Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-607/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-08-29
Bylos Nr.: 2A-607/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: G. S., Š. S., A. V.
Ieškovas: O. V.
Trečiasis asmuo: notarė R

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-607/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.3.6; 21.4.1.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. S. ir Š. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1089-510/2011 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams G. S., Š. S. ir A. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei skolos priteisimo. Trečiasis asmuo notarė R. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė: pripažinti negaliojančia atsakovų A. V. ir G. S. 2008 m. gruodžio 8 d. sudarytą paskolos sutartį; pripažinti negaliojančiu ieškovės ir atsakovo G. S. 2008 m. gruodžio 8 d. sudarytos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 12 arų dalies pirkimo - pardavimo sutarties 10 punktą ir nustatyti, kad parduodamos žemės sklypo dalies kaina yra 120 000 Lt, kurios nesumokėtą dalį – 60 000 Lt atsakovas G. S. įsipareigoja sumokėti iki 2009 m. rugpjūčio 30 d.; pripažinti negaliojančiu ieškovės ir atsakovo Š. S. 2008 m. gruodžio 8 d. sudarytos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 12 arų dalies pirkimo - pardavimo sutarties 10 punktą ir nustatyti, kad parduodamos žemės sklypo dalies kaina yra 120 000 Lt, kurios nesumokėtą dalį – 60 000 Lt atsakovas Š. S. įsipareigoja sumokėti iki 2009 m. rugpjūčio 30 d.; priteisti iš atsakovų G. S. ir Š. S. po 60 000 Lt skolos bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ieškovės naudai. Nurodė, kad ieškovė, atstovaujama dukters atsakovės A. V., ir atsakovas G. S. 2006 m. vasario 9 d. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dviejų sklypų po 12 arų preliminarią pirkimo - pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo du sklypus po 12 arų nupirkti už ne didesnę kaip 100 000 Lt sumą (kiekvieną sklypą po 50 000 Lt). Preliminariosios sutarties 5 punktu atsakovas įsipareigojo šios sutarties pasirašymo metu sumokėti 40 000 Lt avansą (po 20 000 Lt už kiekvieną sklypą) ir šį įsipareigojimą įvykdė. 2006 m. balandžio 26 d. susitarimu ieškovė ir atsakovas G. S. pakeitė preliminariosios sutarties 5 punktą, numatydami didesnę avansinę įmoką – po 40 000 Lt už kiekvieną sklypą. Susitarimo pasirašymo dieną ieškovei buvo sumokėtas papildomas 40 000 Lt avansas. 2006 m. liepos 31 d. susitarimu ieškovė, atstovaujama atsakovės A. V., ir atsakovas G. S. susitarė dėl sklypų kainos padidinimo ir pakeitė preliminariosios sutarties 1 ir 5 punktus, numatydami didesnę abiejų sklypų kainą – po 120 000 Lt už kiekvieną sklypą, o taip pat numatė didesnę avansinę įmoką – 120 000 Lt (po 60 000 Lt už kiekvieną sklypą). Susitarimo pasirašymo dieną atsakovas sumokėjo trūkstamą avansinės įmokos dalį. Tokiu būdu šalys susitarė sudaryti dviejų sklypų po 12 arų pirkimo - pardavimo sutartis už 240 000 Lt kainą, kurios pusė ieškovei buvo sumokėta iki pagrindinių pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo. 2008 m. gruodžio 8 d. atsakovai A. V. ir G. S. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu G. S. pasiskolino iš A. V. 120 000 Lt, įsipareigodamas juos sugrąžinti per du mėnesius nuo dienos, kai bus gautas statybos leidimas atsakovui G. S. statyti gyvenamąjį namą, tačiau paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma G. S. nebuvo perduota. Tą pačią dieną ieškovė, atstovaujama atsakovės A. V., sudarė sklypo 12 arų dalies pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu G. S. ir kitos sklypo 12 arų dalies pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu Š. S., atstovaujamu atsakovo G. S.. Pagal šių pirkimo - pardavimo sutarčių 10 punktą ieškovė pardavė atsakovams dvi sklypo dalis po 12 arų už 80 000 Lt (po 40 000 Lt už kiekvieną sklypo dalį), nors galiojančia preliminariąja sutartimi šalys buvo susitarusios, kad minėtos sklypo dalys (sklypai) bus perleidžiamos už 240 000 Lt. Ieškovė nurodė, jog sutartyse nebuvo aptartas klausimas dėl dalies sumokėto avanso grąžinimo atsakovui G. S., nors pagal sutartis sklypo dalys buvo parduotos už mažesnę negu sumokėtas avansas (120 000 Lt) pinigų sumą. Be to, sutarčių sudarymo dieną atsakovas G. S. įsipareigojo sumokėti atsakovei A. V. 120 000 Lt per du mėnesius nuo statybos leidimo statyti gyvenamąjį namą sklype gavimo, nors jokios pinigų sumos iš atsakovės A. V. nebuvo gavęs. Atsakovas G. S. statybos leidimą gavo 2009 m. birželio 30 d., tačiau 120 000 Lt atsakovei A. V. liko nesumokėti. Atsakovas G. S. Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį ieškovei dėl be pagrindo įgyto turto – 40 000 Lt, sumokėtų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo. Ieškovė nurodė, jog paskolos sutartis ir pirkimo - pardavimo sutarčių 10 punkto sąlygos yra apsimestinės, kadangi šalys – ieškovė ir atsakovai iš tikrųjų buvo susitarę dėl kitos parduodamų sklypų dalių kainos (120 000 Lt už kiekvieną dalį). Pasak ieškovės, ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovei iš esmės suklydus, todėl sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais ir CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovė A. V. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovai G. S. ir Š. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovei iki 2006 m. spalio 2 d. neįvykdžius įsipareigojimų, numatytų preliminariojoje sutartyje, t. y. nepakeitus žemės paskirties, nepadalijus sklypo į atskirus žemės sklypus ir neįregistravus jų įstatymų nustatyta tvarka, pagrindinė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis per preliminariojoje sutartyje numatytą terminą nebuvo sudaryta. Jokiais atskirais šalių susitarimais preliminariojoje sutartyje numatytas terminas pagrindinei žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti nebuvo pratęstas. Ieškovei ir atsakovui G. S. nesudarius pagrindinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties iki 2006 m. spalio 2 d., šalių prievolė sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė ir atsirado teisinė galimybė spręsti šalies, kaltos dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, sutartinės atsakomybės klausimą. Kadangi nustatytu terminu pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, atsakovas G. S. įgijo teisę reikalauti grąžinti jo sumokėtus 120 000 Lt avansą bei reikalauti tokio paties dydžio netesybų. Atsakovai nurodė, jog dėl minėtos priežasties ieškovės atstovės iniciatyva buvo pradėtos naujos derybos dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties (sutarčių) sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo detaliojo planavimo procedūra tuo metu nebuvo baigta ir sklypas nebuvo padalintas į atskirus žemės sklypus, atsakovas G. S. negalėjo gauti statybos leidimo ir banko kredito. 2008 m. gruodžio 8 d. sutartyse, pagal kurias atsakovai įsigijo po 0,12 ha žemės sklypo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, numatyta 40 000 Lt kaina už kiekvieną dalį buvo nustatyta ieškovės įgaliotinės ir atsakovo G. S. derybų metu. Pasak atsakovų, nustatant sklypų kainą buvo atsižvelgta ir į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius. Kadangi šalių nebesaistė preliminarioji sutartis ir jos pakeitimai, šalys iš naujo susitarė dėl žemės sklypo dalių kainos ir įvertino jas po 40 000 Lt. Atsižvelgdami į tai, kad žemės sklypo detaliojo planavimo procedūra laiku nebuvo baigta dėl ieškovės kaltės, atsakovas G. S. ir ieškovės įgaliotinė susitarė, kad atsakovui bus grąžinti 120 000 Lt, kuriuos preliminariosios sutarties ir jos pakeitimų pagrindu atsakovas buvo sumokėjęs ieškovei. Toks susitarimas buvo sudarytas tam, kad būtų užtikrintas ieškovės įsipareigojimų, susijusių su žemės sklypo detaliuoju planavimu, vykdymas, o atsakovas turėtų lėšų gyvenamojo namo statybai. Susitarimas buvo įformintas 2008 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartimi, tačiau pinigų pagal šią paskolos sutartį A. V. atsakovui G. S. neperdavė. Atsakovų vertinimu, ieškovės argumentai, esą ji (ieškovė) yra senyvo amžiaus, teisinių žinių neturintis asmuo, yra nepagrįsti, nes ieškovei atstovavo jos įgaliotinė (dukra), o žemės sklypų pardavimas yra ieškovės šeimos verslas, todėl ieškovė negalėjo nesuprasti paskolos sutarties ir pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo pasekmių. Atsakovai pažymėjo, jog ginčijamą paskolos sutartį sudarė ne ieškovė, o atsakovė A. V., todėl ieškovė negali jos ginčyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2008 m. gruodžio 8 d. atsakovų A. V. ir G. S. sudarytą paskolos sutartį; pripažino negaliojančiu ieškovės ir atsakovo G. S. 2008 m. gruodžio 8 d. sudarytos žemės sklypo 12 arų dalies pirkimo - pardavimo sutarties 10 punktą bei nustatė, kad parduodamos žemės sklypo dalies kaina yra 120 000 Lt; pripažino negaliojančiu 2008 m. gruodžio 8 d. ieškovės ir atsakovo Š. S. sudarytos žemės sklypo 12 arų dalies pirkimo - pardavimo sutarties 10 punktą bei nustatė, kad parduodamos žemės sklypo dalies kaina yra 120 000 Lt; priteisė ieškovės naudai iš atsakovų G. S. ir Š. S. po 60 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Bylos šalys pripažino aplinkybę, kad ieškovei atstovavusi atsakovė A. V. iš G. S. iš viso gavo 120 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigai nebuvo perduoti, taip pat pažymėjo, jog byloje sprendžiamas ginčas dėl ginčijamomis pirkimo - pardavimo sutartimis nupirktų sklypo dalių kainos. Teismas konstatavo, jog ginčijama paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kurio tikslas buvo pridengti tikrąją žemės sklypo dalių kainą, nurodytą pirkimo - pardavimo sutarčių 10 punkte. Įvertinus tai, jog bylos šalių nurodomos ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės iš esmės skyrėsi, buvo atlikta teismo ekspertizė ginčo žemės sklypo dalių vertei nustatyti. Teismas pažymėjo, jog atlikus ekspertizę nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu parduotų sklypo dalių