Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-2331-254/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-21
Bylos Nr.: e2A-2331-254/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Atsakovas: R. R.

Civilinė byla Nr. e2A-2331-254/2015;proceso Nr. 2-17-3-00460-2015-1;

Procesinio dokumento kategorijos: 2.2.2.7; 2.5.10.5.2; 3.3.1.14; 3.4.2.8.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-751-737/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Maitinimas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „TURTO VALDYMAS“, patikslintą ieškinį atsakovei R. R. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 36 187,62 Eur žalos atlyginimą, padarytą atsakovei savalaikiai nesikreipiant dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsakovei padaryta žala laikytina pinigų suma, kuria padidėjo atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per laikotarpį nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo iki bankroto bylos iškėlimo. Kreditorinių reikalavimų suma šiai dienai buvo lygi 74 077,81 Eur, o 2012-02-01 atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 37 890,19 Eur, todėl dėl neteisėto atsakovės neveikimo ieškovei buvo padaryta 36 187,62 Eur (74 077,81 – 37 890,19) žala, kurią privalo atlyginti atsakovė. Atsakovė, kaip įmonės vadovė, neveikė išimtinai bendrovės interesais rūpestingai, atidžiai, sąžiningai.

Byloje kilo ginčas dėl įmonės faktiško nemokumo momento (nuo 2012-02-01) ir atsakovės, kaip administracijos vadovės, pareigos inicijuoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 36 187,62 Eur žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2007-10-19, iki įmonei iškelta bankroto byla, buvo jos direktore. Teismas sprendė, kad atsakovei pareiga kreiptis į teismą kilo 2012-02-01, kuomet įmonė turėjo turto už 15 571,46 Eur, o įsipareigojimai siekė net 12 535,41 Eur ir sudarė 80,5 proc. įmonės turto. Šią nemokumo būseną, kuri palaipsniui prastėjo, ieškovė išlaikė iki pat bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei nesikreipė; jis iškeltas pagal kreditorės pareiškimą Kauno apygardos teismo 2014-08-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2146-555/2014 (Nr. B2-963-555/2015). Kauno apygardos teismas 2015-01-08, 2015-02-15 ir 2015-02-25 nutartimis civilinėje byloje Nr. eB2-963-555/2015 patvirtino ieškovės kreditorių 74 077,81 Eur finansinius reikalavimus. Aplinkybes, kad apie ieškovės sunkią finansinę padėtį atsakovei buvo žinoma, patvirtino jos parašai ant įmonės finansinių dokumentų, tačiau ji vis tiek toliau tęsė įmonės veiklą, didindama skolas. Atsakovė nurodė, kad ji, nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo, stengėsi pati gerinti ieškovės finansinę padėtį, priimdama užsakymus, kurių nepriimdavo kitos įmonės (stovyklų, renginių maitinimas), atidarydama naują kavinę, mažindama darbuotojų skaičių ir pan. Tačiau, teismo vertinimu tai, jog ieškovės faktiškai vykdė, nors ir nuostolingą, ūkinę-komercinę veiklą, iki pat bankroto bylos iškėlimo, nešalina atsakovės atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio vertinimo taip pat nekeičia atsakovės nurodoma aplinkybė, kad verslą sužlugdė ekonominė krizė bei smulkiajam verslui nepalanki mokesčių sistema.

Teismas nustatė, kad patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 74 077,81 Eur, o 2012-02-01 mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 37 890,19 Eur, todėl laikė, kad dėl neteisėto atsakovės neveikimo ieškovei buvo padaryta 36 187,62 Eur (74 077,81 Eur – 37 890,19 Eur) žala. Atsakovės, kaip įmonės vadovės, kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, atsakovės argumentai, kad ji ėmėsi priemonių įmonės finansinei situacijai pagerinti, kad stengėsi dengti įsipareigojimus VMI ir VSDVF, kad skolų darbuotojams ir tiekėjams nebuvo, įstatyme įtvirtintos kaltės prezumpcijos nepaneigė. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo ieškovės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas lemia ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka ieškovės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl, teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai, neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą. Atsakovė, būdama ieškovės vadove, dar prieš tapdama jos akcininke (nuo 2011-07-29), žinodama įmonės faktinę padėtį (nemokumą), į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o tęsdama ieškovės veiklą, didino įmonės įsiskolinimą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė yra kalta dėl išaugusių ieškovės įsiskolinimų, ir šis įsiskolinimų augimas, teismo įvertintas, kaip žala ieškovei, priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovės neveikimu, atsakovei savalaikiai inicijavus bankroto bylos iškėlimą, ieškovės įsiskolinimas valstybei bei kitiems kreditoriams nebūtų didėjęs. Taigi, atsakovė privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad atsakovė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų apimtį 2012 metais, todėl neįrodė, kad apeliantė jau 2012 metais turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apeliantė nurodo, kad nuo 2013 metų ieškovės finansinė padėtis net gerėjo, o iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ji veikė stengdamasi išsaugoti ieškovę, užsiėmė ir kita veikla (maisto tiekimu stovykloms, įstaigoms ir pan.) ir tokiu būdu tęsė ieškovės veiklą. Tiek apeliantės sugaištas laikas, tiek darbas už mažesnę nei minimalią algą įrodo, kad apeliantė stengėsi išsaugoti ieškovę, veikė apdairiai ir tinkamai. Nors ieškovė veikė nuostolingai, tačiau naujų įsipareigojimų įmonė neprisiėmė. Su ieškove buvo sudarytos sutartys, kurios dėl ekonominės krizės šalyje negalėjo būti vykdomos. Nors dėl sunkios finansinės padėties ieškovė neatsiskaitė su VSDFV ir VMI, tačiau atsiskaitė beveik su visais ieškovės darbuotojais. Ieškovės finansinei padėčiai pablogėjus, 2011 metais buvo atleista dalis darbuotojų, su kuriais buvo atsiskaityta, taip pat buvo atsiskaitoma su tiekėjais. 2012 metais VMI areštavo ieškovės sąskaitą ir priverstinai nurašydavo lėšas, todėl nelikdavo lėšų VSDFV mokėjimams. 2013 metais ieškovės padėtis pagerėjo, tačiau nežiūrint į tai, 2014 metais VSDFV iniciatyva ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Iki ieškovės veiklos sustabdymo ji neturėjo jokių skolų pirmosios eilės kreditoriams, t. y. darbuotojams, tačiau juos atleidus, reikėjo išmokėti darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, dėl to įmonėje dirbtinai atsirado pirmosios eilės kreditoriai. Ieškovė ieškinyje neteisingai nurodė, kad apeliantė, kaip įmonės vadovė, neveikė išimtinai bendrovės interesais rūpestingai, atidžiai, sąžiningai. Priešingai, šią ieškovės nurodomą aplinkybę paneigia tai, kad apeliantė, kaip bendrovės kreditorė, nėra pareiškusi jokio kreditorinio reikalavimo bankroto byloje, nors asmeniškai sumokėjo kai kuriems kreditoriams arba perėmė dalį bendrovės kreditorinių įsipareigojimų. Susidūrus su finansiniais sunkumais, ieškovė nesudarė nenaudingų ar nepagrįstų sandorių, saugojo turtą. Taigi, apeliantė neįvykdė neteisėtų veiksmų, nepažeidė nei fiduciarinių, nei lojalumo įsipareigojimų ieškovei. Siekis išlaikyti ieškovę veikiančią, nebuvo nesuderinamas su įprastine ūkine veikla. Tai liudija, kad tuo metu vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto ir atsakyti gali ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, <...>. (Lietuvos apeliacinis teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2079/2013). Todėl nustačius, kad įmonės vadovas, nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veikla, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju, būtų paneigta vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti partnerių, tuo pačiu būtu paneigta ir įprastinė verslo praktika.

2. Teismas išsamiai priimtame teismo sprendime nenurodė, kiek ir kokiems kreditoriams įsiskolinimai padidėjo, neišvedė tikslios įsiskolinimų sumos. Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, visiškai nesiaiškino, dėl ko ieškovės įsiskolinimai yra padidėję, t. y. ar dėl apeliantės kaltės, ar buvo kitos, nuo jos nepriklausančios, aplinkybės. Teismas vertino paskutinio laikotarpio buhalterinius dokumentus, kuriuose buvo patirti nuostoliai, tačiau nevertino buhalterinių dokumentų laikotarpyje nuo 2012 metų iki nuostolingo laikotarpio. Iš šių dokumentų matyti, kad ieškovė, dar iki ją įsigyjant atsakovei, turėjo nuostolių, buvo susidarę įsiskolinimai kreditoriams, tačiau apeliantė mažino susidariusias jos skolas, dengė kai kuriuos įsiskolinimus iš savo asmeninių lėšų. Teismas įvertino tik į bylą pateiktą ieškovės didžiąją knygą, kuri neatskleidžia tikrosios bendrovės finansinės padėties, bet nevertino apeliantės teismo posėdžio metu duotų išsamių paaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) suformuotoje praktikoje ne kartą buvo nurodęs, jog įvertinti ieškovės patirtą žalą, reikalingi tikslūs, realūs apskaičiavimai bei pagrįsti rašytiniais įrodymais, kurių šiuo atveju ieškovė į bylą nepateikė.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neturi pareigos aiškintis kiekvieno bendrovės kreditoriaus reikalavimo dydžio padidėjimo ar sumažėjimo dinamikos per atitinkamą laikotarpį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, todėl nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1934/2013), nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Jį pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo iš ieškovės patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, sprendimo priėmimo dienai (74 077,81 Eur) atėmęs 2012-02-01 – ieškovės tapimo nemokia dieną, t. y. tuomet, kai ieškovės vadovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (kurios apeliantė neįvykdė), egzistavusią ieškovės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sumą (37 890,19 Eur) bei tokiu būdu nustatydamas tikslų dėl neteisėto apeliantė neveikimo ieškovei padarytos žalos dydį – 36 187,62 Eur. Atmestinas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neva „nevertino buhalterinių dokumentų laikotarpyje nuo 2012 metų iki nuostolingo laikotarpio“. Tiek ieškovės balansai, tiek pelno (nuostolio) ataskaitos, tiek ieškovės didžioji knyga už laikotarpį nuo 2012 iki 2014 metų, rodo, jog ieškovės veikla visą be išimties nagrinėjamą laikotarpį buvo nuostolinga, t. y. 2011 metais nuostolis siekė 6 579,88 Eur, 2012 metais – 12 076,10 Eur, 2013 metais – 13 629,81 Eur, o 2014 metais – net 97 366 Eur. Dar daugiau, nepaisant to, kad apeliantės teiginys, jog teismas įvertino tik į bylą pateiktą ieškovės didžiąją knygą, kuri neatskleidžia tikrosios ieškovės finansinės padėties, yra iš esmės klaidingas ir prieštaraujantis sprendime išdėstytoms faktinėms aplinkybėms ir jų teisiniam vertinimui, nes priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės didžiąją knygą, tiek balansus bei pelno (nuostolio) ataskaitas bei į bylą pateiktus dokumentus. Pabrėžtina, jog didžiojoje knygoje surašomi visi suvestiniai duomenys iš atskirų registrų. Taip pat didžiojoje knygoje prie aktyvinių sąskaitų likučių pridedamas debetavimas ir atimamas kreditavimas, prie pasyvinių sąskaitų pridedamas kreditavimas ir atimamas debetavimas. Taip gavus sąskaitų likučius, jie susumuojami ir jų sumos parodomos balanse, tad didžioji knyga yra tarpinis dokumentas tarp registrų ir balanso. Administratorė akcentuoja, jog ieškovės didžioji knyga yra svarbiausias ir išsamiausias juridinio asmens dokumentas, šiuo atveju parodantis išsamią ieškovės veiklos istoriją (2012–2014 metų laikotarpyje), t. y. ne tik gautinas bei mokėtinas sumas už atitinkamą laikotarpį, tačiau taip pat ir faktiškai gautas bei sumokėtas piniginių lėšų sumas pamėnesiui, kurios aiškiai parodo nuostolingą ieškovės veiklą be jokių pagerėjimo požymių.

2. Apeliantė į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių daryti prielaidą, jog ji ėmėsi, kokių nors efektyvių veiksmų, atkurti ieškovės mokumą ar bent pastebimai pagerinti pastarosios ekonominę būklę, o jei jų ir ėmėsi, tai jie nedavė jokių teigiamų rezultatų, ir apeliantė nesugebėjo subalansuoti buvusios situacijos. Priešingai, apeliantė teismo posėdžio metu nurodė, jog atidarė papildomą kavinę Jonavoje, tačiau ši tik padidino ieškovės nuostolius. Šioje vietoje pabrėžtina, jog LAT yra išaiškinęs, jog neatsakinga ir nepamatuota verslo rizika nėra suderinama su kreditorių interesais ieškovei esant sunkioje finansinėje padėtyje. Vertinant apeliantės sąžiningumą jos, kaip buvusios ieškovės vadovės fiduciarinių pareigų pastarajai kontekste pabrėžtina, jog iš į bylą pateiktų didžiosios knygos duomenų (2012, 2013 ir 2014 metų) akivaizdu, kad tiek VMI, tiek VSDFV įsiskolinimai nuo 2012 metų tik didėjo, ieškovė su darbuotojais atsiskaitydavo nepilnai, nepaisant to skolos tiekėjams buvo palaipsniui dengiamos, todėl darytina išvada, kad bendrovė būdama nemoki, toliau vykdydama ūkinė komercinę veiklą buvo priversta atsiskaitinėti su tiekėjais, kai tuo tarpu VMI ir VSDFV skolos vis didėjo, darbuotojams algos buvo nemokamos. Tokiu būdu, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso (toliau CK) 6.930 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Be to, laikotarpiais nuo 2012-02-01 iki 2012-04-01 ir nuo 2013-02-01 iki 2013-04-01 matyti, kad ieškovės mokėtinas darbo užmokestis tik didėjo, vadinasi nurodytais laikotarpiais, t. y. ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės, nebuvo mokamas darbo užmokestis. Ieškovė pažymėjo ir tai, kad su darbuotojais pilnai nebuvo atsiskaitoma visą laikotarpį, t. y. nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės aiškiai rodo, jog egzistuoja viena iš tyčinio bankroto prezumpcijų, kadangi yra nustatytos visos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos bei akivaizdžiai paneigia apeliantės teiginius neva iškėlus ieškovei bankroto bylą joje „dirbtinai atsirado pirmosios eilės kreditoriai“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė faktiškai nemokia tapo nuo 2012-02-01. Neabejotinai pradelsti ieškovės įsipareigojimai 2012-02-01 buvo: mokėtinas darbo užmokestis (6 552,66 Lt); mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (7 637,99 Lt); mokėtinos socialinio draudimo įmokos (6 995,63 Lt); mokėtinas pridėtinės vertės mokestis (2 2095,98 Lt), iš viso pradelstų įsipareigojimų buvo už 43 282,26 Lt (atitinka 12 535,41 Eur) sumą (kuomet turto ieškovės įmonėje buvo už 15 571,45 Eur sumą). Šių įsipareigojimų pradelstumą rodo jų persikėlimas į sekančius mėnesius. Pabrėžtina, jog visos ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2012-02-01 sudarė net 130 827,25 Lt (atitinka 37 890,19 Eur), kas sudaro net 243,33 proc. ieškovės turto, tačiau tiek ieškovė ieškinyje, tiek pirmosios instancijos teismas, nustatydami ieškovės nemokumo momentą, rėmėsi išimtinai tik pradelsta ieškovės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma, kurią galima nustatyti objektyviais šioje civilinėje byloje surinktais įrodymais. Teismas, vertindamas ieškovės finansinę būklę, turėtų atsižvelgti ir į VMI 2015-04-07 pateiktą atsiliepimą civilinėje byloje Nr. eB2-963-555/2015 (Priedas Nr. 1), kuriame pastaroji, remdamasi surinktais duomenimis, teigia, jog „bendrovės pradelsti įsipareigojimai tiek 2010, tiek 2011, tiek 2012 metais didesni kaip pusė turto vertės, todėl tikėtina, kad ieškovė jau 2010 metais buvo nemoki“. Ieškovė akcentuoja savo dar 2015-03-06 ieškinyje pateiktus ieškovės mokumo santykinius rodiklius, kurie yra labai svarbūs prognozuojant ieškovės bankrotą. Ieškovė, apskaičiavusi trumpalaikio mokumo (likvidumo), absoliutaus mokumo (likvidumo) bei įsiskolinimo koeficientus, nustatė, jog: nuo 2011 m. ieškovės trumpalaikis mokumas buvo nepakankamas ir nebuvo imtasi priemonių jį atstatyti; turimomis piniginėmis lėšomis ieškovė nuo 2011 metų negalėjo padengti turimų įsipareigojimų; 2014-10-31 duomenimis, 2014 metais ieškovės skolos sudarė net 1 376,15 proc. turimo turto. 2012 ir 2013 m. duomenimis skolos koeficientas taip pat buvo itin ženklus – atitinkamai 509,19 proc. ir 371,06 proc., kas leido daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovės mokumo būseną, kuri buvo prarasta 2012-02-01, atstatyti nebuvo jokių realių galimybių. Dar daugiau, kreditorių interesų apsauga juridiniam asmeniui esant sunkioje finansinėje padėtyje reiškia, kad tolimesnėje savo veikloje (bandant atstatyti mokumą) įmonė jokiu būdu negali prisiimti normalios verslo rizikos. Ji gali prisiimti tik minimalią arba tokią verslo riziką, kokią leidžia kreditoriai (jei dėl tolimesnės įmonės veiklos sprendžia kreditorių susirinkimas). Fakto, kad ieškovės finansinė padėtis buvo bloga jau nuo 2011 metų, neginčija ir pati apeliantė, tačiau ieškovei veikiant nuostolingai, jos buvusi vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be kita ko, VSDFV pasikreipus į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (2014-06-12), tą patį mėnesį buvusi vadovė ir vienintelė akcininkė (apeliantė) pasididino sau atlyginimą nuo 1 000 Lt iki 3 000 Lt (Priedas Nr. 2 ir Priedas Nr. 3), dėl to, žinodama apie ieškovės nemokumą, dar labiau sumažino jos turtą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2014-08-19 ieškovei iškėlus bankroto bylą apeliantė šią nutartį apskundė, nors kaip byloje nustatyta, ieškovės nemokumas jau buvo akivaizdus. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-10-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1873/2014 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti. 2014 metų didžiosios knygos duomenimis matyti, kad per šiuos du mėnesius, t. y. iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo 20 325,34 Lt (atitinka 5 886,63 Eur), t. y. nuo 257 505,22 Lt (74 578,67 Eur) iki 277 830,56 Lt (atitinka 80 465,29 Eur). Administratorė papildomai nurodo, jog vertinant apeliantės sąžiningumą civilinės atsakomybės jai, kaip buvusiai ieškovės vadovei, taikymo kontekste svarbi aplinkybė yra ta, jog Kauno apygardos teismas 2015-09-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-963-555/2015 ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu.

3. Atsižvelgdama į teismų praktiką, kurioje yra suformuluota taisyklė, jog kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, ieškovė turi pareigą informuoti teismą apie administratorei perduotą ieškovės turtą bei kreditorių finansinių reikalavimų iš šio turto tenkinimo galimybes bei apimtį. Ieškovė informuoja, jog ieškovės turimas turtas administratorei buvo perduotas 2014-10-31 (Priedas Nr. 4) ir 2014-11-10 (Priedas Nr. 5). Jį sudarė: piniginių lėšų suma, lygi 1 652,47 Lt (atitinka 478,59 Eur); kasos aparatas Casio FE700, kurio likutinė vertė – 10,00 Lt (atitinka 2,90 Eur); muzikinis centras Philips FW-C780, kurio likutinė vertė – 1,00 Lt (atitinka 0,29 Eur); spausdintuvas Samsung SCX-4216F, kurio likutinė vertė – 1,00 Lt (atitinka 0,29 Eur); buhalterinės apskaitos programa „Centas“, kurios likutinė vertė – 1,00 Lt (atitinka 0,29 Eur); plieno vatos kempinėlės (324 vnt.), kurių tariama vertė – 2 592,00 Lt (atitinka 750,70 Eur). Dalis administratorei perduoto turto šio atsiliepimo pateikimo teismui dienai yra realizuota, o konkrečiai – kasos aparatas Casio FE700, muzikinis centras Philips FW-C780 ir spausdintuvas Samsung SCX-4216F. Pardavus šį turtą gauta bendra 7,00 Eur suma (Priedai Nr. 6 ir Nr. 7). Likusį neparduotą ieškovės turtą sudaro menkavertė buhalterinės apskaitos programa „Centas“ bei 324 vnt. plieno vatos kempinėlių, kurių balansinė vertė yra 750,70 Eur. Viso ieškovė turi 485,59 Eur piniginių lėšų ir 750,99 Eur vertės nerealizuoto trumpalaikio turto. Šioje vietoje ieškovė atkreipia dėmesį į tai, jog aukščiau minėtas plieno vatos kempinėles ieškovė įsigijo 2015-10-03 (Priedai Nr. 8 ir Nr. 9), t. y. jau po pirmosios instancijos nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą priėmimo dienos, kuomet itin sunki ieškovės ekonominė būklė ir gresianti bankroto procedūra buvo akivaizdi. Šis turtas buvo įsigytas iš UAB „Biffy Group“ (juridinio asmens kodas 302519840), kurios vienintele akcininke ir vadove sandorio sudarymo metu buvo apeliantė (Priedas Nr. 10). Akivaizdu, jog iškėlus ieškovei bankroto bylą, apeliantė, pasinaudodama savo, kaip ieškovės vadovės padėtimi, su susijusiu juridiniu asmeniu sudarė ieškovei itin nenaudingą sandorį, sumažino ieškovės turimo likvidaus turto – piniginių lėšų – masę, todėl administratorė šiuo metu jau ruošia dokumentus teismui dėl šio sandorio nuginčijimo. Administratorė pažymi, jog antrajame ieškovės kreditorių susirinkime, įvykusiame 2015-03-27 (Priedas Nr. 11), buvo pritarta VSDFV pasiūlytam administratorės sąmatos variantui, pagal kurį visam ieškovės bankroto procesui buvo patvirtinta bendra 8 720,46 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmata, kurią sudaro 2 954,13 Eur piniginių lėšų suma, skirta administratorės atlyginimui, bei 5 766,33 Eur piniginių lėšų suma, skirta administravimo išlaidoms. Ketvirtajame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2015-09-17 (Priedas Nr. 12), atsižvelgiant į administratorės atliktą darbą bankroto procese, buvo pritarta administratorės pasiūlymui nustatyti 15 proc. dydžio sėkmės mokestį nuo ieškovės naudai priteistų ir išieškotų sumų, kas iš esmės išplečia administravimo sąmatos ribas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į faktą, jog viso ieškovė turi 485,59 Eur piniginių lėšų ir 750,99 Eur vertės nerealizuoto trumpalaikio turto, o administratorės sąmata visam bankroto procesui yra lygi 8 720,46 Eur (iš kurios 2 954,13 Eur yra skirta administratorės atlyginimui), t. y. ieškovės įmonėje esančių piniginių lėšų bei lėšų, gautinų pardavus ieškovės valdomą turtą neužtenka net administratorės atlyginimui apmokėti, nustatytina aiški aplinkybė, jog nors šio atsiliepimo pateikimo teismui dieną visas ieškovės turimas turtas ir nėra realizuotas, tačiau akivaizdu, jog kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje iš ieškovės valdomo turto nebus patenkinti jokia apimtimi. Taigi žalos, padarytos ieškovei laiku neiniciavus bankroto bylos dydis yra aiškus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo stabdyti nagrinėjamos civilinę bylą iki bankroto bylos ir ieškovės turimo turto realizavimo pabaigos. Remiantis šiuo, darytina pagrįsta išvada, jog nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra lygi 36 187,62 Eur ir yra priteistina iš apeliantės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, apeliacinis skundas nagrinėjamas neatsižvelgiant į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas apeliantės, nuo 2007-10-19 iki 2014-11-12 buvusios ieškovės direktore, kurios įgaliojimų pabaiga sutampa su bankroto administratorės paskyrimo data, civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir kt.). Be to, bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamu atveju apeliantė nuo 2011-07-29 buvo taip pat ir ieškovės akcininke (t. 1, b. l. 49), tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, kai įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), tai civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos turi būti nustatinėjamos kaip įmonės vadovės, o ne kaip akcininkės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Taigi, siekdamas nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje (red. nuo 2008-07-01) nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (red. nuo 2008-07-01) reglamentavo, kad įmonės nemokumas yra būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl ieškovės nemokumo grindė išimtinai ieškovės 2011 – 2014 metų balansų ir pelno nuostolių ataskaitų duomenimis (įskaitant didžiosios knygos duomenimis). Tačiau, kaip pagrįstai pastebima apeliaciniame skunde, įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tokie duomenys apie 2012-02-01 buvusius pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, kuriuos galima būtų palyginti su tuo metu turimu įmonės turtu, ieškovės 2011 – 2014 metų balansuose (įskaitant didžiąją knygą), pelno nuostolių ataskaitose neužfiksuoti, todėl nėra galimybės remiantis šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada ieškovės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir kaip jie padidėjo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010; 2013-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad akivaizdžiai pradelsti įsipareigojimai sudaro 12 535,41 Eur ir teismas su tuo sutiko, tačiau kaip ši suma buvo apskaičiuota nenurodyta nei ieškinyje, nei teismo sprendime. Įmonės balansų grafose ir didžiojoje knygoje grafose „per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nurodytos sumos, neatspindi pradelstų įsipareigojimų apimties (t. y. tokių, kurių mokėjimo terminai jau būtų suėję) ir jų santykio su įmonės turimu turtu, o nustatant įmonės (ne)mokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, aktualus yra ne visų be išimties, o tik pradelstų jos įsipareigojimų ir turto vertės santykis. Pažymėtina, kad per vienerius metus mokėtinos sumos apima tiek jau pradelstus įsipareigojimus, tiek tuos, kurių mokėjimo terminas sueis per metus, taigi per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai dažniausiai yra didesni, nei pradelsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-751-464/2015). Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. Pradelstus to meto įsipareigojimus iš esmės galėjo atskleisti informatyvus ieškovės kreditorių sąrašas, kuriame atsispindėtų įmonės kreditorių reikalavimų sumos atitinkamu laikotarpiu, atsiskaitymo terminai, bendra pradelstų įsipareigojimų suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-751-464/2015). Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė šių aplinkybių bei įmonės mokumo situacijos 2012-02-01 tokiais duomenimis neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatinėjo. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės nemokumo ir šios įmonės vadovės pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento padarytos netinkamai pritaikius ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, CPK 185 straipsnį ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais.

Toliau teisėjų kolegija nurodo, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 74 077,81 Eur, o ieškovės faktinio nemokumo momentu (2012-02-01) visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37 890,19 Eur, apeliantės padaryta žala įmonei laikė 36 187,62 Eur (74 077,81 Eur – 37 890,19 Eur) sumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje nurodžiusi 37 890,19 Eur sumą paryškintai pažymėjo, kad akivaizdžiai pradelsti įsipareigojimai sudaro 12 535,41 Eur. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių: koks pradelstų įsipareigojimų dydis buvo ieškovės nurodomu įmonės nemokumo momentu, kuomet atsakovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei; kaip išaugo įmonės skolos ir koks jų santykis su įmonės turimu turtu; kokia dalis išaugusios skolos liks nepadengta dėl atsakingo asmens neveikimo. Tik nustačius ir įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, žalos dydis galėtų būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kaip prašoma ieškiniu, bet galėtų būti lygus ir bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, o nustačius, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog apeliantė laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją. Sutiktina, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Tačiau ji turi būti apskaičiuojama įvertinus kiekvieno įmonės kreditoriaus atžvilgiu ieškovės pradelsto įsipareigojimo dydį ir kaip jis išaugo santykyje su įmonės turimu turtu ir realiomis galimybėmis jį patenkinti bankroto proceso metu.

Ieškovas, reikšdamas atsakovui, kaip įmonės vadovui, reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, iš esmės sutikdama su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių tiek dėl įmonės nemokumo pagrindo ir jo atsiradimo momento, tiek dėl žalos dydžio, kartu su atsiliepimu pateikė didelės apimties naujus rašytinius įrodymus (11 priedų, 40 lapų) ir iš esmės atsiliepime išdėstė ne savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnio 1 dalis), bet papildė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė naujus jį pagrindžiančius duomenis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ieškinyje, o ne atsiliepime į apeliacinį skundą turi nurodyti visas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl žalos priteisimo iš atsakovės ir prie ieškinio pateikti jas pagrindžiančius duomenis. (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Todėl šie įrodymai, kaip ir dar papildomai pateikti nauji įrodymai su 2015-11-19 atskiru prašymu ir papildomais paaiškinimais dėl finansinių reikalavimų dydžio, įmonės turto ir kt (5 priedai, 21 lapas), galėjo ir turėjo būti ieškovo teikiami pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo juos priimti (CPK 314 straipsnis) ir vertinti, kuomet atsakovė neturėjo galimybės jais remtis ir dėl jų nurodyti savo argumentus apeliaciniame skunde. Sprendžiant priešingai, būtų pažeisti rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai). Be to, CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, todėl liko neatskleista bylos esmė, nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės ir byla turi būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, vertinant naujus įrodymus, tame tarpe, ieškovės pateiktus apeliacinės instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis