Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka atlikus dalinį įrodymų tyrimą išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. S. paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo tos dienos, kai savanoriškai prisistatęs asmuo faktiškai pradės atlikti arešto bausmę, arba nuo faktinio sulaikymo pagal šį įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš D. S. nepriteistos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. G. (A. G.), dėl jo apeliacinis skundas nebuvo paduotas, taip pat šis nuteistasis apeliacinio skundo nepadavė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Nuteistasis D. S. savo kaltės, pirmosios instancijos teismo nustatytų veikos faktinių aplinkybių ir jos teisinio kvalifikavimo neginčija, apeliaciniu skundu prašo pakeisti tą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja, palaikydama apeliacinio skundo argumentus, taip pat prašė sušvelninti jos ginamajam paskirtą bausmę. Atsižvelgdama į tai bei nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, teisėjų kolegija baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tai yra, dėl D. S. paskirtos bausmės ir jos realizavimo formos.

Dėl D. S. paskirtos bausmės

11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

12. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Taip pat pažymima, jog bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-73-851/2023).

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Įstatymų leidėjas už šios nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki trejų metų.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam bausmę, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad D. S. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nustatyta viena D. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat įvertino ir nuteistojo D. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis – jauno amžiaus, nedirba, nesimoko, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, praeityje tris kartus teistas už nusikalstamų veikų sveikatai bei nuosavybei padarymą, šią nusikalstamą veiką padarė arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenimis, D. S. yra priimti dar du teismo baudžiamieji įsakymai (skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu neįsiteisėję), kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, vis tik rodo, kad asmuo ir toliau galimai renkasi neteisėtą elgesio variantą. Apeliantą neigiamai charakterizuoja ir tai, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka už smulkias vagystes bei kitus nusižengimus, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Duomenų apie registravimąsi priklausomybės ligų, psichiatro įskaitoje nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į gana jautrią nuteistojo D. S. situaciją – nurodo su šeima nebendraujantis, artimųjų, galinčių jam padėti, nėra, šiuo metu nei gyvenamosios vietos, nei jokių pajamų neturi. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vis tik susiklosčiusi sudėtinga situacija negali pateisinti nuteistojo elgesio ar sumažinti jo veiksmų pavojingumą, todėl BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. S. vieną griežčiausių BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – areštą, jos dydį nustatant maksimalų (90 parų), kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir skyrė D. S. galutinę 60 parų arešto bausmę.

15. Nuteistojo D. S. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, palaikydama savo ginamojo apeliacinį skundą, nesutiko su jos ginamajam paskirta bausme, nurodė, kad D. S. skirta bausmė yra per griežta, todėl galėtų būti švelninama ir keičiama į bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba trumpinamas arešto bausmės terminas, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, su tokia nuteistojo gynėjos pozicija nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems arešto bausmės skyrimo motyvams, pažymi, kad bausme yra siekiama tiek nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiek ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Todėl atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė, pažeidžia teisingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K- 276-1073/2020).

16. Įvertinusi aukščiau nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis, pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažino vienu trečdaliu. Nuteistajam paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką – 90 parų areštas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, D. S. nusikalto būdamas teistas tris kartus, teistumui neišnykus. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad anksčiau D. S. teistas už nusikalstamų veikų sveikatai bei nuosavybei padarymą, šią nusikalstamą veiką padarė arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu (t. 1, b. l. 107-113). LITEKO duomenimis, D. S. atžvilgiu priimti dar du teismo baudžiamieji įsakymai, kurie šios nutarties priėmimo dieną yra įsiteisėję, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas teikimas dėl D. S. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo (posėdis numatytas 2024 m. lapkričio 21 d.). D. S. ne kartą baustas administracine tvarka už smulkias vagystes bei kitus nusižengimus, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 2, b. l. 87-106), nedirba, nesimoko, Užimtumo tarnyboje neregistruotas.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog nuteistasis D. S. išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, sistemingai daro nusikalstamas veikas, švelnesnės bausmės bei paskirtų bausmių vykdymo atidėjimai teigiamos įtakos jo elgesiui neturi, savo gyvenimo būdo apeliantas nekeičia, todėl nėra pagrindo manyti, kad ir šiuo atveju paskyrus jam trumpesnę arešto ar su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apibendrinant D. S. charakterizuojančių duomenų visumą, įvertinus jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, D. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą tinkamiausia bausmės rūšis, kuria galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, yra areštas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. S. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta maksimali BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta arešto bausmė – 90 parų arešto bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta trečdaliu ir nuteistajam paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė. Tokios trukmės bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėja, nėra laikytina per griežta ir ribojančia D. S. labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja akcentavo nuteistojo norą gydytis priklausomybę narkotinėms medžiagoms reabilitacijos centre bei keisti gyvenimo būdą. Byloje esanti Vilniaus krikščionių bendruomenės „B.“ 2024 m. liepos 29 d. pažyma patvirtina, kad D. S. nuo 2023 m. liepos 16 d. buvo šios įstaigos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kur teikiama ilgalaikė pagalba priklausomybę turintiems asmenims, trunkanti 12 mėnesių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus liudytojus G. O. („B.“ reabilitacijos centro vadovą) bei M. S. („B.“ pastorių) paaiškėjo, jog D. S. šiame reabilitacijos centre gyveno tik iki 2024 m. rugpjūčio 12 d., vėliau jis buvo perkeltas dėl savo netinkamo elgesio į kitą reabilitacijos centrą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja nurodė, kad šiuo metu jos ginamasis galimai gydosi reabilitacijos centre „Š.“, tačiau apeliacinės instancijos teismui susisiekus su šios įmonės direktore A. B., ši nurodė, kad įmonė niekada nevykdė veiklos, D. S. ji nepažįsta. Taigi apeliacinės instancijos teismui nepavyko gauti jokios informacijos apie D. S. buvimą bei gydymąsi reabilitacijos centre, tokios informacijos teismui nepateikė ir nuteistojo gynėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys patvirtina nepakankamą nuteistojo pasiryžimą gydytis nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnyje numatyta, kad arešto ir laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietose, be kita ko, privaloma užtikrinti reikiamas sąlygas priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad ir bausmės atlikimo vietoje nuteistajam bus užtikrinamas reikalingas gydymas nuo priklausomybės ligų.

19. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei apeliacinio skundo, nei nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti argumentai nesudaro pagrindo švelninti D. S. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo D. S.

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

21. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos galutinės 60 parų arešto bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam D. S. netaikytas pagrįstai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visų pirma byloje nėra formaliojo pagrindo taikyti šioje byloje BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi D. S. arešto bausmė skirta nebe pirmą kartą. D. S. buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 4 d. nuosprendžiu, paskiriant jam subendrintą 1 metų 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskiriant įpareigojimus; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo subendrinta minėtu nuosprendžiu skirta bausmė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme, galutinę subendrintą bausmę paskiriant 60 parų areštą, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidedant 9 mėnesiams; D. S. yra nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi nustatyta bausme, paskiriant 90 parų arešto bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidedant. Be to, įvertinus nustatytas aplinkybes – D. S. teistumą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, polinkį daryti nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikalstamos veikos padarymą jau paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu, administracinius nusižengimus, susijusius su nuosavybe, pagrįstai nuspręsta, kad bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju negali būti taikomas ir dėl to, kad atidėjus bausmės vykdymą bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, nebūtų pasiekti.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, jog tik realus areštas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą, o apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Arešto bausmė nuteistajam neabejotinai sukels neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus, tačiau bausmė neišvengiamai yra susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam arešto bausme.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

23. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 129,17 Eur už D. S. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 129,17 Eur iš nuteistojo D. S. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.