Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Kunigėliui, nuteistojo A. L. gynėjui advokatui Ugniui Čižiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato U. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nustatant BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose numatytus įpareigojimus: 1) visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi; 2) per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam E. G.padarytą turtinę žalą.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo E. G.ieškinys tenkintas iš dalies ir priteisti jo naudai iš A. L. 79 (septyniasdešimt devyni) Eur turtinei žalai, 400 (keturių šimtų) Eur kompensacija neturtinei žalai ir 500 (penkis šimtai) Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Priteista iš A. L. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 76,07 Eur (septyniasdešimt šešis eurai 7 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.4. Teismui konstatavus, jog A. L., E. G. ir E. V. parodymais nėra galimybės atkurti byloje tiriamo konflikto eigos ir nustatyti kas pirmas pasiruošė muštis ir pirmas smūgiavo, liko nepaneigtos A. L. nurodytos aplinkybės, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, t.y. gynėsi nuo E. G. ir smūgiavo jam tik atsakydamas į E. G. smūgius. Pabrėžiama, kad nesant galimybei tiksliai nustatyti kaltinamojo kaltei pagrįsti reikšmingų aplinkybių, vadovaujantis baudžiamojoje teisėje pripažįstamu in dubio pro reo principu, teismas turėjo vadovautis A. L. duotais parodymais, o nukentėjusiojo E. G. ir liudytojo E. V. parodymus atmesti kaip nepatikimus. Pažeisdamas in dubio pro reo principą teismas ne tik, kad nesivadovavo A. L. duotais parodymais, kad jis tik gynėsi nuo E. G. puolimo, bet nesant byloje patikimų duomenų (įrodymų) nepagrįstai sprendė (nurodė nuosprendyje), kad ir A. L. agresyviai puolė E. G..

3.5. Vertindamas liudytojo E. V. parodymus, teismas neįvertino, kad dėl savo vaidmens (atliktų veiksmų) šis asmuo gali būti suinteresuotas duoti E. G. palankius parodymus. Nors E. V. stengėsi sudaryti įspūdį, kad niekaip neprisidėjo prie tiriamo konflikto, byloje nustatytų aplinkybių kontekste galima teigti, kad E. V. nebuvo neutralus konflikto stebėtojas. E. G. ir A. L. apklausų metu duoti parodymai patvirtina, kad E. V. kartu su E. G. artimai bendravo tarpusavyje (draugavo), jie priėjo prie A. L. kai šis buvo Aušros Vartų gatvėje ir būtent E. V. pasiūlė A. L. eiti aiškintis santykių į bromą (arką). A. L. užėjus į bromą (arką) E. V. atsistojo prie įėjimo, taip užstodams A. L. išėjimą iš arkos. E. G. muštis (smūgiuoti rankomis) pradėjo po E. V. duoto ženklo. Tai patvirtina, kad A. L. turėjo realų pagrindą manyti E. V. esant E. G. pusėje ir vertinti jį kaip papildomą grėsmės šaltinį. Mažai tikėtina, kad A. L., būdamas vienas, pats inicijuotų muštynes prieš du asmenis. Be to, teisiamojo posėdžio metu E. G. atstovas nurodė, kad bylą nagrinėjant teisme jis asmeniškai kontaktavo (el. paštu) su E. V. dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo (rašytinių E. V. paaiškinimų pateikimo). Aukščiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių E. V. parodymų patikimumu, kuriuos apylinkės teismas vertino kaip nepriklausomo liudytojo.

