įskaitymą ieškovė buvo informuota, egzistavo visos teisinės prielaidos, todėl laikė, jog atliktas įskaitymas yra teisėtas. Prašė ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ prašė priešieškinį atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškove sudarytoje draudimo sutartyje sulygo, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudikas taiko besąlyginę 750 Eur franšizę, kurios dydžiu draudžiamojo įvykio atveju dėl trečiajam asmeniui atsiradusios žalos atsako pats apdraustasis (šiuo atveju ieškovė). Krovinys pagal savo savybes nebuvo tinkamai paruoštas transportuoti (įpakuotas, t. y., pakuotė būtų apsaugojusi nuo temperatūrų skirtumo sąlygoto vielos rasojimo), o tokios ypatingos rizikos vežėjas nebuvo prisiėmęs, todėl jis negali būti atsakingas ir turi būti atleistas nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 4 p. Byloje nėra vielos vertės sumažėjimo faktą pagrindžiančių įrodymų, taip pat atsakovo reikalavimo teisę pagrindžiančių įrodymų. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Trečiasis asmuo UAB ,,Mechel Nemunas“ nurodė, kad 2016-10-14 į Čekijos pirkėjo Galsa wire services s. r .o. atsiųstą automobilį valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (priekabos Nr. duomenys neskelbtini)) pakrovė vielą, pretenzijų iš pirkėjo dėl vielos kokybės negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovės UAB „Argva“ ieškinį tenkino visiškai. Atsakovės UAB „Transmėja“ priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl vežėjo atsakomybės. Vežėjui (ieškovei) pervežti krovinį, buvo nurodytas reikalavimas transporto priemonei – tentas. Jokių kitų specialių nurodymų užsakyme dėl krovinio būklės (sausas, šlapias), įpakavimo, pakrovimo, gabenimo, iškrovimo, nebuvo ir šios aplinkybės šalys neginčijo. Šalys nenurodė priežasties, dėl ko krovinys sušlapo, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad viela buvo pakrauta ir gabenama neįpakuota. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog tinkamo krovinio įpakavimo ir pakrovimo į transporto priemonę pareiga tenka jo siuntėjui įmonei UAB „Mechel Nemunas“, nes krovinio savybės buvo žinomos tik siuntėjui.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad krovinys pakrovimo metu būtų buvęs akivaizdžiai šlapias ar varvantis vertinant jį išoriškai, o krovinio vežėjui nebuvo pateikta informacija, iš kurios jis būtų galėjęs spręsti apie vežamo krovinio jautrumą gamtiniams veiksniams. Kadangi jokių specialių nurodymų atsakovė vežėjui nedavė, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepažeidė pareigos krovimo metu patikrinti krovinio išorinę būklę.

7. Dėl atsakovės priešieškinio teismas nurodė, kad pareiga vežėjui nurodyti pastabą važtaraštyje egzistuoja tik esant akivaizdiems krovinio trūkumams. Teismas pabrėžė, jog tinkamai įpakuoti vielą, apsaugant daiktą nuo temperatūros pokyčių, yra ne vežėjo, o siuntėjo pareiga, nes tik jam žinomos ypatingos gabenamo daikto savybės. Kadangi atsakovė ieškovei siųstoje pretenzijoje bei pateiktuose teismui procesiniuose dokumentuose nėra įvardijusi, dėl kokios priežasties krovinys sušlapo, tik deklaratyviai nurodo, kad dėl vežėjo kaltės, teismas laikė, jog atsakovė neįrodė sugadintos krovinio vertės, todėl, net ir nustačius ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas, nebūtų galimybės objektyviai įvertinti žalos dydžio. Neįrodžius ieškovės neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, jog civilinė atsakomybė negalima, todėl atsakovės atliktą įskaitymą laikė neteisėtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transmėja“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti – ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas abiejų instancijų teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. Teismas netinkamai įvertino krovinio gavėjo įrašą, padarytą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje, jog krovinys drėgnas (šlapias) yra beprasmis ir bereikšmis, tuo aiškiai netinkamai aiškindamas bei taikydamas Konvencijos 30 straipsnio nuostatas. Įrašas, jog ieškovės (vežėjo) atvežtas krovinys drėgnas (šlapias), reiškia, jog tai yra krovinio defektas, dėl ko pretenzija pareikšta krovinio priėmimo metu įrašu „drėgnas“ (šlapias), tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir laikė, jog atsakovė pretenziją raštu ieškovei pateikė tik 2016-12-20, t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo krovinio pristatymo dienos.

