- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-572-775/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00502-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Edita Šliumpienė, Tomas Ridikas
- Atsakovas
- V. R., E. R., S. R.
- Ieškovas
- T. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovams E. R., V. R. ir S. R. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. B. (toliau – ieškovas) prašė pripažinti, kad dviejų kambarių butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), įregistruotas T. R. vardu, yra bendroji dalinė T. R. ir A. R. nuosavybė lygiomis dalimis po ½ dalį.
2. Ieškovas nurodė, kad jo motina A. R. (B.) (toliau – ieškovo motina) su T. R. nuo (duomenys neskelbtini) gyvendami kartu kaip sugyventiniai bendrai, lygiomis dalimis 2011 m. vasario mėnesį už 50 000 Lt/14 481 Eur (po 25 000 Lt/7 240,50 Eur kiekvienas) įsigijo minėtą butą, kuris valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centras 2011 m. vasario 3 d. buvo įregistruotas T. R. vardu. T. R. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su ieškovo motina. Iki savo mirties (duomenys neskelbtini) ieškovo motina su T. R. gyveno tame bute, bendrų vaikų sutuoktiniai neturėjo. Gyvendami kartu, ieškovo motina ir T. R. vedė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius, remontavo ir prižiūrėjo butą. Po ieškovo motinos mirties bute liko gyventi T. R., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Tam, kad ateityje nekiltų nesusipratimų dėl sumokėtų lėšų už butą priklausomybės ir faktinių buto savininkų įneštos dalies perkant butą, T. R. dar prieš santuoką ir tuoj pat po buto įsigijimo, t. y. (duomenys neskelbtini), savo ranka parašė ir parašu patvirtino, kad butas pirktas per pusę su A. R. (B.) už 50 000 litų. Raštelio originalą T. R., kaip tam tikrą ieškovo motinos nuosavybės dalies į butą įrodymą, perdavė ieškovui. Ieškovo ir T. R. santykiai buvo geri, jokių ginčų, nesusipratimų tarp jų nebuvo. Po ieškovo motinos mirties T. R. (duomenys neskelbtini) sudarė testamentą, kuriuo visą turtą (butą, žemės sklypus, automobilį) paliko ieškovui. Nors butą T. R. užregistravo savo vardu, tačiau gyvenamąją vietą visą laiką buvo deklaravęs savo motinos E. R. adresu, o A. R. savo gyvenamąją vietą buto adresu deklaravo nuo (duomenys neskelbtini), tai yra, dar iki santuokos sudarymo. Tačiau po ieškovo motinos mirties pas T. R. apsigyveno kita moteris, dėl ko jis nustojo bendrauti su ieškovu ir (duomenys neskelbtini) panaikino minėtą testamentą. Po A. R. mirties notarė (duomenys neskelbtini) atsisakė priimti ieškovo pareiškimą palikimui priimti pagal įstatymą. Ieškovas nesikreipė per trijų mėnesių terminą po motinos mirties dėl palikimo priėmimo, nes ji jokio savo vardu registruoto turto neturėjo. Tačiau faktas, kad minėtas butas buvo įgytas tiek ieškovo motinos, tiek T. R., patvirtinamas ne tik minėtu rašteliu, kuriuo T. R. pripažino ne tik faktinį A. R. indėlį į buto įsigijimą, bet ir 2019 metų testamentu. Ieškovo motina buvo darbinga, dirbo kartu su T. R. jo įsteigtoje įmonėje, mokėjo mokesčius ir lygiai su juo prisidėjo prie buto remonto, priežiūros ir išsaugojimo, o po kelių metų ir susituokė. Kadangi T. R. mirė (duomenys neskelbtini), butas įregistruotas jo vieno vardu, paveldėjimas atsirado po trijų mėnesių, t. y. 2022 m. vasario 18 d. Ieškovas 2023 m. sausio 31 d. pranešimu kreipėsi į atsakovus, prašydamas/siūlydamas tartis dėl palikimo, tačiau jokio atsakymo atsakovai nepateikė. Pažymėjo, kad T. R. po sutuoktinės A. R. mirties 2021 m. kovo 29 d. sudarė daugiabučio namo kreditavimo sutartį, todėl ieškovas neturi pagrindo reikšti reikalavimo pripažinti kredito grąžinimo prievolę bankui solidaria.
3. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį ir bylą nutraukti, nes netinkamas ieškovas. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad T. R. 2011 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. S-548 pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą. T. R. mirė (duomenys neskelbtini), o A. R. mirė (duomenys neskelbtini) T. R. ir A. R. (B.) kaip pora pradėjo bendrauti apie 2012 metus. Kiek žinoma atsakovams, kartu jie gyventi pradėjo apie 2012 m. vasarą. Ieškovas (duomenys neskelbtini) deklaravo savo gyvenamąją vietą T. R. priklausančiame bute, kadangi jis grįžo iš Jungtinės Karalystės ir pats jokio nekilnojamojo turto neturėjo. T. R. ir A. R. rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sudarę nebuvo, o byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti buvus T. R. ir A. R. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – įsigyjant butą. Atsakovų teigimu, A. R. niekada niekur nedirbo, turėjo skolų, kurių iki mirties neįstengė apmokėti. Jai mirus, liko neapmokėtos skolos pagal 2007 m. balandžio 26 d., 2016 m. spalio 3 d. vykdomuosius dokumentus, todėl mažai tikėtina, kad A. R. galėjo 2011 metais duoti T. R. 25 000 Lt sumą buto pirkimui. Atsakovams nėra žinoma dėl ko ir kokiomis aplinkybėmis buvo surašytas skolos raštelis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino, jog T. R. ir A. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Priteisė ieškovui iš atsakovų V. R. ir S. R. lygiomis dalimis po 766,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš atsakovų V. R. ir S. R. lygiomis dalimis priteisė po 39,84 Eur pašto išlaidas. Byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
5. Teismas vertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. T. R. ranka surašytą raštą ir testamentu ieškovui užrašytą turtą, liudytojų parodymus bei rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, pagal kurį reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
6. Teismas iš pateiktos 2011 m. vasario 3 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties nustatė, kad butas su rūsiu įgytas T. R.. Nors butas įregistruotas kaip asmeninė T. R. nuosavybė, vis tik T. R. (duomenys neskelbtini) raštelis, teismo vertinimu, pagrindžia, kad butas buvo įgytas ne vien tik jo, bet ir ieškovo motinos, su kuria jis vėliau ir susituokė, bendram poros gyvenimui.
7. Be to, ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo motinos gyvenimą drauge su T. R. ir bendro ūkio vedimą, šeiminius santykius, kurie netrukus buvo oficialiai įteisinti, patvirtino byloje apklausti liudytojai. Liudytojai patvirtino, kad A. R. taupė grynaisiais pinigais, kartu planavo pirkti butą, o jį formino T. R. vardu dėl invalidumo ir mažesnių mokesčių.
8. Teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad iki 2007 metų A. R. (tuomet B.) turėjo įmonę (duomenys neskelbtini), todėl padarė išvadą, kad ji vykdė veiklą. Nors įmonė bankrutavo, tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia sugyventinių gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo, pajamų turėjimo darbingame amžiuje, juolab, kad po kelių metų jie susituokė.
9. Teismą įtikino ieškovo argumentai, kad tuomet tarp sugyventinių galėjo būti tam tikri susitarimai, dėl ko, apsaugant A. R. interesus, T. R. surašė raštelį apie dalinę nuosavybę bei jos sūnui testamentu užrašė visą savo turtą. Byloje pateiktas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat patvirtina, kad ieškovas tyrime buvo pateikęs minėtą raštelį, nutarimas yra įsiteisėjęs, nes T. R. jo neskundė, kas neginčijamai įrodo, jog su prokuroro priimtu procesiniu sprendimu T. R. sutiko.