3.6. Netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas lėmė, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatuodamas, kad nagrinėjamoje situacijoje A. L. būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi. Pabrėžiama, kad bylos duomenys nepatvirtina buvus A. L. siekiui inicijuoti muštynes su E. G. ir/ar naudoti fizinę prievartą prieš jį, todėl nepagrįsta teismo padaryta išvada buvus konflikto dalyvių susitarimui bei abipusėms paskatoms panaudoti smurtą. Pasak gynybos, byloje surinkti duomenys akivaizdžiai patvirtina esant visas sąlygas A. L. veiksmus (veiką) vertinti kaip būtinąją gintį, nes A. L. gynėsi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus, t.y. jau pradėto E. G. kėsinimosi (smūgių sudavimo). Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, kad konfliktas prasidėjo spontaniškai (netikėtai) ir truko labai neilgai (apie 1 min.), akivaizdu, kad A. L. net neturėjo kitos galimybės kaip save apginti nuo E. G. kėsinimosi (smūgių), kaip tik atsakydamas tuo pačiu, t.y. smūgiuodamas jam atgal. Pažymima, kad A. L. suduotų smūgių pasėkoje E. G. buvo padarytas tokio paties sunkumo sveikatos sutrikdymas, kokį A. L. sukėlė E. G. suduoti smūgiai. Už A. L. sukeltą fizinį skausmą suduodant jam į veidą smūgius rankomis bei kojomis ir taip padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-893/2020 E. G. yra pripažintas kaltu dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-893/2020 E. G. pilnai pripažino savo kaltę, joje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant ir A. L. kaltės klausimą, nes jos tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjama konfliktine situacija ir tai patvirtina, kad ne A. L. buvo muštynių iniciatorius, o jis tik gynėsi nuo E. G. užpuolimo. Šios aplinkybės turėjo būti vertinamos nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir nepagrįstai sprendė, kad konfliktinė situacija (muštynės) tarp E. G. ir A. L. kilo esant abiejų dalyvių (E. G. ir A. L.) susitarimui bei abipusėms paskatoms panaudoti smurtą.

3.7. Apibendrindami skundo argumentus apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo (neišsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo) padarė neteisingas išvadas, kas sutrukdė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, konstatuojant, kad A. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Akcentuojama, kad nors A. L. ir sutiko eiti pasikalbėti į bromą (arką), tačiau jis pagrįstai tikėjosi, kad muštynių (fizinio smurto) bus išvengta. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad A. L. turėjo išankstinę tyčią panaudoti fizinę prievartą prieš E. G.. Jo tyčia susiformavo staiga (momentinė tyčia), kaip reakcija į E. G. fizinę prievartą jo atžvilgiu. Tokios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad A. L. veikė būtinosios ginties atžvilgiu ir vadovaujantis BK 28 str. 2 dalies nuostatomis jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados.

Nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato U. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos dar kartą vertindamas byloje surinktus įrodymus, tarp A. L. ir E. G. įvykusio konflikto aplinkybes, jų veiksmus konflikto, peraugusio į muštynes metu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. L. dėl nukentėjusiojo E. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo.

6. Viso proceso metu, taip pat ir apeliaciniu skundu, tvirtinama, jog apeliantas A. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė, jog šioje konfliktinėje muštynių situacijoje A. L. būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi, muštynės tarp A. L. ir E. G. kilo aiškinantis tarpusavio santykius, abiejų iniciatyva, t.y. abi pusės buvo puolančiosios. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015). Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo A. L. kaltės turinį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kvalifikuodamas A. L. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą.

8. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog konfliktas tarp nukentėjusiojo E. G. ir nuteistojo A. L. kilo po to, kai A. L. per mobiliojo telefono programėlę paviešino jo klasiokės A. L. slapta (jai nežinant) darytą nuotrauką su prierašu „nėštumas sėdi“. A. L. tuo metu laukėsi, artimai bendravo su E. G., kuris ruošėsi tapti jų dviejų vaiko tėvu. Tą pačią dieną, t.y. 2019 m. gegužės 14 d., dar būdamas mokykloje E. G. su A. L. aiškinosi, kodėl šis taip nepagarbiai pasielgė. Vėliau, tą pačią dieną po pamokų, E. G. eidamas kartu su E. V., Aušros Vartų gatvėje sutiko A. L. ir toliau aiškinosi, kodėl A. L. tyčiojosi iš A. L.. Pokalbis vyko emocingai, todėl buvo nutarta pokalbį pratęsti ir santykius išsiaiškinti „bromelėje“ (arkoje). Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo, kaltinamojo, liudytojų E. V., A. L. ir J. G. teismo posėdžio bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, kurie detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje, kurių visų apeliacinės instancijos teismas nebekartoja.

