Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

2. Atsakovai A. T. K., P. J., (duomenys neskelbtini) ir A. K., J. J. ir V. J., R. P. ir L. P., P. D., A. D. atsiliepime nurodė, jog nesutinka su Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-4193-341/2017, jame išdėstytais teisiniais argumentais ir motyvais. Nesutikimo motyvais ir įrodymais atsakovai nurodo, kad ieškovas ginantis viešąjį interesą, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, kreipėsi į teismą dėl žemės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodė, kad s. b. „Žaluma“ niekada nesiekė Ginčo sklypo naudoti pagal teisės aktuose numatytą paskirtį, prieš įgyjant Ginčo sklypą iš valstybės vedė derybas su atsakovais s. b. nariais dėl Ginčo sklypo pardavimo jiems, Ginčo sklypą pirko lėšas gavę iš atsakovų - s. b. narių, t.y. s. b. „Žaluma“, įsigydama ginčo sklypą iš valstybės, tyčia, neatskleisdama tikrųjų bendro naudojimo žemės sklypo įsigijimo tikslų, piktnaudžiavo Nacionalinės žemės tarnybos, įgyvendinančios valstybės žemės patikėtinio funkcijas, pasitikėjimu ir tokiu būdu sudarė sąlygas atsakovams - s. b. nariams lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą. Taip pat minima kad „atsakovas s. b. „Žaluma“, kreipdamasis į NŽT VRS, nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sandorio elementų, kadangi nesiekė naudoti ir nenaudojo Ginčo sklypo pagal valstybės žemės pirkimo - pardavimo sutarties nurodytą sklypo paskirtį“. Ieškinyje minimas CK 1.91 straipsnis - kurio pagrindu sudarytas sandoris dėl apgaulės, taip pat CK 1.80 straipsnio pagrindu sutartis įvardijama kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, kadangi bendrijai buvo parduotas didesnis nei maksimalus leistinas - 0,12 ha ploto žemės sklypas. Taip pat ieškinio 28 punkte įvardijamas atsakovų „elgimasis nesąžiningai“. Kaip ir nurodyta Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintame ieškinyje, 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro įrašas Nr.1368) žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Ginčo sklypas) buvo parduotas sodininkų bendrijai „Žaluma“ už 166,08 Eur. Atsakovai nesutinka su Ieškovo (prokuroro), ginančio viešą interesą (toliau - Ieškovas) teiginiais, mano kad jis yra nepagrįstas, netinkamai vertinamas valstybinės ir privačios žemės pardavimas, remiantis prielaidomis pateikiamas netinkamas faktinių aplinkybių vertinimas, teigiama, kad esame nesąžiningi Ginčo sklypo dalies įgijėjai. Teisėtai ir sąžiningai pagal 2016 m. rugsėjo 19 ir 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis (toliau - Sutartis, sandoris) įsigijo Ginčo sklypo dalis, žemės sklypo plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš sodininkų bendrijos „Žaluma“ (toliau - Bendrija, sodininkų bendrija „Žaluma“). Nurodyti sandoriai buvo patvirtinti Vilniaus miesto notarės D. S. (notarinio registro Nr. 2900). Sutartyse įtraukti tam tikrai žemės naudojimo paskirties apribojimai: sutarties 2.2. punkte nurodyta Ginčo sklypo paskirtis - žemės ūko, naudojimo būdas - sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai, sodininkų bendrijos „Žaluma“ nuosavybės teisė, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro įrašas Nr.1368), taip pat juridiniai faktai, pagrindžiantys kitų pirkėjų nuosavybės teisių į Ginčo sklypą įgijimą, taip pat nurodytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, daikto registravimas ir kadastro žymos ir kad nėra įrašų apie registro pastabas. Įsigydami Ginčo sklypo dalis, pasirašydami pirkimo - pardavimo sutartis, buvo susipažinę su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sodininkų bendrijų galimybes teisėtai įsigyti valstybinės žemės sklypus iš valstybės, 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro įrašas Nr.1368). Nesutinka su Ieškovo patikslintame ieškinyje išdėstytais teiginiais, ir įvertinimu, kad „sudarydami Sutartis, elgėsi nesąžiningai ir mums, atsakovams, netaikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo apribojimas“. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (byla Nr. 16/06-69/06-10/07) konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų, ir atsižvelgiant į tai. kad savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas yra nevienodas, jie yra skirtingose padėtyse, darytina išvada, kad Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas atskleidė savininko ir sąžiningo įgijėjo sampratas pagal Civilinį kodeksą: sąžiningo įgijėjo samprata įvairiais aspektais yra atskleidžiama įvairiuose Civilinio kodekso straipsniuose (jų dalyse), inter alia 4.26 straipsnio 3 dalyje („sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti“), 4.96 straipsnio 1 dalyje („<...> daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas). Atskleidžiant savininko sampratą nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste, t. y. nuosavybės teisę įgyjančio asmens aspektu, savininku laikytinas asmuo, kuris nuosavybės teisę teisėtai įgijo vienu iš Civiliniame kodekse nustatytų ar jam neprieštaraujančių pagrindų (Civilinio kodekso 4.47 straipsnis). Nuosavybės teisės subjektais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, inter alia valstybė, kuri civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (Civilinio kodekso 2.36 straipsnis). Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisę pagal Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 4 dalis)), daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tų daiktų atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktų (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju. Pagal Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 1 dalį daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Paminėtina, kad Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata „Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai“ reiškia valdymo teisėtumo prezumpcijų. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalis); neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (Civilinio kodekso 4.23 straipsnio 3 dalis), sistemiškai aiškinant ginčijamų teisinį reguliavimų Civilinio kodekso, inter alia minėtų straipsnių, kontekste darytina išvada, kad savininkas yra laikomas sąžiningu ir teisėtu įgijėju, <...>. Sąžiningumo principas yra visų teisinių santykių pamatas, kuris neabejotinai užtikrina visuotinai pripažintų vertybių teisiniuose santykiuose gynimą ir apsaugą. Sąžiningumas yra bendrasis civilinės teisės principas, kurio taikymas kartu su teisingumo bei protingumo principais, apibrėžtas CK 1.5 straipsnyje. Kadangi CK numato asmens sąžiningumo prezumpciją, t.y. asmuo turi būti laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai, dėl to atlygintinį dvišalį sandorį tarp skolininko ir trečiojo asmens kreditorius gali nuginčyti tik įrodęs trečiojo asmens nesąžiningumą, t.y. nuginčijęs skolininko ir trečiojo asmens sąžiningumo prezumpciją. Sąžiningumo principas taikomas visoms teisinėms prievolėms. Prievolės šalys privalo elgtis sąžiningai. „Ši pareiga nustatyta abiem šalims - tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Kartu šis principas taikomas visoms prievolinio santykio atsiradimo stadijoms - nuo pat prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo (CK 6.4 str.)”. Asmens sąžiningumas vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Žinojimas turi būti suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. Vienu atveju Įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes (CK 4.97 str.). Kitu atveju kalbama, kad asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti (CK 4.96 str.). Kaip jau minėta, sąžiningo valdymo atsiradimas arba valdymas, turintis reikšmės įgyjamajai senačiai, siejamas su žinojimu, kuris apibūdinamas kaip valdyti pradedančio asmens Įsitikinimas arba pagrįstas Įsitikinimas, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Asmens įsitikinimas konkrečiu atveju yra subjektyvus, tačiau objektyviai įmanoma patikrinti, ar jis pagrįstas. Jeigu pagal faktinius duomenis bet kuris atidus ir rūpestingas analogiško teisinio santykio dalyvis nedvejodamas galėtų spręsti, jog kliūčių valdyti nėra, tai būtų galima kalbėti apie asmens įsitikinimą arba pagrįstą įsitikinimą ir atitinkamai jo sąžiningumą. Atsakovams buvo žinomi nurodyti įstatymai, taip pat Valstybinės žemės sklypų mėgėjų sodo teritorijoje pardavimo ne aukciono būdu aprašymas, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus, kuriame nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat pateikta informacija, jog Sodininkų bendrijos nuosavybėn gali įsigyti: bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai; įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Sisteminis CK nuostatų aiškinimas, esami komentarai ir formuojama teismų praktika „turėjimą žinoti“ traktuoja kaip pareigą. Teismų praktikoje suformuoti tam tikri tinkamo šios pareigos įgyvendinimo reikalavimai. Aiškinant „turėjimo žinoti“ prasmę, mano, būtina atkreipti dėmesį į Civilinio kodekso 2.147 straipsnio 3 dalies nuostatą: atstovavimo pabaigos faktas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis negali būti panaudotas, išskyrus atvejus, kai asmuo atstovavimo pabaigos faktą žinojo arba turėjo žinoti, bet nesužinojo dėl savo paties neatidumo. „Turėjimas žinoti“ šiuo atveju yra siejamas su asmens pareiga veikti atidžiai. Atidumo stoka pagal šią įstatymo nuostatą apibūdinama kaip asmens nesąžiningumas. „Turėjimas žinoti“ gali būti apibrėžiamas kaip pareiga išnaudoti galimybes gauti informaciją. Kol kas pasakytina, kad didesnių reikalavimų, susijusių su pareiga pasidomėti kito asmens elgesio teisėtumu, iškėlimas turto įgijėjui įtvirtinamas naujausioje teismų praktikoje. Manytina, kad tam tikromis aplinkybėmis iš turto įgijėjo būtų protinga reikalauti, kad jis įvertintų, ar kita sandorio šalis ar net sandorio dalyvis elgiasi