- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-2079/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- T. N.
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-191-198/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždaros akcinės bendrovės „ONDUBALT“ ieškinį atsakovui T. N. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 1 919 019 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Sprendimo dalį dėl išlaidų už ekspertizės atlikimą prašė leisti vykdyti skubiai. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB „ONDUBALT“ iškėlė bankroto bylą, 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pripažino UAB „ONDUBALT“ bankrutavusia. Bankroto bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įmonė buvo nemoki jau 2007 metais ir negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Nurodė, kad UAB „ONDUBALT“ bankroto byloje yra patvirtintas vienintelio kreditoriaus – Prancūzijos bendrovės Onduline SA 1 959 019,10 Lt kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė per 2008 metus, t. y. laikotarpiu, kai bendrovė buvo nemoki ir negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Bendrovės skola šiam kreditoriui susidarė atsakovui vykdant direktoriaus funkcijas, taip pat tuo laikotarpiu kai bendrovės akcininkais buvo T. N. ir A. B.. Atsakovas skolos Prancūzijos bendrovei Onduline SA susidarymo metu buvo bendrovės direktoriumi ir vienu iš akcininkų iki 2008 m. gruodžio 18 d. Bendrovės akcininkai T. N. bei A. B., atstovaujamas T. N., pasirašė akcijų pardavimo sutartį, pagal kurią už 2 litus pardavė visas bendrovės akcijas UAB „Sutemas“ ir UAB „Laivininkas“. Akcijų pirkėjus atstovavo V. B., kuris 2008 m. gruodžio 18 d. tapo UAB „ONDUBALT“ direktoriumi, o 2009 m. sausio 7 d. bendrovės akcijos buvo perleistos dar kitam asmeniui – J. H., kuris buvo paskirtas ir bendrovės direktoriumi. Atsakovas buvo UAB „ONDUBALT“ direktoriumi ir akcininku, žinojo apie jo vadovavimo laikotarpiu susidariusią didelę skolą kreditoriui Onduline SA, suprato, kad jo vadovaujama bendrovė yra nemoki, tačiau dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nei 2008 metų pradžioje, nei pabaigoje į teismą nesikreipė. Tai, kad UAB „ONDUBALT“ 2007 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki įrodo 2012 m. gruodžio 17 d. eksperto išvada. UAB „ONDUBALT“ įsipareigojimai 2008 metų eigoje buvo didinami, teikiant užsakymus Onduline SA, už juos neatsiskaitant. Neskaičiuojant palūkanų, delspinigių skola Onduline SA sudaro 1 959 019,10 Lt. ĮBĮ nustatytą pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas pažeidė ne tik kaip bendrovės direktorius, bet ir kaip akcininkas. Atsakovas bendrovės akcijas perleido esant akivaizdžiai bankroto situacijai, neįsitikinęs akcijų pirkėjų patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolimesnę bendrovės veiklą ir įsiskolinimų kreditoriams mažinimą. Atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė įstatymu nustatytos pareigos esant įmonei nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus. Ieškovo teigimu, žala bendrovei ir jos kreditoriams yra papildomi bendrovės prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo bendrovės nemokumo atsiradimo 2008 metų pradžioje iki 2009 m. lapkričio 2 d., kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, ir sudaro 1 959 019,10 Lt. Vykdant BUAB „ONDUBALT“ buvo surasta turto už 70 344,57 Lt, iš kurių 40 000 Lt buvo sumokėta kreditoriui Onduline SA, o likusi suma buvo panaudota administravimo ir kitoms su bendrovės bankroto procedūra susijusioms išlaidoms padengti. Bendra žalos bendrovei suma yra 1 919 019 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo 1 919 019 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7986 Lt už ekspertizės atlikimą ieškovui ir 23 199,44 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina įmonės nemokumo būseną 2007 m., 2008 m., taip pat, kad įmonė nevykdė jokios veiklos nuo 2009 m. Teismas konstatavo, kad atsakovas žinojo ir suprato, jog su įmonės kreditoriais atsiskaityti nepavyks, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, vykdė veiklą, didindamas kreditorinį įsiskolinimą. 