9. Liudytojas E. V. tiek ikiteisminio tyrimo (t.1, b.l. 43), tiek teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp susitikusių gatvėje E. G. ir A. L. pokalbis vyko emocingai, jie nutarė pokalbį pratęsti ir santykius išsiaiškinti „bromelėje“; kam kilo mintis išsiaiškinti santykius nuošaliau – negali pasakyti, nes nepamena, tačiau akcentavo, kad vaikinai suvokė, jog eina muštis, kas pirmas sudavė nepamena, abu susistumdė, abu nusimetė kuprines, prasidėjo muštynės, E. G. nuo smūgio „nuskrido“ akiniai, kažkuris kažkurį pargriovė, A. L. buvo viršuje, atsisėdęs ant E. G. ir smūgiavo E. G. į veidą kumščiais, tuomet jis (E. V.) pribėgo ir juos išskyrė. Nuteistasis A. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad gatvėje aiškinantis su E. G. jo paklausė, ar jis nori muštis, o E. V. pasiūlius išsiaiškinti santykius nuošaliau, visi trys, t. y. jis, E. G. ir E. V., nuėjo į netoliese esančią arką („bromą“). Tai, jog E. V. pasiūlė eiti pro bromą, nes A. L., pasak E. G., pradėjo gestikuliuoti, kalbėti agresyviai, pakeltu tonu, patvirtino nukentėjusysis. Aptarti nukentėjusiojo, kaltinamojo bei liudytojo E. V. parodymai, kurie esminėse aplinkybėse sutampa su E. G. pareiškimu, kuriuo nukentėjusysis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus (T. 1, b.l. 5) liudija, kad tarp vaikinų (A. L. ir E. G.) vykęs žodinis konfliktas (žodiniai pasiaiškinimai) peraugo į smurtinius veiksmus, šiems suvokiant, kad ketinimas „išsiaiškinti santykius nuošaliau“ ir konfliktas neapsiribos vien žodiniais pasiaiškinimais, o gali būti panaudota fizinė jėga, mušamasi. Nesivadovauti liudytojo E. V. parodymais šioje dalyje nėra pagrindo, nes jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose yra nuoseklūs, liudytojas E. V. iš esmės vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad minėto liudytojo parodymai nepatikimi, nėra pagrindo. Pastebėtina, jog liudytojas E. V. apklausiamas teisme nurodė ir tai, jog iki nagrinėjamo įvykio jis (E. V.) bendraudavo tiek su E. G., tiek su A. L., o su A. L. kartu sportuodavo ir mokyklos treniruoklių salėje. Šių motyvų pagrindu atmestini gynybos deklaruojami argumentai, jog A. L. turėjo realų pagrindą manyti E. V. esant E. G. pusėje ir vertinti jį kaip papildomą grėsmės šaltinį, ar kad E. V. nebuvo neutralus konflikto stebėtojas.