vertė buvo atitinkamai 110 000 Lt ir 105 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti atliktos ekspertizės išvadų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų G. S. ir Š. S. argumentus, esą turto vertė nustatyta neatsižvelgus į aplinkybę, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu dar nebuvo pakeista sklypo paskirtis. Atliekant ekspertizę, į šią aplinkybę buvo atsižvelgta. Teismo vertinimu, neprotinga ir nelogiška būtų manyti, kad šalys iš naujo susitarė dėl galutinės sandorių kainos, kuri daugiau kaip 2,6 karto viršijo tuometinę sklypo dalių rinkos vertę, todėl teismas atsakovų teiginius apie sutartą 80 000 Lt galutinę kainą atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat pažymėjo, jog tokios kainos nustatymo aplinkybę paneigia ir tai, jog ginčijamomis pirkimo - pardavimo sutartimis nebuvo aptartas ieškovei sumokėto avanso grąžinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė, nors ir nebuvo ginčijamos paskolos sutarties šalis, ji turi teisinį suinteresuotumą reikalauti paskolos sutartį pripažinti apsimestine, nes šis reikalavimas yra neatskiriamai susijęs su jos reikalavimais dėl žemės sklypo dalių pirkimo - pardavimo kainos nustatymo. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad ginčijamas paskolos sandoris yra apsimestinis ir buvo sudarytas tam, kad juo būtų pridengti kiti santykiai – atsakovų 120 000 Lt skola ieškovei pagal tą pačią dieną sudarytus žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sandorius, ir kuri turėjo būti sumokėta per du mėnesius nuo dienos, kai bus gautas statybos leidimas. Kadangi paskolos sandoris buvo apsimestinis, t. y. sudarytas kitam sandoriui pridengti, todėl teismas sprendė, kad tuo pagrindu keistinos ir juo pridengtų ginčo pirkimo - pardavimo sandorių nuostatos, numatančios ginčo žemės sklypo dalių kainą, nustatant, kad tikroji kaina yra po 120 000 Lt už kiekvieną sklypo dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iki ginčijamų sandorių sudarymo jau sumokėtą sumą, priteisė iš atsakovų G. S. ir Š. S. po 60 000 Lt skolos ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl atmetė atsakovų argumentus dėl ieškovės netinkamai nurodytos ginčo teisinės kvalifikacijos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai G. S. ir Š. S. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, nepagrįstai sprendė, jog šalys negalėjo iš naujo susitarti dėl galutinės sandorio kainos, kuri daugiau kaip 2,6 karto viršijo tuometinę žemės sklypų vertę. Galutinė sandorio kaina paprastai nustatoma nepriklausomų derybų metu. Pirmosios instancijos teismas turėjo ekspertizės išvadas vertinti visų aplinkybių kontekste. Ieškovės ir apelianto G. S. nebesaistė preliminarioji sutartis ir jos pakeitimai. Šalys iš naujo susitarė žemės sklypo dalis parduoti po 40 000 Lt už kiekvieną dalį. Žemės sklypo dalių kainai įtakos turėjo aplinkybės, jog nebuvo pakeista sklypo tikslinė paskirtis, jog ieškovė, neįvykdžiusi įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį, turėjo pareigą sumokėti netesybas, jog nebuvo aišku, kada bus užbaigta sklypo teritorijos detaliojo planavimo procedūra. Be to, įtakos turėjo ir nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertizės išvada, kadangi ją atlikusi ekspertė, nustatydama ginčo sklypo dalių vertę, palyginamajai vertei nustatyti pasirinko tris žemės sklypus su kitokia, nei ginčo sklypo (dalių) tiksline paskirtimi, kurie buvo įregistruoti kaip atskiri objektai. Ekspertė neįvertino komunikacijų kriterijaus, nepagrįstai nurodė, jog prie sklypo yra privažiavimas, netinkamai vertino infrastruktūros, susisiekimo, kraštovaizdžio kriterijus, kadangi vadovavosi turto vertinimo atlikimo, bet ne ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų pateiktų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės kitiems asmenims parduotų analogiškų sklypų kainas. Pateiktos kitos pirkimo - pardavimo sutartys patvirtina aplinkybę, jog ieškovė sklypus parduodavo laisvai, neatsižvelgdama į vidutinę rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčijamos paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, nes šia sutartimi buvo siekiama užtikrinti tinkamą ieškovės įsipareigojimų, susijusių su detaliuoju planavimu, vykdymą. Kadangi lėšos pagal paskolos sutartį perduotos nebuvo, sutartis neįsigaliojo. Ieškovei ir jos įgaliotinei užsiimant didelės vertės žemės sklypų pardavimo veikla, joms turėjo būti suprantama rizika, kylanti nenurodžius tikrosios sklypo kainos. Šalys negalėjo tokios rizikos prisiimti, siekdamos vien sumažinti notarinio sandorių tvirtinimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės įgaliotinės nesąžiningumą pagrindžiančias aplinkybes. A. V. kitoje civilinėje byloje iš pradžių melagingai įrodinėjo ginčijamos paskolos sutarties pagrindu perdavusi pinigus atsakovui G. S., tačiau savo poziciją pakeitė tik supratusi, jog pinigų perdavimo fakto nepavyks įrodyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovais byloje buvo ne tik apeliantai, bet ir A. V..

