Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-11-25 · Civilinė byla Nr. 2A-1146/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-25
Bylos Nr.
2A-1146/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-03115-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Milgrė“
Ieškovas
akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Inreal valdymas“
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1146/2013Proceso Nr. 2-55-3-03115-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 44.5.2.1; 121.21 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Milgrė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1128-653/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Milgrė“, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Inreal valdymas“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Milgrė“ 235 805 Lt dydžio žalą, atsiradusią dėl neteisėtai demontuotų geležinkelio privažiuojamųjų kelių ir geležinkelio iešmų, bei 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos. Nurodė, kad ieškovo darbuotojai, 2010 m. lapkričio 17 d. atlikę Panerių geležinkelio stoties privažiuojamųjų kelių, esančių (duomenys neskelbtini), patikrinimą, nustatė, kad buvo neteisėtai išardyti geležinkelio privažiuojamieji keliai Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 8 bei geležinkelio iešmai Nr. 583, Nr. 584, Nr. 585 ir Nr. 587. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. trečiasis asmuo ir atsakovas pasirašė sutartį dėl juodojo metalo laužo pirkimo–pardavimo, demontavimo ir išvežimo, tačiau joje nepakankamai tiksliai aptarus atliktinų darbų apimtis, atsakovas netyčia demontavo minėtus geležinkelio kelius, šis nutrauktas. Ieškovo nuomone, atsakovui žala buvo padaryta dėl paties ieškovo didelio neatsargumo, t. y. jis nepaisė atidumo, rūpestingumo taisyklių, neįsitikino, kokius būtent geležinkelio kelius pagal sutartį jis gali ardyti, netikrino planų koordinatėms nustatyti, nesiaiškino daiktinių teisių į turtą, negavo reikalingų statinio nugriovimo leidimų ir pan. Neteisėtai nuardyti geležinkelio bėgiai buvo aiškiai atskirti nuo buvusio AB „Invalda nekilnojamojo turto valdymas“ geležinkelio kelio. Padaryta žala negali būti skaičiuojama pagal metalo laužo kainą, nes demontuotas turtas yra inžineriniai statiniai, kurie buvo tinkami eksploatuoti ir naudoti tiesioginėms ieškovo funkcijoms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu minėtą ieškinį patenkino visiškai. Įvertinęs, kad byloje nėra ginčo, jog turtą demontavo ir jį realizavo atsakovas, laikė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Milgrė“ yra tinkamas atsakovas. Nustatęs, kad ginčo turtas buvo demontuotas atsakovui ir trečiajam asmeniui detaliai neaptarus demontavimo darbų, padarė išvadą, kad faktas, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostė tarpusavio sutartiniai santykiai, neturi įtakos atsakovo pareigai atsakyti pagal ieškinį ir ieškovo teisei reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, nes jis, prisiėmęs pareigą vykdyti demontavimo darbus teritorijoje, kurioje buvo keliems asmenims priklausantis turtas, veikdamas rūpestingai, kaip metalo laužo supirkimo ir pardavimo profesionalas, pirkimo–pardavimo sutartyje nesant konkrečiai apibrėžto pardavimo dalyko, turėjo pareigą ir galimybę patikrinti, kam priklauso demontuojamas turtas. Atsakovas demontavo kitos rūšies turtą – privažiuojamuosius kelius, o duomenų, kad ieškovas turėjo pareigą imtis specialių veiksmų, siekdamas apsaugoti nekilnojamuosius daiktus, kurių registracija nekilnojamojo turto kadastro registre ir daiktinės teisės nėra nuginčyti, byloje nenustatė. Konstatavęs, kad atsakovas neteisėtais kaltais veiksmais (kaltės forma – nerūpestingumas) demontavo (nesant tam reikiamo statybos leidimo), pasisavino ir realizavo svetimą turtą, ieškovo pateikti žalos dydį patvirtinantys įrodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, duomenų, paneigiančių šiuose įrodymuose nurodytas aplinkybes arba keliančių pagrįstų abejonių dėl šių įrodymų pagrįstumo, byloje nėra, sprendė, kad ieškovas patyrė žalą. Atmesdamas kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad turto vertė buvo paskaičiuota netinkamai, vertinimo objektas nebuvo apžiūrėtas, atkreipė dėmesį, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį, neturėjo galimybės atlikti tikslesnį įvertinimą (apžiūrėti vietoje), nes objekto faktiškai neliko būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Kartu pažymėjo, kad neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvo išardyti tinkami eksploatuoti nekilnojamieji daiktai; atsakovo pateiktos nuotraukos nėra informatyvios, o faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo faktinių aplinkybių, buvusių turto demontavimo metu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas, nesutikdamas su nurodytu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo šį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai rėmėsi prejudicinės galios neturinčiu dokumentu, t. y. 2011 m. kovo 29 d. Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl klaidingai konstatavo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Šio išvada, kad demontavimo darbai įvykdyti netyčia, trečiajam asmeniui ir atsakovui sutartyje detaliai neaptarus demontavimo darbų, yra nelogiška, prieštarauja liudytojų parodymams. Apelianto darbuotojai veikė trečiojo asmens darbuotojo E. S. , nurodytoje konkrečioje aptvertoje teritorijoje, o jis neinformavo, kad dalis bėgių nepriklauso trečiajam asmeniui.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovas demontavo ir realizavo ieškovo turtą. Apeliantas vykdė tarp šalių sudarytą sutartį, taip pat trečiojo asmens atstovo nurodymus. Apeliantas niekada nepripažino, kad būtent jis demontavo ieškovo turtą ir šio fakto neįrodo joks bylos dokumentas.