8.2.Šioje byloje galioja Konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta ieškovės (vežėjo) kaltės dėl krovinio sugadinimo prezumpcija. Todėl tokiu atveju, ieškovei teko įrodinėjimo pareiga paneigti šią jos kaltės prezumpciją. Ieškovei pretenzija apie atvežto krovinio trūkumus, priešingai nei sprendė teismas, buvo pareikšta Konvencijoje numatytais terminais ir tvarka ir užtikrinta reali galimybė iš karto imtis neatidėliotinų veiksmų žalos atsiradimo priežastims bei dydžiui nustatyti. Ieškovė neįvykdė sutartinės pareigos pagal 2016-10-13 sutarties-užsakymo Nr. TU/16/8924 11 punktą nedelsiant informuoti užsakovą apie iškilusias problemas, o pranešus vėliau nei per dvi valandas nuo jų atsiradimo pradžios, visa su tuo susijusi atsakomybė tenka vežėjui, šiuo atveju ieškovei.

8.3.Vežėjo kaltei preziumuoti ir jo atsakomybei taikyti turi būti nustatytas faktas, kad krovinys sugadintas vežimo metu, t. y. nuo jo priėmimo vežti iki perdavimo gavėjui momento. Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis (CMR 0001984) patvirtina, kad ieškovė, kaip vežėja, papildomų sąlygų ir pastabų dėl krovinio pakrovimo ir (ar) supakavimo nenurodė, taip pat nenurodė, kad jai pakrautas krovinys būtų buvęs su kokiais nors trūkumais. Ieškovė nurodė reikalavimus pateikiamai transporto priemonei – tentas, kas reiškia, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, kad krovinys turi būti pristatytas sausas, o ne sušlapęs (sudrėkęs).

Žemesnės instancijos teismas

8.4.Vien fakto konstatavimas, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu ir tai turi įrodyti vežėjas. Teismas niekaip nepagrindė, kad viela pagal savo savybes turėtų būti gabenama tik supakavus, ar yra susiklosčiusi bendroji prekybos praktika vielą gabenti keliais tik supakavus. Be to, teismas neįvertino Konvencijos 9 straipsnio 2 punkto nuostatos, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės. Taigi ir ieškovė (vežėjas-profesionalas) nelaikė, kad viela turi būti supakuota pervežimui. Kadangi ieškovė ir atsakovė tarpusavyje viena kitai turėjo galiojančių ir vykdytinų piniginių reikalavimų, dėl to egzistavo visos įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotos teisinės prielaidos atlikti įskaitymą.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Transmėja“ ieškovė UAB „Argva“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

9.1.Teismas, atsakovo skundžiamame sprendime pasisakė, kad važtaraštyje žodžiai „šlapias (rasotas)" nereiškia krovinio nuostolių ar vielos sugadinimo fakto, gavėjas krovinį priėmė iškart, kai tik jis buvo pristatytas, neatsisakė jo priimti, todėl minėtas įrašas vertintinas kaip pastaba, tačiau ne reklamacija Konvencijos 30 straipsnio prasme.

9.2.Nors atsakovo nuomone, teismas nepaaiškino, kokią prasmę turi tokia pastaba važtaraštyje Konvencijos nuostatų prasme, tačiau neapibrėžta reklamacija yra beprasmiška, nes nėra aišku, kokiai sugadinto krovinio daliai įsigalioja vežėjo kaltės prezumpcija, krovinio gavėjui atsiranda galimybė piktnaudžiauti situacija. Krovinio gavėjas neturėjo jokių kliūčių krovinio priėmimo momentu pareikšti aiškią, apibrėžtą reklamaciją ir įrašyti ją į visus važtaraščius. Taip pat šis žodis įrašytas ne tam skirtoje važtaraščio grafoje, o ir apie jo įrašą vežėjas nebuvo informuotas. Byloje nėra jokių duomenų apie tikslų defektų nustatymą ar pranešimą ieškovei apie juos. Taigi, tinkamai apibrėžta reklamacija dėl krovinio sugadinimo ieškovams pristatymo metu nebuvo pareikšta nei žodžiu nei raštu. Todėl, teismas šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, vertindamas byloje esančius įrodymus.

