Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) atstovo advokato Igorio Manzurovo (toliau – ir pareiškėjo atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutarimo (toliau – ir nutarimas) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Ž. B. atstovo advokato Igorio Manzurovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

4. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pareiškėjo Ž. B. atstovo apeliacinio skundo ir Institucijos atstovo pateikto atsiliepimo argumentus, taip pat skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime padarytas išvadas, sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

5. Iš nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2023 m. sausio 19 d. buvo gautas pareiškėjos – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas (su priedais), kuriuo buvo prašoma pradėti administracinio nusižengimo bylą UAB „A“ vadovui Ž. B. už laiku neinicijuotą UAB „A“ nemokumo procesą ir paskirti jam ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą baudos vidurkį – 2 200 Eur dydžio baudą (b. l. 1-28).

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas, vadovaudamasis ANK 590 straipsnio 4 dalimi, 2023 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo UAB „A“ vadovui Ž. B. už laiku neinicijuotą UAB „A“ nemokumo procesą.

7. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutarimu Ž. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 400 Eur dydžio bauda, nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodant tokias faktines aplinkybes: „VMI pareiškime nurodytu laikotarpiu Ž. B., būdamas UAB ,,A“ vadovu, laikotarpiu nuo 2020-09-02 iki 2022-02-01, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM ir kitiems kreditoriams, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei“, kurios iš esmės nebuvo nurodytos kaltinime, suformuluotame Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. vasario 10 d. nutartyje.

8. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, sprendžia, kad iš byloje pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų nėra aišku, kuo tiksliai buvo kaltinamas Ž. B., t. y. dėl kada padaryto pažeidimo jis pripažintas kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, t. y. kokias tiksliai faktines Ž. B. galimai padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes nustatė teismas, kada bendrovė tapo nemoki, kada kilo pareiga Ž. B. inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nebuvo užtikrinta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisė į gynybą, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi galimybės patikrinti skundžiamo nutarimo jo pagrįstumo aspektu, kadangi jame nėra išdėstytos esminės galimai padaryto administracinio nusižengimo faktinės aplinkybės.

9. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ANK 590 straipsnio 4 dalį administracinių nusižengimų teisena dėl šio kodekso 120 straipsnyje nurodytų administracinių nusižengimų pradedama pagal kreditoriaus pareiškimą, kuriame turi būti išvardyti asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn už kreditorių teisių pažeidimus. Tokiu atveju administracinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, protokolas nesurašomas, o pareiškimas siunčiamas teismui bylai nagrinėti.

10. Taigi, ANK 590 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta išskirtinė administracinio nusižengimo bylos pradėjimo procedūra dėl ANK 120 straipsnyje nurodytų administracinių nusižengimų. Įstatymų leidėjas, suteikdamas kreditoriui teisę kreiptis į teismą pareiškimu dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo, nenustatė reikalavimų pateikiamo pareiškimo turiniui, vis dėl to, teismų praktikoje pažymima, kad reikalavimai pareiškimo dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo ANK 590 straipsnio 4 dalies pagrindu turiniui negali būti mechaniškai prilyginami reikalavimams administracinio nusižengimo protokolo turiniui (ANK 609 straipsnis). Nors savo turiniu ir esme ANK 590 straipsnio 4 dalyje nurodytas pareiškimas yra artimas administracinio nusižengimo protokolui, visgi pažymėtina, kad šis procesinis dokumentas paprastai nėra parengtas specialaus, ANK 589 straipsnyje nurodyto, subjekto, pareiškėjas neturi procesinių teisių efektyviai rinkti įrodymus, jo procesiniai įgaliojimai yra riboti, todėl teismas negali būti pasyvus proceso stebėtojas ir privalo imtis proporcingų veiksmų materialiai tiesai byloje nustatyti. Tais atvejais, kai administracinio nusižengimo tyrimas nėra atliekamas, kreditoriaus pareiškimą gavusio teismo aktyvumo reikalavimas aiškintinas dar plačiau. Tai reiškia, kad teismas turi pareigą spręsti ne tik dėl įrodymų pakankamumo ar galimai padaryto nusižengimo kvalifikavimo, tačiau ir dėl kitų esminių bylos aplinkybių – tarp jų ir dėl konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymių aprašymo. Teismo veiksmai, kuriais yra suformuojamas konkretus galimai padaryto administracinio nusižengimo turinys (veikos aprašymas), nesuponuoja teismo nešališkumo, o priešingai – užtikrina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinotų jam pareikštus kaltinimus ir turėtų galimybę pasinaudoti efektyvia gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-511/2021). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. priimtame nutarime yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje (taikytina ir administracinių nusižengimų bylų procesui), inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) bei priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu, siekdamas nustatyti materialią tiesą, teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus.

11. Paminėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai, taip pat sisteminė ANK 627 straipsnio 1 dalyje, 567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių teismo veiksmus rengiantis nagrinėti bylą teisme bei įtvirtinančių bendrą teismo aktyvumo pareigą, analizė, kartu ir analogiškose bylose susiformavusi horizontali teismų praktika iš esmės leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, ANK 590 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl galimo jo teisių pažeidimo, turi diskrecijos teisę spręsti, ar pagal šį pareiškimą pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną, ar jos nepradėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau paminėta teismų praktika ir teisinis reglamentavimas reiškia, kad gavęs ANK 590 straipsnio 4 dalyje numatytą kreditoriaus pareiškimą ir priėmęs sprendimą pagal jį pradėti administracinio nusižengimo teiseną, apylinkės teismas, įgyvendindamas tiek ANK 567 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje akcentuojamą aktyvaus teismo vaidmenį, turi pats aiškiai ir konkrečiai apibrėžti bylos nagrinėjimo (kartu ir kaltinimo) ribas, t. y. aprašyti administracinio nusižengimo požymius, kitas esmines galimo nusižengimo faktines aplinkybes (padarymo laiką, vietą, esmę), taip pat ANK straipsnį, jo dalį, ar kitą atsakomybę numatantį teisės aktą, kadangi pareiškimą rengęs kreditorius, nebūdamas ANK 589 straipsnyje numatytu subjektu ir neturėdamas procesinių įgaliojimų, ne visais atvejais tai gali padaryti kvalifikuotai ir tiksliai, o tai iš esmės riboja atsakomybėn traukiamo asmens teisę į gynybą. Pažymėtina, kad ANK nenustatyta, kaip turi būti įformintas apylinkės teismo sprendimas dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos pradėjimo pagal ANK 590 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gautą kreditoriaus pareiškimą, tačiau siekiant užtikrinti ANK 577 straipsnyje numatytas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises, taip pat ir teisę į gynybą, toks sprendimas turėtų būti konkretus ir tikslus. Susiklosčiusioje teismų praktikoje paprastai tai daroma apylinkės teismui priimant nutartį, kuria patikrinama, ar nėra aplinkybių, dėl kurių administracinio nusižengimo teisena negalima, taip pat suformuluojamas konkretus kaltinimas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, iš dalies laikydamasis paminėtos praktikos, šį klausimą sprendė 2023 m. vasario 10 d. nutartimi, kuria pradėjo prieš Ž. B. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, tačiau šioje nutartyje nesuformulavo konkretaus kaltinimo turinio, todėl neužtikrino, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinotų jam pareikšto kaltinimo esmines faktines aplinkybes, inkriminuojamų teisės aktų nuostatas ir turėtų galimybę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba.

12. Kaip jau minėta, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas 2023 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo UAB „A“ vadovui Ž. B., už tai, kad jis, „laiku neinicijavo UAB „A“ nemokumo proceso“. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, nustatinėjo būtent minėtoje 2023 m. vasario 10 d. nutartyje suformuluotame kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kurios išdėstytos itin lakoniškai, pernelyg abstrakčiai ir nekonkrečiai.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. kalbant apie šio nusižengimo objektyvųjį požymį – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, nukreipia į kitą teisės aktą, kuriame išdėstyti kiti objektyvūs šio nusižengimo požymiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje UAB „A“ vadovas Ž. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už laiku neinicijuotą UAB „A“ nemokumo procesą. Kaip jau minėta, tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, t. y. į Juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – ir JANĮ), kuriame išdėstytos atitinkamos juridinio asmens vadovo pareigos ir jų atsiradimo sąlygos. Antai, JANĮ 5 straipsnyje nurodyta, koks asmuo privalo inicijuoti nemokumo procesą, tuo tarpu šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kada minėtas asmuo turi inicijuoti nemokumo procesą, t. y. juridiniam asmeniui tapus nemokiam.

