Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės, Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. patikslintą ieškinį atsakovei Tauragės rajono savivaldybei dėl pastato teisinės registracijos panaikinimo, administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 1995‑10‑30 perdavimo – priėmimo aktą; pripažinti negaliojančiu 2006-11-10 senų statinių patikrinimo akto Nr.28-06 dalį, kurioje kaip Tauragės rajono savivaldybei priklausantis senas statinys aprašytas sandėlis indeksas 2F1 p.; pripažinti negaliojančiu 2014-12-14 Tauragės rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr.1-360 1 punktą, Tauragės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai perduodamo ilgalaikio materialiojo turto sąrašo 1 eilutės dalį dėl pastato – sandėlio (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančiu 2014-12-19 Tauragės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo ir priėmimo akto Nr. 29-97 1 eilutės dalį dėl perduodamo pastato – sandėlio; taip pat panaikinti pastato – sandėlio, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2F1p, pastato bendras plotas: 113,94 kv. m., pagrindinis plotas: 100,14 kv. m., užstatytas plotas: 143, 00 kv. m., adresu: (duomenys neskelbtini), registro Nr. 95/14002 teisinę registraciją atsakovo Tauragės rajono savivaldybės vardu; pripažinti, kad V. J., įgijo nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2F1p, pastato bendras plotas: 113,94 kv. m., pagrindinis plotas: 100,14 kv. m. , užstatytas plotas: 143,00 kv. m., esantį adresu: (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), 1993-10-22 Sutarties, sudarytos tarp (duomenys neskelbtini)viršaičio A. T., L. Š. ir V. J., pagrindu.Nurodė, kad 1993-10-22 sudarė sutartį su (duomenys neskelbtini) viršaičio A. T., kuria jis su L. Š. įsipareigojo iki 1993-12-01 pastatyti katilinę (duomenys neskelbtini) vaikų darželio pastato rūsyje, sutvarkyti vandentiekio ir šildymo sistemą: pastatyti du šildymo katilus, du vandens cirkuliacinius siurblius, dūmtraukį, pajungti vandentiekį, boilerį, o (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis už kokybiškai atliktus darbus įsipareigojo perduoti apelianto nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kaimo vaikų darželio katilinės pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). 1993-12-01 visi sutartyje paminėti darbai buvo visiškai atlikti, todėl apeliantas 1993-10-22 sutartimi atiduotą pastatą faktiškai 1993-12-01 perėmė ir pradėjo jį valdyti, kuriuo naudojasi iki šiol. Apelianto vardu nuosavybės teisė į pastatą nėra įregistruota. 2003-10-15 raštu Nr. S-10 ieškovas informuotas „Dėl (duomenys neskelbtini)“ Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija jį informavo, jog rašto surašymo dieną katilinė priklauso seniūnijai ir pasiūlė kreiptis į teismą. Nuosavybės teisė į katilinę (sandėlį) nuo 2007-03-08 yra registruota Tauragės rajono savivaldybės vardu. Mano, jog apeliantas vadovaujantis LR CK 4.47 str. 1p., 4.49 str. 1d., 3d., nuosavybės teisę į šį pastatą įgijo po to, kai pastatė katilinę (duomenys neskelbtini) vaikų darželio pastato rūsyje. Teigia, jog pastatą jam perleido (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis – tuometinis aukščiausias (duomenys neskelbtini) apylinkės valdymo organas, todėl darė išvadą, jog Tauragės rajono savivaldybės nuosavybės teisė į sandėlį, kaip į nekilnojamąjį daiktą pagal vėliau priimtus dokumentus negalėjo atsirasti, taip pat negalėjo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2017-08-14 sprendimu ieškinį atmetė bei valstybės naudai priteisė 11,49 Eur teismo turėtų išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad 1993-10-22 sutartyje nurodytas (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio A. T. sprendimas, jog „(duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis už pilnumoje ir kokybiškai atliktus darbus atiduoda (duomenys neskelbtini) vaikų darželio katilinę“, negali būti teisėtas viešosios nuosavybės – valstybinės nuosavybės perleidimo privačiai ieškovo V. J. nuosavybei būdas. Teigia, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio sprendimas išmainyti valstybės turtą mainais už atliktus darbus prieštaravo sutarties pasirašymo metu galiojusio LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatoms (galiojo nuo 1991-03-20 iki 1997-12-01) ir nuo 1997-12-01 įsigaliojusio LR Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo nuostatoms.Taip pat nurodė, kad valstybės, savivaldybės turtas, kuris buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, galėjo būti perleistas privačiai nuosavybei, tačiau tik pagal minėtus du statymus ir tik už pinigus, o ne mainais už atliktus darbus. Atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, jog ginčo objektas katilinė – sandėlis būtų buvęs įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą.Darė išvadą, kad ieškovas V. J. negalėjo privatizuoti valstybės turto - katilinės (sandėlio) pagal nagrinėjamą 1993-10-22 sutartį. Teigė, jog neteisėti asmens ((duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio A. T.) veiksmai negali sukurti teisėtų pasekmių, kurias gintų teismas.Pažymėjo, jog tai, kad ieškovas nuo 1993-12-01 iki šiol nepertraukiamai, neginčijamai naudojasi ginčo pastatu, pertvarkė jį, buvo įsirengęs parduotuvę, dirbtuves, sudarė sutartį dėl elektros tiekimo, pastatė elektros skaitiklį, turi raktus nuo ginčo pastato, nesudarė pagrindo pripažinti, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo naikinti ginčo pastato – sandėlio teisinės registracijos atsakovės vardu, kadangi nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektą pagal 1993-10-22 sutartį, be to nustatė, kad atsakovė Tauragės rajono savivaldybė yra teisėta ginčo objekto savininkė.Teismas taip pat konstatavo, jog apie savo teisės pažeidimą į ginčo pastato katilinės - sandėlio nuosavybę ieškovas turėjo sužinoti 2003-10-15. Pažymėjo, jog VĮ „Registrų centras“ Tauragės filialą 2004-05-26 raštu Nr.115 kreipėsi advokatė S. Jorudienė, atstovaudama V. J. interesus ir prašė atlikti einamąją inventorizaciją ginčo objekto – pastato sandėlio, plane pažymėto indeksu 2F1p, esančio (duomenys neskelbtini), Tauragės rajone, bei prašė pateikti išrašą iš centrinio duomenų banko apie šio sandėlio priklausomybę. Teigia, jog advokatė nurodė dokumentus pateikti V. J., kuris pateiks šį užklausimą ir atsiskaitys už atliktas paslaugas. Iš 2004-05-26 V. J. prašymo Nr.1-88851 VĮ Registrų centro Tauragės filialui matyti, kad V. J. prašė per 7 darbo dienas atlikti jam priklausančio (naudojamo) nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), registro išrašą pagal adresą, vadovaujantis advokatės S. Jorudienės 2004-05-26 raštu Nr. 115. Iš V. J. 2004-05-26 prašymo Nr. 1-88850 nustatė, kad jis prašė per 15 kalendorinių dienų atlikti jam priklausančio (naudojamo) nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Statinių kadastrinių matavimų tikslinimą objektams, kurių pagrindinių pastatų bendras plotas iki 500 m² (52), pagal advokatės 2004-05-26 raštą Nr. 115. Darė išvadą, jog ieškovui buvo reikalinga informacija apie ginčo pastato sandėlio, plane pažymėto indeksu 2F1p, priklausomybę, t. y. ieškovui apie teisės pažeidimą dėl ginčo objekto katilinės nuosavybės buvo žinoma jau iki 2004‑05‑26.Atkreipė dėmesį, jog nuo 2003-10-15 Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno K. B. rašto Nr.S-180, bei nuo ieškovo atstovės advokatės S. Jorudienės kreipimosi į VĮ Registrų centro Tauragės filialą dienos, t. y. nuo 2004-05-26, iki ieškinio teismui padavimo dienos (2016-10-24) praėjo daugiau kaip dešimt metų. Tai yra ieškovas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą, per kurį galėjo apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1993-10-22 tarp (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio A. T. iš vienos pusės ir iš kitos pusės L. Š. ir jo – V. J. buvo sudaryta sutartis, kuria jis su L. Š. įsipareigojo iki 1993-12-01 įrengti katilinę (duomenys neskelbtini) kaimo vaikų darželio pastato rūsyje, sutvarkyti vandentiekio ir šildymo sistemą: pastatyti du šildymo katilus, du vandens cirkuliacinius siurblius, dūmtraukį, pajungti vandentiekį, boilerį. Pagal sutartį (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis už pilnumoje ir kokybiškai atliktus darbus įsipareigojo perduoti jo – V. J. nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kaimo vaikų darželio katilinės pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). 2003-10-15 raštu Nr. S-10 „Dėl (duomenys neskelbtini) katilinės“ Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija informavo ieškovą, jog rašto surašymo dieną katilinė priklauso seniūnijai ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. 2007‑03‑08 Tauragės r. savivaldybė įregistravo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): pastatas – Kultūros namų pastatas-darželis-biblioteka, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1B1b; jo priklausinys (ginčo pastatas): pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daikto pagrindinė paskirtis: sandėliavimo; priklausinys: kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantys pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2017-04-26 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog turto įregistravimo pagrindas yra: 1995-10-30 priėmimo-perdavimo aktas; 1996-02-29 priėmimo-perdavimo aktas; 2006-11-10 senų statinių patikrinimo aktas Nr. 28-06.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal 1993-10-22 sutartį

Apeliaciniu skundu apeliantas įrodinėja, jog 1993-10-22 sudarytos sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2F1p, esantį (duomenys neskelbtini), bei prašo teismo pripažinti nuosavybės teisę į šį pastatą. Nurodė, jog pagal 1993-10-22 sutarties sąlygas įvykdė visus sutartus darbus, todėl (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis A. T., perdavė ginčo pastatą apelianto nuosavybėn, kurį apeliantas naudoja savo reikmėms iki šios dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pripažinti, jog asmuo įgijo nuosavybės teisę pagal sutartį, būtina nustatyti, ar sudaryta sutartis yra teisėta ir ar tokia sutartis apskirtai galėjo būti sudaryta.Sprendžiant klausimą, ar 1993-10-22 sutartis yra teisėta, teismas privalo vadovautis šios sutarties sudarymo metu galiojusiomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi 1993-10-22 sutarties turinį konstatuoja, jog savo esme, minėta sutartis atitinka mainų sutarties apibrėžimą, kadangi šia sutartimi (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis A. T. įsipareigojo perduoti (duomenys neskelbtini) kaime esančią vaikų darželio katilinę, jei apeliantas bei trečiasis asmuo L. Š. kokybiškai įrengs ir sutvarkys vandentiekio ir šildymo sistemą esančiame (duomenys neskelbtini), vaikų darželio pastato rūsyje. Pažymėtina, jog minimos sutarties pasirašymo metu galiojo 1964 m. civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK). Šio kodekso 279 str. 1 d. numatė, jog mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba patikėjimo teisėn. 1964 m. CK 279 str. 2 d. nurodyta, jog mainų sutarčiai atitinkamai taikomos šio Kodekso 253–255, 255¹, 257-267 straipsniuose nustatytos taisyklės. Šiuo atveju kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju ir jo gaunamo turto pirkėju. Ši teisės norma reiškia, jog mainų sutartims yra taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, jog 1964 m. CK 255 str. 1 d. nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. 1964 m. CK 255 str. 2 d. imperatyviai nurodė, jog šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas prašydamas pripažinti nuosavybės teisę į ginčo pastatą į bylą pateikė tik 1993-10-22 sutartį, kuri yra patvirtinta šalių (t. y. (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio A. T. ir darbų atlikėjų L. Š. bei apelianto V. J.) parašais bei antspaudu. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, jog minėta sutartis buvo patvirtinta notaro. Bendroji įrodinėjimo taisyklė yra tokia, jog įrodyti turi ta šalis, kuri teigia (CPK 178 straipsnis), o civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Kaip minėta anksčiau, sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK normos imperatyviai nurodė, jog notarinės sutarties formos nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia, todėl teisėjų kolegija įvertinusi sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, jog 1993‑10‑22 sutartis buvo sudaryta ir įforminta tinkamai, todėl laikytina, jog ši sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento.Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas savo iniciatyva ir savo lėšomis, keitė ginčo objekto išorę ir vidinį išsidėstymą t. y. pastatą padidino iki 14,88 m. X 9,60 m., statė pertvaras, vientisą patalpą dalino į skirtingas patalpas, kad joje galėtų vykdyti skirtingas ūkines komercines veiklas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso apeliantui. Šios aplinkybės galėtų būti svarbios tik vertinant apelianto teisę įgyti turtą įgyjamąja senatimi, tačiau ir šiuo atveju civilinės teisės normos nustato, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto perdavimo reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio sprendimas išmainyti valstybės turtą mainais už atliktus darbus prieštaravo sutarties pasirašymo metu galiojusio LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatoms (galiojo nuo 1991-03-20 iki 1997-12-01) ir nuo 1997-12-01 įsigaliojusio LR Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuose įstatymuose buvo nurodyta aiški tvarka, kokiais būdais buvo galima įgyti valstybės turtą (t. y. valstybės turtas buvo privatizuojamas perduodant privatizuojamus objektus aukcionams ar skelbiant viešą akcijų pasirašymą), tačiau byloje nėra duomenų apie Tauragės rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime esančio vaikų darželio, jo katilinės ir kitų objektų privatizaciją. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į aktualų teisinį reglamentavimą konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, jog 1993‑10‑22 sutartimi įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą esantį (duomenys neskelbtini), kadangi minėta sutartis neatitinka tokioms sutartims keliamo notarinės formos reikalavimų bei prieštarauja LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatoms.