9.3. Vežėjas laikėsi visų reikalavimų, t. y priekaba buvo sandari, kaip prašoma dengta tentu, taip pat priekabos vidus buvo sausas, todėl ieškovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Vežėjo pareiga apsaugoti gabenamą krovinį nėra absoliuti. Tai, kad krovinys ruošiamas perduoti ir perduodamas gabenti vežėjui, nereiškia, kad krovinio siuntėjas yra visiškai atleidžiamas nuo pareigos naudoti tinkamą krovinio pakuotę, instruktuoti vežėją dėl krovinio apsaugai reikalingų priemonių, atsisakyti krauti krovinį, jei vežėjo pateikta transporto priemonė yra netinkama ir t.t. Atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, neatlikdama visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba jos išvengti.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiasis asmuo „IF P&C Insurance AS“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės UAB „Transmėja” apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš jos trečiojo asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

10.1.Sutartyje ieškovei ir apeliantei sąlygų dėl krovinio pakrovimo neaptarus, teismas visiškai pagristai sprendė, kad už tinkamą krovinio paruošimą transportavimui bei pakrovimą atsakinga laikytina krovinio siuntėja. Vien tik apeliantės, net nesigilinant į krovinio trūkumų atsiradimo priežastis, itin plačiai aprašoma aplinkybė, kad vežėjui neįrašius pastabų ir priėmus krovinį, neva būtent ieškovė turi būti laikytina atsakinga už vežimo metu atsiradusį metalinės vielos sudrėkimą, yra visiškai nepagrįsta.

10.2.Ginčo krovinio metalinės vielos vežimo metu egzistavo Konvencijos 17 str. 4 p., b) pp. numatytas ypatingos rizikos veiksnys, kuriam esant UAB „Argva" bet kuriuo atveju turi būti atleidžiama nuo atsakomybės. Ieškovei neprisiėmus papildomų įsipareigojimu sutartimi bei nesant nei krovinio eksperte, nei pakavimo specialiste, pastaroji laikytina tinkamai vykdžiusia visas jai tenkančias pareigas, todėl ieškovė pagrįstai atleista nuo atsakomybės egzistuojant Konvencijos 17 str. 4 p. b) pp. numatytam ypatingos rizikos faktoriui, kadangi pagal savo savybes, krovinys nebuvo tinkamai paruoštas transportavimui, o tokios ypatingos rizikos ieškovė, kaip krovinio vežėjas, nebuvo prisiėmusi.

10.3. Krovinio sugadinimas turi pasireikšti krovinio nuvertėjimu, atspindinčiu patirtą žalą, kurią, vadovaujantis Konvencijos nuostatomis, tenka pareiga atlyginti netinkamai tarptautinį pervežimą atlikusiam vežėjui (Konvencijos 25 str. 1 d.). Šiuo atveju tokį krovinio vertės sumažėjimą galėtų sąlygoti dėl kondensato atsiradusi metalinės vielos korozija. Tačiau kartu su UAB „Transmėja" priešieškiniu pateiktos „Galsvci wire services S. R. O." 2016 m. spalio 27 d. pretenzijos turinio matyti, kad jokių krovinio - metalinės vielos - vertės sumažėjimo faktą bei priežastis pagrindžiančių įrodymų krovinio gavėja nepateikia. Pretenzijoje nurodytos krovinio gavėjo išlaidos, susijusios ne su krovinio nuvertėjimu, o išimtinai tik su vinių iš vežėjo pristatytos vielos gamyba, kurios vienareikšmiškai laikytinos gamybos kaštais, kurios taip pat nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Nesant absoliučiai jokių atsakovės reikalavimo teisę pagrindžiančių įrodymų, netgi, tokių, kad atsakovė yra atlyginusi galimai patirtą žalą krovinio gavėjai, UAB „Transmėja" apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (atsakovės) UAB „Transmėja“ apeliacinis skundas atmestinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis) ir nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Byloje kilo ginčas dėl vežėjo atsakomybės.

13. Atsakovė UAB „Transmėja“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino krovinio gavėjo įrašą, padarytą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje, jog krovinys drėgnas (šlapias) yra beprasmis ir bereikšmis, tuo aiškiai netinkamai aiškindamas ir taikydamas Konvencijos 30 straipsnio nuostatas. Apeliantės nuomone, Konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta ieškovės (vežėjo) kaltės dėl krovinio sugadinimo prezumpcija, todėl nagrinėjamu atveju, ieškovė turėjo ją paneigti, kad ji nekalta dėl krovinio defektų. Anot apeliantės, ieškovei pretenzija apie atvežto krovinio trūkumus, priešingai nei sprendė teismas, buvo pareikšta Konvencijoje numatytais terminais ir tvarka ir užtikrinta reali galimybė iš karto imtis neatidėliotinų veiksmų žalos atsiradimo priežastims bei dydžiui nustatyti. To nepadariusi, ieškovė turi prisiimti iš to kilusias pasekmes, t. y. atlyginti atsakovei nuostolius, kuriuos atsakovė, esant tarp šalių vienarūšiams reikalavimams, pati sau įsiskaitė. Be to, apeliantė laikosi pozicijos, kad krovinio tinkamas įpakavimas (neįpakavimas) dėl ko, pervežimo metu atsirado krovinio defektai (trūkumai) yra būtent vežėjos atsakomybei priskirtas ir jai privalomos įrodinėti aplinkybės.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė teikė krovinių vežimo tarptautiniais keliais paslaugas atsakovei, todėl byloje taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – Konvencija) (1 str.). Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu dėl neteisėto įskaitymo ir skolos priteisimo už suteiktas paslaugas. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu prašė atlyginti patirtus nuostolius dėl nekokybiškai teiktų ieškovės paslaugų. Anot atsakovės, nuostoliai pasireiškė tuo, kad dėl ieškovės netinkamai teiktų paslaugų pristatyto drėgno krovinio, krovinio gavėjas patyrė nuostolių, kuriuos pateikė atlyginti atsakovei. Reikalavimas atlyginti turtinę žalą teisiniu požiūriu reiškia reikalavimą taikyti konkrečiam asmeniui civilinę atsakomybę. Tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę turtinės žalos atlyginimo forma, turi būti nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti ieškovės veiksmai, turtinė žala, priežastinis neteisėtų ieškovės veiksmų ir turtinės žalos ryšys, žalą padariusio asmens kaltė. Atsakovė privalo įrodyti tris iš nurodytų sąlygų – neteisėtus ieškovės, kuriai reiškiamas reikalavimas, veiksmus, turtinės žalos faktą ir priežastinį neteisėtų ieškovės veiksmų bei patirtos turtinės žalos ryšį. Kaltė civilinėje teisėje preziumuojama, todėl ieškovė siekdama išvengti civilinės atsakomybės, turi pareigą paneigti savo kaltės prezumpciją. Teismui konstatavus, kad neįrodyta bent viena iš įvardytų būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė turtinės žalos atlyginimo forma negali būti taikoma.

16. Byloje nustatyta, kad 2016 m. spalio 13 d. šalys sudarė sutartį - užsakymą kroviniui pervežti (toliau sutartis) Nr. TU/16/8924, kurioje sutarė, kad ieškovė pagal atsakovės užsakymą perveš maršrutu Lietuva – Čekija krovinį (vinis) už 600 Eur (be PVM) kainą (9-10 b. l.). Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad ieškovė gabeno vielos ritinius (1 t., 96 b. l.). Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis patvirtina, kad krovinys buvo pristatytas gavėjui (1 t., 11 b. l.). Už suteiktas paslaugas ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą sumokėti 726 Eur sumą (1 t., 12 b. l.). Atsakovė 2016-12-20 pateikė ieškovei pretenziją, kurioje nurodė, kad krovinys buvo pristatytas šlapias, dėl ko krovinio gavėjui atsakovė turi kompensuoti 1748,33 Eur žalą, todėl įskaitė dalį žalos sumos 726 Eur ir pareikalavo sumokėti atsiradusios žalos skirtumą 1022,33 Eur (1 t., 16 b. l.). 2016 m. spalio 13 d. sutartyje-užsakyme krovinio pervežimui Nr. TU/16/8924 nurodytas reikalavimas – tentas, tūris 90 m², LDM 13,6 m. Sutarties 9 punkte nurodyta vežėjui stebėti pakrovimą/iškrovimą ir užtikrinti, kad krovinio kiekis ir būklė atitiktų įrašus CMR važtaraščiuose. Tame pačiame punkte nurodyta, kad vežėjas atsako už krovinio tvirtinimą, išdėstymą ir perkrovimą ant ašių. Sutarties 11 punkte nurodyta, nedelsiant informuoti užsakovą apie visas iškilusias problemas (t/p vėlavimą, krovinio trūkumą, sugadinimą, perkrovimą, prastovas, tarpinius sustojimus, nesusijusius su pervežimo procesu ir kita). Apie problemas pranešus vėliau nei per dvi valandas nuo jų atsiradimo pradžios, visa su tuo susijusį atsakomybė tenka vežėjui. Taigi, vežėjui buvo keliamas vienintelis reikalavimas, jog transporto priemonė, kuria bus pervežamas krovinys, būtų su tentu.

