Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Š. skyriaus „M.“ medžiotojų būrelio apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Š. skyriaus „M.“ medžiotojų būreliui, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. L., dėl įpareigojimo sudaryti sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nurodo, kad, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir šios teisės normos tikslus aiškinantį Projektą, norint medžioti neužtenka, kad žemės sklypai susisiektų bet kokiu būdu. Teigia, kad žemės sklypų susisiekimas yra būtina, bet dar ne pakankama sąlyga sutarčiai sudaryti. Iš projekto formuluotės matyti, kad, konstatavus žemės sklypų susisiekimą, toliau eina antrasis žingsnis: teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose, deramas užtikrinimas. Kitaip tariant, priimant sprendimą dėl to, ar medžiotojų būrelis turi būti įpareigotas sudaryti sutartį su medžiotoju, šis klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į sklypų susisiekimą, bet ir į medžioklės plotų vienetų sudarymo ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo taisykles. Mano, kad sutartis gali būti sudaroma tik tada, kai taisyklės leidžia medžioklę atitinkamos konfigūracijos sklypuose, o būtent šiuo aspektu ir yra teisiškai reikšmingas ieškovo sklypų susisiekimas vieninteliame taške (įstrižai), nes toks plotų, kuriuose ieškovas siekia medžioti, susisiekimas neatitinka projekte minimų medžioklės plotų vienetų sudarymo, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo taisyklių.

6.2. Teigia, kad, ieškovo sklypams susisiekiant tik viename taške, nėra įmanoma užtikrinti tvarkingo bei saugaus medžiojimo. Mano, kad ploto, kurio atžvilgiu apeliantas yra įpareigotas sudaryti su ieškovu sutartį, ribos neina nei aiškiomis gamtinėmis, nei dirbtinėmis ribomis, jos nėra gerai matomos vietovėje. Vienas vienintelis sklypų susikirtimo taškas nėra analogiškas keliui, geležinkelių ruožui, elektros perdavimo linijai, natūraliam bei dirbtiniam vandens srautui ar kitam panašiam objektui, todėl mano, kad ieškovo sklypų susisiekimas viename vieninteliame taške suardo medžioklės plotų vientisumą.

6.3. Nurodo, kad ieškovo sklypų padėtis dėl savo susisiekimo vieninteliame taške, o ne ribojimosi, pavyzdžiui, visa kraštine linija, neatitinka ne tik Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, bet ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme „Dėl medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijų ir reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti patvirtinimo“ nustatytų taisyklių medžioklės plotų vieneto vientisumui. Teigia, kad šiuo atveju iš vieno sklypo medžiojant negalima pereiti į kitą medžioklės plotų vieneto dalį (t. y. kitą sklypą), nekertant medžioklės plotų vieneto ribos, nes, medžiotojui esant ant susikirtimo taško, jis nebėra medžioklės plotų vienete. Teigia, kad iš oficialiame „Regia“ žemėlapyje pateikiamo mastelio matyti, kad aiškiai pažeidžiamas ir reikalavimas, kad siauriausia medžioklės plotų vieneto dalis negali būti siauresnė nei 300 metrų, tačiau iš sklypų formos akivaizdu, kad didelė jų ploto dalis yra siauresnė už 300 metrų, ypač vietose, kurios artėja link abiejų sklypų vienintelio susisiekimo taško.

6.4. Nurodė, kad jeigu žemės sklypai yra valdomi bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra duomenų apie sutuoktinių susitarimo dėl naudojimosi, valdymo ir disponavimo turtu turinį, ir sutuoktinė neturi specialiosios medžioklės teisės, tuomet neaišku, kas ir kokia sklypų dalimi naudojasi. Mano, kad tai yra teisiškai reikšminga, nes: 1) negalima teigti, kad ieškovui priklausančios skirtingų sklypų dalys yra vientisos ir susisiekia (ribojasi) tarpusavyje, kadangi visos jos yra valdomos nedetalizuotomis sąlygomis; 2) apeliantui sudarius sutartį, ką pirmosios instancijos teismas įpareigojo jį padaryti, atsirastų ir pareiga užtikrinti tinkamą medžioklės taisyklių įgyvendinimą, saugumą, o to padaryti neįmanoma, jei yra neaišku, kuriose konkrečiose sklypų dalyse ieškovas medžiotų.

8.1. Nurodė, kad atsakovas neginčija to, jog ieškovo žemės sklypai susisiekia, ir teigia, kad sprendime teisingai nustatyta, jog sklypai neturi bendros kraštinės, tačiau atsakovas pripažino, kad geriausiu atveju minėti žemės sklypai turi bendrą tašką. Mano, kad Medžioklės įstatyme nėra reglamentuota, jog žemės sklypai turi turėti bendrą kraštinę ir tik esant bendrai kraštinei būtų galima traktuoti, jog sklypai susisiekia.

8.2. Pažymi, jog įpareigojimu sudaryti sutartį su medžiotoju nėra sprendžiamas klausimas dėl naujų medžioklės plotų vienetų sudarymo. Teigia, kad medžioklės ploto vienetai jau yra sudaryti, naujai jokie medžioklės ploto vienetai įpareigojant sudaryti sutartį su žemės savininku nesudaromi. Atkreipia dėmesį į tai, jog duomenų, kad buvo pateiktas prašymas sudaryti naują medžioklės plotų vienetą, nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovas, jo atstovas, atsakovo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine D. L. (trečiasis asmuo byloje) disponuoja 8,7901 ha žemės ūkio paskirties sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine D. L. disponuoja 11,3000 ha žemės ūkio paskirties sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Iš viso disponuoja 20,0901 ha. Į bylą pateikta ieškovo vardu (duomenys neskelbtini) išduoto medžiotojo bilieto Nr. (duomenys neskelbtini) kopija. Iš Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Š. skyriaus „M.“ medžiotojų būrelio 2021 m. rugpjūčio 25 d. visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 2021-01 nustatyta, kad buvo nagrinėtas ieškovo prašymas priimti į būrelio narius ir buvo priimtas sprendimas prašymo netenkinti. Ieškovas pranešimu informuotas apie atsisakymą priimti į medžiotojų būrelio narius. Pranešime nurodyta, kad medžiotojų būrelis turi įvertinti prašymą sudaryti sutartį dėl teisės medžioti privačioje žemėje, todėl prašė pateikti būreliui ne senesnius nei 1 mėnesio duomenis apie ieškovui priklausančius žemės sklypus. Be to, pasiūlė, esant rašytiniam prašymui, galimybę priimti į būrelio rėmėjus. Š. rajono savivaldybės raštu nustatyta, kad ieškovo žemės sklypai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) patenka į atsakovo medžioklės plotų vienetą.

13. Teisės medžioti įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Medžioklės įstatymas, taip pat Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos medžiotojo teisės – šio įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete ir, medžioklės plotų naudotojams leidus ar pakvietus, jų ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti šių naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose.

14. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačios žemės sklypo savininkas, turintis teisę medžioti ir konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir kai tokio medžioklės ploto vieneto naudotojas yra asmenis vienijanti asociacija, gali kreiptis į ją su prašymu priimti į narius. Tuo atveju, jeigu asociacija raštu atsisako jį priimti į narius, žemės sklypo savininkas, medžioklės ploto vienete valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, turi teisę proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti), sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju. Tai reiškia, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi būtinos sąlygos žemės sklypo savininkui sudaryti sutartį su medžiotojų klubu dėl teisės proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti): 1) jei medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako priimti privačios žemės sklypo savininką į savo narius ir 2) savininkas konkrečiame medžioklės ploto vienete valdo ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti į būrelio narius, o atsakovas tokio ieškovo prašymo netenkino, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

16. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju ieškovas atitinka antrąją Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies sąlygą – ar savininkas konkrečiame medžioklės ploto vienete valdo ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 8, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte nurodyta, kad „projekto tikslas – įstatyme nustatyti, jog žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų savininkui arba savininkams būtų deramai užtikrintos žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“. Taip pat, nurodė, jog žemės sklypų teisinė registracija, t. y. tai, ar Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip vienas žemės sklypas, ar kaip keli atskiri žemės sklypai, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo atitikčiai, svarbu, kad savininko žemės sklypai būtų susisiekiantys, kartu sudarytų ne mažiau kaip 15 ha plotą ir būtų išsidėstę atitinkamame medžioklės plotų vienete.

17. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu medžioklės įstatymo 13 straipsnio išaiškinimu, teigia, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir šios teisės normos tikslus aiškinantį projektą, norint medžioti, neužtenka, kad žemės sklypai susisiektų bet kokiu būdu. Teigia, kad žemės sklypų susisiekimas yra būtina, bet dar ne pakankama sąlyga sutarčiai sudaryti. Apeliantas pažymi, kad iš projekto formuluotės matyti, jog, konstatavus žemės sklypų susisiekimą, toliau eina antrasis žingsnis: teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose, deramas užtikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais ir konstatuoja, jog nei Medžioklės įstatymas, nei aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 8, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto nenumato, jog, pasirašant sutartį dėl medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo, atsakovas privalo sudaryti naujus medžioklės plotų vienetus. Šiuo atveju sudaroma sutartis, suteikianti galimybę ieškovui pasinaudoti savo teise į medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą tam tikroje medžioklės ploto teritorijoje.

18. Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo tvarka nustatyta Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklės tvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Iš paminėtos įstatymo normos matyti, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų. Nors Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX‑966 8, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte nurodytas ploto dydis mažinamas iki 500 ha, tačiau akivaizdu, jog Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus 15 ha žemės sklypo kriterijus neatitiktų Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų naujai formuojamiems medžioklės plotams, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, šiuo atveju konstatavus žemės sklypų susisiekimą, toliau eitų antrasis žingsnis: teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose, deramas užtikrinimas.

19. Tuo pačiu pagrindu atmestinas ir skundo argumentas, kad ploto, kurio atžvilgiu apeliantas yra įpareigotas sudaryti su ieškovu sutartį, ribos neina nei aiškiomis gamtinėmis, nei dirbtinėmis ribomis, jos nėra gerai matomos vietovėje. Kaip minėta, šie kriterijai taikomi tik formuojant naujus medžioklės plotų vienetus ar juos keičiant, tačiau, pasirašant sutartį dėl medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo, šios aplinkybės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi.

20. Be to, Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti sudaromi ir keičiami medžioklės plotų vienetai ir jų ribos: 1) kai jie sudaromi medžioklės plotuose, kuriuose pagal šio įstatymo reikalavimus nėra sudarytų medžioklės plotų vienetų arba kuriuos egzistuojančių medžioklės plotų naudotojai atsisakė naudoti; 2) egzistuojančius medžioklės plotų vienetus padalijant arba juos sujungiant, kai toks sudarymas atliekamas medžioklės plotų naudotojų susitarimu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytais tikslais; 3) kai medžioklės plotų vieneto ribas arba teritorijas, kuriose leidžiama medžioti, būtina patikslinti, įsteigus pagal Saugomų teritorijų įstatymą naujas saugomas teritorijas arba pakeitus esamų saugomų teritorijų, kuriose medžioti draudžiama, ribas; 4) kai gaunamas atitinkamas medžioklės tvarkos projekto rengėjų siūlymas; 5) kai šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju pateikiamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai prašymas sudaryti naują medžioklės plotų vienetą. Iš minėtos įstatymo normos matyti, kad sutarties dėl medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo sudarymas nėra viena iš įstatyme nustatytų sąlygų, kuri leistų sudaryti ir (ar) keisti medžioklės plotų vienetus ir jų ribas, todėl ir ši aplinkybė paneigia apelianto argumentus, jog ginčijamos sutarties sudarymas įpareigotų atsakovą keisti ir (ar) sudaryti naujus medžioklės plotų vienetus.

21. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog, ieškovo sklypams susisiekiant tik viename taške, nėra įmanoma užtikrinti tvarkingo bei saugaus medžiojimo. Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad medžioti draudžiama: 1) kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose rezervatuose ir rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai; 2) kitose teritorijose, kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų vienetus šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Kaip minėta šios nutarties 17–19 punktuose, atsakovui pasirašius sutartį su ieškovu dėl medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo, nauji medžioklės ploto vienetai nebus sudaromi, o tai, kad, pagal apelianto paaiškinimus, viename teritorijos taške nėra įmanoma užtikrinti tvarkingo bei saugaus medžiojimo, nereiškia, kad tokio medžiojimo negalima užtikrinti visoje ieškovo medžioklės ploto teritorijoje. Vadovaujantis apelianto logika susidarytų situacija, jog į bet kurią medžioklės ploto teritoriją ar net į medžioklės plotų vienetą patenkanti teritorija, kurioje pagal Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas yra draudžiama medžioti, sudarytų prielaidas teigti, jog visoje tokioje teritorijoje nebūtų įmanoma užtikrinti tvarkingo bei saugaus medžiojimo, kas iš esmės neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų.

22. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, kad jeigu žemės sklypai yra valdomi bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau nėra duomenų apie sutuoktinių susitarimo dėl naudojimosi, valdymo ir disponavimo turtu turinį ir sutuoktinė neturi specialiosios medžioklės teisės, tuomet neaišku, kas ir kokia sklypų dalimi naudojasi. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Byloje nėra ginčo dėl to, jog minėti žemės sklypai, kuriuose ieškovas pageidauja medžioti, priklauso jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3. 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Nurodytos įstatymų nuostatos suponuoja, jog, nesant ginčo tarp šalių dėl disponavimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, ieškovas turi teisę naudotis bet kuriomis jam kartu su sutuoktine priklausančiomis žemės sklypų dalimis. Be to, į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta ieškovo sutuoktinė atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad sutarties su ieškovu dėl medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo sudarymas nepažeis jos teisių ir nesukurs jai jokių papildomų pareigų.

23. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad sudaryti sutartį turi teisę savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatyme nėra nurodyta, kokia nuosavybės forma savininkas turi valdyti ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl tai tik dar kartą patvirtina aplinkybę, kad ieškovas turi nuosavybės teise ne mažesnį kaip 15 ha ploto žemės sklypą atsakovo naudojamame medžioklės plotų vienete.

24. Dar daugiau, aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 8, 13 ir 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto nurodyta: „<...> Įvertinus dabartinį teisinį reguliavimą, galima teigti, jog Lietuvoje beveik nėra savininkų, kurie vieni turėtų 1 000 ha bendro ploto žemės sklypą ar keletą susisiekiančių sklypų, todėl būtina mažinti minimalų medžioklės plotų vieneto dydį ir sudaryti sąlygas, jog keli gretimų sklypų savininkai galėtų bendradarbiauti ir kartu sudaryti medžioklės plotų vienetą.“ Iš cituojamos įstatymų leidėjo pozicijos matyti, kad minėtu projektu yra siekiama sudaryti galimybę privačių žemės sklypų savininkams visa apimtimi naudoti savo turimus žemės sklypus medžioklės reikmėms, todėl sudaroma galimybė medžioklės plotų vienetus sudaryti bendradarbiaujant su kitais gretimų sklypų savininkais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia įstatymų leidėjo pozicija tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas šiuo atveju įrodė, jog turi nuosavybės teisę į ne mažesnį kaip 15 ha ploto žemės sklypą atsakovo naudojamame medžioklės plotų vienete.

25. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

28. Ieškovas teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo apeliacinės instancijos teisme nesprendžia.

29. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo (apelianto) patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.