Šalies argumentai

Apeliantai taip pat pateikė atskirą prašymą priteisti iš ieškovės apeliantų naudai apeliacinės instancijos teisme jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Ieškovė O. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė savo poziciją dėl ginčo grindė ieškinyje nurodytais argumentais. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu padarė pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi ne tik ekspertizes išvada, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Preliminariosios sutarties galiojimas nenutrūko ir ieškovė neturėjo baimintis apelianto reikalavimo dėl netesybų, kadangi jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Apeliantų teiginiai ir keliamos versijos yra prieštaringi tiek teisiniu, tiek aritmetiniu požiūriu, todėl teismas turėtų vadovautis ieškovės pozicija, kuri yra labiau tikėtina.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal bylos duomenis ieškovė O. V., įgaliojimo pagrindu atstovaujama dukters atsakovės A. V., ir atsakovas G. S. 2006 m. vasario 9 d. sudarė sutartį (toliau – preliminarioji sutartis) (t. 1, b. l. 35-36), kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui G. S. iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atskirai suformuotus du 12 arų sklypus, o atsakovas įsipareigojo juos nupirkti už ne didesnę kaip 100 000 Lt kainą, tai yra kiekvieną sklypą nupirkti už 50 000 Lt. Preliminariąja sutartimi atsakovas G. S. įsipareigojo šios sutarties pasirašymo metu sumokėti 40 000 Lt avansą, tai yra po 20 000 Lt už kiekvieną sklypą. Preliminariosios sutarties pasirašymo metu ieškovės įgaliotinei buvo sumokėtas nurodyto dydžio avansas (t. 1, b. l. 36). 2006 m. balandžio 26 d. ieškovė, atstovaujama dukters, ir atsakovas G. S. sudarė susitarimą (t. 1, b. l. 37-38), kuriuo preliminariojoje sutartyje numatytą avansinę įmoką padidino iki 80 000 Lt. Šiame susitarime atsakovė A. V. pasirašytinai patvirtino, kad papildomai gavo 40 000 Lt (t. 1, b. l. 38). 2006 m. liepos 31 d. susitarimu dar kartą buvo pakeista preliminarioji sutartis – šalys susitarė, jog perkamų žemės sklypų kaina yra 240 000 Lt (po 120 000 Lt už kiekvieną sklypą), o avansinės įmokos dydis yra 120 000 Lt (po 60 000 Lt už kiekvieną sklypą). 2006 m. liepos 31 d. susitarime atsakovė A. V. pasirašytinai patvirtino, kad pinigus gavo (t. 1, b. l. 40). 2006 m. liepos 31 d. susitarime taip pat yra numatyta, jog likusius 120 000 Lt atsakovas G. S. sumokės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis.

Atsakovė A. V. ir atsakovas G. S. 2008 m. gruodžio 8 d. pasirašė paskolos sutartį (1 t., b. l. 47), kurios 1 punkte numatyta, kad G. S. pasiskolino iš A. V. 120 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti per du mėnesius po to, kai bus gautas statybos leidimas G. S. statyti gyvenamąjį namą. Tą pačią dieną ieškovė, atstovaujama A. V., su atsakovu G. S. sudarė 0,12 ha žemės sklypo dalies, esančios 1,4148 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 41-43). Taip pat tą pačią dieną ieškovė, atstovaujama A. V., su atsakovu Š. S., atstovaujamu atsakovo G. S., sudarė kitos 0,12 ha žemės sklypo dalies, esančios 1,4148 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 44-46). Abiejų žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutarčių 10 punkte numatyta, kad 12 arų sklypo dalys parduodamos už 40 000 Lt ir kad šias pinigų sumas pardavėjo (ieškovės) atstovė gavo iš pirkėjų (apeliantų) iki sutarčių pasirašymo. Kaip minėta, ieškovė ieškiniu ginčijo atsakovės A. V. ir atsakovo G. S. 2008 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartį, teigdama, jog šį sutartis apsimestinė, skirta pridengti tos pačios dienos pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas dėl sklypo dalių kainos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -CK) 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (CK 1.87 straipsnis).

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne analizuoti vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių laisvės principas, teisinės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlygio rūšį bei dydį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tuo atveju kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, sprendė, jog ginčijama paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kurio tikslas buvo pridengti tikrąją žemės sklypo dalių pirkimo kainą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė A. V. ginčijamoje paskolos sutartyje nurodytų lėšų ieškovui G. S. neperdavė, todėl, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo principu, sprendė, jog paskolos sutartis buvo apsimestinė, skirta pridengti tos pačios dienos pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas dėl kainos. Kadangi šalių pozicijos dėl sklypo dalių kainos žymiai skyrėsi, byloje buvo atlikta teismo ekspertizė sklypo dalių vertei nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo abejoti ekspertizės išvadų patikimumu, sprendė, jog analizuojamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu šalys susitarė abi sklypo dalis G. S. ir Š. S. parduoti už bendrą 240 000 Lt kainą. Visgi apeliantai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad preliminarioji sutartis šalių nebesaistė, nes pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta iki preliminariojoje sutartyje nurodytos datos, kad preliminariojoje sutartyje numatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo pratęstas, todėl šalys turėjo teisę iš naujo susitarti dėl sklypo dalių kainos. Ieškovė su tokia apeliantų pozicija nesutiko, nurodžiusi, kad šalys tarpusavio susitarimu (žodiniu) pagrindinės sutarties sudarymo terminą pratęsė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl aplinkybės, ar ginčijamų sandorių (pirkimo - pardavimo bei paskolos sutarčių) sudarymo metu preliminarioji sutartis tebegaliojo bei kokia jos įtaka buvo ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Taigi tai yra šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl kitos sutarties (pagrindinės) sudarymo. Vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio pabaigos turi būti sudaryta pagrindinė sutartis. Šio ginčo šalių 2006 m. vasario 9 d. preliminariosios sutarties 2 punkte nustatyta, kad šalys įsipareigoja pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti iki 2006 m. spalio 2 d. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Nagrinėjamu atveju šalys preliminariojoje sutartyje tokios išlygos nenumatė. Tačiau CK 6.183 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, nes pagal ją notarine forma patvirtintos sutarties nutraukimas, pakeitimas ar papildymas kitokia forma yra negalimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog preliminariąją sutartį patvirtino notarė (trečiasis asmuo byloje), todėl šios sutarties sąlygos galėjo būti pakeistos tik notarine forma. Minėtą aplinkybę patvirtina sutarties šalių elgesys, kuomet preliminariosios sutarties pakeitimai dėl turto kainos buvo atliekami notarine forma. Kadangi notarine forma nebuvo išreikštas preliminariosios sutarties sąlygos dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino pakeitimas, konstatuotina, jog pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo pratęstas, jog pagrindinė sutartis per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą (iki 2006 m. spalio 2 d.) nebuvo sudaryta, todėl prievolė sudaryti pagrindinę sutartį buvo pasibaigusi. Tačiau pati savaime tokia aplinkybė nelaikytina pagrindu konstatuoti pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumą, kadangi, kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu dar galiojo preliminarioji sutartis. Apeliantų teiginys, kad buvo išnykusi pareiga įsigyti žemės sklypus (sklypo dalis) už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą, laikytinas pagrįstu. Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti tikrąją ginčo sandorių šalių valią, buvusią tų sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų sandorių teisėtumą jų apsimestinumo aspektu, teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles.

Kaip minėta, pagal 2006 m. vasario 9 d. preliminariąją sutartį ieškovė įsipareigojo apeliantui G. S. parduoti du žemės sklypus, kurie šios sutarties sudarymo metu dar nebuvo atidalinti (suformuoti) iš ieškovei priklausančio 1,4148 ha žemės sklypo. Preliminariąja sutartimi ieškovė įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo pakeisti minėto žemės sklypo paskirtį (iš žemės ūkio paskirties į kitą – individualiems namams/pastatams statyti ir eksploatuoti) bei šiame sklype suformuoti du atskirus 12 arų ploto sklypus (2006 m. vasario 9 d. sutarties 3 punktas). 2006 m. balandžio 26 d. ir 2006 m. liepos 31 d. susitarimais šalys pakeitė preliminariosios sutarties 1, 5 ir 7 punktus, kuriais padidino sklypų kainą, avansinį mokėjimą ir netesybas. Todėl, atsižvelgiant į pradines sutarties nuostatas ir jos pakeitimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė ir apeliantas G. S. preliminariąja sutartimi buvo susitarę dėl dviejų 12 arų ploto sklypų pirkimo-pardavimo už bendrą 240 000 Lt sumą. Tuo tarpu ieškovė papildomai įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo pakeisti jai priklausančio žemės sklypo tikslinę paskirtį bei suformuoti du atskirus sklypus, kuriuos parduotų apeliantui G. S.. Kaip minėta, jau pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, 2008 m. gruodžio 8 d. ieškovė, atstovaujama A. V., su apeliantais sudarė dvi atskiras žemės sklypo dalių pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurių sąlygas ieškovė pardavė apeliantams dvi žemės sklypo dalis po 12 arų už bendrą 80 000 Lt sumą. Tą pačią dieną atsakovė A. V. ir apeliantas G. S. sudarė paskolos sutartį dėl 120 000 Lt paskolos G. S., kurią apeliantas įsipareigojo grąžinti per du mėnesius nuo tos dienos, kai bus gautas leidimas apeliantui statyti gyvenamąjį namą. Šalys taip pat susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas gali būti pratęstas (paskolos sutarties 1, 3 punktai). Teisėjų kolegija pastebi, jog paminėti sandoriai yra tarpusavyje susiję, kadangi ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis apeliantai nusipirko tuos sklypus, dėl kurių įsigijimo ieškovė su apeliantu G. S. susitarė preliminariąja sutartimi. Paskolos sutartyje numatytas skolos grąžinimo terminas susietas su sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi – paskola grąžintina per du mėnesius nuo namo statybos leidimo gavimo. Esant tokioms aplinkybėms tikrieji ginčijamų sandorių šalių ketinimai turi būti nustatomi vertinant tiek visus šalių sudarytus sandorius, tiek tarp šalių susiklosčiusius ikisutartinius santykius. Šiame kontekste pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ir šalis anksčiau saisčiusi preliminarioji sutartis, nepaisant tos aplinkybės, jog ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu jos galiojimas buvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, jog pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, šalys buvo laisvos susitarti dėl kitos turto pardavimo kainos. Nors apeliantų argumentai, kad iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ji nepakeitė žemės sklypo paskirties ir nesuformavo atskirų žemės sklypų, kurie turėjo būti parduoti G. S., todėl šis įgijo teisę reikalauti tiek avansinio mokėjimo grąžinimo, tiek tokio paties dydžio netesybų, tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog šia reikalavimo teise nepasinaudota. Toks apeliantų elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina aplinkybę, jog, nepaisant pasibaigusios šalių pareigos sudaryti pagrindinę sutartį, tarp šalių susiklostę ikisutartiniai santykiai faktiškai nebuvo nutrūkę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas G. S. leistinais ir pakankamais įrodymais nepagrindė aplinkybės, esą jis informavo ieškovę (arba jos atstovę) apie preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmes (pareigą grąžinti avansą ir sumokėti netesybas) ir kad ieškovė, suprasdama apelianto galimų reikalavimų pagrįstumą bei realumą, siūlė pradėti naujas derybas, kurių metu šalys susitarė dėl kitos sklypų kainos (CPK 178 straipsnis).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalių sudaryta paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, kuriuo buvo pridengtos ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos, numatančios žemės sklypo dalių pardavimo kainas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo šalių pozicijos dėl paskolos sutarties sudarymo tikslo iš esmės skyrėsi, t. y. O. V. ir A. V. nurodė, jog atsakovė A. V. realiai paskolos sutartyje nurodytos sumos paskolos gavėjui G. S. neperdavė, nes paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti visišką pirkėjų atsiskaitymą už ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis parduotų žemės sklypų dalis. Tuo tarpu apeliantai laikėsi pozicijos, jog dėl ieškovės kaltės nebuvo baigta sklypo teritorijos detaliojo planavimo procedūra, jog dėl šios priežasties G. S. negalėjo gauti leidimo statybai ir banko kredito, todėl šalys susitarė, kad G. S. bus sumokėta 120 000 Lt suma pagal paskolos sutartį, kaip netesybos ir taip papildomai užtikrintas ieškovės įsipareigojimų, susijusių su žemės sklypo detaliuoju planavimu, vykdymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktus šalių argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovė A. V. neperdavė G. S. paskolos sutartyje nurodytos sumos (120 000 Lt), tačiau iš esmės nesutariama, kokiam tikslui ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta – ar atsiskaitymui pagal pirkimo-pardavimo sutartis, ar atsakovui G. S. įgyvendinant teisę reikalauti netesybų pagal preliminariąją sutartį. Aktualu pažymėti, jog byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo dieną ieškovė sutartyse nurodytos sklypo dalių kainos (80 000 Lt) negavo. Apeliantų teigimu, sklypų kaina buvo įskaityta į preliminariosios sutarties pagrindu sumokėtą avansinį mokėjimą (120 000 Lt).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo reikalavimo teisę pagrindžiančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis paminėta kasacinio teismo suformuota įrodymų vertinimo taisykle, pagrįstai sprendė, jog ieškiniu ginčijama paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, skirtas pridengti aptariamų pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas dėl žemės sklypo dalių pardavimo kainos. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes: G. S. nebuvo perduotos lėšos, nurodytos paskolos sutartyje; ieškovei nebuvo perduotos lėšos, nurodytos ginčijamose pirkimo-pardavimo sutartyse; ekspertizės akte nurodyta sklypo dalių rinkos vertė iš esmės atitiko preliminariąja sutartimi šalių sutartą kainą; atsakovui G. S. nebuvo grąžintas avansinis mokėjimas pagal preliminariąją sutartį, iki teisminio ginčo jis nereikalavo grąžinti preliminariosios sutarties pagrindu sumokėto avansinio mokėjimo (120 000 Lt) ir pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos mokėtinos kainos (80 000 Lt) skirtumo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog paskolos sutartis buvo apsimestinė ir skirta pridengti pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas dėl sklypo dalių kainos. Kaip jau minėta, nepaisant pasibaigusio termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, atsakovas nereikalavo grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėto avansinio mokėjimo, sumokėti netesybų, o tokios aplinkybės patvirtina, jog šalių derybos dėl žemės sklypų perleidimo bei įsigijimo nenutrūko. Būtų nepagrįsta manyti, jog pirkėjas, žinodamas apie nutrūkusias (baigtas) derybas dėl jį dominančių sklypų įsigijimo, pardavėjui, kuris kartą jau pažeidė sutartinius įsipareigojimus, sudarytų sąlygas pakankamai ilgą laiką neatlygintinai naudotis pirkėjui priklausančiomis lėšomis. Be to, net ir sudarius ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis apeliantai nereikalavo grąžinti skirtumo tarp avansinio mokėjimo ir sutartyse įrašytos sklypo dalių pirkimo kainos. Tokį reikalavimą G. S. pareiškė tik sužinojęs apie atsakovams pareikštą ieškinį dėl paskolos pagal ginčijamą sutartį grąžinimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti apeliantų pateikiama versija, esą paskolos sutartimi buvo realizuojama teisė į netesybas pagal preliminariąją sutartį. Pritarus šiai versijai, atsiranda prielaidos manyti apie tokią situaciją, kai ginčijama paskolos sutartimi G. S., kaip pats teigia, turėjęs teisę už preliminarios sutarties pažeidimą iš ieškovės reikalauti netesybų, nepagrįstai apsunkintų savo teisinę padėtį, sukurtų sau naują prievolę, net ir paskolos sutarties pagrindu „gavęs“ netesybų sumą nebūtų tikras, kad paskolos davėja A. V. nereikalaus vykdyti paskolos sutarties, t. y. grąžinti skolą. Nagrinėjamu atveju svarbi yra aplinkybė, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ne su ieškove, kuri, apelianto teigimu, turėjo sumokėti netesybas, o su atsakove A. V., nors pareigą grąžinti avansinį mokėjimą ir sumokėti netesybas turėjo ieškovė, o ne atsakovė. Tokiu būdu ginčijamos paskolos sutarties susiejimas su sankcijomis pagal preliminariąją sutartį aiškiai apsunkinamas. Toks elgesio modelis, atsižvelgiant į tai , jog G. S. turi universitetinį teisinį išsilavinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų protingumo principo. Gi ieškovės O. V. ir atsakovės A. V. pateiktas aplinkybių vertinimas (versija) labiau pagrįstas ir tikėtinas. Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija pripažino esant nustatytą aplinkybę, jog nepaisant pasibaigusio termino pagrindinei sutarčiai sudaryti, šalių derybiniai santykiai dėl sklypų pirkimo nenutrūko. Minėta ir tai, kad šalys pripažino, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo G. S. jau buvo sumokėjęs 120 000 Lt. Todėl, apeliantams neįrodžius aplinkybės, jog šalys iš naujo susitarė dėl sklypų (sklypo dalių) kainos, spręstina, kad likusi nesumokėta perkamų sklypų kaina yra 120 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek loginiu, tiek aritmetinio skaičiavimo aspektais pagrįsta manyti, jog paskolos sutartimi G. S. įsipareigojo sumokėti likusią perkamų sklypų (sklypo dalių) kainą. Tokį sandorio šalių valinių veiksmų vertinimą pagrindžia toliau dėstomos byloje nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad šalys skirtingai aiškina paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, visgi jos pripažįsta, jog ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu apeliantas G. S. likusios perkamo turto kainą sudarančios sumos – 120 000 Lt neturėjo. Apeliaciniame skunde teigiama, jog paskolos sutartimi G. S. perduotos lėšos būtų panaudotos gyvenamojo namo statyboms, kadangi bankas nesuteikė kredito. Apeliantai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog su banku buvo sudaryta kredito sutartis, tačiau kreditas (380 000 Lt) galėjo būti išmokėtas tik apdraudus žemės sklypą su statomu namu, turtą įkeitus bankui, pateikus turto vertinimą bei pateikus statybos leidimą. Minėtą aplinkybę patvirtina 2007 m. birželio 8 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 8.1-8.5.1 punktai (t. 1, b. l. 124). Todėl pagrįsta manyti, jog siekdamas gauti pirmąją kredito dalį atsakovas G. S. privalėjo įsigyti nuosavybėn žemės sklypą (sklypus), jį įkeisti bei apdrausti. Tuo tarpu siekdamas gauti antrąją kredito dalį – pateikti jam išduotą statybos leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu dar nebuvo pabaigta viso ieškovei priklausančio žemės sklypo detaliojo planavimo procedūra, atsakovams parduodami sklypai nebuvo atskirti (atidalinti) iš bendro ieškovės sklypo, nebuvo pakeista jų naudojimo paskirtis, todėl akivaizdu, jog apeliantas G. S. negalėjo įvykdyti pareigų, nustatytų minėta kredito sutartimi. Todėl nustačius aplinkybę, jog tiek banko kredito išmokėjimas, tiek ginčijamos paskolos grąžinimas buvo susietas su statybos leidimo išdavimo momentu, konstatuotina, kad ginčijama paskolos sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl mokėjimo pagal sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartis atidėjimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolos sutartį laikė apsimestine, kuria buvo pridengiamos pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatos dėl sklypų kainos ir jos mokėjimo tvarkos. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutartimi realiai nebuvo perduotos lėšos, dėl ko ši laikytina nesudaryta, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra teisiškai nereikšminga bei nepaneigia paskolos sutarties apsimestinumo. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų argumentus, jog ieškovės nesąžiningumą patvirtina atsakovės A. V. veiksmai inicijuojant teisminę bylą dėl paskolos grąžinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės elgesys negali būti vertinamas nesąžiningu, kadangi specialiųjų (teisinių) žinių neturintis asmuo turėjo pagrindo tikėtis, kad paskolos sutartis yra galiojanti ir vykdytina. Svarbu pažymėti, jog tiek ieškiniu dėl paskolos grąžinimo, tiek ieškiniu šioje byloje iš esmės siekiama analogiško rezultato – 120 000 Lt skolos priteisimo. Nagrinėjamu atveju manytina, kad inicijuojant bylą dėl paskolos grąžinimo kreditorinį reikalavimą bandyta patenkinti paprastesniu ir ekonomiškesniu būdu.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog šalių pozicijos bei pateiktos vertinimo ataskaitos dėl sklypų (sklypo dalių) kainos ir vertės iš esmės skyrėsi, vadovavosi bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės išvadomis. Byloje atlikus ekspertizę ginčo sklypo dalių vertei, buvusiai ginčijamų sandorių sudarymo metu, nustatyti, padarytos išvados, kad atsakovui G. S. parduotos žemės sklypo dalies vertė ginčijamų sandorių sudarymo dieną buvo 110 000 Lt, o atsakovui Š. S. parduotos žemės sklypo dalies – 105 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, jog ekspertizės akte nurodyta sklypo dalių vertė yra artima sklypų kainai, dėl kurios šalys buvo susitarę preliminariąja sutartimi, sprendė, jog tikroji ginčo sklypo dalių kaina yra 240 000 Lt. Apeliantai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu ekspertizės akto vertinimu, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, nepagrįstai sprendė, kad šalys negalėjo iš naujo susitarti dėl galutinės kainos, kuri daugiau kaip 2,6 karto viršijo tuometinę žemės sklypų vertę. Pasak apeliantų, galutinė kaina paprastai nustatoma nepriklausomų derybų tarp suinteresuotų šalių metu, todėl teismas turėjo ekspertizės išvadas vertinti visų aplinkybių kontekste. Apeliantų vertinimu, žemės sklypo dalių kainai įtakos turėjo aplinkybės, jog nebuvo pakeista žemės sklypo tikslinė paskirtis, jog ieškovė, neįvykdžiusi įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį, turėjo pareigą sumokėti netesybas, jog nebuvo aišku, kada bus užbaigta teritorijos detaliojo planavimo procedūra. Be to, įtakos turėjo ir nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertizės išvada, kadangi ją atlikusi ekspertė, nustatydama ginčo sklypo dalių vertę, palyginamajai vertei nustatyti pasirinko tris žemės sklypus su kitokia, nei ginčo sklypo, tiksline paskirtimi, ir kurie buvo įregistruoti kaip atskiri objektai. Ekspertas esą nepagrįstai nurodė, jog prie sklypo yra privažiavimas, netinkamai vertino infrastruktūros, susisiekimo, kraštovaizdžio kriterijus, kadangi vadovavosi turto vertinimo, o ne ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusiais duomenimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismo ekspertizės išvada. Apeliantai yra teisūs teigdami, jog sandorio dalyko kaina nustatoma nepriklausomų derybų metu, tačiau svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar ginčijamų sandorių sudarymas atitiko tikrąją vidinę sandorio šalių valią. Tikroji sandorio šalių valia ir yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis ekspertizės išvada. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, ekspertizės išvada buvo vertinama ne izoliuotai, o visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių kontekste, t. y. tikrąją ginčo sklypų kainą teismas nustatė vertindamas ekspertizės išvadas, šalių ikisutartinius santykius (tiek preliminariosios sutarties nuostatas, tiek šalių elgesį pasibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti), šalių pateiktas žemės sklypo (jo dalių) vertinimo ataskaitas ir kt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks ekspertizės išvadų vertinimas atitinka anksčiau paminėtą kasacinio teismo aiškinimą.

Kaip minėta, apeliantai ekspertizės išvadas vertina kritiškai, kadangi ji atlikta neatsižvelgus į aplinkybes, jog ginčo sklypo dalys buvo neatidalintos, nepakeista sklypo tikslinė paskirtis, be to, ekspertė palyginamajai vertei nustatyti pasirinko sklypus, kurių tikslinė paskirtis buvo kitokia nei ginčo sklypo dalių. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ekspertizė atlikta atsižvelgus į apeliantų nurodytus vertinimo veiksnius (žemės sklypų tikslinę paskirtį, jos keitimo bei detaliojo planavimo procedūros stadijas), todėl minėti skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pastebi, kad aplinkybė, jog ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo dieną ginčo sklypai nebuvo atidalinti, nebuvo pakeista jų tikslinė paskirtis, nėra reikšminga ir pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliantai įsigijo žemės ūkio paskirties sklypus, kurių vertė dėl šios aplinkybės akivaizdžiai mažesnė, nors tarėsi dėl kitokios paskirties (individualių namų statybai) sklypų įsigijimo. Ankstesnėje nutarties dalyje paminėta, kad preliminariąja sutartimi ieškovė iki pagrindinės sutarties sudarymo įsipareigojo pakeisti sklypų naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitą (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti), suformuoti du atskirus sklypus su atskirais kadastriniais numeriais ir įregistruoti juos įstatymų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 35). Tuo tarpu kaip matyti iš ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių (4-6 punktai), iš esmės analogiška pareiga ieškovei išliko ir po ginčijamų sandorių sudarymo, t. y. ieškovė įsipareigojo savo lėšomis padengti visas šių sklypų naudojimo paskirties keitimo ir atidalijimo išlaidas bei, iškilus kliūtims, trukdančioms apeliantams gauti statybos leidimą, savo lėšomis atlikti kitus būtinus veiksmus (t. 1, b. l. 14-19). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo dieną apeliantai įgaliojo atsakovę A. V. jų vardu atlikti veiksmus, susijusius su detaliuoju planavimu, žemės sklypų naudojimo -paskirties keitimu, apeliantams priklausančių sklypų įregistravimu (t. 2, b. l. 58-59). Šių įgaliojimų pagrindu atsakovė jau po ginčijamų sandorių sudarymo veikė apeliantų vardu (t. 1, b. l. 127-132). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju apeliantai faktiškai įsigijo jų pageidavimus atitinkančius sklypus, kurių naudojimo paskirtis – ne žemės ūkio, o individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti. Įvertinusi paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo ginčo sklypo dalis vertinti kaip žemės ūkio paskirčiai skirtą žemę. Bylos nagrinėjimo metu apeliantai neįrodinėjo aplinkybės, jog tik jų pastangomis ir lėšomis buvo pakeista sklypo dalių naudojimo paskirtis, baigtos detaliojo planavimo procedūros, todėl akivaizdu, jog apeliantai galutiniame rezultate gavo būtent tokį turtą, kokio tikėjosi šalių derybų procese.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog atliekant ekspertizę buvo netinkamai vertinami kraštovaizdžio, reljefo, susisiekimo, komunikacijų kriterijai. Kolegija pažymi, jog šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalykas yra tikroji sandorio šalių valia, buvusi ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ekspertizės metu nustatyta sklypo dalių vertė nagrinėjamu atveju reikšminga tiek, kiek ji byloje esančių duomenų (kitų įrodymų) kontekste pagrindžia tikrąją šalių valią ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ekspertizės išvadas vertino ne tik šalių pateiktų iš esmės skirtingų turto vertinimo ataskaitų, bet ir kitų byloje nustatytų aplinkybių (šalių ikisutartinių santykių, ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybių) kontekste.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantų pateiktų įrodymų – kitų ieškovei priklausiusių sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantų pateiktos sklypų pirkimo-pardavimo sutartys nepaneigia ginčijamų sandorių apsimestinumo, kadangi dauguma pateiktų sutarčių sudarytos ne šiai bylai aktualiu laiku, nėra žinomos jų sudarymo aplinkybės, turėjusios įtakos sutartyse nurodytų kainų nustatymui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tikrąją ginčijamų sandorių šalių valią dėl sklypo dalių vertės vertinti remiantis kitų asmenų sudarytomis sutartimis ar atsižvelgiant į kitų žemės sklypų vidutinę rinkos vertę. Kaip minėta, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra tikroji ginčijamų sandorių šalių valia, o ne sklypo dalių vertė. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje jau pažymėjo, jog tikroji sandorio šalių valia sudaryti sutartį dėl sklypo dalių pirkimo-pardavimo už 240 000 Lt kainą yra nustatyta, įvertinus šalių ikisutartinius santykius, ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sandorių sudarymo. Todėl nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog vertės nustatymo kriterijus nagrinėjamu atveju yra fakultatyvus, t. y. kaip įrodymų grupė, papildomai pagrindžianti buvus vienokią ar kitokią vidinę sandorių šalių valią.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, jas priteisdamas tik iš apeliantų. Jų vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš visų atsakovų: iš apeliantų ir atsakovės A. V.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Pažymėtina, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo kitokią atsakovės A. V. faktinę procesinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog A. V. atsakovės procesinę padėtį įgijo vien todėl, jog yra ginčijamos paskolos sutarties šalis. Tačiau materialine prasme akivaizdu, jog ši atsakovė siekė ieškinio patenkinimo, kadangi ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ir jos teisės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos materialinį teisinį rezultatą (buvo pripažinta negaliojančia paskolos sutartis, ko iš esmės ir siekė atsakovė), sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo palankus ne tik ieškovei, bet ir atsakovei A. V.. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl atsakovų apskųstas šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisVigintas Višinskis