teisėtai (A. N.. Sąžiningumo principo Įgyvendinimas. Jurisprudencija). Teisės normose asmeniui - sandorio šaliai - tiesiogiai neliepiama išsamiai domėtis sudaromo sandorio aplinkybėmis. Pateiktos formuluotės rodo, kad išvada apie turėjimą žinoti yra siejama su asmens atidumu arba su susiklosčiusiomis aplinkybėmis LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos civilinės bylos Nr. 3K-3-710/2002 nutartyje bei kitose nutartyse asmens sąžiningumo prezumpcijos įtvirtinimas galiojančiame CK grindžiamas 4.26 straipsnio 2 dalimi. Vadovaujantis CK 4.26 straipsnio 2 ir 3 dalimis valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai; sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Psichologinis sąžiningumo principo aspektas vadinamas subjektyviuoju požiūriu, kuriuo remiantis sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybe. Tačiau sąžiningumo principas turi ir kitą - objektyvųjį aspektą. „Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t.y. rūpestingas ir atidus elgesys“. LAT, aptardamas asmens sąžiningumą yra pasisakęs, jog siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų kartu (Praktikos dėl actio Pauliana netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008. Nr. A-l)). CK 4.96 straipsnis sąžiningą įgijėją apibrėžia kaip asmenį, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgytas iš asmens, neturėjusio teisės jo perleisti nuosavybėn. Pabrėžtini keli aspektai, reikšmingi teisingam šios nuostatos taikymui. Pirma, galiojant sąžiningumo prezumpcijai sąžiningumo nereikia įrodinėti. Antra, sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, t. y. ji neužkerta kelio patvirtinti asmens nesąžiningumą. Prezumpcijos nustatymas yra reikšmingas įrodinėjimo naštos paskirstymo požiūriu. Sąžiningumo prezumpciją turintis asmuo neprivalo įrodinėti savo sąžiningumo. Jis gali naudotis savo teise teikti jrodymus apie tai. Darant išvadą dėl nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su sąžiningumu, turi būti svarstoma, ar įrodytas asmens nesąžiningumas, t. y. ar paneigta sąžiningumo prezumpcija. CK yra įtvirtinęs priešingas - nesąžiningumo - prezumpcijas. Kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu yra kodekso 6.67 straipsnyje numatytos aplinkybės. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Sąžiningumo prezumpcija gali turėti išimčių: nesąžiningumo prezumpcija CK yra taikoma tik Actio Pauliana instituto atveju, preziumuojant, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei situacija atitinka vieną iš straipsnyje numatytų atvejų. Nesąžiningumo prezumpcija taikoma tik šio vienintelio instituto atveju, o kituose teisiniuose santykiuose galėtų būti tik vertinamasis kriterijus. Sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigiama, kai įrodoma, jog asmuo buvo nesąžiningas bei CK konkrečiai apibrėžtais atvejais, kai preziumuojamas nesąžiningumas. Sąžiningumo principo derinimas ir taikymas kartu su protingumo bei teisingumo principais yra įtvirtintas ir teismų sprendimuose. Tai, jog sprendžiant bylas yra būtina taikyti visus šiuos principus kartu, yra nurodęs LAT savo bylose (Vilniaus apskrities viršininko administracija p. J.G.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008, Nr. 3K-3-246), T. N. S. p. V. M., J. N., G. N., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006, Nr. 3K-3-328)). Atsakovai buvo pasidomėję sodininkų bendrijos veiksmų teisėtumu, jai įsigyjant valstybinės žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), taip teisiniais pagrindais, numatančiais sodininkų bendrijos turto valdymą. Kaip nurodyta, atsakovai, daikto įgijėjai, sudarydami sandorius su sodininkų bendrija „Žaluma“, veikė atidžiai ir rūpestingai. Pažymi, jog Ieškovas teigdamas, kad atsakovai „elgėsi nesąžiningai“, nepateikė įrodymų, kitaip tariant, neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Pažymi, jog Ginčo sklypo dalys, žemės sklypo plane pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Daiktas) ribojasi su atsakovų valdomais, naudojamais ir disponuojamais žemės sklypais. Atsakovai, Ginčo sklypo dalių pirkėjai, iki sandorių sudarymo, eilę metų tvarkė greta esančią teritoriją, šalino savaiminius želdinius, sodino medžius, želdinius, pjovė žolę, rinko akmenis, tokiu būdu ketino nors kiek sukultūrinti greta esančias apleistas teritorijas. Mūsų bendrus ir visiems naudingus darbus skatino ir sodo bendrijos visuotinio narių susirinkimo priimti sprendimai, kurių tikslas buvo bendrais darbais paversti greta esamas naudojimui netinkamas, apleistas teritorijas visiems priimtinomis sąlygomis sutvarkyti su galimybe jas naudoti poilsiui. Atkreiptinas dėmesys, jog Ginčo sklypo dalis nėra užstatyta jokiais statiniais, yra visiems prieinama, dėl nurodytų aplinkybių Ginčo sklypo dalimi gali naudotis bet kuris bendrijos narys ir po ginčijamų sutarčių sudarymo. Atsakovai nesutinka su teiginiu, kad įsigyjant žemės dalis turėjo būti taikomas aukciono principas. Mūsų teisėtus veiksmus apie įsigijimą ne aukciono būdu ir keliamus reikalavimus teritorijoms esančioms įsiterpusioms mėgėjiškuose soduose, grindžia valstybinės žemės pardavimo mėgėjiškoje sodų teritorijoje procedūrinės taisyklės (toliau - taisyklės), nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-15 nutarimu Nr. 1443, kurių 2.1 papunktis nurodo, kad „pagal šiuo nutarimu patvirtintas Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisykles parduodami ir išnuomojami mėgėjų sodo teritorijoje, suskirstytoje į individualius naudojamus mėgėjų sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (reikalingų bendrojo naudojimo statiniams ar rekreacijai), esantys ir įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybinės žemės sklypai (toliau - valstybinės žemės sklypai). Nutarimo 3.2.1 papunktis nurodo reikalavimus valstybinės žemės pardavimą sodo teritorijoje: bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. To paties nutarimo 4 punktu išdėstomos sąlygos įsigyti ne aukciono būdu: be aukciono parduodami šių taisyklių 3.1.1 papunktyje nurodyti valstybinės žemės sklypai asmenims, pagal šias taisykles turintiems teisę juos įsigyti. Įsiterpę valstybinės žemės sklypai taip pat parduodami be aukciono mėgėjų sodo žemės sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu valstybinės žemės sklypu (toliau - besiribojantis žemės sklypas), savininkams. Įsiterpę valstybinės žemės sklypai besiribojančių žemės sklypų savininkams gali būti parduodami tik tada, jeigu sodininkų bendrijos atsisako juos pirkti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai“. Kiek atsakovams žinoma įsigyjant bendro naudojimo žemę, įsiterpusias nenaudojamas ar negalimas naudoti teritorijas iš valstybės, bendrija turėjo galimybę įsigyti tik įstatymų nustatyta tvarka. S. b. ,.Žaluma“ atliko visą eiliškumą keliamą reikalavimų, pageidaujant įsigyti įsiterpusių mėgėjiškoje sodo teritorijoje bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Teritoriniam padaliniui buvo pateiktas prašymas parduoti žemės sklypą, aptartas atsiskaitymo su valstybe už perkamą valstybinės žemės sklypą būdas. Savo lėšomis buvo parengtas parduodamo valstybinės žemės sklypo planas, įsigijimui buvo pritarta visuotiniame bendrijos narių susirinkime, ko pasėkoje buvo pritarta leisti įsigyti valstybinę žemę. Pagal tolesnius bendrijos sprendimus, taip pat ir visuotinių narių susirinkimu, buvo nuspręsta leisti tokias teritorijas įsigyti greta jų esantiems sklypų savininkams, kurie įsipareigojo jas tvarkyti, nestatyti jokių statinių ir naudoti visų bendrijos narių interesams. Apie įsigyjamos žemės bendrasavininkiams keliamus draudimus ir sąlygas buvo nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse, kurių nuostatos neprieštarauja galiojantiems taip pat ieškinyje nurodytiems teisės aktams. Valstybinės žemės perleidimą reglamentuoja specialiosios normos Žemės įstatymas (toliau - ŽĮ), Žemės reformos įstatymas (toliau - ŽRĮ). Valstybinės žemės perleidimą šių įstatymų nustatytais atvejais nustato Vyriausybė. ŽĮ 10 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, kad „jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys žemės sklypai - jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka“. Taip pat 6 punkte nurodoma, kad „parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai“. Prie kitų įstatymų priskirtinas ir Sodų bendrijų įstatymas. Atsakovai bendro naudojimo žemės perleidimo, sandorio teisėtumą grindžia ŽRĮ 9 straipsnio 5 dalimi, kurioje aptariamas ribojimas ketinant įgyti didesnes nei 0.12 ha žemės dalis: sodininkų bendrijų nariams ir kitiems sodų sklypų naudotojams mėgėjų sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai formuojami pagal žemės valdos projektų ar teritorijų planavimo dokumentų ir turi būti ne didesni kaip 0.12 ha, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Š. G. atveju mes, atsakovai, ne aukciono būdu įgijo sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ne didesnes nei 0,12 ha bendrojo naudojimo sodo žemės dalis, todėl ieškovo teiginys, kad „įgijo ne aukciono būdu ir lengvatinėmis sąlygomis yra nepagrįstas“. Pažymi, jog atsakovai sąžiningai įsigijo Ginčo sklypo dalis iš sodininkų bendrijos „Žaluma“. Įsigijimo teisėtus veiksmus, įsigyjant bendro naudojimo žemės dalis, taip pat grindžia Sodininkų bendrijų įstatymo (toliau - SBĮ) nuostatos: 2 straipsnio 1 dalyje pateikta mėgėjų sodininkystės apibrėžtis - „veikla, kurios tikslas - sodo sklype susikurti aktyvaus poilsio ir gyvenimo sąlygas, išsiauginti ar pasigaminti žemės ūkio produktų (vaisių, uogų, daržovių, gėlių, bitininkystės ir kitų produktų), taip pat tvarkyti kraštovaizdį ir naudotis juo rekreacijai, puoselėti ir tausoti jo išteklius“. Teikiant prašymus s. b. „Žaluma“, mūsų norimoms žemės dalims įgyti, kurios yra įsiterpusios s. b. „Žaluma“ teritorijoje, nuolat prižiūrimos ir ribojasi su mūsų sklypų dalimis - tikslas buvo ir yra išsaugoti gamtos grožį, susikurti rekreacines zonas poilsiui. Nesutinka su ieškovo teiginiu jog „s. b. „Žaluma“ niekada nesiekė Ginčo sklypo naudoti pagal teisės aktuose numatytą paskirtį, prieš įgyjant Ginčo sklypą iš valstybės vedė derybas su atsakovais s. b. nariais dėl Ginčo sklypo pardavimo jiems, Ginčo sklypą pirko lėšas gavę iš atsakovų - s. b. narių, t.y. s. b. „Žaluma“. Grindžia tuo, kad apie ketinimą perleisti įgytą valstybinė žemę atsakovams, „iš anksto susitarus“ ar kitais būdais - neįmanoma. Apie ketinimą perleisti, parduoti ir kitus veiksmus sprendžia visuotinis bendrijos narių susirinkimas, s. b. „Žaluma“ sudaro, kiek mums žinoma, apie 665 nariai. Ir teiginiu kad „niekad nesiekė, vedė derybas“ ieškovas mus „kaltina“ ir tuo pačiu jau „nuteisia“ taikydamas apgaulę. Tai yra tik nepagrįsta prielaida, nes neįmanoma paveikti ar kitaip susitarti su 665 bendrijos nariais. Teisėtus bendrijos veiksmus dėl vėliau nuspręsto bendrojo naudojimo žemės pardavimo grindžia - visuotinis bendrijos narių susirinkimas, kuris nusprendė parduoti besiribojantiems bendrijos nariams įsiterpusias dalis. Vadovaujantis SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punktu „turi išimtinę teisę: spręsti mėgėjų sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus.“ Iš įstatymo matyti, kad tik bendrijos narių susirinkimas gali spręsti apie žemės pardavimo klausimą, kaip ir Ginčo atveju, visuotinas bendrijos narių susirinkimas 2015 m kuriame buvo pritarta leisti įsigyti norimas žemės dalis besiribojančias su atsakovų sklypais, vėliau buvo parengtas pertvarkymo projektas ir kiti teisiniai žingsniai. Tai paneigia buvimą išankstinio susitarimo, derybų ar panašiai. Taip pat paneigtinas ieškinyje suformuotas teiginys apie iš anksto surinktų lėšų negalimumo ar neteisėtumo principas. Nors pirminiuose paaiškinimuose dauguma atsakovų nebuvo žinoma apie išankstines įneštas lėšas sklypams įsigyti, tačiau ne kartą esame parėmę bendriją tiek darbais tvarkant želdinius, apleistas teritorijas, tiek įnašais, kurių pasėkoje duodamas kasos orderio kvitas. Teisėtumą konkrečių veiksmų grindžia SBĮ 24 straipsnio nuostata, kuria nurodoma galimos Bendrijos pajamos ir jų apskaita: „1 dalies 1 punktas, bendrijos pajamas sudaro bendrijos nario mokesčiai ir tiksliniai įnašai, kurie gali būti piniginiai ir ne piniginiai. Ne piniginiais įnašais negali būti darbai ir paslaugos. Ne piniginiai įnašai įvertinami bendrijos įstatų nustatyta tvarka“. Kaip iš ieškinio matyti buvo įnešami asmeniniai pinigai, s. b. „Žaluma“ išrašydavo kasos orderio kvitą, vesdavo apskaitą ir kitus būtinus veiksmus. Tai daro prielaidą, kad galimai mūsų duoti parodymai netaisyklingai interpretuojami. Pažymėtina, jog SBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti Bendrijai draudimai. Šiuo atveju s. b „Žaluma“, parduodama atlygintinai Bendrijos turtą, nepažeidė SBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto draudimo. Draudimas Bendrijai parduoti turtą atlygintinai Bendrijos nariams SBĮ nenustatytas. Todėl nesant specialiosios normos SBĮ dėl turto pardavimo, vadovaujantis SBĮ nuostatomis dėl bendrojo turto naudojimo, taikytinos bendrosios CK normos dėl Bendrijos bendrojo turto valdymo. Nurodytu atveju, Prokuroras patikslintu ieškiniu nepagrindė, kad Sutartis yra sudaryta neteisėtai ir gali būti pripažinta negaliojančia, taip pat nepaneigė, kad atsakovai esame Daikto sąžiningi įgijėjai. Ieškovui nepagrindus ieškinio, negali būti tenkintas Ieškovo reikalavimas dėl restitucijos. Sandoris yra vidinės valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas: „Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams“. CK 158 straipsnio 1 ir dalyse įtvirtinta sąžiningumas ir sąžininga dalykinė praktika: kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai; šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti. CK 6.159 straipsnyje nurodyta, jog Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais - ir sutarties forma. Ieškovas ieškinyje suteikia esminę reikšmę formaliems teisiniams sandorio elementams (sudarymo tvarkai, formai, jo įregistravimui viešoje įstaigoje ir kt.), neįvertino kokio tiesioginio teisinio tikslo siekė sandorio šalys, sudarydamos šią sutartį. Pažymėtina, jog Sutartimi nepaneigiama Ginčo sklypo dalies paskirtis ir naudojimo būdas - poilsiui, rekreacijai. Atsakovams sudarant Sutartį, buvo žinoma, kad sodininkų bendrija „Žaluma“ pagal 2016 m. vasario 11 d. Sutartį, įgijo valstybinės žemės sklypą teisėtai ir pagrįstai. Taip pat buvo žinoma, kad teisės aktuose nėra jokių draudimų dėl Bendrijos turto perdavimo atlygintinai Bendrijos nariams valdyti, naudoti ir/ar disponuoti. Sutartis, joje nurodyti šalių įsipareigojimai nepaneigia Bendrijos veiklos tikslų, numatytų steigimo dokumente, taip pat 2016 m. vasario 11 d. sutarties tikslo naudoti žemės ūkio paskirties sklypą, kurio naudojimo būdas - bendrojo naudojimo, kaip nurodyta įstatymuose, sutartyse. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo, kuris jį įgijo atlygintinai, gali būti išreikalautas, kai tokį daiktą savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šis straipsnis riboja tiek vindikacijos, tiek restitucijos taikymą. Restitucija netaikoma prieš sąžiningą įgijėją - tai dar kartą pabrėžia, atsakovams restitucijos taikymo negalimumą. Jei asmuo yra turto valdytojas, jo valdymas laikomas atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 496 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog Ieškovas patikslintame ieškinyje nepaneigė pagal įstatymus nustatytos įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos. Nesąžiningumą turi įrodyti tai teigiantis asmuo (CPK 178 straipsnis, nustatantis, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.). Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kilų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt.. bylos Nr. 3K-3-328/2006). Ieškovas nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, kurie duotų pagrindą prielaidai dėl atsakovo nesąžiningumo“. Faktas, kad sodininkų bendrija „Žaluma“ sudarė valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį su NŽT, o vėliau dalį įsigyto daikto pardavė atsakovui, negali būti pagrindas pripažinti atsakovą kaltu dėl neva apgaulės būdu sudaryto sandorio. Atsakovai yra susipažinę su Bendrijos įstatais ir vidaus tvarkos taisyklėmis. Bendrijos narių susirinkimo priimtais protokoliniais nutarimais. Nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais ir patikslinto ieškinio motyvas, kad bendrija panaudojo apgaulę įsigydama žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš valstybės nurodytą pagal 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sklypą naudoja ne pagal paskirtį ir tuo pagrindu sutartis pripažintina niekine. Prokuroras patikslintu ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kad sodininkų bendrija „Žaluma“ tyčiniais veiksmais dėl apgaulės sudarė 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro įrašas Nr.1368). „Sandoris civilinėje teisėje - yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį - tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Š. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3- 478/2003). Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas). LAT yra išaiškinęs, kad „pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamų įtakų šalies valiai susiformuoti, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytų sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų. siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas ir vertinamas ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymų, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.T., V.T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007). „Sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Taip pat sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „ Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2006; kt.). Galimybė sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės priklauso nuo nustatymo, ar buvo subjekto valios yda, o jei buvo, ar jos atsiradimas priklausė nuo kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, ar valios ydos priežastis buvo paties asmens klaidingas suvokimas dėl sudaromo sandorio aplinkybių, galimų padarinių ir pan. Šiuo atveju Ieškovas patikslintame Ieškinyje deklaratyviai teigia atsakovų apgaulę, bet nepateikia jokių įrodymų, kokius konkrečiai netinkamus veiksmus atliko atsakovė s. b. „Žaluma” ir kiti atsakovai, sudarydami Sutartį, todėl darytina išvada, kad atsakovai įgyją (duomenys neskelbtini) sklypo dalis neatliko jokių apgaulingų veiksmų, kurie butų turėję lemiamos įtakos valios susiformavimui. Pažymėtina, jog civilinėje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad administraciniai aktai (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo (toliau - Skyriaus vedėjas) 2013 m. spalio 30 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), Skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), Skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu buvo sudaryta 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis, yra panaikinti. Nesutiktina su ieškinio motyvais, kad šioje civilinėje byloje yra prievolė remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) procesiniame sprendime 2010 m. sausio 25 d. administracinėje byloje Nr.A525-19/2010 pateiktais išaiškinimais, kadangi šios ir Ieškinyje nurodytos civilinės bylos fabulos nėra tapačios. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus šioje byloje, nustatytų apgaulės juridinį faktą sudarant 2016 m. vasario 11 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 7 dalimi dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nežinojo ir neturėjo, negalėjo žinoti apie kitos sandorio šalies sudarant 2016 m. vasario 11 d. sandorį apie apgaulės faktą ar valios trūkumus dėl apgaulės fakto. Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į CK normas, užtikrinančias trečiųjų asmenų interesų apsaugą. 12 Atkreiptinas dėmesys, jog Ieškinyje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Bendrijos sudarytas sandoris prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), ar sandoris sudarytas Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams (CK 2.83 straipsnis). Tokiu atveju sudaryti sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83-2.85 straipsniai). Sandorio negaliojimo pasekmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys dėl restitucijos taikymo, nesant įrodyto nesąžiningumo LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad: „Restitucija asmens atžvilgiu galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jeigu teismas būtų konstatavęs, jog jis yra nesąžiningas; antra vertus. restitucija turi būti taikoma vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (teisingumo, sąžiningumo ir protingumo)“ (LAT Civilinė byla Nr. 3K-3-1066/2002). Pažymėtina, jog viešo intereso sąvoka nėra apibrėžta, todėl konkrečioje Ginčo byloje būtina vertinti viešojo intereso buvimą. Iš išdėstytų argumentų ir teiginių, kyla įtarimas ar Ieškovas patikslintu ieškiniu iš tikrųjų gina viešąjį interesą, ir jeigu šioje civilinėje byloje yra viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas šioje bylioje turėtų įvertinti viešojo ir privataus bei kelių viešųjų interesų tarpusavio santykį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT), tiek LAT pastaraisiais (2008-2017) metais formuotoje praktikoje išlieka suformuota principinė nuostata, kad „viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, ir teismas konkrečioje byloje ad hoc turi nustatyti viešojo intereso buvimo faktą. LAT nutartyse nurodo esant plačią prokuroro kompetenciją vertinti ir spręsti dėl viešojo intereso buvimo - pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra (LAT Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2010). Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. „Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas - negali būti priešpriešinamos. Būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą. Šių esminių nuostatų laikomasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau - LAT), tiek Konstitucinio Teismo praktikoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai) (LAT Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). LAT praktikoje, esant byloje ir viešajam, ir privačiam interesui, nustatomas jų tarpusavio santykis (kolizija, visiškas ar dalinis sutapimas) konkrečioje byloje ir pasveriama, kuris interesas gintinas prioritetiškai, arba jie pripažįstami lygiaverčiais. Kasacinio teismo praktikoje galima rasti ir pavyzdžių, kai viešasis interesas pripažįstamas lygiaverčiu privačiam interesui. Išdėstyta LAT praktika vertintina kaip palanki prokurorui vykdyti viešojo intereso gynimo funkciją, nes aiškiai atskiria viešąjį ir privatųjį interesus, nustato jų tarpusavio santykį ir prioritetinį gynimą konkrečioje byloje. LAT praktikoje nurodoma, „esant dviejų viešųjų interesų kolizijai (kaip ir viešojo ir privataus interesų atveju) būtina kiekvienu konkrečiu atveju pasverti ginamas vertybes bei įvertinti kiekvienų iš interesų teisės principų aspektu, pagrindžiant prioritetinį vieno iš interesų gynimų arba pripažįstant juos lygiaverčiais. LAT neišskiria teisinių santykių stabilumo ar teisėtų lūkesčių kaip labiau gintinos vertybės, traktuoja jį kaip vienų iš viešųjų interesų ir kiekvienu atveju sprendžia, ar ši vertybė turi būti prioritetiškai ginama“. Pažymėtina, jog Ieškovas patikslintame ieškinyje išdėsto subjektyvią nuomonę, nes motyvais nepagrindžia prioriteto teisėtų lūkesčių apsaugai ir teisinių santykių stabilumui, neanalizuoja, kas šiuo stabilumu yra suinteresuotas - fizinis asmuo (sodininkų bendrijos narys), sodininkų bendrija ar valstybė, visuomenė. Tokiu būdu nepagrįstai priešina viešojo intereso apsaugą ir teisinių santykių stabilumą, kuris per se yra viešasis interesas ir teisinių santykių stabilumui nepamatuotai suteikia išskirtinę vertę. Pažymėtina, jog teisė į nuosavybę yra vieną iš prigimtinių žmogaus teisių, konstitucinė vertybė, ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija suteikia šiai teisei teisinę apsaugą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis - siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija - tarptautiniu lygiu. 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis teisę į nuosavybę apibrėžia kaip kiekvieno teisę turėti nuosavybę asmeniškai ar bendrai su kitais. Minėta deklaracija taip pat garantuoja, kad nuosavybė iš niekieno negali būti atimama savavališkai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos trys taisyklės, nustatančios, kad nuosavybė neliečiama, ją saugo įstatymai ir kad pastaroji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams bei teisingai atlyginama. Nuosavybės teisės sąvoka apibrėžta Civilinio kodekso ketvirtosios knygos 37 straipsnyje: nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog „nuosavybė pagal Konstitucijų gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka, visuomenės poreikiams ir teisingai už tai atlyginant. Vertindamas visuomenės poreikio reikalavimų. Konstitucinis Teismas remiasi ir EZTT sprendimais: „galimybės riboti nuosavybės teises yra aptartos ir Europos žmogaus teisių teismo nutarimuose sprendžiant bylas dėl skundų realizuojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje išdėstytas normas. Juose pažymėta, kad sąvoka „visuomenės interesai“ yra neišvengiamai plati. Teismas, suprasdamas. jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politikų, duodama pasirinkimo galimybę turi būti pakankamai plati, atsižvelgs į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visa visuomenė tiesiogiai nesinaudoja paimtu turtu (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)). Lietuviškame Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio vertime nurodyta: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimų atsižvelgiant į bendrąjį interesų, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimų“. Pasak E. Š. (Š. E.. Neišnaudotos galimybės: nuosavvbės apsauga pagal Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmąjį protokolą (2). Justitia. 2005, Nr. 2 (56), p. 50.) pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį, ginamų nuosavybę galima identifikuoti taikant du pagrindinius kriterijus: ekonominės vertės ir realaus egzistavimo. Ne vienoje byloje konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija skirta saugoti teises, kurios yra realios ir galiojančios, priešpriešinant jas teorinėms arba iliuzinėms. Susiformavusi EŽTT pozicija yra neginti asmens teisių, kai joms daro įtakų rinkos veiksniai, taip pat asmens teisės gauti pelnų ir teisės turėti galimybę įgyti nuosavybę. Realaus egzistavimo kriterijui tiesiogiai įtakos turi ir kita aplinkybė - besąlygiškumas, t. y. nuosavybe negali būti laikoma ir sąlyginio - reikalavimo teisė, kuri pasibaigė sąlygai neįvykus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje 44912/98 Kopecky v. Slovakia) Sporrong ancl Lonnroth byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje 7151/75; 7152/75 Sporrong and Lonnroth v. Sweden). EŽTT suformavo „teisingos pusiausvyros“ taip bendro intereso bei fundamentalių individo teisių reikalavimą. Pasak EŽTT, „tinkamu balansu nebus laikomi atvejai, kuomet asmuo turi pakelti papildomus pernelyg didelius sunkumus, susidarančius dėl valstybės kišimosi į jo naudojimąsi nuosavybe. Svarbu paminėti, jog teisėtumo sąlyga yra aktuali visam Pirmojo protokolo 1 str. Štai trečiojoje taisyklėje numatyta, jog (<...> ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Taigi valstybė kontroliuoti nuosavybę gali tik „įstatymu“. „Įstatymo“ reikšmė turi būti taikoma visoms Pirmojo protokolo 1 str. taisyklėms. James and others v. the United Kingdom byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje 8793/79 James and others v. the United Kingdom). EŽTT konstatavo, jog teismas privalo įvertinti ginčijamas valstybės priemones Pirmojo protokolo l straipsnio kontekste ir tai darydamas ištirti faktus, kuriais remiantis veikė nacionalinė valdžia. EŽTT tam, kad valstybės veiksmai tenkintų „teisingos pusiausvyros“ testą, nustatė tinkamo balanso sąlygas: nuosavybės teisės ribojimo tikslo teisėtumas bei protingo proporcingumo ryšys tarp tikslo ir priemonių, skirtų tam tikslui pasiekti“. Valstybės vykdomos naudojimosi nuosavybe kontrolės teisėtumo sąlygos, numatytos Pirmojo protokolo 1 straipsnio antrosios pastraipos tekste bei EŽTT suformuotoje praktikoje yra šios: Teisėtumas; Bendrųjų interesų siekimas; Teisingos pusiausvyros principo laikymasis. Atsakovai Ginčo sklypo dalį įsigijo teisėtai iš sodininkų bendrijos, nes nurodyto sklypo dalis yra įsiterpusi į jau atsakovų valdomų turimą žemės sklypą, daug metų prižiūrėjo, pjovė žolę ir pan., tuo tikslu, kad ir toliau jį prižiūrėti, naudoti kaip nurodyta Sutartyse, nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovų nuomone, Ieškovo siekis grąžinti Ginčo sklypo dalį valstybei tam, kad atsakinga valstybės institucija ją parduotų aukciono būdu kitiems privatiems asmenims už didesnę kainą ir gautų daugiau pajamų, nėra laikytinas bendruoju interesu. Nurodytu atveju Ieškovo siekis ginti viešą interesą pažeidžia konstitucinę vertybę nuosavybės teisę, pažeidžia atitinkamus tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus, nes neatitinka teisėtumo, „teisingos pusiausvyros“, bendrųjų interesų ir proporcingumo principų. Europos Žmogaus T. T. (toliau - EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimų (toliau - Pirmojo protokolo 1 straipsnis) (nuosavybės apsauga) pažeidimas, kai įsikišimas buvo neteisėtas, nesiekė teisėto tikslo ir/ar nebuvo proporcingas (Žilinskienė prieš Lietuvą Nr. 57675/09, 2015-12-01; Tunaitis prieš Lietuvą Nr.42927/08, 2015-11-24 ir kt.). EŽTT yra pažymėjęs, kad pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį yra ginama asmens turima nuosavybė ar turtas, taip pat ir teisiniai reikalavimai (pretenzijos), kuriais remdamasis pareiškėjas gali įrodinėti, jog turi bent „teisėtą lūkestį“ disponuoti nuosavybe (sprendimas dėl priimtinumo Malhous prieš Čekijos Respubliką (Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité, Malhous c. la Republique Tch?que, du 13 décembre 2000, Recueil des arrets et décisions 2001-X)). EŽTT yra pažymėjęs, kad vartojamos priemonės turi atitikti siekiamų tikslų, kad, atsižvelgiant į Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalį, valstybės įsikišimas turi užtikrinti pusiausvyrų tarp bendro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises (byla Sporrong ir L?nnroth prieš Švediją (Cour eur. D. H., arret Sporrong et Lonnroth c. Suede, du 23 septembre 1982, série A no 52), byla Spadea ir Scalabrino prieš Italiją (Cour eur. D. H., arret Spadea et Scalabrino c. Italie, du 28 septembre 1995, série A315-B) ir kitos bylos). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta EŽTT precedentus konstitucinės teisės šaltiniu bei ne kartą jais tiesiogiai remiasi savo nutarimuose. Byloje „Pyrantienė prieš Lietuvą“ EŽTT konstatavo, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja buvo sąžininga įgijėja ir negalėjo žinoti apie tai, kad į jos perkamų sklypų pretenduoja buvusių savininkų įpėdiniai. EŽTT priminė, kad panašiose bylose ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimų dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisės, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. EŽTT nuomone, šioje byloje vietos institucijų sprendimas parduoti pareiškėjai žemės sklypą buvo priimtas tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, įvertinęs visas bylos aplinkybes Teismas padarė išvadą, kad nebuvo užtikrintas teisingos interesų pusiausvyros principas. B. P. prieš Lietuvą (Nr. 31102/06) 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ir D. K. prieš Lietuvą (Nr. 34911/06) 2014 m. spalio 21 d. sprendimu EŽTT konstatavo Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) pažeidimus dėl valstybės institucijų klaidų privatizavimo procese. „<... kad nuosavybė iš pareiškėjos buvo paimta pagal įstatymų, be to, buvo siekiama teisėto tikslo - apginti viešąjį interesų - ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas. Tačiau, vertindamas, ar toks nuosavybės paėmimas buvo proporcingas, t.y. užtikrinus pusiausvyrų tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos. Teismas pabrėžė, kad senų pažeidimų, t.y. valstybės institucijų padarytų klaidų, atitaisymas, neturėtų padaryti naujos žalos ir užkrauti asmeniui pernelyg didelės naštos“. Vertindamas bylos aplinkybes EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja negalėjo numatyti, jog sprendimas atkurti jai nuosavybės teises į žemės sklypą bei vėlesnis sklypo pardavimas tretiesiems asmenims bus panaikinti, ir į tai, kad nėra įrodymų, jog ji veikė bloga valia. EŽTT nuomone, pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį toliau netrukdomai naudotis nuosavybe, t.y. už žemės sklypą gautais pinigais. <...> Referuodamas į gausią savo praktiką panašiose bylose EZTT priminė, kad gero administravimo principas gali ne tik įpareigoti valstybės institucijas veikti greitai, siekiant ištaisyti jų padarytas klaidas, bet taip pat reikalauti, kad sąžiningam buvusiam savininkui būtų sumokėta tinkama kompensacija arba atitinkamai atlyginta kitu būdu. B. D. Klibavičienė prieš Lietuvą 2000 m. birželio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu ir 2000 m. liepos 18 d. sutartimi pareiškėja už 59 776 litų sumą įsigijo iš valstybės 0,2 ha žemės sklypą, kurio paskirtis - naudojama namų valda. Prieš tai, 1999 m. ji iš fizinio asmens įsigijo namo, stovėjusio minėtame žemės sklype, pamatus, ketindama namą renovuoti. Vėliau paaiškėjo, kad valstybė negalėjo pareiškėjai parduoti žemės sklypo, nes į dalį ginčo žemės sklypo pretendavo pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 2002 m. gruodį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismus, kurie 2006 m. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, žemę grąžino valstybei, o pareiškėja atgavo už žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą. Nagrinėdamas pareiškėjos skundą pagal P. P. 1 straipsnį iš esmės EŽTT konstatavo, kad „nuosavybė iš pareiškėjos buvo paimta pagal įstatymą, be to, buvo siekiama teisėto tikslo - ištaisyti valdžios institucijų padarytas klaidas ir apginti buvusių žemės savininkų teises atkuriant jų nuosavybės teises į žemės sklypus natūra. Vertindamas, ar toks nuosavybės paėmimas buvo proporcingas, t.y. užtikrinus pusiausvyrą tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, EŽTT pabrėžė, kad tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą. Atkreipdamas dėmesį į pareiškėjos skundų ne dėl kompensacijos dydžio už atimtų nuosavybę, bet dėl pažeistų jos teisėtų lūkesčių ir jai tekusios pernelyg didelės naštos už valstybės institucijų padarytas klaidas, EŽTT priminė, kad panašiose bylose ypač svarbus gero administravimo principas, kuris valstybės institucijas įpareigoja veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai. „ <...> Įvertinęs visas bylos aplinkybes, EZTT padarė išvadą, kad valdžios institucijos neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso ir pareiškėjos teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ir pareiškėjai teko pernelyg didelė našta. EŽTT nurodytoje byloje konstatavo Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą. Pateiktas ieškinys pažeidžia atsakovų ir kitų sodininkų bendrijos „Žaluma“ narių teisėtus interesus bei lūkesčius. Ieškinys grindžiamas klaidingais teisiniais argumentais. Atsakovų sudaryta pirkinio - pardavimo sutartis jokių imperatyvių teisės normų nepažeidžia, todėl nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo ją pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją. Ginčo žemės sklypo dalyje Sutartimi nėra pakeista nei žemės paskirtis, nei jos naudojimo būdas. Sutartis sudaryta nepažeidžiant galiojančių įstatymų. Ginčo sklypo ir Ginčijamo sklypo dalies naudojimas atitinka bendrijos veiklos tikslus, t.y. kuriamos aktyvaus poilsio ir gyvenimo sąlygos, <...>, tvarkomas kraštovaizdis ir naudojamasi juo rekreacijai, puoselėti ir tausoti jo išteklius. Prašo Ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Sodininkų bendrija „Žaluma“ pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir mano, jog ieškinys yra nepagrįstas, pareikštas netinkamai įvertinus valstybinės ir privačios žemės pardavimą, nuosavybės teisėmis valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo reglamentuojančias teisės normas sodininkų bendrijų įstatymo normų kontekste, ko pasėkoje pateiktas netinkamas faktinių aplinkybių vertinimas, remtasi prielaidomis dėl to, kad SB „Žaluma“ pirkdama ginčo žemės sklypą nesiekė juo naudotis pagal paskirtį, o tik siekė sudaryti sąlygas atsakovams - sodininkų bendrijos nariams lengvatine tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą. Šiuolaikinės teisės teorijoje pripažįstama, kad imperatyvios teisės normos - tai normos, kurios griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia šio paliepimo suprasti kitaip nei numatyta teisės normoje. Valstybinės žemės pardavimas priskiriamas viešajai teisei, kurioje galioja taisyklė - galima tik tai, kas yra leidžiama. Privačios žemės pardavimas priskiriamas privačiai teisei, kurioje galioja taisyklė - galima viskas, kas nėra draudžiama. Valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios teisės normos daugelyje atvejų yra imperatyvaus pobūdžio, nes įstatymas griežtai nustato kada žemė parduodama be aukciono, kada aukciono būdu, nustato maksimalų iš valstybės įsigyjamų sklypų plotą asmenims, kai kurioms asmenų kategorijoms atskirai nustato maksimalų plotą, kurį šie asmenys gali įsigyti iš valstybės, ir t.t. Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo reikėtų atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus: 1. Ar sodininkų bendrijos turi teisę ne aukciono tvarka (lengvatinėmis sąlygomis) pirkti valstybinę žemę sodininkų bendrijai skirtoje teritorijoje. 2. Ar įstatymas nustato sodininkų bendrijoms galimo įsigyti ne aukciono tvarka žemės ploto apribojimus. 3. Ar įstatymas nustato sodininkų bendrijų privatizuoto žemės sklypo bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai teisinį statusą. 4. Ar įstatymas nustato ribojimus sodininkų bendrijoms laisvai disponuoti iš valstybės ne aukciono tvarka pirktu žemės sklypu, t.t. ir parduoti. Valstybinės žemės perleidimą reglamentuoja specialiosios teisės normos - Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas. Valstybinės žemės perleidimo tvarką šių įstatymų nustatytais atvejais nustato Vyriausybė. Žemės įstatymo 10 straipsnio 2 punktas nustato, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie sutelkti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai - jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės pardavimą, 7 dalis nustato, kad sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodama žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai. Fiziniams asmenims mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami jų naudojami žemės sklypai. Tais atvejais, kai keičiant mėgėjų sodo teritorijos žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams, o jeigu šie atsisako, - kitiems sodų sklypų savininkams uždaro aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta, atviro aukciono būdu. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio, nustatančio parduodamų valstybinių žemės sklypų dydžius, 1 dalis nustato, kad asmenims, įsigyjantiems žemę (įskaitant miškus ir vandens telkinius), žemės reformos metu galima perleisti pirkimo-pardavimo būdu tiek valstybinės žemės, kad bendras vienam piliečiui sugrąžintos natūra, perduotos, suteiktos nuosavybėn neatlygintinai ir pirktos, o kitam asmeniui - suteiktos nuosavybėn neatlygintinai ir pirktos iš valstybės žemės, išskyrus žemės ūkio paskirties žemę, plotas sudarytų ne daugiau kaip 150 ha, o žemės ūkio paskirties žemės plotas neviršytų Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto ploto. Šio straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad sodininkų bendrijų nariams ir kitiems sodų sklypų naudotojams mėgėjų sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai formuojami pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir turi būti ne didesni kaip 0,12 ha, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Valstybinės žemės pardavimo mėgėjų sodų teritorijoje procedūrines taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimu Nr. 1443 (toliau - Nutarimas) „Dėl valstybinės žemės pardavimo ir nuomos mėgėjų sodų teritorijoje“ patvirtintos taisyklės (toliau - Taisyklės). Nutarimo 2.1. punktu nustatyta, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintas Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisykles parduodami ir išnuomojami mėgėjų sodo teritorijoje, suskirstytoje į individualius naudojamus mėgėjų sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (reikalingą, bendrojo naudojimo statiniams ar rekreacijai), esantys ir įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybinės žemės sklypai (toliau - valstybinės žemės sklypai). Taisyklių 3 punktu nustatyta, kad pagal šias taisykles turi teisę pirkti mėgėjų sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus sodininkų bendrijos - sodininkų bendrijų teritorijoje bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai ( 3.2.1. p.), šie žemės sklypai parduodami ne aukciono būdu (4 p). Taisyklių 27 p. nustato, kad Sodininkų bendrijos, pageidaujančios pirkti mėgėjų sodo teritorijoje bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, teritoriniam padaliniui pagal valstybinės žemės sklypų buvimo vietą pateikia: prašymą parduoti žemės sklypą; jame nurodo atsiskaitymo su valstybe už perkamą valstybinės žemės sklypą būdą - iš karto ar išsimokėtinai, taip pat parduodamame valstybinės žemės sklype esančių statinių (jeigu jų yra) unikalų numerį (27.1. p.);dokumento, kurio pagrindu sodininkų bendrijai suteikta (skirta) valstybinė žemė, kopiją (27.2. p.);savo lėšomis parengtą parduodamo valstybinės žemės sklypo planą, jeigu sodininkų bendrija pageidauja pirkti jos naudojamą valstybinės žemės sklypą, suprojektuotą pagal sodo suplanavimo projektą (27.3 p.);sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimą dėl bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypo, naudojamo bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, įsigijimo sodininkų bendrijos nuosavybėn (27.3. p.). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sodininkų bendrijoms mėgėjų sodo teritorijoje valstybinės žemės sklypai bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai parduodami ne aukciono tvarka, parduodamo žemės sklypo plotas nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą (nagrinėjamu atveju formavimo-pertvarkymo projektą). Nei įstatymo, nei poįstatyminio teisės akto normos nenustato sodininkų bendrijoms maksimaliai leistino įsigyti valstybinės žemės ploto bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai ne aukciono tvarka. Svarbiausia, kad bendro naudojimo sklypas būtu mėgėjų sodo teritorijoje, suskirstytoje į individualius naudojamus mėgėjų sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (2.1 p.). Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato 0,12 ha ploto apribojimą parduodant valstybinius sodo žemės sklypus sodininkų bendrijos nariams ir kitiems naudotojams, o ne bendro naudojimo žemę parduodant sodininkų bendrijoms. Be to, šioje teisės normoje yra nurodyta, kad ji taikoma išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis nustato žemės sklypų pardavimą sodininkų bendrijoms ir jų nariams ne aukciono tvarka. Tai reiškia, kad 0,12 ha ploto apribojimas parduodant valstybinius sodo žemės sklypus taikomas, kai šie sklypai parduodami aukciono tvarka (uždaro/atviro), t. y. kai lengvatinės pardavimo sąlygos netaikomos. Taisyklių 4 punktas nustato, kad be aukciono parduodami šių taisyklių 3.1.1. (teisės aktų nustatyta tvarka suteiktus, taip pat kitus mėgėjų sodo teritorijoje esančius ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojamus valstybinės žemės sklypus - sodininkams ir kitiems naudotojams) ir 3.2 (bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai; įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai - sodininkų bendrijoms) punktuose nurodyti valstybinės žemės sklypai asmenims, pagal šias taisykles turintiems teisę juos įsigyti. Įsiterpę valstybinės žemės sklypai taip pat parduodami be aukciono mėgėjų sodo žemės sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu valstybinės žemės sklypu (toliau - besiribojantis žemės sklypas), savininkams. Įsiterpę valstybinės žemės sklypai besiribojančių žemės sklypų savininkams gali būti parduodami tik tada, jeigu sodininkų bendrijos atsisako juos pirkti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklų 4 punktas nenustato ploto ribojimo - tai reiškia, kad plotas nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą. Taisyklių 6 punktas aiškintinas kartu su Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, nes Žemės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta - maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato tik įstatymas. Vyriausybei gi suteikiama teisė nustatyti pardavimo tvarką (Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalis), t. y. nustatyti procedūrines valstybinės žemės sklypų pardavimo taisykles. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnis nenustato maksimalių žemės sklypų sodininkų bendrijų bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai dydžių, o šio straipsnio 5 dalis nustato 0,12 ha ploto apribojimą tik parduodant sodo žemės sklypus sodininkų bendrijos nariams ir kitiems sodo sklypų naudotojams. Kitoks Taisyklių 6 punkto nuostatų aiškinimas dėl 0,12 ha ploto ribojimo taikant jį sodininkų bendrijoms įsigyjant bendro naudojimo žemės sklypus bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai prieštarauja logikai, iškraipo įstatymo prasmę. Įsivaizduokim 0,12 ha ploto bendro naudojimo sklypą bendro naudojimo statiniams statyti ir visaverčiam poilsiui (rekreacijai), kai sodininkų bendrija turi 665 narius (neskaitant jų šeimos narių). Ieškovo nuomonė, kad sodininkų bendrijoms maksimaliai leistinas įsigyti lengvatinėmis sąlygomis iš valstybės plotas yra 0,12 ha yra nepagrįstas Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio nustatančio parduodamų žemės sklypų dydžius nuostatoms, o kitaip tariant nepagrįsta pačiomis imperatyviosiomis teisės normomis. Sodininkų bendrijai „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei yra paskirtas 120,3 ha žemės sklypas. Nuo žemės sklypo suteikimo kolektyvinei sodininkystei sodininkų bendrija „Žaluma“ ir jos nariai naudojosi šiuo sklypu. Šią aplinkybę įrodo 1999 - 2009 valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos su apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais. Pažymi, kad sodininkų bendrijai „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei plėtoti suteiktas 120,3 ha žemės sklypas pagal SB „Žaluma“ gen. planą suskirstytas į individualius sodo sklypus ir bendro naudojimo žemę, kuri atskirais žemės sklypais nesuformuota. Todėl prieš parduodant valstybinę žemę SB „Žaluma“ parengė žemės sklypų formavimo-pertvarkymo projektą, kuris buvo nustatyta tvarka patvirtintas. SB „Žaluma“ Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą parduoti sodininkų bendrijai bendro naudojimo ginčo žemės sklypą, pateikė kadastrinių matavimų bylas, suteikimą patvirtinančio dokumento kopiją, sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta išsipirkti bendro naudojimo žemės sklypus iš valstybės. Prieš parduodant ginčo žemės sklypą buvo įregistruotos Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio misterijos patikėjimo teisės į šį sklypą. 