- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-415-467/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35415-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. B., Ž. Š.
- Ieškovas
- If P
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovams Ž. Š. ir A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas If P&C Insurance AS, Lietuvoje vykdantis veiklą per filialą „If P&C Insurance AS”, 2017 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovų Ž. Š. ir A. B. solidariai priteisti 933,46 EUR žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2014-07-07 ieškovas ir SEB bankas AB sudarė draudimo sutartį, kuria nuo įvairių rizikų buvo apdraustas automobilis OPEL INSIGNIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šis automobilis 2016-05-24 Trakų gatvėje, Vilniuje buvo apgadintas, jam važiuojant pro kairiajame gatvės kelkraštyje priparkuotą automobilį VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio keleivis atsakovas Ž. Š. staiga atidarė automobilio dešinės pusės dureles. Automobilio VW SHARAN vairuotojas A. B. ir automobilio OPEL INSIGNIA vairuotojas G. Z. užpildė eismo įvykio deklaraciją. A. B. deklaracijoje pasirašė, jog pripažįsta kaltę dėl įvykio, nurodė, kad automobilis VW SHARAN buvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau eismo įvykio metu jis stovėjo, todėl draudimo bendrovei nekyla pareiga atlyginti padarytą žalą, išmokant nukentėjusiajam draudimo išmoką.
3. Ieškovo teigimu, sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Nors keleivis ir turi pareigą laikytis Kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu. Turėjęs galimybę vykdyti, tačiau nevykdęs teisės aktuose nustatytų pareigų, neužtikrinęs saugaus keleivių išlaipinimo, dėl keleivio nesaugiai atidarytų durelių kilus žalai, vairuotojas ir keleivis tampa solidariai atsakingi kaip bendrai padarę žalos asmenys. Atsakovai nesielgė apdairiai ir rūpestingai, padarė nukentėjusiajam žalos, todėl jiems kyla civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti padarytą žalą. Atsakovai žalą atlyginti geranoriškai atsisakė, motyvuodami tuo, kad už padarytą žalą jie neatsakingi.
4. Eismo įvykio metu automobiliui OPEL INSIGNIA padarytų sugadinimų remonto kaina pagal remonto įmonės UAB „Martonas“ su ieškovu suderintą sąmatą ir išrašytą sąskaitą yra 933,46 EUR plius PVM. Ieškovas nukentėjusiojo 2016-06-21 nurodymu remonto darbus atlikusiai UAB „Martonas“ išmokėjo 933,46 EUR draudimo išmoką ir įgijo subrogacinio reikalavimo teisę - reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingų dėl žalos padarymo asmenų – atsakovų.
Šalies argumentai
5. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis, valdydamas automobilį VW SHARAN, laikėsi visų būtinų atsargumo priemonių ir savo veiksmais nesukėlė jokio pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui. Šiuo atveju transporto priemonės keleivis - atsakovas Ž. Š., vos tik automobiliui sustojus, staigiai ir neperspėjęs atidarė automobilio dešinės pusės dureles, nors vairuotojas įspėjo keleivius, jog niekas nedarytų durelių kol jis to neleis. Kadangi Ž. Š. veiksmas buvo staigus, vairuotojas nespėjo pasižiūrėti į galinio vaizdo veidrodėlį ir perspėti keleivio apie atvažiuojantį automobilį. Automobilis buvo priparkuotas leistinoje stovėti vietoje, todėl mano, kad buvo pasirinkta saugi keleivių išlaipinimo vieta. Kadangi vairuotojas nepažeidė nustatytų pareigų, jis nėra solidariai atsakingas su automobilio keleiviu už padarytą žalą.