17. Apeliantė nurodo, jog teismas netinkamai įvertino krovinio gavėjo įrašą, padarytą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštyje, kad krovinys drėgnas (šlapias) yra beprasmis ir bereikšmis, tuo aiškiai netinkamai aiškindamas bei taikydamas Konvencijos 30 straipsnio nuostatas. Anot apeliantės, įrašas, jog ieškovės (vežėjo) atvežtas krovinys drėgnas (šlapias), reiškia, jog tai yra krovinio defektas, dėl ko pretenzija pareikšta krovinio priėmimo metu įrašu „drėgnas“ (šlapias).

18. Pagal Konvencijos 30 straipsnio 1 dalį, jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje; akivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų). Tuo atveju, kai krovinio nuostoliai ar sugadinimas išoriškai nėra akivaizdūs, pretenzijos turi būti pateikiamos raštu.

19. Įvertinusi tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje Nr. 0001984 esantį įrašą, teisėjų kolegija pritaria tiek pirmosios instancijos teismui, kad įrašas yra tik pastaba (nes įrašytas ne tam skirtoje važtaraščio grafoje), o ne reklamacija (pranešimas) Konvencijos 30 straipsnio 1 dalies prasme, tiek ieškovės argumentui, kad įrašas „mokroje“ tiesiog yra neapibrėžtas, nes nėra aišku, kokiai sugadinto krovinio daliai įsigalioja vežėjo kaltės prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija, jog krovinio gavėjas neturėjo jokių kliūčių krovinio priėmimo momentu pareikšti aiškią, apibrėžtą reklamaciją ir įrašyti ją į visus važtaraščius ir apie tai informuoti vežėją. Nesant byloje jokių duomenų apie tikslų defektų nustatymą ar pranešimą ieškovei apie juos, laikytina, kad tinkamai apibrėžta reklamacija dėl krovinio sugadinimo ieškovei pristatymo metu nebuvo pareikšta nei žodžiu nei raštu.

Dėl vežėjo atsakomybės

20. Taikant Konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi-pagal Konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis Konvencijos nuostatomis (Konvencijos 4, 9 straipsniais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

21. Apeliantė teigia, kad šioje byloje galioja Konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta ieškovės (vežėjo) kaltės dėl krovinio sugadinimo prezumpcija. Todėl tokiu atveju, ieškovei teko įrodinėjimo pareiga paneigti šią jos kaltės prezumpciją.

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad dėl santykių, kuriuos Konvencija tiesiogiai reguliuoja, šalys negali susitarti, o nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra ne sykį aiškiai nurodęs, kad Konvencijoje nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys gali dėl jų susitarti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2004; 2008 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Taigi kasacinis teismas nuosekliai pasisako, kad santykiai dėl pakrovimo (iškrovimo) nepatenka į imperatyvaus Konvencijos reguliavimo sritį, todėl tokiems susitarimams galioja sutarties laisvės principas.

23. Ginčo atveju nustatyta, jog šalys sutartimi neaptarė jokių specialiųjų reikalavimų krovinio pervežimui, tik nurodė, jog transporto priemonė turi būti su tentu, kitokio reikalavimo, kaip vežti krovinį specialia transporto priemone, kuri apsaugo krovinį nuo karščio, šalčio, temperatūros svyravimų ar oro drėgmės poveikio neaptarė. Šalys nenumatė ir specialių nurodymų užsakyme dėl krovinio būklės (sausas, šlapias), įpakavimo, pakrovimo, gabenimo, iškrovimo ir šių aplinkybių šalys neginčijo. Šalys taip pat nenurodė ir priežasties, dėl ko krovinys sušlapo, tik rėmėsi prielaidomis, kad kraunant krovinį buvo šlapdriba ir jis galėjo sušlapti, kad kelionės metu dėl temperatūrų skirtumų viela aprasojo.

24. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad buvo pakrauta ir gabenama neįpakuota viela (1 t., 96 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad krovinio vežėjas nėra pakavimo specialistas. Tokios pat pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2003-324/2017). Taigi krovinio vežėjas niekaip negali būti atsakingas dėl tinkamo krovinio paruošimo transportavimui. Kadangi krovinio savybės buvo žinomos tik siuntėjui UAB „Mechel Nemunas“, įskaitant krovinio jautrumą temperatūrų pokyčiams, drėgmei, todėl, priimdamas sprendimą krovinį vežti neįpakavus, jis privalėjo įvertinti visus veiksnius, galinčius turėti įtakos kroviniui transportavimo metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šiuo atveju tinkamo įpakavimo ir pakrovimo į transporto priemonę pareiga tenka jo siuntėjui įmonei UAB „Mechel Nemunas“. Ieškovė krovinį gabeno tentu dengta puspriekabe, iš bylos duomenų matyti, kad priimant krovinį, priekabos vidus yra sausas (b. l. 96), priekaba sandari, kelionės metu ji nebuvo atidaryta, jokių specialių nurodymų, kad krovinys turi būti pristatytas sausas vežėjui nebuvo duota, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus (CPK 178, 185 str.).

Dėl CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

25. Pagal Konvencijos 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (18 str. 2 p.). Remiantis Konvencijos 17 straipsnio 4 punktu, pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai (b papunktis); jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu (c papunktis); dėl natūralių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan. (d papunktis).

26. Minėta, kad nesant susitarimo dėl pakrovimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Ieškovės, neturinčios specialių žinių apie tokio krovinio savybes, pareiga buvo paprastai išoriškai matomų krovinio ir pakavimo trūkumų fiksavimas (Konvencijos 8 str. 1 p.). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad krovinys pakrovimo metu būtų buvęs akivaizdžiai šlapias ar varvantis vertinant jį išoriškai, o krovinio vežėjui nebuvo pateikta informacija, iš kurios jis būtų galėjęs spręsti apie vežamo krovinio jautrumą gamtiniams veiksniams. Vežėjas atitinkamus įrašus krovinio važtaraštyje turi padaryti tik tada, jei egzistuoja išoriniai krovinio pažeidimai, kurie vežėjui yra akivaizdūs, o kaltu dėl pareigos pažeidimo jis galėtų būti laikomas tada, jei krovinys buvo akivaizdžiai netinkamas ir vežėjas tai žinojo (Konvencijos 9 str. 2 p.). Sutartyje vežėjui nustatyta pareiga stebėti pakrovimą (iškrovimą) ir užtikrinti, kad krovinio kiekis ir būklė atitiktų įrašus CMR važtaraščiuose; vežėjas atsako už krovinio tvirtinimą, išdėstymą ir perkrovimą ant ašių (9 p.). Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad vielos ritiniai buvo pritvirtinti ant ašių, taip kaip ir numatyta tarp šalių sudarytoje sutartyje. Jokių kitų duomenų, kad kraunant krovinį, buvo matomi akivaizdūs krovinio trūkumai, o pristatant jį gavėjai, dėl krovinio (vielos) ieškovei buvo pareikštos aiškios pretenzijos žodžiu ar raštu, byloje nėra. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepažeidė pareigos krovimo metu patikrinti krovinio išorinę būklę (CPK 178, 185 str.).

Dėl ieškovės atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 str. 4 p. b) pp. pagrindu

27. Apeliantė teigia, kad vien fakto konstatavimas, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas. Anot apeliantės, teismas neįvardino nė vieno įrodymo, iš ko jis nusprendė, jog tai, kad krovinys buvo neįpakuotas, ir nulėmė jo trūkumus, ir, jog įpakavimas jį būtų apsaugojęs nuo sušlapimo.

28. Teisėjų kolegija vertindama tarp šalių sudarytos sutarties turinį ir joje aptartas sąlygas bei byloje esančius įrodymus, pastebi, jog, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovė laikosi nuomonės, kad už pervežimo metu atsiradusius krovinio - metalinės vielos trūkumus, atsakinga neva išimtinai tik ieškovė. Visgi, sprendžiant klausimą dėl žalos pobūdžio, apeliacinės instancijos teismo nuomone, reikšminga atsižvelgti ir į krovinio aprasojimo priežastis, dėl ko būtina analizuoti jos susidarymo mechanizmą siekiant paneigti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl vežėjo, šiuo atveju, ieškovės atsakomybės. Bylos aplinkybės patvirtina faktą, jog Tarptautinis pervežimas buvo vykdomas rudenį, t. y. 2016 m. spalio 14 d. - 2016 m. spalio 17 d., todėl tikėtina, jog dėl klimatinių sąlygų skirtumo tarp Lietuvos ir Čekijos, būtent sparti išorės temperatūros kaita pervežant krovinį sąlygojo natūralų drėgmės kondensavimąsi ant vėsesnės, nei aplinkos temperatūra, metalinės vielos. Būtent nuo tokio temperatūrų kaitos poveikio, siuntėjas, kuris privalėjo žinoti krovinio savybes ir turėjo apsaugoti krovinį, tačiau to nepadarė. Šią tikėtiną drėgmės atsiradimo priežasties aplinkybę, sustiprina ir krovinio gavėjo įrašas CMR važtaraštyje „mokre – drėgnas“ arba „orosene – rasotas“. Byloje nustatyta, kad puspriekabės vidus buvo sausas, iš ko seka, kad rasotas buvo tik krovinio - metalinės vielos paviršius. Jokių kitų priežasčių ar aplinkybių, t. y. ieškovės pateiktos transporto priemonės trūkumų, tento pažeidimų, vandens puspriekabėje buvimo ar nubėgimo požymių, dėl kurių būtų galima bent jau įtarti, kad krovinio sudrėkimą sąlygojo netinkamas ieškovės prisiimtų pareigų vykdymas, nustatyta nebuvo ir atsakovė jų nepateikė.

29. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegos įsitikinimu, metalinės vielos aprasojimo pervežimo metu buvo galima išvengti, jeigu siuntėjas krovinį būtų perdavęs vežėjui įpakuotą, t. y. pakuotė būtų apsaugojusi nuo temperatūrų skirtumo sąlygoto kondensato susidarymo. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą ir labiausiai tikėtiną natūralią metalinės vielos reakciją į aplinkos poveikį, bei atkreipiant dėmesį į tai, jog būtent krovinio siuntėjas, kuris, kaip gamintojas, laikytinas tokio tipo krovinių specialistu, jautrų temperatūrų svyravimams, krovinį pateikė neįpakuotą (tinkamai neparuoštą transportavimui), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atleido UAB „Argva“ nuo atsakomybės egzistuojant CMR konvencijos 17 str. 4 p. b) pp. numatytam ypatingos rizikos faktoriui. Tokios ypatingos rizikos ieškovas, kaip krovinio vežėjas, nebuvo prisiėmęs, todėl jis negali būti laikomas atsakingu dėl jos galimo atsiradimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovė neįrodė neteisėtų ieškovės veiksmų ir nuostolių (žalos) fakto egzistavimo, kilusio iš tarp šalių 2016-10-13 sudarytos sutarties - užsakymo kroviniui pervežti Nr. TU/16/8924, todėl neturėjo jokio teisėto pagrindo atlikti įskaitymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliantės (atsakovės) UAB „Transmėja“ apeliacinį skundą, iš jos priteistinos trečiojo asmens „IF P&C Insurance AS” filialo turėtos 608,23 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transmėja“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui „IF P&C Insurance AS“ filialui (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 608,23 Eur (šešis šimtus aštuonis eurus 23 ct) teisinės pagalbos išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Egidijus MockevičiusLina MuchtarovienėVilija Valantienė