Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. ir civilinio atsakovo AB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; bausmės vykdymas atidėtas 2 metams BK 75 straipsniu.

Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu K. B. paskirta intensyvi priežiūra - nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis bei įpareigojimas viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta K. B. baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. B. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. sausio 21 d., apie 17.41 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 127, 128 ir 129 punktų reikalavimus – važiuodamas tamsiu paros metu ir esant prastoms oro sąlygoms, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės, kur leistinas maksimalus važiavimo greitis yra 50 km/h, viršijo leistiną važiavimo greitį ir važiavo apie 65 - 76 km/h greičiu, pravažiavęs (duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) nereguliuojamą gatvių sankryžą, atsiradus kelyje kliūčiai - į važiuojamąją kelio dalį - (duomenys neskelbtini) gatvę iš dešinės pusės, iš (duomenys neskelbtini) gatvės, išėjus pėsčiosioms Z. K. ir O. R., nelėtino greičio, nestabdė vairuojamos transporto priemonės ar neapvažiavo pėsčiųjų, nesukeldamas joms pavojaus, bet, vengdamas susidūrimo, nusuko į priešpriešinio eismo juostą, kur tuo metu jau buvo pėsčiosios Z. K. ir O. R., ir jas partrenkė, kai, pasirinkęs saugų greitį ir laiku pastebėjęs pėsčiąsias, nenusukęs į priešpriešinio eismo juostą ir stabdydamas dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, jų nebūtų partrenkęs, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų žuvo pėsčioji Z. K., bei buvo sunkiai sutrikdyta O. R. sveikata.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3. Nuteistojo K. B. gynėjo advokato K. P. 2022 m. rugpjūčio 16 d. apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo K. B. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6. Teismo posėdžio metu nuteistojo K. B. gynėjas K. P. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras bei nukentėjusiosios O. R. atstovas advokatas J. B. – atmesti. AB (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 11 d. apeliacinį skundą prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliaciniai skundai atmetami.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju pateikti du apeliaciniai skundai, kuriais nesutinkama su iš AB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai D. K. priteistais turtinės ir neturtinės žalos dydžiais (AB (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 11 d. apeliacinis skundas) ir K. B. nuteisimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį (nuteistojo K. B. gynėjo advokato K. P. 2022 m. rugpjūčio 16 d. apeliacinis skundas). Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinių skundų ribose.

Dėl AB (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 11 d. apeliacinio skundo.

12. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

13. Nustatyta, jog nukentėjusioji D. K. civiliniu ieškiniu prašė jai atlyginti neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį nukentėjusiosios prašymą tenkino tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu žuvus D. K. motinai, dėl artimo žmogaus netekties ši patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus, tikėtina, kad emocinį sukrėtimą, artimo žmogaus ilgesį sunkiai ir giliai išgyvena ir iki šiol. Matyti, kad nukentėjusiosios D. K. nurodytos aplinkybės dėl pablogėjusios jos fizinės ir psichinės sveikatos, jai diagnozuoto pasikartojančio depresinio sutrikimo vidutinio sunkumo depresijos epizodo, nebuvo įvertinos kaip jos patirti, dėl eismo įvykio atsiradę, neigiami išgyvenimai, dėl to buvo sumažinta nukentėjusiosios D. K. prašoma priteisti pinigų suma neturtinei žalai atlyginti. Taip pat atsižvelgta ir į žuvusiosios rizikingą elgesį eismo įvykio metu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios D. K. naudai, nepagrindė tokio sprendimo teismų formuojamos praktikos pavyzdžiais, tačiau matyti, jog priteista pinigų suma, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose dėl KET pažeidimų, eismo įvykio metu žuvusio asmens artimiesiems priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 20000 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015, 2K-346-511/2016), nuo 5792 Eur iki 25 000 Eur (žuvusiojo tėvams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29/2009, Nr. 2K-377/2009, Nr. 2K-4/2011, Nr. 2K-7-49-788/2016, Nr. 2K-346-511/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai D. K., atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes yra teisingas, protingas ir nelaikytinas per dideliu, kadangi atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, pagal kurias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. nustatyta 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.

15. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pačių pėsčiųjų padarytus KET reikalavimų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. B. atžvilgiu, pripažino, jog atsižvelgiant į susidariusią situaciją, KET reikalavimus pažeidė tiek pėsčiosios Z. K. ir O. R., tiek ir automobilį vairavęs K. B.. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog pėsčiosios Z. K. ir O. R. nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir neįsitikino, kad kirsti sankryžą bus saugu, tai yra jos pažeidė KET 9, 41, 42 ir 44 punktų reikalavimus. Taip pat, iš skundžiamo nuosprendžio turinio, dalyje, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl nukentėjusiesiems priteistinų neturtinės žalos dydžių, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo civilinis atsakovas, atsižvelgė ir įvertino aplinkybę, jog Z. K. žūtis buvo susijusi ir su jos pačios rizikingu elgesiu eismo įvykio metu. Kaip matyti, nors nukentėjusioji D. K. prašė priteisti 50 000 Eur dydžio pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, taip pat ir tai, kad pačios pėsčiosios savo elgesiu pažeidė KET reikalavimus (šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nurodė), tokį nukentėjusiosios reikalavimą tenkino iš dalies. Priešingai nei nurodoma civilinio atsakovo apeliaciniame skunde, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai D. K. priteistinos neturtinės žalos dydį įvertino eismo įvykio metu pėsčiųjų padarytus KET reikalavimų pažeidimus, kas atitinkamai sąlygojo ir nukentėjusiosios D. K. civilinio ieškinio tenkinimą tik iš dalies.

16. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl iš civilinio atsakovo nukentėjusiesiems priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžių keisti pagrindo nėra. Nukentėjusiajai D. K. priteistas turtinės žalos dydis apskaičiuotas teisingai, vadovaujantis baudžiamojoje byloje pateiktais dokumentais, ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek ir sąžiningumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Vadovaujantis išdėstytu, nenustačius aplinkybių, kurioms esant būtų galima daryti išvadą apie netinkamai parinktus priteistus turtinės ar neturtinės žalos dydžius, civilinio atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo K. B. gynėjo advokato K. P. 2022 m. rugpjūčio 16 d. apeliacinio skundo

17. Apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti K. B. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Iš apeliacinio skundo matyti, jog yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir išvada, jog priežastiniu ryšiu pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui nagrinėjamu atveju buvo ne pėsčiųjų Z. K. ir O. R. padaryti KET reikalavimų pažeidimai, tačiau nuteistojo K. B. veiksmai. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. B. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje ir vadovaudamasis surinktų bei patikrintų įrodymų visetu, nors ir nustatė, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją, KET reikalavimus pažeidė tiek pėsčiosios Z. K. ir O. R., tiek automobilio vairuotojas K. B., tačiau padarė išvadą, jog būtent K. B. veiksmai vairuojant automobilį ir pažeidžiant KET 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, sąlygojo eismo įvykio kilimą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, t. y. pėsčiosios Z. K. žūtimi bei O. R. sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sutinkamai su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė momento, kada nagrinėjamo įvykio metu iškilo grėsmė eismo saugumui ir ar K. B. turėjo realią galimybę išvengti eismo įvykio. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog buvo nustatyta, kad įvykio metu K. B. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, tačiau dėl savo paties veiksmų (greičio viršijimo ir automobilio pasukimo į kairę (pėsčiųjų judėjimo kryptimi), siekiant apvažiuoti atsiradusią kliūtį kelyje ir išvengti susidūrimo) tokią galimybę prarado. Pastebėtina, jog tokią išvadą pirmosios instancijos teismas priėmė vadovaudamasis ne tik specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 8–12), tačiau ir kitais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad K. B. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu būtu pasirinkęs kitus grėsmės eismo saugumui išvengimo būdus (pavyzdžiui, stabdęs transporto priemonę dešinėje važiuojamosios dalies pusėje). Pastebėtina ir tai, kad minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog apskaičiuoti, kokiu atstumu iki pėsčiųjų partrenkimo vietos buvo K. B. vairuojamas automobilis „Peugeot 607“, kai iškilo grėsmė eismo saugumui, negalima. Tačiau matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino paties K. B. nurodytą aplinkybę, jog kliūtį, t. y. važiuojamąją kelio dalį kertančias pėsčiąsias, pastebėjo iki jų likus maždaug 5,75 m atstumui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti ir tai, jog būtent tokį atstumą (5,75 m) pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas išvadą, kad viršydamas leistiną greitį, t. y. K. B. automobiliui judant apie 65 - 76 km/h greičiu jo reakcijos laikas iki ant kelio atsiradusios kliūties ženkliai sumažėjo ir dėl to jam pėsčiąsias kelyje pastebėjus iki jų likus tik 5,75 m atstumui, jis nebeturėjo galimybės laiku sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės ar imtis kitų adekvačių veiksmų, vengiant užvažiavimo ant pėsčiųjų. Taigi matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo nustatyti tikslaus momento, kada nagrinėjamo įvykio metu iškilo grėsmė eismo saugumui, t. y. kada pėsčiosios įžengė į kelio važiuojamąją dalį, kuria judėjo K. B. vairuojamas automobilis, tačiau tai, atsižvelgiant į kitų byloje surinktų įrodymų visumą, nesutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl K. B. kaltės.

18. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodoma, kad K. B., vairuodamas automobilį, neturėjo pareigos lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad buvo teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 8–12) nurodoma, kad negalima apskaičiuoti, kokiu atstumu iki pėsčiųjų partrenkimo vietos buvo K. B. vairuojamas automobilis, kai iškilo grėsmė eismo saugumui. Todėl pasak apelianto, vadovaujantis tuo, kad grėsmė eismo saugumui atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai pažeisdami ar nepažeisdami eismo taisykles įeina ar įvažiuoja į važiuojamąją kelio dalį arba akivaizdu, kad jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį, negalima paneigti versijos, jog grėsmė eismo saugumui atsirado ankščiau, nei kai K. B. vairuojamas automobilis buvo 5,75 m atstumu nuo pėsčiųjų, kadangi pats K. B. nurodė tokiu atstumu išvydęs kliūtį kelyje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. B., net ir neviršydamas leistino greičio, neturėjo galimybės išvengti eismo įvykio, kadangi eismo įvykio kilimą sąlygojo išimtinai neatsargus pačių pėsčiųjų elgesys (tamsiu paros metu, esant prastam matomumui dėl oro sąlygų, menkam gatvės apšvietimui, dėvint tamsius drabužius ir nesegint jokių šviesą atspindinčių elementų kirto kelio važiuojamąją dalį), kad šio eismo įvykio nebūtų galėjęs išvengti bet kuris kitas transporto priemonės vairuotojas. Nurodoma, jog vadovaujantis KET 128 punktu bei formuojama teismų praktika, transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų, o iš paties transporto priemonės vairuotojo negalima reikalauti, kad jis visada numatytų netikėtas kliūtis kelyje. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kritiškai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog K. B. veiksmai laikytini padarytais esant neatsargaus nusikaltimo nusikalstamo nerūpestingumo formai (BK 16 straipsnio 3 dalis), kadangi pagal nustatytas įvykio ir bylos aplinkybes K. B., vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas KET reikalavimus, nenumatė, kad tokiu savo elgesiu gali sukelti eismo įvykį ir su tuo susijusias pasekmes, nors pagal veikos padarymo aplinkybes, savo asmeninę vairavimo patirtį, KET reikalavimų supratimą bei kitas savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad K. B. turėjo atsižvelgti į tai, jog artėja prie nereguliuojamos sankryžos, kurioje bet kada gali atsirasti kiti eismo dalyviai, o taip pat ir pėstieji, todėl privalėjo užtikrinti, jog iškilus grėsmei eismo saugumui galėtų išvengti eismo įvykio. Iš tiesų, KET 128 punktas bei formuojama teismų praktika, suponuoja tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų, tačiau tai jokių būdu negali reikšti, kad pats K. B., be kita ko, pažeisdamas KET reikalavimus, tokios pareigos neprivalo vykdyti. K. B., kaip padidinto pavojaus šaltinio vairuotojas privalėjo būti itin atsargus, juolab atsižvelgdamas į prastas oro bei matomumo sąlygas įvykio metu, tačiau viršydamas leistiną greitį elgėsi itin neatsargiai, o jo padaryti KET reikalavimų pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl K. B. pareigos lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės nebuvimo, yra nepagrįsti ir nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį.

19. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai įrodymais pripažino bei apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis 2021 m. balandžio 5 d. ir 2021 m. rugpjūčio 12 d. atliktais matomumo matavimais (2 t., b. l. 122–123, 183–185) ir nurodo esant būtinybei atlikti dar vieną matomumo matavimą, kurio metu eismo įvykio vietoje būtų užgesinti viso 2 gatvės apšvietimo žibintai. Pasak apelianto, taip būtų galima teisingai įvertinti, ar pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal esamą situaciją esant atidiems transporto priemonių vairuotojams besilaikant KET reikalavimų, pasirinkusiems saugų važiavimo greitį pėsčiąsias buvo galima pastebėti pakankamu atstumu ir imtis veiksmų laiku sustabdant transporto priemonę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad eismo įvykio metu būtų neveikę (nešvietę) abu gatvės apšvietimo žibintai. Nukentėjusioji D. K. parodė, jog įvykio vietoje, nors ir buvo pakankamai tamsu, tačiau vienas gatvės apšvietimo žibintas arčiau sankryžos degė; liudytojas A. M. parodė, kad toje vietoje, kur buvo partrenkta moteris buvo tamsu, nes nedegė kelio apšvietimo žibintas; liudytojas D. J. parodė, kad įvykio vietos apžiūros metu prie pat sankryžos kelio esančios apšvietimo žibinto atšaka apšviesdavo kelią cikliškai (tai įsižiebdavo, tai užgesdavo); liudytojas M. B. parodė, kad atliekant eismo įvykio vietos apžiūrą sankryžoje esantis kelio apšvietimo žibintas tai įsižiebdavo, tai vėl užgesdavo; liudytoja D. S. nurodė, kad padedant atlikti eismo įvykio vietos apžiūrą sankryžoje esančio apšvietimo stulpo lempos viena degė, o kita kas kelias minutes tai įsižiebdavo, tai užgesdavo, o toliau esantis stulpas su kelio apšvietimu apskritai neveikė. Neabejotina, jog atlikus papildomą matomumo matavimą, kurio metu būtų išjungti viso 2 gatvės apšvietimo žibintai, atstumas iki ant kelio esančių pėsčiųjų (jų pamatymo) galėtų būti nustatytas dar mažesnis nei 30,40 m (atstumas iki pėsčiųjų, stovinčių šalikelėje 2-3 metrų už sankryžos) ar 50,27 m (atstumas iki pėsčiųjų, stovinčių už sankryžos ant kelio), kurie nustatyti 2021 m. rugpjūčio 12 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu. Vadovaujantis liudytojų duotais parodymais, o taip pat ir įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t., b. l. 15–16), nėra pagrindo sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu, kuomet byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių buvus tokiai eismo įvykio situacijai. Todėl papildomas matomumo matavimas, atliekant jį pagal apelianto nurodytas sąlygas, būtų neobjektyvus ir betikslis. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog matomumo matavimus atliekant policijos pareigūnams, kurie žinojo apie įvykusį eismo įvykį, liko neįvertintas netikėtumo faktorius. Apeliaciniu skundu, nesutinkant su atliktais matomumo matavimais, nurodoma, jog juos turėjo atlikti ne Panevėžio AVPK Rokiškio RPK pareigūnai, kuriems šis eismo įvykis buvo žinomas, tačiau kiti asmenys. Nurodoma, jog policijos pareigūnai, žinodami apie įvykusį eismo įvykį ir todėl tikėdamiesi išvysti kliūtį kelyje matomumo matavimo metu, turėjo didesnę galimybę pamatyti grėsmę kilti eismo įvykiui turinčią situaciją. Tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo laikyti ikiteisminio tyrimo metu atliktų matomumo matavimų ydingais. Kiekvienas vairuotojas, laikydamasis KET reikalavimų turi įvertinti, jog pėstieji gali pereiti kelią sankryžose pagal šaligatvių ar kelkraščių liniją, jeigu nėra įrengtos pėsčiųjų perėjos (KET 42 punktas), o be to, kaip matyti, pats K. B. gyvena (duomenys neskelbtini), todėl turėjo didesnę galimybę numatyti, jog važiuodamas automobiliu artėja prie sankryžos, kuri be kita ko, įvykio metu buvo apšviesta ir pažymėta atitinkamais kelio ženklais (KET 201 – pagrindinis kelias), informuojančiais eismo dalyvius apie artėjimą prie nereguliuojamos sankryžos. Be to, byloje nustatyta, jog K. B. prieš įvykstant eismo įvykiui viršijo leistiną 50 km/h važiavimo greitį (orientacinis automobilio „Peugeot 607“ greitis partrenkimo metu buvo apie 65 - 76 km/h), kuomet atliktų matomumo matavimų metu, policijos pareigūnai automobiliu važiavo leistinu greičiu. Todėl matyti, kad pats K. B., viršydamas leistiną greitį, esant prastoms oro bei matomumo sąlygoms, apribojo savo galimybę laiku sustoti, o taip pat ir išvysti kliūtis kelyje iškilus grėsmei eismo saugumui. Papildomai atlikto 2021 m. rugpjūčio 12 d. matomumo matavimo metu jau buvo bandoma kuo tiksliau atkurti eismo įvykio situaciją (išjungtas gatvėje esantis antras apšvietimo stulpas, uždengti po eismo įvykio įrengti kelio šviečiantys elementai ir kt.), o matavimo metu gauti duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti priimant skundžiamą nuosprendį. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-155-511/2017). Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo atlikti dar vieną matomumo matavimą. Matyti, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų pakako pagrįstai išvadai dėl K. B. kaltės priimti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Todėl analogiškas prašymas atlikti papildomą matomumo matavimą, nurodytas apeliaciniame skunde, pripažįstamas nepagrįstu.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė, remdamasis byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visuma, o padarytos išvados dėl priežastinio ryšio tarp K. B. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos ir išsamiai motyvuotos. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi ir byloje esančia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), vertino joje padarytas išvadas priimdamas sprendimą dėl K. B. kaltės. Tačiau apeliaciniu skundu yra keliamos abejonės ne tik dėl šios, tačiau ir dėl 2021 m. balandžio 23 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 131–132) bei jose padarytų išvadų, nurodant, kad ekspertas išvadas surašė neįvertinęs visos reikšmingos bylos medžiagos. Matyti, jog tokiais apeliacinio skundo argumentais vėlgi yra abejojama priimtų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų specialisto išvadų patikimumu, nurodant, jog privalėjo būti atliktas papildomas matomumo tyrimas, o jo metu gauti duomenys įvertinti ir eksperto. Taip pat, nurodant, kad K. B. neturėjo realios galimybės išvengti eismo įvykio, nurodoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei joje padaryta išvada, kad automobilio „Peugeot 607“, važiuojančio 50 km/h greičiu, sustabdymui reikalingas atstumas buvusio kelio eismo situacijoje yra apie 35,1 m, kuomet matomumas pagal atliktą 2021 m. rugpjūčio 12 d. matomumo matavimą – 30,4 m, t. y. mažesnis už leistinu 50 km/h greičiu važiuojančios transporto priemonės stabdymo kelią. Matyti, jog apeliaciniu skundu, nesutinkant su specialisto išvadomis, keliama versija, kad būtent dėl pėsčiųjų padarytų KET reikalavimų pažeidimų eismo įvykis įvyko ir jo išvengti K. B. neturėjo galimybės, todėl turi būti išteisintas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pėsčiųjų elgesys prieš įvykstant eismo įvykiui buvo neatsargus, tą pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad jų (pėsčiųjų) padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio 23 punkte padaryta išvada, kad vien Z. K. ir O. R. nustatyti KET pažeidimai savaime nebūtų sąlygoję nustatytų padarinių, o pagal esamą situaciją esant atidiems transporto priemonių vairuotojams besilaikant KET reikalavimų, pasirinkusiems saugų važiavimo greitį jas (pėsčiąsias) galėjo pastebėti pakankamu atstumu ir imtis veiksmų laiku sustabdant transporto priemonę, teisėjų kolegija su tokia išvada nesutikti neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent K. B. veiksmai, vairuojant automobilį ir pažeidžiant KET 9, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, sąlygojo eismo įvykio kilimą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei joje padarytomis išvadomis, kad paties K. B. nurodytoje kelio eismo situacijoje, kilus grėsmei eismo saugumui, K. B., nenusukęs transporto priemonės į priešpriešinę eismo juostą, o ją stabdęs dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Be to, paties K. B. veiksmai, t. y. transporto priemonės vairavimas viršijant leistiną 50 km/h greitį, atėmė galimybę išvengti šio eismo įvykio ir kaip nurodoma minėtoje specialisto išvadoje, techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaip ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-155-511/2017). Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog būtent dėl K. B. minėtų veiksmų (greičio viršijimo ir vairuojamos transporto priemonės nusukimo į priešpriešinę eismo juostą) kilo eismo įvykis, t. y. nuteistojo veiksmai priežastiniu ryšiu tiesiogiai sąlygojo kilusius padarinius. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ir neaptarė tokios išvados, tačiau matyti, kad įvykusioje situacijoje, jeigu nuteistasis K. B. būtų neviršijęs leistino greičio bei stabdęs transporto priemonę, o ne ją nusukęs į priešpriešinę eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nepriklausomai nuo pėsčiųjų padarytų KET reikalavimų pažeidimų. Dėl to nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamo eismo įvykio, išvengti nebūtų galėjęs bet kuris kitas vairuotojas. Vadovaujantis tuo, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė nuostatas dėl priežastinio ryšio yra atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl padarytos išvados apie K. B. kliūties apvažiavimo netinkamumą įvykio metu bei prašoma papildomai apklausti ekspertą V. V., siekiant išsiaiškinti kodėl padaryta tokia išvada. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-537/2009 bei joje padaryta išvada, kad stabdymas ir kliūties apvažiavimo manevro darymas yra tinkamas elgesys eismo įvykiui išvengti. Tačiau pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-537/2009 nagrinėto eismo įvykio metu, transporto priemonės vairuotojas, atsiradus kliūčiai prieš jo vairuojamą automobilį, norėdamas išvengti susidūrimo, automobiliu ne tik darė manevrą, sukdamas automobilį į šoną (kairę), siekdamas apvažiuoti kliūtį, tačiau automobilį taip pat ir stabdė. Nagrinėjamu atveju K. B., kaip veiksmą atsiradusiai kliūčiai kelyje išvengti išimtinai pasirinko kliūties apvažiavimą jos judėjimo kryptimi, o transporto priemonės nestabdė (pradėjo ją stabdyti jau po susidūrimo). Be to, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) jau buvo pasisakyta dėl K. B. atlikto sukimo į priešpriešinę eismo juostą nepriimtinumo, nurodant, jog skersai kelio judančios kliūties apvažiavimas techniniu požiūriu yra nepriimtinas, todėl nebuvo nagrinėjamas.

22. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais bei skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio priėmimo motyvais bei vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, K. B. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo K. B. gynėjo advokato K. P. 2022 m. rugpjūčio 16 d. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

23. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad K. B. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 256,02 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (5 t., b. l. 132, 133).

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal, be kita ko, nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

25. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

26. Iš bylos matyti, kad nuteistasis K. B. niekur nedirba, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tačiau tikslesnių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtus duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

AB (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugpjūčio 11 d. apeliacinį skundą ir nuteistojo K. B. gynėjo advokato K. P. 2022 m. rugpjūčio 16 d. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo iš nuteistojo K. B. išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.