2008 m. gruodžio 18 d. bendrovės akcijų pardavimą UAB „Sutemas“ ir UAB „Laivininkas“ už 2 Lt teismas vertino kaip atsakovo neteisėtus veiksmus, siekiant išvengti atsakomybės – žalos įmonės kreditoriams atlyginimo. Pažymėjo, kad nei faktinio, nei teisinio pagrindo tikėtis, kad pardavus akcijas naujasis bendrovės vadovas įmonės veiklą organizuos taip, kad bus vykdomi prisiimti įsipareigojimai, nebuvo. Konstatavo, kad atsakovas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė ne tik kaip įmonės direktorius, bet ir kaip akcininkas, nes UAB „ONDUBALT“ akcijas perleido žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė yra nemoki, neįsitikinęs akcijų pirkėjų patikimumu, gebėjimu užtikrinti tolimesnę bendrovės veiklą mažinant ir likviduojant įsiskolinimus kreditoriams. Nurodė, kad atsakovo pateikti argumentai nepaneigė vadovo kaltės prezumpcijos (CK 6.248 str. 1 d.). Sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti žalą, kurią kreditorius Onduline SA patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str.4 d.). Kadangi bankroto byloje patvirtintas 1 959 019,10 Lt Onduline SA kreditorinis reikalavimas, o bankroto procedūros metu minėtai įmonei buvo išmokėta 40 000 Lt, todėl žala yra 1 919 019 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas taikė apeliantui civilinę atsakomybę, netirdamas, ar buvo teisinės prielaidos įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad laikotarpiu, kai apeliantas vadovavo įmonei, buvo sistemingai vykdomi atsiskaitymai su kreditoriumi. Visą tą laiką kreditorius sistemingai tiekė UAB „ONDULINE“ prekes. Kadangi įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą besąlygiškai siejama su įmonės neatsiskaitinėjimu su kreditoriais, todėl apeliantas neprivalėjo kreiptis į teismą.
2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pelningai veikusi įmonė buvo nemoki bei neįvertino, kad bendrovė, kol jai vadovavo apeliantas, sistemingai atsiskaitinėjo su kreditoriumi, mažindama įsiskolinimą. Nustatant įmonės nemokumą buvo būtina išsiaiškinti, dėl kokių atsiskaitymo terminų ieškovas buvo susitaręs su kreditoriumi ir ar ieškovas buvo pradelsęs savo įsipareigojimus, atsiradusius iš prekių tiekimo sutarties tarp UAB „ONDUBALT“ ir jo kreditoriaus Onduline SA. Teismas netyrė minėtos sutarties turinio ir šalių įsipareigojimų, o vadovavosi tik PVM sąskaitose-faktūrose esančiu įrašu „Pavedimas iki pristatymo“, nuspręsdamas, kad šalys buvo susitarusios būtent dėl tokio atsiskaitymo termino. Nė viena sąskaita nebuvo apmokėta tokiu būdu, o dalis sąskaitų buvo išrašytos vėliau, nei išsiųstos prekės. Nuo pat įmonės veiklos pradžios 2006 m. įmonė turėjo didelės vertės neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriui Onduline SA., kadangi atsiskaitymas už prekes vykdavo po to, kai prekės būdavo parduodamos tretiesiems asmenims. Apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu pradelstų įsipareigojimų Onduline SA nebuvo.
3. Teismas netinkamai organizavo ekspertizės skyrimą, suformuodamas ydingus klausimus, paskirdamas ekspertizę netinkamos srities ekspertei; nepagrįstai rėmėsi eksperto išvada, žinodamas, jog ekspertės, kaip auditorės, veikla yra sustabdyta, nesivadovavo LR Teisingumo ministerijos išaiškinimu, kad toks asmuo neturėtų atlikinėti teismo ekspertizių; nesudarė galimybės pašalinti ekspertės išvados prieštaringumo ir prieštaravimų kitiems byloje esantiems įrodymams, netenkindamas prašymo iškviesti ekspertę į teismo posėdį. Ekspertė V. V. turi galimybę atlikti tik įmonių buhalterinės apskaitos ekspertizes, ir negali būti laikoma tinkamos srities eksperte. Ekspertė turėjo žinoti, kad pradelstų įsipareigojimų negalima nustatyti tik iš apmokėtų sąskaitų ir balanso. Žinodamas, kad ekspertizė nebus tinkamai atlikta, apeliantas nesumokėjo už ekspertizę, manydamas, kad ekspertizė nebus daroma (CPK 90 str. 3 d.), tačiau teisėja perdavė ekspertei bylos medžiagą, nesant sumokėtų pinigų.