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, 2023 m. vasario 10 d. nutartyje suformulavęs Ž. B. kaltinimą, jame nurodė tik JANĮ 5 straipsnį ir jame įtvirtintą bendrovės vadovo pareigą, be kita ko, nenurodė konkretaus teisės akto, kuriame apibrėžtos tokių bendrovės vadovo pareigų atsiradimo sąlygos, t. y. JANĮ 6 straipsnio konkrečios dalies, taip iš dalies neužtikrino Ž. B. teisės žinoti, kuo jis kaltinamas, o tai suvaržė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisę į gynybą. Pažymėtina, kad pagal pirmiau paminėtą JANĮ 6 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, būtinas bendrovės nemokumo konstatavimas, nurodant kiek įmanoma tikslesnę tokios bendrovės būsenos atsiradimo datą. Šiuo atveju Ž. B. pateiktame kaltinime nepateiktas esminių administracinio nusižengimo sudėties požymių aprašymas: kaltinime nedetalizuota, kada tiksliai UAB „A“ tapo nemoki ir nuo kada Ž. B. kilo pareiga nedelsiant inicijuoti šios bendrovės nemokumo procesą. Antai, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. vasario 10 d. nutartyje pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį apskritai nenurodyta jokia data ar laikotarpis, kurie galėtų būti atskaitos taškas, sprendžiant dėl pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą atsiradimo pradžios. Tuo tarpu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutarimo nustatomojoje dalyje apskritai nenurodytos jokios faktinės Ž. B. galimai padaryto administracinio nusižengimo aplinkybės, apsiribojant pastraipa apie tai, kokį sprendimą teismas priėmė 2023 m. vasario 10 d. nutartimi, ko savo pareiškimu prašė VMI ir ką teismo posėdyje nurodė Ž. B. Tiesa, skundžiamo nutarimo motyvuojamojoje dalyje padarytos bendro pobūdžio išvados, tačiau net ir šioje dalyje konkrečiai ir aiškiai neįvardintos teismo nustatytos Ž. B. galimai padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, tikslios faktinės aplinkybės, kurios turi būti aiškios JANĮ 5 ir 6 straipsnių prasme.

15. Pažymėtina, kad ANK 636 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutarimo (nutarties) aprašomojoje dalyje aprašoma veika, kurią padarė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nurodoma, kaip nusižengimo faktą ir aplinkybes aiškina administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodoma teismo nustatytos aplinkybės ir išvada, ar jos atitinka administracinio nusižengimo protokole išdėstytas aplinkybes ir protokole nurodytą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padarytą veiką (šiuo atveju kreditoriaus pareiškime ir teismo nutartyje pradėti administracinio nusižengimo teiseną išdėstytas aplinkybes ir nurodytą veiką). Tiek iš skundžiamo nutarimo nustatomosios, tiek iš motyvuojamosios dalies nėra aiškus konkretus administracinio nusižengimo padarymo laikas, konkretus bendrovės tapimo nemokia ir atitinkamai vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą atsiradimo laikas. Antai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „...išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, daro išvadą, kad UAB ,,A“, laikotarpiu nuo 2020-09-02 iki 2022-02-01 turėjo finansinių sunkumų ir buvo nemoki...“, „VMI pareiškime nurodytu laikotarpiu Ž. B., būdamas UAB ,,A“ vadovu, laikotarpiu nuo 2020-09-02 iki 2022-02-01, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI prie FM ir kitiems kreditoriams, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei...“. Tokios teismo nurodytos faktinės aplinkybės negali būti pripažintos konkrečiomis ir aiškiomis, bei sudarančiomis pagrindą taikyti administracinę atsakomybę Ž. B. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, kad tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė 2023 m. vasario 10 d. nutartyje, kuria iškėlė Ž. B. administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, o tokia situacija jau savaime laikytina varžančia asmens teisę į gynybą, nes taip neužtikrinama jo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas nuo proceso pradžios. Antra, pastabėtina, kad skundžiamame nutarime nurodytas laikotarpis nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. vasario 1 d. yra visas Ž. B. vadovavimo UAB „A“ laikotarpis, o tai suponuoja dviprasmiškas išvadas, t. y. kad, viena vertus, galbūt jau nuo pirmos jo darbo bendrovėje dienos bendrovė buvo nemoki, o Ž. B. turėjo inicijuoti UAB „A“ nemokumo procesą, kita vertus, kad, galbūt, nemokumo inicijavimo pradžia yra būtent paskutinė jo vadovavimo bendrovei diena, kas apskritai leistų spręsti naujo vadovo administracinės atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį klausimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, tiek formuluodamas kaltinimą, tiek priimdamas skundžiamą nutarimą, nenurodė esminių ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo aplinkybių. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konstatuodamas administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, kai aktualus šio nusižengimo požymis – savalaikis nemokumo proceso neinicijavimas, pirmosios instancijos teismas turi konkrečiai nustatyti ir galutiniame procesiniame sprendime nurodyti datą, kada bendrovė tapo nemoki ir kada bendrovės vadovui kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Šiuo atveju nei 2023 m. vasario 10 d. nutartyje iškelti administracinio nusižengimo bylą, nei 2023 m. gegužės 23 d. nutarime tokia aplinkybė nenurodyta. Kartu šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas remiasi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje bankroto byloje, nurodytomis aplinkybėmis, kad UAB ,,A“ 2022 m. rugpjūčio 17 d. apskaitos informacinės sistemos duomenis įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių fondų biudžetams sudaro 58 327,98 Eur iš kurių: 6 051,46 Eur gyventojų pajamų mokestis, 52 197,57 Eur nekilnojamojo turto mokestis ir 78,95 Eur vykdomieji dokumentai. Tačiau pažymėtina, kad gaunant 2022 m. rugpjūčio 17 d. apskaitos informacinės sistemos duomenis Ž. B. jau nevadovavo bendrovei. Todėl tokio registro duomenys, nepaisant to, kad jame nurodyta, jog įsiskolinimai susidarė bendrovei nustatytu terminu nesumokėjus nuo 2020 m. lapkričio 4 d. gyventojų pajamų mokesčio ir nuo 2021 m. vasario 16 d. nekilnojamojo turto mokesčio, sprendžiant dėl atsakingo už savalaikį nemokumo proceso neinicijavimą asmens, vertintini kartu su kitais paties Ž. B. pateiktais įrodymais, susijusiais su kreipimusi į teismą dėl bendrovės skolininkų (b. l. 39-41, 53), JANĮ 6 straipsnio kontekste kreipimusi į bendrovės akcininką dėl pagalbos bendrovei (b. l. 48-49, 52), mokestinės paskolos sutartimis ir jose nurodytais mokėjimo terminais (b. l. 50-51, 54-55), taip pat su jo parodymais, kad bendrovės akcininkas D. B. jam liepė neinicijuoti bankroto, teigdamas, kad šį klausimą spręs su nauju vadovu. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atsakingo už bendrovės nemokumo proceso neinicijavimą asmens, nurodant, kad Ž. B. vadovavimo metu bendrovė nebuvo nemoki, o vėliau šiai bendrovei jis jau nevadovavo. Tokias aplinkybes Ž. B. iš esmės nurodė ir pirmosios instancijos teisme, kaip jau minėta, kartu teigdamas, kad akcininkas jam sakė, jog dėl bankroto bylos spręs su nauju vadovu, tačiau nei tokių parodymų patikrinimas apklausiant akcininką, nei jų vertinimas ir motyvuotas atmetimas skundžiamame nutarime neatliktas. Paminėti Ž. B. teiginiai, išsakyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tik dar labiau sustiprina pagrindą manyti, kad jam nebuvo aiškus pareikšto kaltinimo turinys, nebuvo užtikrina jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o tai suvaržė jo teisę į gynybą.

16. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, be objektyviųjų administracinio nusižengimo požymių, turi būti nustatyti ir subjektyvieji požymiai, tarp jų ir asmens kaltė dėl nusižengimo padarymo. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia pažeisti kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų teismo proceso metu akivaizdu, jog jis neigė savo kaltę dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, visgi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime neatliko išsamaus bylai reikšmingų aplinkybių tyrimo bei iš esmės nenurodė ne tik esminių objektyviųjų, bet ir nepagrindė subjektyviųjų inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių, jų neaprašė ir nedetalizavo. Spręsdamas kaltės (tyčios) klausimą teismas turėtų pasisakyti dėl pirmiau paminėtų paties Ž. B. pateiktų įrodymų, susijusių su jo veiksmais, atsižvelgdamas į tai, ar JANĮ 6 straipsnio prasme Ž. B. vadovavimo laikotarpiu buvo tik bendrovės nemokumo tikimybė, ar bendrovė realiai buvo tapusi nemokia, ar tuo periodu buvo objektyvi galimybė identifikuoti, kad bendrovė nemoki ir ar Ž. B. veiksmai nesikreipiant dėl bankroto buvo tyčiniai.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, suprantamai, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, tam, kad galėtų nuo jo gintis. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-84-942/2016, Nr. 2AT-97-942/2017, Nr. 2AT-53-788/2017, Nr. 2AT-10-693/2018, Nr. 2AT-6-628/2019). Tuo tarpu nurodyti trūkumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra esminiai, jie ne tik riboja administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę į gynybą, tačiau ir pats administracinio nusižengimo tyrimas atliktas neišsamiai, neišnaudojus visų galimybių surinkti bylai reikšmingus įrodymus, išsiaiškinti visas veikai nustatyti ir jai kvalifikuoti reikšmingas aplinkybes. Todėl būtent bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui tenka pareiga išsiaiškinti aukščiau paminėtas ir nenustatytas bei neįvertintas aplinkybes (be kita ko ir apklausiant bendrovės akcininką D. B.), kurių neišsiaiškinus ir neįvertinus, jų tyrimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės apribotų proceso dalyvių teisę į apeliaciją. Esant pirmiau nurodytiems esminiams procesinės teisės pažeidimams ir kitoms aptartoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Ž. B. kalte, ir nurodytų faktinių galimai padaryto administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių, kadangi šias aplinkybes iš naujo turės nustatyti ir vertinti pirmosios instancijos teismas.

18. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutarimas naikinamas ir priimama nauja nutartis, kuria administracinio nusižengimo byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. B. atstovo advokato Igorio Manzurovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutartį – grąžinti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.