6. Atsakovas Ž. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovų Ž. Š. ir A. B. ieškovui IF P&C Insurance AS solidariai 933,46 EUR žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (933,46 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-09-22) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl autoįvykio fakto ir jo priežasčių, o taip pat dėl padarytos žalos dydžio. Teismas taip pat laikė, kad byloje nėra ginčo ir dėl to, jog transporto priemonės keleivis Ž. Š. yra atsakingas už transporto priemonei OPEL INSIGNIA padarytą žalą, tačiau byloje kilo ginčas dėl atsakovo A. B. atsakomybės ir pareigos solidariai, kartu su transporto priemonės keleiviu –atsakovu Ž. Š., atlyginti ieškovui, įgijusiam subrogacinio reikalavimo teisę, nuostolius.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad transporto priemonės vairuotojui tenka pareiga užtikrinti, kad ne tik jo paties, bet ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus jiems patiems ir kitiems eismo dalyviams, todėl atsakovo A. B. teiginiai, kad jis įspėjo keleivius neatidaryti transporto priemonės durų, kol jis to neleis, liudytojų A. Č. bei R. D. parodymai, kad vairuotojas įvažiuodamas (ar važiuodamas) Trakų gatve, Vilniuje nurodė neatidaryti durelių, kol jis to neleis, neleidžia daryti išvados, kad vairuotojas – atsakovas A. B. tinkamai įvykdė savo pareigą imtis visų priemonių tam, kad nebūtų sukeltas pavojus keleiviams ir kitiems eismo dalyviams. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. B., neužtikrinęs saugaus keleivių išlaipinimo, neįvykdė LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, todėl dėl keleivio Ž. Š. nesaugiai atidarytų durelių kilus žalai, vairuotojas - atsakovas A. B. ir keleivis atsakovas Ž. Š. tapo solidariai atsakingi, kaip nukentėjusiam bendrai padarę žalos asmenys.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir ieškinį atsakovo A. B. atžvilgiu atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas priteisiant iš atsakovo Ž. Š..
11. Apeliantas nurodo, kad teismų praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes šioje byloje nagrinėjama situacija iš esmės skiriasi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-28 nutartyje nagrinėtos situacijos. Ši byla yra unikali tuo, kad automobilio keleivis nebuvo žinomas, o automobilio vairuotojas pareigas vykdė tinkamai.
12. Nagrinėjamu atveju vairuotojas A. B., valdydamas automobilį VW SHARAN, laikėsi visų būtinų atsargumo priemonių ir savo veiksmais nesukėlė jokio pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui, tačiau būtent transporto priemonės keleivis Ž. Š. pažeidė SEAKĮ 16 straipsnio 4 d., KET 148 str., staigiai ir neperspėjęs atidarydamas automobilio dešinės pusės dureles, tokiu būdu sukeldamas pavojų ir padarydamas žalą kitam eismo dalyviui. Ž. Š. automobilio dureles atidarė vos tik automobiliui sustojus, netgi, esant neišjungtam varikliui. A. B. įspėjo, kad niekas neatidarytų durelių, kol jis to neleis, tačiau Ž. Š. nurodymo nepaisė.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad minėtas apelianto įspėjimas nėra pakankamas daryti išvadą, kad A. B. įvykdė savo pareigą imtis visų priemonių tam, kad nebūtų sukeltas pavojus keleiviams ir kitiems eismo dalyviams. Akcentuoja, kad A. B. neturėjo jokių techninių galimybių užkirsti tam kelią, t.y. netikėtiems Ž. Š. veiksmams, o toks įspėjimas, atsižvelgiant į tai, kad keleiviai yra suaugę ir veiksnūs asmenys, laikytinas tinkamu A. B., kaip vairuotojo, pareigų vykdymu.
Šalies argumentai
14. Apeliantas nurodo, kad automobilį jis parkavo leistinoje vietoje, taigi pasirinko saugią keleivių išlaipinimo vietą ir momentą. Atsakovas A. B. nepažeidė SEAKĮ 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, todėl jis nėra solidariai atsakingas su automobilio keleiviu Ž. Š..