4. Teismas netinkamai vertino balansą, kadangi vien balanso pagrindu negalima nustatyti, kokie įsipareigojimai yra pradelsti. Be to, pagal 2007 m. ir 2008 m. balansus įmonė veikė pelningai, todėl nebuvo įmanoma padaryti išvados apie nemokumą. Taip pat teismas netinkamai vertino Onduline SA pradelstų apmokėti sąskaitų registrą, remdamasis prieštaringa ir byloje esančiai informacijai prieštaraujančia UAB „ETL-BALTIC GROUP“ išvada.
5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuotu nemokumu, kadangi pagrindas iškelti bankroto bylą yra įmonės nemokumas bankroto bylos iškėlimo metu. Nutartyje iškelti bankroto bylą teismas nebuvo svarstęs UAB „ONDULINE“ nemokumo 2007 m.
6. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais ir argumentais, nevertindamas atsakovo pateiktų įrodymų ir argumentų, tuo pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.
7. Teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose.
8. Teismas nevertino, kad žala įmonei laikytinas bendras išaugęs skolų dydis, kurio įmonė negali padengti, o ne visų kreditorinių reikalavimų suma.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Kreditoriaus Onduline SA finansinis reikalavimas įmonei susidarė nuo 2007 m. sausio 1 d. Teismas savo sprendimo negrindė tik balanso duomenimis, buvo vertinami visi byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir ekspertizės išvada. Ekspertizės metu buvo vertinamos Onduline SA pateiktos sąskaitos-faktūros bei buhalterinės apskaitos registrai, kuriuose atsispindi pradelstų mokėjimų suma. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2007 m., 2008 m. įmonė buvo nemoki.
2. Vertindamas ieškovo balansą, Onduline SA pradelstų apmokėtų sąskaitų registrą bei nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vertino šių įrodymų visetą bei pagrįstai rėmėsi ekspertizės išvada. Apeliantas, žinodamas apie pareigą atsiskaityti Onduline SA, nerodė iniciatyvos ir nesiėmė jokių veiksmų atsiskaityti su šia bendrove bei išsireikalauti skolas iš jiems skolingų asmenų, vienas iš kurių UAB „Jonosfera“, kurios direktoriumi ir akcininku buvo taip pat T. N..
3. Apeliantas pats inicijavo ekspertizės skyrimą ir sutiko apmokėti ekspertizės atlikimo išlaidas. Kai vėliau, apeliantas atsisakė apmokėti minėtas išlaidas, ieškovas, siekdamas greitesnio bylos išnagrinėjimo ir sąžiningai naudodamasis savo teisėmis, apmokėjo sąskaitą už ekspertizės atlikimą. Tai, kad teismas, skirdamas ekspertizę, vadovavosi ieškovo formuluotėmis, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas buvo neobjektyvus.
4. Ekspertės V. V. kvalifikacija yra pakankama įvertinti įmonės balansą bei įmonės įsipareigojimų nevykdymo aplinkybes. Nors ekspertės auditoriaus pažymėjimo galiojimas yra sustabdytas, tačiau tai nėra pagrindas ją išbraukti iš teismo ekspertų sąrašo. Minėtas pažymėjimo galiojimo sustabdymas susijęs su finansinių ataskaitų audito atlikimo, bet ne su kvalifikacijos praradimu ar drausminėmis nuobaudomis.
5. Žala bendrovei yra jos prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo bendrovės nemokumo atsiradimo. UAB „ONDUBALT“ pradelstos skolos nuolat didėjo iki 1 959 019,10 Lt. Kadangi kreditoriui Onduline SA buvo pervesta 40 000 Lt, todėl žala siekia 1 919 019 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir savininko (akcininko) civilinės atsakomybės klausimas, susijęs su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai.
Nustatyta, kad T. N. nuo 2006 m. kovo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. buvo ieškovo UAB „ONDUBALT“ direktoriumi ir vienu iš dviejų akcininkų (t. 1, b. l. 11).
Dėl įmonės vadovo bei akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (akcininkui) (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.
Įmonės, kaip verslo subjekto, komercinę sėkmę lemia nuolatinė strategiškai numatyta ir neviršijanti normalios gamybinės-ūkinės verslo rizikos valdymo organų veikla. Dėl to, sprendžiant, ar valdymo organų nariai tinkamai atliko pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jiems tenkančias pareigas, būtina tirti ir vertinti ne tik atitinkamu laikotarpiu priimtus konkrečius sprendimus (atliktus veiksmus), kaip tokius, bet ir jų visumą, t. y. vertinti visą juridinio asmens veiklos laikotarpiu valdymo organų vykdytą veiklą. Sisteminis valdymo organų priimtų ir įgyvendintų sprendimų (plačiąja prasme) naudingumo bendrovei (ypač jos galimybei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) įvertinimas suteikia galimybę nustatyti, ar bendrovė buvo valdoma efektyviai ir ar buvo veikiama jos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013).
Pažymėtina, kad siekiant nustatyti įmonės valdymo organo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „ONDUBALT“ buvo įregistruota 2006 m. (t. 1, b.l. 11). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, nuo kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rėmėsi įmonės balansais už 2007 m. ir 2008 m., Onduline SA sąskaitomis faktūromis, Onduline SA pradelstų apmokėti sąskaitų registrais 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. gruodžio 16 d., įmonės vadovo T. N. paaiškinimais nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi, kuria UAB „ONDUBALT“ iškelta bankroto byla, 2012 m. gruodžio 17 d. eksperto išvada. Teismas padarė išvadą, kad jau 2007 m. įmonė buvo nemoki, tačiau priteisdamas žalą, nurodė, kad žala bendrovei ir jos kreditoriui Onduline SA yra bendrovės prisiimti ir neįvykdyti įsipareigojimai nuo nemokumo atsiradimo 2008 m. pradžioje iki nutarties iškelti UAB „ONDUBALT“ bankroto bylą priėmimo; teismo nutartyje prieštaringai nurodytas momentas, nuo kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Be to, nors pats teismas pripažino, kad skolos dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku augo, todėl net ir taikant įmonei civilinę atsakomybę, jos dydis galėtų būti išaugusi skola, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma.
Nutartyje iškelti UAB „ONDUBALT“ bankroto bylą konstatuota, kad bendrovė veiklos nevykdo nuo 2009 m. sausio 1 d., 2007 m. ir 2008 m. įmonė buvo nemoki. Pagal 2007 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turto turėjo už 1 973 904, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 690 469 Lt, grynasis įmonės pelnas – 211 216 Lt (t. 1, b. l. 35-36). Iš 2008 m. gruodžio 16 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė turėjo 10 440,55 Lt grynojo pelno (t. 1, b. l. 37). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas, konstatavęs įmonės nemokumą dėl formaliai balanse esančios skolos ir turto santykio, neatsižvelgė į tai, kad tiek 2007 m. ir 2008 m., tiek bankroto bylos įmonei iškėlimo metu įmonėje buvo vienintelis kreditorius – Onduline SA, byloje nėra duomenų, kad įmonė buvusi skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, darbuotojams. Todėl, nors formaliai įmonės nemokumas galėjo būti konstatuotas jau 2007 m., tačiau įvertinus kreditoriaus statusą ir sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, tikslinga įvertinti faktines aplinkybes, t. y. įmonės verslo santykius su minėtu kreditoriumi. Iš bylos duomenų matyti, kad prekes ieškovui kreditorius Onduline SA tiekdavo avansu, o ieškovas atsiskaitydavo realizavęs pateiktas prekes. Tokią praktiką patvirtina ir tai, kad kreditorius Onduline SA ilgą laiką siuntė ieškovui prekes, taip pat pritaikydamas 1, 2 ar 3 proc. nuolaidas. Tokie šalių tarpusavio santykiai tęsėsi ilgą laiką, kas rodo, kad abiems šalims jie buvo priimtini. Vadovaujantis įprasta logika, prekių siuntimas už didelę sumą, jei už jas neatsiskaitoma, ir dar nuolaidų taikymas, nėra suderinama su įprasta verslo praktika ir pelno siekiu. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nors formaliai ir konstatavo įmonės nemokumą remdamasis Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi, tačiau vien šiuo pagrindu vadovaudamasis nepagrįstai taikė buvusiam įmonės vadovui civilinę teisinę atsakomybę.
Siekdamas nustatyti įmonės nemokumą, pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizę, kurią atliko ekspertė V. V.. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ekspertizė buvo netinkamai suorganizuota, ekspertė neturėjo teisės bei kompetencijos nustatyti UAB „ONDUBALT“ mokumą/nemokumą. Teisėjų kolegijos nuomone, šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad auditorės V. V. pažymėjimo galiojimas 2009 m. gegužės 7 d. yra sustabdytas vadovaujantis Audito įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, t. y. auditorės prašymu šio įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju (dėl narystės Audito ir apskaitos tarnyboje), todėl auditorė nėra išbraukta iš teismo ekspertų sąrašo. Kaip pažymėta LR teisingumo ministerijos rašte, auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas minėtu pagrindu apriboja tik teisę atlikti finansinių ataskaitų auditą, tačiau neriboja kitos profesinės veiklos, pvz., buhalterinės apskaitos paslaugų, finansinių ir mokestinių konsultacijų ar teismo eksperto paslaugų teikimo (t. 3, b. l. 11-12). Iš nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas auditą atlikti ekspertei V. V., nepažeidė įstatymo normų (t. 2, b. l. 49-52).
Vertinant 2012 m. gruodžio 17 d. eksperto išvados patikimumą, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog nebuvo tiksliai atsakyta į užduotus klausimus bei nebuvo tirta, ar sąskaitos faktūros buvo apmokėtos. Į teismo užduotą klausimą, ar 2007 m. kreditoriaus Onduline SA ieškovui UAB „ONDUBALT“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo visiškai ir pilnai apmokėtos, buvo atsakyta, jog ne visos 2007 m. išrašytos sąskaitos faktūros iki 2007 m. gruodžio 31 d. buvo pilnai apmokėtos. Taigi ekspertė neatsakė, ar 2007 m. pateiktos PVM sąskaitos faktūros apskritai buvo sumokėtos. Kaip matyti pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, nurodytas atsiskaitymo terminas buvo „Pavedimas iki pristatymo“, kuriuo ir vadovavosi ekspertė atlikdama ekspertizę. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes dėl tarp ieškovo ir jo kreditoriaus susiklosčiusių atsiskaitymų praktikos, eksperto išvada, nors formaliai ir pagrindžia įmonės nemokumą, tačiau nesudaro pagrindo ją vertinti kaip pagrindžiančią įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Ž. v. J. V., byla Nr. 3K-3-733/2002; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, byla Nr. 3K-3-45/2008).
Apeliantas teigia, kad 2011 m. gruodžio 27 d. UAB „ETL Baltic Group“ išvada dėl įmonės nemokumo (t. 1, b. l. 157-158) yra prieštaringa, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas šios išvados nevertino ir sprendime ja nesirėmė, todėl ir teisėjų kolegija dėl jos pagrįstumo nepasisako.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla.
Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės finansiniai rodikliai tam tikrais laikotarpiais nebuvo itin geri, tačiau tiek iš apeliacinių skundų argumentų, tiek iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad su įmonės kreditoriumi Ondubalt SA tęsėsi ilgalaikiai verslo santykiai, vienos UAB „ONDULINE“ skolos išnykdavo, kitos mažėjo, o tai rodo, kad įmonė bent iš dalies vykdė savo įsipareigojimus, mokėjo skolas ir vykdė darbus. Be to, 2007 m. ir 2008 m. balansuose nurodyta, kad įmonė dirbo pelningai. Ši aplinkybė patvirtina, kad siekis išlaikyti įmonę veikiančia nebuvo visiškai nesuderinamas su įprastine ūkine veikla. Tai liudija, jog tuo metu įmonės vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.
Dėl sąlygų įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei kilti
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (savininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra“ v. N. G.., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Stagena“ v. SEB Bankas, kt., bylos Nr. 3K-3-420/2013).
Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas, nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti parterių, tuo pačiu būtų paneigta ir įprasta verslo praktika. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „IBCA trobos“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-493/2012).
Remdamasi jau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo nustatyta, jog apeliantas T. N. būtų pažeidę ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d. nustatytas pareigas ar būtų veikęs priešingai UAB „ONDUBALT“ veiklos tikslams. Todėl jo veiksmų negalima pripažinti neteisėtais. Taip pat nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo. Dėl to civilinė atsakomybė apelianto atžvilgiu negali būti taikoma.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareikštą ieškovo reikalavimą. Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo akcinės bendrovės „ONDUBALT“ ieškinį atsakovui T. N. atmesti.