3. Teismas nepagrįstai pripažino UAB „Milgrė“ atsakovu ir priteisė ieškovui visą reikalautą žalą, visiškai neįvertindamas jos fakto bei apimties. Privalėjo vertinti ir spręsti atsakomybės pasidalinimo klausimą tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių. Apeliantas iš trečiojo asmens pirko metalo laužą. Trečiasis asmuo netinkamai atliko pardavėjo pareigą tinkamai perduoti daiktą pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teises į jį.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Tai, kad Nutarimui nėra suteikta prejudicinė galia, nepaneigia galimybės remtis šiuo rašytiniu įrodymu tiek, kiek jame nurodytos aplinkybės nėra paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantas pats ne kartą pripažino neteisėtų veiksmų atlikimo faktą.

2. Teismas nekonstatavo, kad sutartyje buvo netinkamai apibrėžėtas sutarties dalykas, ir nenurodė, jog atsakovas pagal sutartį nusipirko nekilnojamąjį daiktą, o ne metalo laužą. Trečiojo asmens darbuotojas parodė demontuotinus objektus, o šis, demontuodamas ir kitus, elgėsi labai neatsargiai. Apeliantas nepateikė galutinių žalos skaičiavimų ar įrodymų, paneigiančių ieškovo apskaičiuotą žalos dydį. Keliai Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 8 buvo eksploatuojami, todėl žalos atlyginimas apima ne tik metalo vertę, bet ir funkcinę sudedamųjų dalių vertę.

3. Apeliantas pateikė Kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenis, tačiau nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės iškilimo tik apeliacinės instancijos teisme.

Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei teismui kiltų abejonės dėl apelianto nurodomų faktinių aplinkybių bei argumentų teisingumo ir pagrįstumo, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei apklausti kaip liudytoją E. S. . Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neturėjo pagrindo remtis Nutarime nurodytomis aplinkybėmis, nes jis neturi prejudicinės galios. Taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priteisė ieškovo naudai visą nurodytą sumą. Žalos padarymo faktą bei dydį nustatė remdamasis vien tik ieškovo pateiktais dokumentais arba ieškovo darbuotojų parodymais.

2. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovo ir trečiojo asmens sutartiniai teisiniai santykiai neturi įtakos atsakovo atsakomybei už jo paties atliktus veiksmus. Trečiasis asmuo tinkamai įvykdė visas pardavėjo pareigas – nurodė konkretų demontuotiną turtą, patvirtino šio turto nuosavybės teisę.

3. UAB „Milgrė“ yra tinkamas atsakovas, nes savo iniciatyva demontavo geležinkelio bėgius, t. y. galimai demontavo didesnį kiekį metalo laužo savo paties iniciatyva, trečiasis asmuo už tai nėra atsakingas. Apeliantas teisėtai ir pagrįstai veikė pagal jo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį bei demontavo UAB „IBC logistika“ nuosavybės teise priklausantį turtą – ožinį kraną bei po juo buvusius geležinkelio bėgius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).

Įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2–3 d.), pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Todėl, atmesdama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikymo atsakovo UAB „Milgrė“ atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo.

Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kai viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Taigi reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę (išskyrus įstatymų nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 str.). Šių sąlygų egzistavimas/nebuvimas grįstinas visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177–178 str.).

Minėta, ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo UAB „Milgrė“ priteisti 235 805 Lt dydžio žalą, kurią jis kildino iš neteisėtų šio veiksmų demontuojant geležinkelio privažiuojamuosius kelius ir geležinkelio iešmus. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neteisėtais kaltais veiksmais demontavo, pasisavino ir realizavo svetimą turtą, ieškovas pagrindė prašomos priteisti žalos dydį, sprendė, kad jis patyrė žalą ir ieškinį patenkino visiškai. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog jo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, jis niekada nepripažino, kad demontavo ieškovo turtą ir šio fakto neįrodo joks bylos dokumentas, be to, mano, kad teismas privalėjo vertinti ir spręsti atsakomybės pasidalinimo klausimą tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių, nes trečiasis asmuo netinkamai atliko pardavėjo pareigą tinkamai perduoti daiktą pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teises į jį.

Dėl įrodymų vertinimo.

Atmesdama kaip nepagrįstus anksčiau nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas visiškai be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog jo veiksmuose, t. y. demontuojant geležinkelio privažiuojamuosius kelius ir geležinkelio iešmus, kuriuos ieškovas valdo turto patikėjimo ir nuosavybės teise, yra visos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, padarė iš esmės remdamasis tik 2011 m. kovo 29 d. Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tokiu būdu pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 185 str.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo baigiamojo procesinio dokumento turinio, išvadą, kad atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs ne tik minėtame nutarime nustatytas faktines aplinkybes, bet, kaip jau konstatuota anksčiau, išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjęs byloje esančių objektyvių rašytinių įrodymų visetą: šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismo posėdžiuose nurodytas šalių ir jų atstovų aplinkybes, Nekilnojamojo turto registro duomenis ir etc., bei juos įvertinęs pagal laisvo įrodymų vertinimo principus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176– 179 str., 185 str., 189 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Kaip minėta, civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimas įrodinėtinas visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų, o taip pat pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigė (CPK 178 str., 314 str.). Viena vertus, sutiktina su apelianto teiginiu, kad Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi prejudicinės galios (CPK 182 str. 3 p.), nes, kaip žinia, civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus civilinės teisės normas, ja siekiama kompensuoti nukentėjusiojo patirtus nuostolius bei atkurti iki teisės pažeidimo buvusią turtinę padėtį, galioja skolininko kaltės prezumpcija, o baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už įstatyme numatytas veikas, kurios yra socialiai pavojingos visuomenei, kitokia kaltės įrodinėjimo tvarka – galioja asmens nekaltumo prezumpcija. Analogiškos pozicijos laikomasis ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2013, 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013, kt.). Tačiau, kita vertus, akcentuotina, tai, jog aplinkybė, kad minėtas ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinis dokumentas neturi prejudicinės galios, nesuponuoja išvados, jog teismas neturi teisės šį nutarimą vertinti kaip rašytinį įrodymą kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti dėl jame nurodytų faktų įrodytumo (neįrodytumo) civilinėje byloje. Juolab, byloje duomenų, kad jis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtu bei nepagrįstu, nėra. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas minėtame nutarime nustatytas faktines aplinkybes vertino kartu su kitais byloje esančiais raštiniais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neteisėtai demontavo ieškovui priklausantį nekilnojamą turtą (CPK 185 str. 2 d.).

Dėl neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad jo veiksmuose nėra vienos iš būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, ir jis niekada nepripažino, kad demontavo ieškovo turtą ir šio fakto neįrodo joks bylos dokumentas. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi elgtis taip, kad niekam nebūtų padaryta žala. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas apima, be kita ko, ir tokius veiksmus, kurie prieštarauja teisei, t. y. bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai pažeidimą (CK 6.246 str.). Neteisėti veiksmai nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013; etc.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, prisiėmęs pareigą vykdyti demontavimo darbus teritorijoje, kurioje buvo keliems asmenims priklausantis turtas, turėjo pareigą ir galimybę patikrinti, kam šis priklauso, o to nepadaręs – pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. veikė neteisėtai (CPK 185 str.). Ginčo atveju aktualu ir tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas yra metalo laužo supirkimo ir pardavimo profesionalas (CPK 179 str. 3 d.; CK 6.38 str. 2 d.), todėl šiam taikytini aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Taigi atsakovas, būdamas profesionalu, demontavęs ir kitus geležinkelio kelius toje pačioje teritorijoje bei neišsiaiškinęs jų priklausomybės, veikė savo rizika, o dėl tokių jo neapdairių ir nerūpestingų veiksmų ieškovui patyrus nuostolių, šie privalo būti atlyginti. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir matyti iš atsakovo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triptike, atsiliepime į atskirtąjį skundą ir kt.) išdėstytų argumentų, byloje nebuvo ginčijama faktinė aplinkybė, kad būtent apeliantas, o ne kitas subjektas, demontavo ir realizavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, pavyzdžiui, atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą teigė, kad ginčo bėgius išardė pagal žemės savininko nurodymą; jog yra pagrindas reikšti priešieškinį ir reikalauti apmokėjimo už bėgių išardymo darbus; kad jis atliko nugriovimo pareigą už ieškovą; jog atsakovas pasiryžęs atlyginti ieškovui netekto turto vertę ir pan. (CPK 176 str.). Pasikeitusią atsakovo poziciją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija vertina kritiškai ir ją laiko jo pasirinkta teisinės gynybos priemone, siekiant išvengti civilinės atsakomybės.

Dėl žalos dydžio nustatymo.

Neįrodytais teisėjų kolegija taip pat laiko ir apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui visą reikalautą žalą, visiškai neįvertindamas jos fakto bei apimties, jog žalos padarymo faktą bei dydį nustatė remdamasis vien tik ieškovo pateiktais dokumentais, ieškovo darbuotojų parodymais. Visų pirma, pažymėtina, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Atlyginant materialinę žalą, kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodo ieškovas, visais atvejais turi būti vadovaujamasi visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum; CK 6.251 str. 1 d., 6.263 str. 2 d.). Už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Antra, pagal CPK 178 straipsnį ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį. Jeigu atsakovas nesutinka su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, tai turi įrodyti šią aplinkybę, nes pagal CPK 178 straipsnį, šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingu atveju būtų pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir procesinio šalių lygiateisiškumo principai (CPK 12, 13, 17 str.). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas įrodė jo patirtos žalos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais. Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai. Tuo tarpu atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl nuostolių fakto ir dydžio (CPK 178 str., 314 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

Taigi apibendrinusi tai, kas pasakyta, kaip minėta pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog ginčo atveju atsakovo veiksmuos yra visi pagrindai civilinei deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249 str.): atsakovas neteisėtai demontavo ieškovui priklausantį turtą; dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė 235 805 Lt dydžio žalą; atsakovo kaltės forma – neatsargumas (nerūpestingumas); atsakovo veiksmus ir ieškovo patirtus nuostolius sieja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir spręsti atsakomybės pasidalinimo klausimą tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. atsakovo ir trečiojo asmens, nes šis netinkamai atliko pardavėjo pareigą tinkamai perduoti daiktą pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teises į jį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ji sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad tarp šalių susiklostė tarpusavio sutartiniai santykiai, neturi įtakos atsakovo pareigai atsakyti pagal ieškinį ir ieškovo teisei reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo. Teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog netgi ir tuo atveju, kai žala padaroma bendrais kelių asmenų veiksmais, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str. 3–4 d.). Kaip minėta, pats konstitucinis teisingumo principas suponuoja, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, sprendžiamas klausimas dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, o ne sutartinės civilinės atsakomybės taikymo trečiojo asmens atžvilgiu, todėl atsakovas, manydamas, jog trečiasis asmuo netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, o būtent pardavėjo pareigą, nustatytą CK 6.317 straipsnyje, ir dėl to jam buvo padaryta žala, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę (CK 6. 280 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str., 301 str., 320 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

Apeliantas ir trečiasis asmuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuos prašymus grindžia tuo, kad byla yra susijusi su eile svarbių faktinių aplinkybių, kurios betarpiškai gali būti išnagrinėtos tik žodiniame teismo posėdyje, o siekiant įvertinti apelianto nurodomų aplinkybių teisingumą ir pagrįstumą, liudytoju apklaustinas E. S. . Įvertinusi paminėtas aplinkybes, bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, atsižvelgusi į tai, kad apeliaciniame skunde iš esmės kitokių, negu buvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodė, tik įrodinėja, kad tos aplinkybės buvo neteisingai ir/ar netinkamai įvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 7 str., 185 str., 321 str., 322 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012;Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95; kt.).

Dėl papildomų įrodymų.

Apeliantas prie skundo pridėjo Kitų statinių ir jų dalių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, kurie, anot jo, patvirtina, kad trečiojo asmens atstovaujamas savininkas kartu su bendraturčiu nuosavybės teise valdė 300 m geležinkelio, todėl prašo juos prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija atsisako prijungti ir vertinti minėtus apelianto prie apeliacinio skundo pridėtus rašytinius įrodymus, nes, visų pirma, kaip teisingai ieškovas nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, jis nepagrindė, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant apeliacinį skundą, o, antra, nenurodė ir teismas nenustatė, kokias šiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes pateikti rašytiniai įrodymai galėtų patvirtinti ir/ar paneigti (CPK 178 str., 185 str., 314 str.).

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantas, teikdamas naujus papildomus įrodymus, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl už tai jam skirtina bauda. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str. 2 d., 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Anksčiau nurodytais motyvais netenkinus apeliacinio skundo, taip pat atmestini tiek apelianto, tiek trečiojo asmens prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 str. 1 d.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo apeliaciniam teismui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepateikė jų išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų (CPK 98 str. 1 d.). Be to, teisme 2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo gautas advokatės D. S. raštas dėl atsakovo UAB „Milgrė“ atstovavimo pabaigos nagrinėjamoje byloje.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Nurodytais motyvais atmetus apeliacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė