Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-356-772/2015 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui Šiaulių m. savivaldybei, trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, dėl skirtingo nuomos mokesčio dydžio taikymo už valstybinę žemę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Byloje kilo ginčas dėl nuomos mokesčio už žemės sklypus mokėjimo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs byloje faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, norminius aktus, kurių pagrindu savivaldybė priėmė sprendimus dėl jos teritorijoje naudojamų valstybinės žemės sklypų konkrečių žemės nuomos mokesčio tarifų patvirtinimo, visumą byloje nustatytų aplinkybių sprendė, kad jog ieškinys nepagrįstas, o 4 procentų dydžio nuomos tarifas už naudojimąsi valstybine žeme ieškovui taikytas pragrįstai. Teismas pažymėjo, kad už laikotarpį kuriuo metu, nesudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, taikyti sumažinto dydžio valstybinės žemės nuomos tarifus atsakovas neturėjo pagrindo, todėl teismas sprendė, jog ieškovui negalėjo būti taikomas sumažintas tarifas, dėl ko ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas (CPK 178, 185 straipsniai).

22. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos ir kita., reikalinga įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

24. Ieškovas pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje taikytini Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai, kuriuose įtvirtintas 4 procentų mokesčio tarifas (įskaitant 2012-03-29 sprendimo Nr. T-71 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę Žemę tarifų ir mokėjimo terminų nustatymo“, 1.3 punktas bei 2 dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos CK 1.2 straipsnyje, CK 1.5 straipsnyje numatytiems bei kitiems konkrečiai nurodytiems principams ir įstatymų bei norminių aktų nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos mokestis už naudojimąsi žeme, kai nuomos sutartis nesudaryta, skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimu Nr.1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“. Teismas vertino, kad nekyla šių aktų atitikties įstatymams ar konstitucijai nagrinėjamame ginče problema. Apeliaciniu skundu ieškovas pakartotinai prašo kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje taikytini Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012-03-29 sprendimas Nr. T-71 ir 2013-04-30 sprendimas Nr. T-141, kuriuose įtvirtintas 4 proc. žemės nuomos mokesčio tarifas asmenims, kurie naudojasi valstybine žeme nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių -, ta apimtimi, kad esmingai skirtingai traktuojami asmenis, kurie naudojasi valstybine žeme nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, lyginant su asmenimis, kurie naudojasi valstybine žeme sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, šių asmenų grupėms nustatant skirtingus žemės nuomos mokesčio tarifus, neprieštarauja CK 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, protingumo ir teisingumo principams, CK 1.5 straipsnyje numatytiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1-4 punktuose nurodytiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 10 ir 12 punktuose numatytiems savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams. Šiuo pagrindu prašo civilinės bylos nagrinėjimą sustabdyti. Atsakovas ir trečiasis asmuo su prašymu nesutinka motyvuodami tuo, kad tam nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į ieškovo apeliacinio skundo argumentus iš esmės sutinka su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais dėl prašymo nepagrįstumo.

25. Byloje Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis nustatyta, kad žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), už kuriuos ieškovas buvo apmokestintas 4 procentų dydžio žemės nuomos mokesčio tarifu, buvo suformuoti tuose žemės sklypuose esantiems pastatams eksploatuoti, todėl pritartina trečiojo asmens pozicijai, kad nebuvo jokių kliūčių tokius žemės sklypus išnuomoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ieškovas valstybinės žemės patikėtiniui Nacionalinei žemės tarnybai nebuvo pareiškęs valios sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012-03-29 sprendimas Nr. T-71 ir 2013-04-30 sprendimas Nr. T-141 buvo viešai paskelbtas Šiaulių miesto savivaldybės interneto tinklalapyje (http://edem.siauliai.lt/Teises%20aktaill5), todėl vertintina, kad visiems asmenims yra žinomas. Sutiktina su argumentais, kad ieškovas esant viešai paskelbtam sprendimui dėl žemės nuomos mokesčio tarifo, galėjo laisvai apsispręsti, kas jam naudingiau: naudotis valstybine žeme, nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą tarifą 4 procentų, kuris skaičiuojamas nuo žemės vidutinės rinkos vertės, ar teikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, prisiimti įsipareigojimus ir mokėti mažesnį savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą tarifą, kuris taikomas asmenims, kurie yra sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, o mokestis skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo metu nurodytos žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, kuri vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi nuomotojo gali būti perskaičuojama kas 3 metus. Be to pagrįsti argumentai, kad valstybinės žemės nuomą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta pareigos asmenims, naudojantiems valstybinę žemę jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti, sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis. Atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių, įvertinus tai, ieškovas nei nurodė nei pateikė jokių duomenų, kad jis dėl kokių tai objektyvių priežasčių negalėjo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarčių. Apeliaciniam teismui yra pagrindo spręsti, kad ieškovas pats buvo nusprendęs nesudaryti valstybinės žemės nuomos sutarčių, arba tiesiog elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Bylos duomenimis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovas tik 2014 m. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, todėl tik nuo 2014-04-14 valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta. O dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl nuomos sutarties sudarymo ieškovas kreipėsi tik 2014 m. vasario mėnesį, ir tuo pagrindu 2014-05-28 buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kuri viešame registre įregistruota 2015-10-20. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus ieškovo teiginiai, kad nustatyti skirtingi tarifai atskiroms asmenų grupėms, sudariusiems sutartis ir nesudariusiems jų prieštarauja asmenų lygybės įstatymui principui ar kitiems CK 1.2 ir CK 1.5 straipsniuose įtvirtintiems principams yra nepagrįsti. Todėl apeliacinio teismo teismo vertinimu už laikotarpį, už kurį ieškovas nebuvo sudaręs valstybinės žemės sklypų, esančių Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių, už faktinį naudojimąsi valstybine žeme minėtuose žemės sklypuose ieškovo nuosavybės teise turimam nekilnojamajam turtui eksploatuoti, privalėjo mokėti žemės nuomos mokestį savivaldybės nustatyta tvarka.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nutartyje kreiptis į administracinį teismą, atsižvelgiant į ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies 6 dalyje eksplicitiškai įtvirtintą reikalavimą, turi būti pateikiama konkreti teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro jam pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Analogiškai vertintina ir dėl ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytos bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Todėl pripažintina, jog teisėjas (teismas), priimdamas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl šio akto teisėtumo patikrinimo, joje (nutartyje) iš esmės išdėsto savo (išankstinę) nuomonę dėl šio akto teistumo, t. y. dėl norminės bylos esmės (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-355/2014). Taip pat yra pažymėjęs, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į apelianto argumentus dėl minėto kreipimosi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl jau aukščiau išdėstytų argumentų, plaučiau nesikartodamas sprendžia, kad apelianto prašymas dėl kreipimosi su prašymu ištirti, ar šioje byloje taikytini Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimai, kuriuose įtvirtintas 4 procentų mokesčio tarifas (įskaitant 2012-03-29 sprendimo Nr. T-71 „Dėl nuomos mokesčio ui valstybinę Žemę tarifų ir mokėjimo terminų nustatymo“, 1.3 punktas bei 2 dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos CK 1.2 straipsnyje, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, Viešojo administravimo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo konkretiems nurodytiems principams. Pažymėtina, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

27. Be kitų argumentų ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas neįvertino, jog AB „Ergo Lietuva“ buvo sudariusi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį 2001-06-01 Nr. N29/01-0086, kurioje numatytas 1,87 procento mokesčio tarifas, ir minėta sutartis galiojo iki 2014-04-20, todėl Ieškovas nurodo, kad jis anksčiau nebūtų galėjęs sudaryti šio žemės sklypo nuomos sutarties. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad Ieškovas negalėjo sutarties sudaryti anksčiau. Sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad ieškovas, įsigijęs patalpas iš AB „Ergo Lietuva“ nesikreipė į valstybinės žemės patikėtinį dėl žemės nuomos sutarties sudarymo. Asmuo įgyja teisę nuomoti valstybinę žemę nuo statinių ar patalpų pastate įsigijimo momento. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, o 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Kaip minėta nors ieškovas negyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini) įsigijo 2007-12-14, dėl 0,1752 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo kreipėsi tik 2014 m. vasario mėn., 2014-05-28 buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 31SŽN-119, pagal kurią išnuomota 0,0097 ha ploto žemės sklypo dalis, ir nuomininkas sutartį įregistravo viešame registre nuo 2015-10-20. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kaip minėta ieškovas už faktinį naudojimąsi valstybine žeme privalėjo mokėti žemės nuomos mokestį nuo patalpų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), įsigijimo dienos, o ne nuo valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo dienos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismas pažymėjo, kad tik esant įrodymams, kad buvo pakeista anksčiau sudaryta žemės nuomos sutartis, teismui būtų teisinis pagrindas spręsti dėl asmenų prievolėje pasikeitimo, o nesant tokio susitarimo teismas ieškovo teisinius argumentus pagrįstai atmetė. (CK 6.223 straipsnio 1dalis). Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi minėtomis jau aptartomis nuostatomis, 2012-03-29 sprendimu Nr. T-71 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir mokėjimo terminų nustatymo“ ir 2013-05-30 sprendimu Nr. T-141 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“, patvirtino nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, ir nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą, tarifus metams, 1.3 punkte, nustatydama 4,0 procentų tarifą žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 d. taikytus žemės verčių žemėlapius valstybinės žemės naudotojams, kurie nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių, įvertinęs visumą įrodymų padarė pagrįstas išvadas ir pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ieškovo reikalavimai atmestini. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

28. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų pagrįstumu. Nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

29. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė neįrodė pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.