2016-02-11 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr.1368, kuria žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas sodininkų bendrijai „Žaluma“, buvo patvirtinta notariškai ir įregistruota nekilnojamojo turto registre SB „Žaluma“ vardu. SB „Žaluma“ yra sumokėjusi už perkamą sklypą nustatytą kainą iki sutarties sudarymo. Tokiu būdu galima pagrįstai teigti, kad sudarant ginčijamą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jokių imperatyvių teisės normų ir jokių procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo. Todėl nėra pagrindo naikinti 2016-02-11 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr.1368, kuria žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas sodininkų bendrijai „Žaluma“ dėl neatitikimo imperatyvioms teisės normoms. Žemės Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad privačią žeme sudaro žemė, sugražinta ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka įsigyta fizinių ar juridinių asmenų (Išskyrus valstybę ir savivaldybes) nuosavybėn. Privačios žemės valdymą ir naudojimą bei disponavimą šia žeme reglamentuoja Civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Kaip minėta privačios žemės pardavimas priskiriamas privačiai teisei, kurioje galioja taisyklė - galima viskas, kas nėra draudžiama. Žemės įstatymo 31 straipsnis nustato pirmumo teisę parduodant privačią žemę. Šio straipsnio 3 dalis nustato atvejį, kai valstybė turi pirmumo teise pirkti parduodamą privačią žemę - parduodant privačią žemę valstybinių parkų konservacinio, ekologinės apsaugos ir rekreacinio prioriteto zonose, valstybiniuose draustiniuose bei kitose saugomose teritorijose, kurioms suteiktas Natūra 2000 statusas. Žemės reformos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato pirmumo teisę išpirkti žemę valstybei Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu ją parduoda piliečiai, įsigiję žemę pagal Valstiečio ūkio įstatymą ar asmeniniam ūkiui už valstybės vienkartines išmokas. Taigi privačios žemės pardavimą reglamentuojančios teisės normos nenustato draudimo parduoti nuosavybės teisėmis valdomą žemės sklypą visą ar jos dalį, ar dalį dalyje nepriklausomai nuo žemės naudojimo būdo, nuo to ar ši žemė priklauso fiziniams ar juridiniams asmenims, valdoma ji vieno savininko ar bendraturčių. Pažymėtina, kad pagal Sodininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga - vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad mėgėjų sodo teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus bendrija valdo Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo žemės sklypas buvo įgytas sodininkų bendrijos narių bendromis lėšomis. Tokiu būdu SB „Žaluma“ iš valstybės įsigytas žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tapo sodininkų bendrąja daline nuosavybe pagal įstatymą (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d.). Šio žemės sklypo bendraturčiai yra fiziniai asmenys - sodininkai. Svarbu pažymėti ir tai, kad SB „Žaluma“ priklausiusio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjai taip pat yra sodininkai, kurie kartu yra ir bendro žemės sklypo bendraturčiai pagal įstatymą. Pagal CK 4.79 straipsnio nuostatas bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Atsakovai fiziniai asmenys, būdami ginčo žemės sklypo bendraturčiais pagal įstatymą, pasinaudojo pirmenybės teise pirkti parduodamą žemės sklypą už nustatytą kainą. Bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti parduodamą žemės sklypą aspektu yra svarbu ir tai, kad ginčo žemės sklypas ribojasi su atsakovams fiziniams asmenims priklausančiais sodo žemės sklypais. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 15 str. nuostatas sodininkų bendrijos narių susirinkimas turi išimtinę teisę: nustatyti disponavimo bendrijos turtu ir lėšomis tvarką, spręsti lėšų skolinimosi bei pajamų paskirstymo klausimus (15 str. 8 p.); spręsti mėgėjų sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus (15 str. 1 d. 18 p). SB “Žaluma” narių susirinkimas, sodininkų bendrijos organas turintis išimtinę teisę spręsti dėl bendro naudojimo turto disponavimo, t.t. pardavimo. 2015 metų birželio 20 d. visuotinis bendrijos narių susirinkimas buvo priėmęs sprendimą parduoti dalį bendro naudojimo žemės sklypų sodininkų bendrijos nariams. Kaip matyti iš su ieškiniu pateiktų įrodymų ginčo žemės sklypas buvo parduotas sodininkų bendrijos nariams (ginčo žemės sklypo dalininkams), parduodant ginčo žemės sklypą buvo akcentuojama, kad sklypas yra ir turi likti bendro naudojimo sklypu, atsakovai fiziniai asmenys su tokiomis sąlygomis sutiko ir įsipareigojo naudoti ginčo žemės sklypą pagal paskirtį ir naudojimo būdą. Nei prieš valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą nei po to sodininkų bendrijos susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo iniciuoti ginčo žemės sklypo paskirties ar naudojimo būdo keitimą. Tai paneigia ieškovo prielaidą, kad SB „Žaluma“ neketino naudoti sklypą pagal paskirtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai fiziniai asmenys savo paaiškinimuose taip pat patvirtino, kad sklypas yra bendro naudojimo, sklypą prižiūrėjo ir tvarkė iki pirkimo iš SB „Žaluma“ ir tvarko bei prižiūri toliau, kaip bendro naudojimo rekreacinį sklypą. Ginčo žemės sklypo pardavimas atsakovams sodininkų bendrijos nariams ir sklypo bendraturčiams pagal įstatymą, nepažeidžia reikalavimo naudoti sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, negali būti vertinamas kaip SB „Žaluma“ siekis sudaryti sąlygas atsakovams fiziniams asmenims lengvatine tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą. Lengvatinėmis sąlygomis (ne aukciono tvarka ir už indeksuotą kainą) teisėtai pasinaudojo SB „Žaluma“ įsigydama ginčo žemės sklypą. Šią teisę sodininkų bendrijoms imperatyviai nustato Žemės įstatymas. Sodininkų gi bendrijos nariai, atsakovai byloje, pasinaudojo pirmumo teise pirkti bendro naudojimo sklypą sodininkų bendrijos narių susirinkimui priėmus sprendimą dalį bendro naudojimo žemės sklypų parduoti. Spręsti dėl sodininkų bendrijos bendro naudojimo turto pardavimo yra sodininkų bendrijos narių susirinkimo išimtinėje kompetencijoje pagal Sodininkų bendrijos įstatymą. Bendrijos nariai tvarkė visą sodininkų bendrijos teritorijoje esančią bendro naudojimo žemę nuo pat 120,3 ha ploto žemės sklypo suteikimo sodininkų bendrijai „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei. SB „Žaluma“ mokėjo nuomos mokestį valstybei už jos teritorijoje esančią bendro naudojimo žemę iš sodininkų bendrijos narių surinktų lėšų, o nuomos mokesčio mokėjimas yra vienas iš naudojimosi daiktu įrodymų. Pagal valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentuojančias teisės normas, NŽT gavusi sodininkų bendrijos prašymą ne aukciono tvarka įsigyti valstybinį žemės sklypą ir reikiamus dokumentus privalo veikti tam tikru būdų, kuris reglamentuotas Vyriausybės Nutarimu ir juo patvirtinta Tvarka. Patikrina dokumentus, suderina kadastrinių matavimų bylas, pagal Vyriausybės nustatytą tvarka apskaičiuoja sklypo kainą, parengia pirkimo-pardavimo sutarties projektą, suderina su pirkėju, pirkėjui sutikus su sutarties sąlygomis priima sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą, įregistruoja NŽT patikėjimo teises į parduodamą sklypą ir sudaro pirkimo-pardavimo sutartį. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta ir pagrįsta. Kaip ir minėta, įstatymai nenustato jokio draudimo parduoti ne aukciono tvarka iš valstybės įsigytą žemės sklypą ar jo dalį nepriklausomai nuo žemės sklypo paskirties ar naudojimo būdo. Be to Sodininkų bendrijų įstatymas numato, kad sodininkų bendrijų bendro naudojimo turtas gali būti išnuomojamas ar parduodamas. NŽT negalėjo kelti sąlygos bendrijai neparduoti ginčo žemės sklypo, nes įstatymas nesuteikia jai tokios teisės. Sodininkų bendrijoms priklausanti žemė nėra įstatymu išimta iš apyvartos (CK 1.97 str.), todėl NŽT žinojo ir turėjo žinoti, kad bendro naudojimo žemės sklypai, kurios įsigyja sodininkų bendrijos, gali būti parduodami. Iš išdėstyto matyti, kad ieškovo teiginys, jog ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta prieš NŽT valią yra visiškai nepagrįsta. SB „Žaluma“ priklausiusio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo faktą sodininkų bendrijos nariams ieškovas visiškai nepagrįstai vertina kaip įrodymą, kad sudarant ginčijamą valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sodininkų bendrija panaudojo apgaulę. Ieškovo išvada, jog SB „Žaluma“ apgaulės būdu (CK 1.91 str.) įsigijo iš valstybės ginčo žemės sklypą, nes jo įsigijimui rinko lėšas iš fizinių asmenų, vedė derybas ir neketino naudoti bendrijos reikmėms, padaryta dėl netinkamo sodininkų bendrijos įstatymo nuostatų aiškinimo. Pažymi, kad sodininkų bendrija, būdama pelno nesiekiantis juridinis asmuo, gali turėti pajamas. Sodininkų bendrijų įstatymo 24 straipsnyje nurodoma kas sudaro bendrijų pajamas. Tai yra: bendrijos nario mokesčiai ir tiksliniai įnašai: infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestis, mokamas kitų asmenų; pajamos iš bendrijos turto; iš bendrijos veiklos gautos pajamos; valstybės ar savivaldybės tikslinės paskirties lėšos; fizinių ar juridinių asmenų negrąžintinai perduoti pinigai ir kitas turtas; kitos teisėtai įgytos pajamos. Kaip ir minėta, sodininkų bendrijoms nedraudžiama parduoti bendro naudojimo turtą, bendrijos turtas yra bendra dalinė nuosavybė, sprendimą dėl turto pardavimo priima bendrijos narių susirinkimas. Bendrijos narių susirinkimas nusprendė dalį bendro naudojimo sklypų parduoti ir toks sprendimas neprieštarauja įstatymui. Pajamos, gautos iš turto dalies pardavimo yra teisėtos. Sodininkų bendrijos narių susirinkimas priėmė sprendimą parduoti dalį bendro naudojimo turto ne bet kam, o sodininkų bendrijos nariams, o tai suteikia sodininkų bendrijai ir visiems jos nariams galimybę kontroliuoti ir tolimesnį sklypo naudojimą pagal nustatytą sklypo naudojimo būdą. Lėšų rinkimas iš sodininkų bendrijų narių sodininkų bendrijai, kaip juridiniam asmeniui įsigyti valstybinės žemės sklypą yra narių tiksliniai įnašai ir sodininkų bendrijos teisėtos pajamos. Ieškovas gi lėšų rinkimo faktą visiškai nepagrįstai vertina kaip apgaulės panaudojimą perkant ginčo sklypą iš valstybės. Atsakovų fizinių asmenų ginčo žemės sklypo dalių pirkimas iš sodininkų bendrijos negali būti vertinamas kaip pasinaudojimas lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą. Sodininkai, kurie įsigijo dalį sklypo k. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas yra bendro naudojimo, įsipareigojo naudoti šį sklypą pagal nustatytą naudojimo paskirtį ir būdą, o tai reiškia, kad savo lėšomis ir jėgomis tvarkydami ginčo žemės sklypą prisiėmė sau didesnę naštą, nes šį sklypą rekreacijos tikslais galės naudotis ne tik jie, bet ir kiti sodininkų bendrijos nariai. Todėl yra atmestinas ieškovo argumentas, kad 2016-02-11Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 1368, kuria žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas sodininkų bendrijai „Žaluma“, yra naikintina CK 1.91 str. pagrindu. Ieškovas prašydamas teismo taikyti restituciją natūra nurodo, kad atsakovams fiziniams asmenims negali būti taikomas daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo apribojimas (CK 4.96 str. 2 d.), nes teisės aktai skelbiami viešai, atsakovams turėjo būti žinoma, kad sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemės sklypus lengvatine tvarka gali įsigyti tik sodininkų bendrijos ir kad jis yra perkamas lengvatine tvarka. Atsakovai pažymi, kad toks atsakovų - fizinių asmenų žinojimas nepadaro jų nesąžiningais sklypo įgijėjais, nes jie ginčo žemės sklypą pirko iš sodininkų bendrijos, o ne iš valstybės. Lengvatinėmis sąlygomis pirktam žemės sklypui įstatymas nenustato draudimo jį parduoti. Sodininkų bendrijos visuotinis susirinkimas, veikdamas pagal sodininkų bendrijos įstatymą priėmė sprendimą dėl bendro naudojimo žemės sklypo pardavimo, ginčo žemės sklypo naudojimo būdas yra toks, koks numatytas ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje. Jokio siekio nenaudoti ginčo sklypo pagal nustatytą naudojimo būdą pirkėjai neturėjo ir neturi. Jeigu NŽT, parduodama didesnį nei 0,12 ha ploto valstybinį žemės sklypą sodininkų bendrijai „Žaluma“, nežinojo, kad negali parduoti didesnio žemės sklypo, tai atsakovai - ir SB „Žaluma“ ir fiziniai asmenys juolab to nežinojo ir negalėjo žinoti. Taigi nustatyti atsakovams fiziniams asmenims didesnio atidumo pareiga, nei valstybės žemės patikėtiniui, laikyti atsakovus fizinius asmenis nesąžiningais įgijėjais, ir ieškinio patenkinimo atvejų taikyti restituciją natūra priteisiant iš atsakovų fizinių asmenų ginčo žemės sklypo dalis Lietuvos valstybei nėra nei teisinio, nei faktinio prašo ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovo SB „Žaluma“ naudai.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad sutinka su Ieškovo pateiktu ieškiniu. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijų teritorijose esančios valstybinės žemės pardavimas vykdomas vadovaujantis Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje“ (toliau - Taisyklės), nuostatomis. Taisyklių 3.2 papunktyje nustatyta, kad sodininkų bendrijos turi teisę pirkti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai ir įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemė - tai mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė, sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu numatyta naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, o rekreacijai naudojama mėgėjų sodo žemė - gamtines ar kultūrines aplinkos savybes ir sąlygas organizuoti žmonių visavertį fizinį ir dvasinį poilsį turinti mėgėjų sodo teritorija, kurios ribos, žemės naudojimo būdas ir rekreacinio naudojimo prioritetas yra nustatyti teritorijų planavimo dokumentuose ar teisės aktuose. Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad parduodant valstybinės žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje, valstybinės žemės sklypo kaina arba pradinė valstybinės žemės sklypo, parduodamo aukcione, kaina nustatoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.2 papunktyje nustatyta, kad apskaičiuojant parduodamų be aukciono valstybinės namų valdų žemės sklypų, mėgėjų sodo teritorijoje esančios žemės sklypų, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, individualių garažų žemės sklypų, išskyrus šio nutarimo 5.6 papunktyje nurodytus valstybinės žemės plotus, vertę. Žemės įvertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, 6 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6. Atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog sodininkų bendrijos turi teisę įsigyti bendrojo naudojimo žemės sklypus, kuriuos sodininkų bendrijos iš valstybės įgyja lengvatinėmis sąlygomis, t. y. už indeksuotą kainą ir tik konkrečiai veiklai vykdyti (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir/ar rekreacijai). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog sodininkų bendrija „Žaluma“ lengvatinėmis sąlygomis įsigijo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), sodininkų bendrijos bendrų poreikių tenkinimui, tačiau 2016 metais sudarytomis sutartimis šio žemės sklypo dalis jau buvo perleista privatiems asmenims. Pažymi, jog aplinkybę, kad sodininkų bendrija „Žaluma“ siekė įsigyti žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), konkrečiai (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir/ar rekreacijai) veiklai vykdyti, patvirtina ne tik šio įsigyto žemės sklypo naudojimo būdas, nurodytas kadastro duomenyse, tačiau ir pats šios bendrijos inicijuotas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Žaluma“, formavimo ir pertvarkymo projektas. Taigi, aplinkybė, kad pagal teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą privatūs asmenys neturi galimybės įsigyti valstybinės žemės, esančios sodininkų bendrijų teritorijose, už indeksuotą jos vertę bei kita aplinkybė, jog sodininkų bendrija „Žaluma“ žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, 2016 metais perleido tretiesiems asmenims, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės sklypą sodininkų bendrija „Žaluma“ savo nuosavybėn įgijo tik dėl vieno tikslo - siekdama juos perleisti privatiems asmenims ir iš to pasipelnyti, t. y. pasitelkdama apgaulę įsigijo šiuos žemės sklypus iš valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ne bendrojo naudojimo statiniams statyti ir/ar rekreacijai vykdyti, o tik dėl pelno gavimo. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002, teigiama, kad apgaulės sąvoka apibrėžtina remiantis teismų praktika ir teisės doktrina. Lietuvos Aukščiausiasis teismas apgaulė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnio prasme apibrėžia kaip sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį, apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; kt.). Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Akivaizdu, jog šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba nebūtų sudariusi sutarties, kuria buvo perleistas žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), jei būtų žinojusi tikruosius sodininkų bendrijos „Žaluma“ tikslus, t. y. kad lengvatinėmis sąlygomis įgytas minėtas žemės sklypas nebus naudojamas sodininkų bendrijos „Žaluma“ narių bendriems poreikiams tenkinti, o bus perleistas (parduotas) privatiems asmenims, siekiant iš to pasipelnyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sodininkų bendrija „Žaluma“ pasitelkdama apgaulę, t. y. tyčia suklaidindama valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos, dėl esminės sutarties, kuria buvo perleistas žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), sąlygos (tikslo, dėl kurio įsigyjamas žemės sklypas) neteisėtai įgijo minėtą žemės sklypą. Dėl atsakovų A. T. K., P. J., J. J., V. J., R. P., L. P., A. K., (duomenys neskelbtini), P. D., A. D. nesąžiningumo, įsigyjant žemės sklypo (kadastro Nr. 4124/0607:731) dalis nurodo, jog 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. rugsėjo 19 d., žemės sklypo (kadastro Nr. 4124/0607:731) pirkimo-pardavimo sutartimis (Nr. 2900, Nr. 2816) A. T. K., P. J., J. J., V. J., R. P., L. P., A. K., (duomenys neskelbtini), P. D., A. D. įsigijo atitinkamas šio žemės sklypo dalis. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, minėti atsakovai (kaip nurodyta ir ieškinyje) turi sodo sklypus sodininkų bendrijoje „Žaluma“. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad jie visi yra sodininkų bendrijos „Žaluma“ nariai, todėl jie ir jų sutuoktiniai, kurie šioje byloje taip pat įtraukti atsakovais, žinojo (turėjo būti žinoma) apie sodininkų bendrijos „Žaluma“ narių susirinkimo priimtus sprendimus, jog sodininkų bendrija „Žaluma“ žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo lengvatinėmis sąlygomis ir tik konkrečiai veiklai vykdyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmeniui, siekiančiam įsigyti žemės sklypą privačion nuosavybėn, tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių žemės sklypui pirkti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2008). Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atitinkamas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis įsigiję piliečiai yra nesąžiningi įgijėjai, kadangi būdami sodininkų bendrijos „Žaluma“ nariais ar jų sutuoktiniais bei pirkdami konkretaus naudojimo būdo – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) - žinojo ir (ar) turėjo žinoti, jog šis žemės sklypas sodininkų bendrijai „Žaluma“ buvo parduotas tik konkretiems tikslams (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir/ar rekreacijai įgyvendinti. Akivaizdu, jog įsigydami žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, piliečiai būdami apdairūs, rūpestingi, turėjo susipažinti bei įsitikinti, kad pagal teisės aktus nėra kliūčių žemės (sodo) sklypo pirkimui, tačiau tikėtina, jog net ir žinodami šias kliūtis, piliečiai vis tiek įsigijo šio žemės sklypo dalis. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, teismo prašo Ieškovo ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

9. Teismo posėdžio metu atsakovė A. T. K. paaiškino, kad motyvuotai išdėstė viską atsiliepimu. Dabar yra kasacinė nutartis. Mano, kad prokuroras turėjo patikslinti ieškinį ir atitinkamai reikalavimus, nes kai kurių aplinkybių ir institucijai buvo nežinoma; fiziniai asmenys sutinka, kad ginčo žemė grįžtų į bendriją. Anoj byloj yra kiek kitokios aplinkybės, nes ten gręžinys yra, kuris naudojamas, juo rūpinasi (tai rodo kaip bendrojo naudojimo žemę), nei šioje byloje. Kartotis nenori, nes išsamiai išdėstyta atsiliepimu. Ieškinys yra nepagrįstas. Bokštas yra ginčo sklype; jis veikiantis ir turi apsauginę zoną.

10. Teismo posėdžio baigiamųjų kalbų metu atsakovas P. J. paaiškino, kad atkreiptina, jog yra vandens gręžinys ginčo žemėje, kaip nurodyta pagal pateiktus papildomus įrodymus, kuriuo sodininkai naudojasi, o pozicija yra išsakyta atsiliepimuose. Replikos teisė: nesinaudoja.