Atsiliepimas
10. Atsakovų teiginius, kad ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute nuo (duomenys neskelbtini) vien todėl, jog neturėjo kur jos deklaruoti grįžęs iš užsienio, paneigia jų pačių argumentai. Teismo vertinimu, normalu ir logiška, kad ieškovo motina su būsimu patėviu įgijusi nekilnojamąjį turtą, pasikvietė ir savo sūnų gyventi kartu bei deklaravo jo gyvenamąją vietą tame bute. Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra logiška, jog buto savininkas, vos susipažinęs su partnere, tuoj pat priimtų į savo namus ir jos suaugusį sūnų bei deklaruotų jo gyvenamąją vietą. Tai, kad A. R. ar T. R. bute iš karto nedeklaravo gyvenamosios vietos, jokios reikšmės byloje neturi ir šis faktas nesietinas su įgyta nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas sprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo motinos bendrą gyvenimą su T. R. ir bendro ūkio tvarkymo faktą, pasibaigusį vestuvėmis ir besitęsusį iki A. R. mirties. Nepertraukiamo bendro gyvenimo faktą patvirtino ir liudytojai. Taigi, ieškovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės, kad ieškovo jau mirusi mama A. R. ir miręs T. R. gyveno kartu tiek prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tiek vėliau, vedė bendrą ūkį ir bendrai jį tvarkė apie 11 metų, kartu rūpinosi buto remontu, priežiūra ir panaudojo bendrai sukauptas lėšas, siekdami turėti bendrą gyvenamąjį būstą, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovo mamos ir T. R. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl ieškovo reikalavimą pripažinti T. R. vardu 2011 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe laikė pagrįstu ir butą pripažino bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas V. R. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir ieškinį atmesti kaip neįrodytą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismas nenustatė, nuo kada T. R. ir A. R. pradėjo bendrą gyvenimą. Apeliantas, remdamasis oficialiais dokumentais, mano, kad bendro gyvenimo pradžia galima laikyti laiką, kai jie ėmėsi bendrų veiksmų, t. y. (duomenys neskelbtini) bute deklaravo ieškovą. Tai netiesiogiai patvirtina ir (duomenys neskelbtini) raštelis, kurio teismas netyrė, nevertino, kada šis raštelis yra surašytas, tačiau jei raštelio data teisinga, apeliantas mano, kad bendro T. R. ir A. R. gyvenimo pradžia laikytina (duomenys neskelbtini).
24.2. Teismas neteisingai nurodė, kad T. R. pagal 2011 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. S-548 pirko butą sau ir savo būsimai sutuoktinei A. R.. Duomenų, kad butas pirktas ir A. R., byloje nėra. Butas buvo registruotas tik T. R. vardu, kaip jo asmeninė nuosavybė, todėl ieškovas turėjo paneigti, kad T. R. vardu registruotas butas nebuvo pirktas tik už T. R. lėšas ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.
24.3. Byloje esantys SEB banko T. R. sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2011 m. sausio 27 d. buvo įskaityta ir pervesta 20 000 litų suma, t. y. T. R. gavo šią sumą į savo sąskaitą ir ją pervedė į kitą sąskaitą. Kitoje eilutėje yra nurodyta, kad tai yra kreditas buto remontui. 2011 m. kovo 2 d. 30 000 litų, kaip avansas už butą, pervestas į kitą banką. Tokiu būdu iš T. R. sąskaitos buvo sumokėta pilna buto įsigijimo kaina. Pažymėtina ir tai, kad 2011 metais T. R. atlyginimas, gaunamas iš (duomenys neskelbtini), svyravo nuo 2 084 iki 3 609 litų, todėl jis buvo pajėgus sutaupyti reikiamą pinigų sumą bei mokėti kreditą. Tuo tarpu A. R. turėjo 3 000 litų skolą ir iki gyvenimo pabaigos jos nemokėjo. Apeliantas mano, kad jei T. R. ir A. R. vedė bendrą ūkį, tai A. R. skolą nebūtų sunku apmokėti, tuo labiau, kad T. R. gavo palyginti didelį atlyginimą, o A. R. vertėsi individualia veikla. Tačiau to nebuvo padaryta, todėl kelia abejonių tas faktas, kad T. R. ir A. R. vykdė bendrą jungtinę veiklą. Apelianto vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad butas buvo įgytas už abiejų asmenų T. R. ir A. R. lėšas.
24.4. Ieškovas neįrodė, kad tarp T. R. ir A. R. egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai. Apelianto vertinimu, T. R. 2012 m. rašteliu tik išreiškė savo valią dėl galimo buto dalių nustatymo. Toks valios išreiškimas gali būti vadinamas vienašaliu sandoriu pagal CK 1.63 straipsnio 3 dalį. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. Tokiu atveju ši valia turėjo būti realizuota sudarant sandorį su A. R. ir atitinkamai padarius įrašą nekilnojamojo turto registre. Pati A. R. turėjo pakankamai laiko, jei raštelis iš tiesų buvo surašytas 2012 m., sutvarkyti nekilnojamojo turto padalinimą, tačiau to neatliko. Nors T. R. buvo surašęs testamentą, kuriuo savo turimą turtą paliko ieškovui, tačiau vėliau jį atšaukė, galimai dėl netinkamų ieškovo veiksmų T. R. atžvilgiu.
24.5. Apeliantas pažymėjo, kad rašydamas pareiškimą policijai, T. R. nenurodė, kad turtas įsigytas kartu su A. R.. Šiame pareiškime T. R. aiškiai išreiškė valią, kad jis yra turto savininkas. Iš nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad ieškovas elgiasi netinkamai, pasirinkęs prievartinį kelią teisiniam ginčui spęsti, todėl apeliantas mano, kad (duomenys neskelbtini) surašytas T. R. raštelis, kuriuo jis išreiškė savo valią, kaip vienašalis sandoris, T. R. taip pat buvo atšauktas.
24.6. Apelianto vertinimu, A. R. pati nesiėmė veiksmų įteisinti turto padalinimą galimai dėl to, kad turėjo skolų. Jei ji tokiu būdu bandė išvengti prievolių tiek kreditoriams, tiek valstybei, nenorėdama mokėti skolų, jos veiksmai negali būti laikomi sąžiningais. A. R. nesiėmė sąžiningų veiksmų, neregistravo galimos savo turto dalies, nedėjo pastangų mokėti skolas, todėl laikytina, jog tuo pačiu nerealizavo ir T. R. valios padalinti turtą po lygiai.
Atsiliepimas
25. Ieškovas T. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, aptarė ieškovo pateiktus ir paties teismo išreikalautus įrodymus, išklausė liudytojų parodymus, juos įvertino bei priėmė pagrįstą sprendimą. Apeliantas nenurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus ir bylos medžiagą, pažeidė kokias nors civilinio proceso normas. Teismo sprendimas atitinka CPK 176 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
25.2. Atsakovai teismo proceso metu nepateikė jokių jų nesutikimą su ieškiniu patvirtinančių įrodymų ar duomenų. Atsakovų V. R. ir S. R. paaiškinimai nenuoseklūs, prieštaringi ir neinformatyvūs. Be to, apeliantas su mirusiu broliu T. R. iki A. R. mirties praktiškai nebendravo. Apeliantas nėra buvęs T. R. bute, jo vestuvėse bei ieškovo motinos laidotuvėse. Nežinodamas brolio ir jo sutuoktinės bendro gyvenimo faktinių aplinkybių, ieškinio ir teismo sprendimu nustatytus faktus neigė išimtinai tik dėl materialinio suinteresuotumo. Apeliantas teisme teigė, kad testamentą brolis sudarė „įbaugintas“ ieškovo, nors to niekada ir jokia forma nebuvo nurodęs net pats T. R.. Pareiškimą policijai T. R. teikė dėl to, kad po motinos mirties ieškovas iš jo reikalavo motinos buto dalies (15 000 Eur). Apie policijoje nutrauktą tyrimą apeliantas taip pat sužinojo po brolio mirties.
25.3. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas prieštaravo įstatymui. Jo pozicija, nors ir suprantama, tačiau gali būti vertinama tik kaip jo siekis paveldėti visą brolio turtą. Byloje esančius ir teismo aptartus įrodymus apeliantas vertina išimtinai iš savo išsakytos pozicijos, kuri nepaneigia nei byloje esančių įrodymų, nei liudytojų parodymų ar ieškovo argumentų.
25.4. Tiksli bendro gyvenimo ar bendro ūkio vedimo pradžios data nebuvo ieškinio (ar ginčo) dalykas. Teismas nustatė buto įsigijimo aplinkybes, o (duomenys neskelbtini) rašteliu T. R. patvirtino įnašus ir bendrą dalinę nuosavybę. T. R. sutikimu ieškovas bute (duomenys neskelbtini) deklaravo savo gyvenamąją vietą. Teismo įsitikinimą apie T. R. ir A. R. bendro gyvenimo pradžią ((duomenys neskelbtini)) lėmė ir liudytojų V. A. bei I. M. parodymai. Būsimi sutuoktiniai bendrą gyvenimą pradėjo nuomotame bute Kėdainiuose, Rasos gatvėje, ten kartu, iki išvykimo į Jungtinę Karalystę gyveno ir ieškovas. T. ir A. R. ginčo bute gyveno iki mirties. Pats T. R. aktyviai, kiek leido jo sveikata, dalyvavo A. R. individualioje veikloje. Duomenų apie sutuoktinių nesutarimus, ginčus dėl turto, prievartą, apgaulę, smurtą, pan., byloje nėra.
25.5. Nors bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovai teigė, kad raštelio turinys ir parašas gali būti suklastoti, tačiau tai paneigė atlikta ekspertizė. Apeliantas nepagrįstai raštelį vadina skolos, nors jame apie jokią skolą net neužsimenama. Ieškovo įsitikinimu, raštelis surašytas tik todėl, kad T. R., būdamas sąžiningas, galimai A. R. prašymu, raštu sutiko patvirtinti bendrą buto nuosavybę, nes pinigai už butą sumokėti iš jo sąskaitos, o santuoka dar nebuvo įregistruota. Ieškovas pažymėjo, kad jo motina užmokestį už darbą gaudavo grynaisiais pinigais. T. R. banko sąskaitos papildymas 2011 m. sausio 27 d. 20 000 Lt suma, tikėtina, padarytas jam į savo sąskaitą įnešus A. R. jam perduotus pinigus. 2011 m. vasario 3 d. T. R. sumokėjo avansą už perkamą butą – 30 000 Lt. Tikėtina, kad likusi 20 000 Lt dalis buto pardavėjui buvo sumokėta grynais pinigais, nes 2011 metais tokios sumos pinigų T. R. sąskaitoje nebuvo, joks kitas pavedimas už butą tais metais nepadarytas. Apie raštelio egzistavimą ieškovas sužinojo tik po motinos mirties, testamento surašymo metu. Tai, ieškovo vertinimu, netiesiogiai patvirtina A. R. indėlį į bendrą šalių nuosavybę, registruotą T. R. vardu. Jokių kitų duomenų, kokių kitų motyvų, kurių vedamas turtą T. R. buvo palikęs ieškovui, nėra. Tolimesni T. R. veiksmai įtakos šalių ginčui neturi. Be to, T. R., panaikinęs testamentą ieškovui, nė vienam iš likusių brolių (atsakovų) jokio turto testamentu nepaliko, todėl ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina ieškovo parodymus apie atitinkamus santykius tarp T. R. ir atsakovų.
25.6. A. R. skola valstybei buvo priteista iš jos ir jos buvusio sutuoktinio. Galimai ją buvo įsipareigojęs grąžinti buvęs sutuoktinis, be to, tai paaiškina aplinkybę, kodėl A. R. pajamas gaudavusi grynais pinigais, savo vardu jokio registruotino turto neturėjo. Skolinis įsipareigojimas nėra didelis, tiesioginės įtakos ieškinyje išdėstytiems faktams ir teismo sprendime išdėstytiems argumentams neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pasisakys žemiau nurodytais argumentais.
27. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad ieškovo motina bendros jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 1/2 dalį buto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
28. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
29. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
30. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu bei visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
31. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo mamos A. R. bendrą gyvenimą su T. R. ir bendro ūkio tvarkymo faktą, pasibaigusį vestuvėmis ir besitęsusį iki A. R. mirties. Nepertraukiamo bendro gyvenimo faktą patvirtino liudytojai. Teismas pažymėjo, kad ieškovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės, jog ieškovo jau mirusi mama A. R. ir miręs T. R. gyveno kartu tiek prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tiek vėliau, vedė bendrą ūkį ir bendrai jį tvarkė apie 11 metų, kartu rūpinosi buto remontu ir priežiūra, kad panaudojo bendrai sukauptas lėšas, siekiant turėti bendrą gyvenamąjį būstą, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovo mamos A. R. ir T. R. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę.
33. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog teismas nenustatė tikslaus laiko, nuo kada T. R. ir A. R. pradėjo bendrą gyvenimą. Apelianto nuomone, bendro gyvenimo pradžia galima laikyti laiką, kai T. R. ir A. R. ėmėsi bendrų veiksmų, t. y. (duomenys neskelbtini) deklaravo bute A. R. sūnų, o (duomenys neskelbtini) buvo parašytas T. R. raštelis dėl buto pirkimo.
34. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą vertina kaip nepagrįstą. Byloje nėra ginčo, kad tam tikrą laikotarpį ik santuokos sudarymo T. R. ir A. B. gyveno kartu. Ieškovas – A. B. (vėliau R.) sūnus – teigia, jog jo motina su T. R. faktinėje santuokoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog ieškovas T. R. vardu registruotame bute taip pat buvo deklaruotas nuo (duomenys neskelbtini), jis iki pat motinos mirties bendravo su savo motina ir jos sugyventiniu (vėliau sutuoktiniu), todėl labiau tikėtina, kad jis tiksliai žino jų faktinio gyvenimo pradžios momentą. Tuo tarpu atsakovai, kaip nurodo ieškovas, su broliu T. praktiškai nebendravo. Apeliantas nėra buvęs T. R. bute, jo vestuvėse bei ieškovo motinos A. R. laidotuvėse. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovui, kad apelianto, kuris faktiškai nežinojo jokių brolio ir jo sutuoktinės bendro gyvenimo faktinių aplinkybių, teiginys, kad jų bendro gyvenimo pradžia laikytina 2012 metai, yra nepagrįstas ir neįrodytas. Aplinkybę, kad T. R. ir A. B. faktinėje santuokoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini), nuosekliai patvirtina vėlesnės faktinės aplinkybės – 2011 m. vasario 3 d. įgytas butas ir (duomenys neskelbtini) T. R. ranka parašytas raštelis, kad už butą jie abu su A. B. (vėliau R.) mokėjo po 25 000 Lt. Minėtame raštelyje T. R. patvirtino, jog prie ginčo buto pirkimo lygiomis pinigų dalimis prisidėjo tiek T. R., tiek A. B.. Tai reiškia, kad buto įsigijimo metu abi šalys turėjo tam lėšų. Šias aplinkybes taip pat patirtina liudytojų S. B. ir V. A. parodymai. V. A. paaiškino, kad dar iki pažinties su T., A. B. gyveno nuomojamame bute ir jau tuomet planavo įsigyti butą. Susipažinę, A. ir T. dar kurį laiką gyveno kartu nuomodamiesi butą, kol 2011 metais įsigijo ginčo butą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iki gyvenimo kartu abi šalys turėjo pakankamas pajamas. T. R. dirbo (duomenys neskelbtini), A. B. tiek iki pažinties su T. R., tiek ir sudariusi santuoką, statė spektaklius vaikams ir važinėjo su jais po darželius ir mokyklas, taip užsidirbdama sau atlyginimą, kurį dažniausiai gaudavo grynais pinigais. Ir nors atsakovams kyla abejonių, ar A. B. galėjo turėti ir prisidėti savo lėšomis prie ginčo buto pirkimo, tačiau (duomenys neskelbtini) T. R. ranka parašytas raštelis, kad už butą jie abu su A. B. mokėjo po 25 000 Lt, yra tiesioginis rašytinis įrodymas, kuriuo pats T. R. patvirtino, jog už butą po 25 000 Lt mokėjo tiek jis, tiek ir A. B., t. y. tai, kad jie abu tuo metu turėjo piniginių lėšų ir abu lygiomis dalimis prisidėjo prie buto pirkimo. Aplinkybė, kad minėtą raštelį ieškovui po jo motinos mirties perdavė pats T. R., dar kartą patvirtina, kad nors butas buvo registruotas vieno T. R. vardu, tačiau jo valia buvo atskleisti ir perduoti ieškovui (A. R. sūnui) rašytinį įrodymą, kad prie buto įgijimo piniginėmis lėšomis lygia dalimi prisidėjo ir ieškovo motina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma patvirtina, jog nepaisant to, kad butas buvo registruotas vieno T. R. vardu, tačiau pats T. R. dar iki savo mirties raštu faktiškai patvirtino, kad butas buvo pirktas kaip bendra jo ir A. R. nuosavybė. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovas byloje įrodė, jog T. R. ir A. R., gyvendami kartu nuo (duomenys neskelbtini), dar iki santuokos sudarymo siekė bendro tikslo – įgyti butą, kaip bendrą nuosavybę, kurį nusipirko tiek už T. R., tiek ir už A. B. lėšas. T. R. ir A. B. valią kurti gyvenimą kartu ir įgyti bendrai turtą, papildomai patvirtina ir tolimesni jų veiksmai, kai (duomenys neskelbtini) jie sudarė santuoką ir kartu ginčo bute gyveno iki pat A. R. mirties. Tuoj pat po A. R. mirties T. R. parašytas testamentas, kuriuo jis visą savo turtą, taip pat ir ginčo butą, paliko ieškovui T. B., taip pat netiesiogiai patvirtina A. R. indėlį į bendrą nuosavybę. Todėl apelianto nuomonė, kad A. B. ir T. R. bendrai pradėjo gyventi tik (duomenys neskelbtini), kai bute buvo deklaruotas ieškovas, atmestina kaip neįrodyta.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu apie (duomenys neskelbtini) raštelį T. R. policijai neužsiminė, todėl laikytina, kad minėtą raštelį jis atšaukė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad T. R. iki savo mirties kokiu nors būdu būtų paneigęs savo rašytą raštelį, todėl atsakovo argumentas laikytinas tik jo nuomone ir atmestinas kaip nepagrįstas.
36. Apeliantas savo apeliaciniame skunde taip pat rašo, kad (duomenys neskelbtini) T. R. raštelyje buvo išreikšta jo valia dėl galimo buto dalių nustatymo, ši valia galėjo būti realizuota dar esant gyvai A. R., sutvarkant buto padalijimą, tačiau tai nebuvo atlikta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, nes esminę reikšmę šiuo atveju turi atitinkamo susitarimo tarp šalių turinys. Ieškovui byloje įrodžius, kad ginčo butas buvo pirktas ne už vieno T. R., bet ir už A. B. lėšas, konstatuotina, kad nuo pat turto įgijimo momento tiek T. R., tiek A. B. žinojo, kad tai yra jų bendra nuosavybė, todėl neturi reikšmės aplinkybė, kad per ilgus metus šio turto dalis nebuvo perregistruota A. R. vardu. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija nesukuria savininkui nuosavybės teisės, o tik išviešina jo daiktines teises, todėl vien tas faktas, kad A. R. nepersiregistravo dalies turto savo vardu, negali būti pagrindu nepripažinti šio turto dalies jos nuosavybe.
37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. R. nesiėmė veiksmų įteisinti turtą savo vardu, galimai siekdama išvengti prievolių kreditoriams. Atsakovo nuomone, tokie veiksmai negali būti laikomi sąžiningais, todėl butas pagrįstai liko T. R. nuosavybe. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien atsakovo prielaidomis grįsti deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis teiginiai apie A. R. nesąžiningumą, negali būti laikomi tokias aplinkybes įrodančiais (CPK 178 straipsnis), todėl atmetami.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, teisės normas būtų pažeidęs ar netinkamai jas taikęs. Atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
40. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis,330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
41. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis). Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir protingos, atitinka rekomendacijų dydžius, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.