10. Apeliantai nurodo, jog A. L. neturėjo ketinimų (tyčios) naudoti fizinę prievartą prieš E. G., jokie bylos duomenys nepatvirtina buvus nuteistojo A. L. iniciatyvai inicijuoti muštynes su E. G., ar naudoti prieš jį fizinę prievartą, o smūgius A. L. sudavė vien gindamasis nuo E. G., t.y. atsakydamas į E. G. smūgius ir prašo padarytus veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją. Panašaus pobūdžio nuteistojo ir gynybos argumentai buvo teikiami ir pirmosios instancijos teisme. Atsakant į tai pažymėtina, kad apylinkės teismo patikrinti ir įrodymais pripažinti bylos duomenys įrodo, jog tiek A. L., tiek E. G. smūgius vienas kitam sudavė ne gindamiesi vienas nuo kito, o siekdami vienas kitą sužaloti konflikto metu. Pagrįsti skundo argumentai, jog įvertinus A. L., E. G. ir E. V. parodymus nėra galimybės nustatyti, kas iš vaikinų – kaltinamasis ar nukentėjusysis – pirmas nusiėmė kuprinę, pasiruošė muštis kovinėje padėtyje, ar pirmas smūgiavo, tačiau iš įvykio eigos matyti, kad šį konfliktą abiejų susiginčijusių A. L. ir E. G. (aiškinantis tarpusavio santykius dėl E. G. vaiko motinos žeminimo ir užgauliojimo) iniciatyva buvo nutarta išspręsti iš jėgos pozicijų, smurtu, abiem suvokiant, kad eina muštis, po ko konfliktas iš karto peraugo į abipuses A. L. ir E. G. muštynes, į kurias aktyviais veiksmais įsijungė abi muštynių pusės, niekam iš jų nebandant konflikto išspręsti kitokiu, nesmurtiniu būdu. Todėl abiejų A. L. ir E. G. fizinis smurtas (smūgių sudavimas), panaudotas vienas kito atžvilgiu, net ir nesant galimybės nustatyti, kas pirmas smūgiavo, esant nustatytam susitarimui ir abipusėm paskatoms tokį smurtą pradėti naudoti, nepripažintinas provokuojančiu elgesiu, turinčiu įtakos A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymui ir lengvinančiu baudžiamąją atsakomybę. Be to, nustatytos aplinkybės, kad konflikto metu A. L. kumščiu sudavė ne mažiau 2 smūgių E. G. į veido sritį, o E. G. nugriuvus ant žemės A. L. sudavė kumščiu dar ne mažiau 10 smūgių į veido sritį, tai, kad nei viena iš besimušančių pusių nerodė jokios iniciatyvos muštynes nutraukti, o A. L. muštis su E. G. baigė tik tuomet, kai buvo atitrauktas nuo E. G. liudytojo E. V. pastangomis, po ko vaikinai paspaudė vienas kitam rankas, lyg ir patvirtindami, jog konfliktas baigtas (tokias aplinkybes patvirtino visi konflikto dalyviai), nėra pagrindo teigti, kad A. L. sudavė smūgius E. G. nuo pastarojo gindamasis.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad už nuteistajam A. L. sukeltą fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-893/2020 taip pat yra pripažintas kaltu dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo ir E. G., atkreipiant dėmesį, kad šioje byloje reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamos, darant nepagrįstą išvadą, kad konfliktinė situacija (muštynės) tarp E. G. ir A. L. kilo esant abiejų dalyvių (E. G. ir A. L.) susitarimui bei abipusėms paskatoms panaudoti smurtą. Su šiais argumentais teisėjų kolegijai sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-893/2020, kuriuo E. G. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), buvo sprendžiamas E. G., o ne A. L. kaltės klausimas, šioje byloje teismas A. L. suduotų smūgių E. G. nevertino, taip pat šioje byloje teismas neįžvelgė, kad bent vienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje. Šie skundo argumentai apelianto A. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia, jie vertinami kaip deklaratyvūs, konstatuojant, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, ir, remiantis suformuota teismų praktika, padaryta pagrįsta išvada, kad A. L. veikoje yra visi BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, nes nagrinėjamu atveju A. L. būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi, smurtas buvo naudojamas ne gynybos, o puolimo tikslais.

12. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas. Apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, tik pateikė savo versiją, kurią pirmosios instancijos teismas paneigė byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos apylinkės teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai. Bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat nepažeistos civilinį ieškinį reglamentuojančios normos. Todėl tenkinti nuteistojo ir gynėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. ir jo gynėjo advokato U. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.