Dėl ginčo pastato katilinės – sandėlio teisinės registracijos panaikinimo bei administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais

Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pastatas-kultūros namų pastatas-darželis-biblioteka, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1B1b; jo priklausinys (ginčo pastatas): pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daikto pagrindinė paskirtis: sandėliavimo; priklausinys: kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantys pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė valstybei, kuriuos ginčo metu valdė (duomenys neskelbtini) apylinkė. Šiuo duomenis taip pat patvirtina į bylą pateikta namų valdos techninės apskaitos byla Inv. Nr. 5302. Pagal Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 1 straipsnį dalis valstybės turto priskiriama savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti. Šis įstatymas taip pat nustato minimo turto perdavimo tvarką. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatyta, jog ginčo pastatas, tai yra katilinė priskirtina savivaldybės nuosavybėn, todėl privalėjo būti perduota. 1995-10-30 bei 1996-02-29 priėmimo-perdavimo aktais (duomenys neskelbtini) seniūnija perdavė nurodytus pastatus Tauragės rajono savivaldybei, kuri šių perdavimo aktų bei 2006‑11‑10 senų statinių patikrinimo akto Nr. 28-06 pagrindu 2007‑03‑08 įregistravo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 5 straipsnį savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinio įregistravimo. Šie duomenys rodo, jog Tauragės rajono savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo pastatą įgijo įstatymo pagrindu.Apeliaciniu skundu apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei nurodė, kad į bylą pateikta 1995-10-30 perdavimo – priėmimo akto kopija nepasirašyta, iš šio akto nėra aišku, kieno nuosavybėn perduotas turtas. Tačiau šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, jog nors 1995-10-30 perdavimo-priėmimo aktas ir nepasirašytas bei juo nenurodyta kieno nuosavybėn perduotas turtas, tačiau iš 1996-02-29 akto nustatyta, jog valstybės turtas - (duomenys neskelbtini) kultūros namai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimo Nr. 1251 pagrindu, (duomenys neskelbtini) seniūnijos buvo perduoti Tauragės rajono savivaldybei. Be to, šį aktą pasirašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas S. L.. Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.Apeliantas vertinimu, ginčo objektas taip pat negalėjo būti įregistruotas Tauragės rajono savivaldybės nuosavybe, kadangi žinojo apie 1993-10-22 sudarytą sutartį bei mano, jog tai, kad turtas perėjo apelianto nuosavybėn patvirtina 2003-10-15 Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas Nr. S-180). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, jog nuosavybę į nekilnojamąjį turtą asmuo gali įgyti tik sutarties, įstatymo, ar teismo sprendimo pagrindu. Apelianto nurodytas Tauragės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2003-10-15 raštas Nr. S-180 nėra teisėtas pagrindas konstatuoti, jog apeliantas įgijo nuosavybės teisę į katilinės pastatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis raštas yra informacinio pobūdžio, kuriuo nurodyta, jog atsižvelgus į 1993-10-22 sudarytą sutartį, apeliantas turi teisę kreiptis į teismą dėl teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo. Taigi, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apelianto argumentai, jog ginčo pastato registracija yra neteisėta yra nepagrįsti, todėl tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl senaties taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Pagal CK 1.125 str. 1d. bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.Sprendžiant klausimą, ar yra suėjusi ieškinio pateikimo senaties terminas esminė aplinkybė kurią būtina nustatyti yra tas momentas, kai buvo pažeista apelianto teisė ir kada apie šį pažeidimą jis sužinojo, arba turėjo sužinoti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apeliantas 1993-10-22 sudarė sutartį su (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičiu, kurios pagrindu apelianto nuomone jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Bylos duomenimis nustatyta, jog nors ir neįsiregistravo nuosavybės teisių į registrą, apeliantas visą laiką naudojosi ginčo pastatu. Tai patvirtina byloje esantys duomenys (liudytojų parodymai, elektros energijos tiekimo sutartis ir kiti duomenys). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2004-05-26, kai apeliantas kreipėsi į registrų centrą dėl jam priklausančio (naudojamo) nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Statinių kadastrinių matavimų tikslinimą objektams, kurių pagrindinių pastatų bendras plotas iki 500 m² (52), tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog realus apelianto teisių pažeidimas kilo tuo metu, kai 2007-03-08 „Registrų centro“ nekilnojamojo turto registre ginčo pastatas buvo įregistruotas Tauragės rajono savivaldybės nuosavybe. Laikytina, jog tik nuo šio momento galima teigti, jog atsirado apelianto teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog ieškinys teismui buvo pateiktas 2016-10-24, tai reiškia, jog nuo apelianto galimai pažeistų teisių atsiradimo momento (2007-03-08) iki ieškinio pateikimo teisme (2016-10-24) nepraėjo CK 1.125 str. 1 d. nurodytas 10 metų terminas todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškinys pateiktas laiku bei taikyti ieškinio senaties instituto nėra teisinio pagrindo.Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, tačiau savo sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl ginčo esmės, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo klaidingai nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo esmės šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog kiti apeliacinių skundų argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta netenkinti pateikto apeliacinio skundo.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Apeliacinį skundą atmetus, apelianto V. J. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.