Atsiliepimas
15. Ieškovas If P&C Insurance AS, Lietuvoje vykdantis veiklą per filialą „If P&C Insurance AS”, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad leistina parkavimo vieta ir saugi dureles atidaryti ir keleiviams išlipti vieta nėra tapačios kategorijos. Šalia leistinos sustojimo vietos gali vykti eismas, todėl išlaipinti keleivius tokioje vietoje, nesiimant papildomų atsargumo priemonių, nėra saugu. Sustojimas leistinoje vietoje pats savaime neatleidžia vairuotojo nuo SEAKĮ 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18, 52, 148 punktuose nustatytų pareigų vykdymo.
16. 2017-04-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-686/2017 faktinės aplinkybės buvo tokios pat - automobilis taip pat buvo priparkuotas lestinoje, tačiau keleiviams išlipti nesaugioje vietoje, ir minėtoje byloje teismas pripažino vairuotoją solidariai atsakingu už žalos padarymą dėl to, kad jis neužtikrino saugaus keleivio išlaipinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose, t. y. apeliantas skundžia sprendimo dalį, kurioje tenkintas ieškinys šio atsakovo atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad neapskųstoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
19. Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje, kaip iš esmės teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės nėra ginčo dėl autoįvykio fakto ir jo priežasčių, o taip pat dėl padarytos žalos dydžio; taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog transporto priemonės keleivis Ž. Š. yra atsakingas už transporto priemonei OPEL INSIGNIA padarytą žalą, kurią privalo atlyginti ieškovui. Tačiau byloje kilo ginčas dėl atsakovo A. B. – autoįvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojo atsakomybės ir pareigos solidariai, kartu su transporto priemonės keleiviu –atsakovu Ž. Š., atlyginti ieškovui, įgijusiam subrogacinio reikalavimo teisę, padarytus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas tokią atsakovo A. B. pareigą konstatavo ir ieškinį tenkino. Apeliantas - A. B. su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad jis tinkamai įvykdė savo pareigą imtis visų priemonių tam, kad nebūtų sukeltas pavojus keleiviams ir kitiems eismo dalyviams, t. y. A. B. nepažeidė SEAKĮ 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, todėl jis nėra solidariai atsakingas su automobilio keleiviu Ž. Š..
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (CK 6.246 straipsnis).
21. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).
22. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad automobilio VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (didesnio pavojaus šaltinio) valdytoju buvo atsakovas A. B.. Taigi, jis, vadovaujantis CK 6.270 straipsnio nuostatomis, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, jog žala ieškovui (trečiajam asmeniui) atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat nėra duomenų apie nukentėjusiojo asmens tyčią ar didelį neatsargumą. Pažymėtina, kad atsakomybės be kaltės atveju nustatytas didelis nukentėjusiojo neatsargumas arba tyčia yra pagrindas sumažinti žalos atlyginimą arba atleisti nuo atsakomybės, tačiau tokių duomenų šiuo atveju į bylą nėra pateikta, o pateiktieji – paties atsakovo A. B. ir liudytojų A. Č. bei R. D. paaiškinimai - nėra pakankami.
23. Pažymėtina, kad atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne.
24. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-28 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-686/2017 ir nagrinėjamoje civilinėje byloje ratio decidendi yra iš esmės skirtingos, kadangi tokios aplinkybės nekonstatuotinos. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-04-28 nutartyje minimoje civilinėje byloje išaiškino, kad, sprendžiant vairuotojo atsakomybės klausimą, reikia vadovautis CK 6.270 straipsniu, nustatančiu, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės, taip pat pažymėjo, kad, sprendžiant dėl vairuotojo ir keleivio solidariosios atsakomybės, šios normos taikymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 ir 4 dalys).
25. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo skundžiamoje dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai ir dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
26. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
27. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina 500 EUR ieškovo bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B. 500 EUR (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui IF P&C Insurance AS, veikiančiam per filialą „IF P&C Insurance AS“.